#TikekDievuIrBusPuiku

Po darbo Darelis iš reklamos agentūros patraukė namo naujuoju elektriniu paspirtuku. „Pagaliau laisvė, šiltas vasaros vėjelis ir alus su Netflix’u namuose. Kas gali būti geriau?“ – pagalvojo jis ir tuomet jį partrenkė automobilis.


Darelis atsimerkė. Jis buvo ofise. Prie jo priėjo barzdotas vyrukas, ištiesė ranką ir tarė:


– Labas, Dareli, aš – Jėzus. Sveikas atvykęs į Dangų.


– Pala, aš negyvas? Dangus? Bet čia gi mano ofisas.


– Norėjome sukurti tau pažįstamą aplinką.


– Tai Dangus dabar bus mano darbas? Čia tikrai Dangus?


– Čia tik laikinas sprendimas. Jis susijęs su tuo, ko aš netrukus tavęs paprašysiu. O dabar tiesiog pakentėk.


– Tai aš tiesiog taip ir iškeliavau? Ant paspirtuko? Nesulaukęs trisdešimties? – supanikavo Darelis.


– Taip, nors techniškai tu kaip ir nemirei. Veikiau buvai trumpam iškviestas.


– Iškviestas? Tai aš galiu kažkaip grįžti?


– Neskubėk. Eime. Pasidarysim kavytės ir aš tau viską papasakosiu. Gerai?


– Turbūt gerai.


Darelis, vis dar negalėdamas suvokti, kas čia vyksta, tyloje stebėjo, kaip Jėzus daro jiems kavą. Paskui nuėjo į kambarį su sėdmaišiais.


– Sėskis, Dareli. Tai va. Turime tokią situaciją…


– Seneliai! – pertraukė Darelis. – Aš galėsiu su jais susitikti? Kaip iš tikro atrodo Dangus? Kaip atrodo Dievas? Kaip…


– Dareli! – sustabdė Jėzus. – Suprantu, kad nori daug ko paklausti, bet turiu tau priminti, jog čia buvai iškviestas laikinai, tad į visus per amžių amžius žmoniją kamuojančius klausimus tau bus atsakyta tik tada, kai atsidursi čia su visam. Bet, ei – dabar bent žinai, kad Dangus yra, o tai jau šis tas.


– Tas tiesa.


– Grįžtam prie situacijos. Kaip žinai, mokslas progresuoja, žmonės vis rečiau lankosi bažnyčioje, vis mažiau vaikų krikštijami, kunigai, blemba, pedofilai, – mūsų klientai išsižada tikėjimo, amžino gyvenimo po mirties, o visi nauji potencialūs klientai renkasi kitas religijas. Mūsų biznis šlubuoja, Dareli. Net Petras juokauja, kad paliks raktus nuo vartų po kilimėliu ir pereis dirbt į kitą Dangų. Mums reikia atkurti gerą įvaizdį ir išlaikyti religinės rinkos lyderio poziciją. Pagalvojome, kad tu, kaip kietas reklamščikas, padėsi mums tai padaryti ir sukursi reklamą savo religijai, savo Dievui. Galvoju, pasišaudysim idėjom, o tada parsiųsim tave atgal sveiką gyvą. Na, ne visai sveiką – vis dėlto tave partrenkė automobilis, che, bet cielą tai tikrai.


– Oho, skamba rimtai. Bet kodėl pasirinkot mane? Juk yra daug geresnių reklamščikų už mane.


– Tas tiesa. Bet geriausi atsisako dirbi su religinėm ir politinėm reklamom dėl įsitikinimų, o mūsų vietiniai Biblijos copywriter’iai jau seno plauko – nebegali susitapatinti su šiuolaikine tiksline auditorija.


– Tai aš irgi galiu atsisakyti?


– Gali, bet ar tau tikrai geriau toliau kurti banerius apie savaitinę šikpopieriaus nuolaidą arba rašyti „įkvepiančius“ tekstus kažkokio abejotino kriptovaliutos startuolio puslapyje?

– Pripažinsiu, šita užduotis atrodo tikrai įdomesnė ir svarbesnė. O tai viso šito reikalo užsakovas – Dievas, taip? Jis nedalyvaus procese?


– Tėčio visatos valdymo ir priežiūros grafikas ne pats lanksčiausias brainstorm’o sesijoms. Taigi, deja, ne – jo nebus. Nors idėjas vėliau turės peržiūrėti ir jis.


– Aha, o kaip čia su šituo, na… Gausiu aš kažką už tai?


– Tau pasitaikė proga padaryti didžiausią ir nuostabiausią pro bono darbą iš visų. Tu pasitarnausi savo Dievui ir žmonijai. Sakyčiau, visai neblogas atlygis, ką?


– Vis dėlto norėtųsi kažko apčiuopiamo.


– Gerai, negaliu nieko pažadėti, bet galbūt pastumdęs vietomis kelis angelus galėčiau padaryti tau Netflix’ą nemokamą iki gyvenimo galo.

– O! Čia jau kitas reikalas.


– Puiku, tuomet pradedam?


– Bandom.


– Ką tau reikia turėti omeny: mūsų brandbook’as griežtai nekeičiamas – Biblijos perrašyti negalime. Negalime keisti ir logotipo: kryžius lieka, tai reiškia, abi jo versijos – su manim ir be. Šūkio taip pat nekeičiam.


– Kokio šūkio?


– Nu, Dareli… Amen.


– A, jo.


– Darbuotojų uniformos neliečiamos. Galime šiek tiek keisti vizualinę dalį, nes Mikelandželo ir Da Vinčio stiliukas spaudoje jau kiek atgyveno.


– O koks čia biudžetas?


– Apie biudžetą dabar negalvok. Galvok, kas tik šauna į galvą. Mes turime didžiausią kunigų promo team’ą, gal kažką su jais. Gali galvoti netradicinius veiksmus, tokius kaip mano atvaizdai ant skrebučių ar visai neblogai paėjusios krauju verkiančios mamos statulėlės. Žodžiu, reik tos Big Idea, žinai?


Gerai, o čia neužtektų kokio stebuklo? Pasirodytų Dievas ir tiesiog sakytų: „Va, matot? Aš esu. Tikėkit manim.“


– Žmonės netiki globaliniu atšilimu, netiki tuo, ką mato, tai ką čia kalbėt apie stebuklus. Be to, mes negalim būti pernelyg akivaizdūs, nes tada kiti suabejos savo religijomis, o tai mus privestų prie monopolijos. Visatoje ji griežtai uždrausta – už tai gresia Dangaus ir religijos panaikinimas.


– Gerai, o tada gal galite išsikviesti pavienius žmones ir duoti tą pačią patirtį kaip man? Parodyti, kad esat ir panašiai?


– Mes labai daug laiko praleisim tavo ofise, jei pasakosiu, kaip veikia visata, Dareli. Tiesiog patikėk manimi, negalime. Tu – išimtis. Na, tu ir keli reklamščikai prieš tave. Ir dar Rammstein.


– Grupė?


– Tėvukas didelis jų fanas. Pakeistų jais vietinį angelų chorą, jei tik būtų jo valia.


– O tai ne jo valia?


– Dareli, susikaupk.


– Hm, gerai, ką čia tokio? Ką čia tokio?.. O tai gal sukurti kokią platformą ar app’są, kur žmonės galėtų vertinti vieni kitus, tarkim, aureolėmis už bet kokius gerus darbus, kad ir ištartą „ačiū“ ar paliktus arbatpinigius? O už surinktas aureoles galėtų atsirakinti prizų, tarkim, nuo rožančių iki nemokamų vestuvių arba laidotuvių.


– Va, va, dabar tu mąstai. Man patinka. Kaip čia pavadinti tą platformą? APPaštalas? APPaštalas! Geras! – nusijuokė Jėzus iš savo sugalvoto pavadinimo.


– Gal kiek pritempta. O jei kaip nors paprastai, tiesiog Aureola.


Aureola, nice, man patinka. Universalus, tarptautinis, visi supras.

Jėzus užsirašė idėją užrašų knygutėje.


– Na, ką, Dareli, manau, turim. Ačiū ir siunčiu tave atgal.


– Buvo labai malonu pasitarnauti tau ir Dievui.


– Iki, Dareli, gero Netflix’o.


– Ačiū! Iki, Jėzau.


Darelis atsibudo avarijos vietoje. Vairuotojas kvietė greitąją, aplink būriavosi persigandę žmonės. Darelis atsistojo ir apsičiupinėjo. Buvo tik keli įbrėžimai, bet nieko rimto. Jis patikino vairuotoją, kad viskas gerai, ir skubiai pasišalino. Sustojęs artimiausiame namo brome išsitraukė cigaretę ir užsirūkė.

„Reklamą Dievui. Aš sugalvojau reklamą Dievui… Cha, niekas nepatikės“, – pagalvojo Darelis ir tą akimirką jį nutrenkė žaibas.


Darelis atsimerkė. Vėl buvo ofise.


– Kavytės? – paklausė šalia stovintis Jėzus su puodeliu.


– Kodėl aš vėl čia?


– Tai, žodžiu: papasakojau tėvukui idėją, jam truputį užkliuvo. Sakė, čia turi būti labiau įvaizdinė reklama, o ne promo, todėl prizų dalinti negalime. Tai reiktų dar pagalvot. Bet esam teisingam kely.

– Man tikrai nekenkia tos mirtys?


– Nesijaudink, viskas normaliai. Na, ką dar ten turi toje galvoje, tu, senas reklamos vilke? – lengvai kumščiuodamas paragino jį Jėzus.


– Gerai, duok sekundėlę atsigauti.


– Taip, taip, žinoma.


Po kelių minučių pamąstymo Darelis šovė:


– O! Žmonės neišpažįsta nuodėmių, nes nebevaikšto į bažnyčią.

– Taip.


– O kodėl nevaikšto?


– Nes jie bedieviai?

– Nes tingi.


– Nes tiiiingi, – pritariamai palinksėjo Jėzus. – Tai ką?


– O ką, jei bažnyčia būtų visada su tavimi. Pavyzdžiui, app’sas – klausykla. Tu jį atsidarai, o ten tik tos klausyklos grotelės, bet tave automatiškai sujungia su tikru kunigu ir tu gali išpažint visas savo nuodėmes jam. Galėtų vadintis kaip nors Confess arba Sin Cleaner.


– O, Dareli, man atrodo, kvepia Kanų liūtais!


– Ačiū, – patenkintai padėkojo Darelis.

– Viskas, einu tvirtinti. O tau gero likusio, spoiler alert, ilgo gyvenimo, – mirkteldamas viena akimi palinkėjo Jėzus.


– Ačiū dar kartą, Jėzau.


Darelis atsibudo brome išdegusiais drabužiais ir visas rūkstantis dūmais. Lėtai atsistojo ir akimirksniu suklupo nuo infarkto.


– Su tais app’sais mes nubraukiame didelę dalį vartotojų, kurie aktyviai nesinaudoja technologijomis – va tokios žinios iš tėčio.


– Ei! Gal galima mažiau skausmingai mane nužudyt? Ir kodėl kiekvieną kartą skirtingos mirtys? Atrodo, specialiai žudai mane skirtingais būdais, tarsi mėgautumeisi tuo.


– Dareli, ne aš parenku mirtis, o mirties generatorius – chill.


– Mhm. Gerai, leisk pagalvot.


– Taip, taip, žinoma. Kavytės?


– Ačiū, ne.


Po valandėlės Darelis šovė mintį:


– Gerai. O ką, jei pažaistume su žmonių abejone ir užkurtume tokią kaip ir draudimo kampaniją: „Apsidrausk nuo pragaro“?


– Skamba gerai. Tęsk.


– Galėtume padaryti kokį klipą apie tai, kad gyvenime draudiesi nuo visko, nors nežinai, ar tos nelaimės įvyks, tai, dėl visa ko, apsidrausk ir nuo pragaro. Kunigai galėtų dalinti skrajutes – draudimo polisus, kuriuose būtų surašyta, kaip apsidrausti: pasikrikštyt, eit į bažnyčią, išpažint nuodėmes ir panašiai.


– Tobula! Viskas, nešdinkis iš čia ir daugiau negrįžk, tu, reklamos genijau.

– Oi, labai tikiuosi.


Darelis atsimerkė. Ir vėl buvo ofise.

– Ei, šį kartą aš net nespėjau nusileist ant žemės!


– Jo, išskaidėm tave į molekules pakeliui. Na, mirties generatorius išskaidė, – pasitaisė Jėzus.

– Mhm.


– Žodžiu, negalime gąsdinti žmonių ir jau truputį deadline’as spaudžia. Tai va, Dievas pagalvojo tokį klipuką.

– Pagalvojo, ane?


– Žodžiu, tradicinė šeima, vyras su žmona ir dviem vaikais atsikelia savo užmiesčio name sekmadienio rytą. Visi gražiai pasimeldžia prie pusryčių, tuomet sėda į šeimyninį automobilį, pro langą pamojuoja kaimynams ir nuvažiuoja į bažnyčią. Šuolis laike. Jie išeina iš bažnyčios ir žmona sako vyrui: „Ech, kokia aš laiminga, kad Dievas mums davė tokią nuostabią šeimą ir palaimino mus tokiu gražiu gyvenimu“. O vyras atsako: „Aš irgi mieloji, aš irgi“. Kaip tau?


– Tai panašu, kad jau turite reklamą, prie ko čia aš?

– Mums reikia kažką pasakyti gale, Dareli. Tu gi copywriter’is. Ką čia tokio kieto gale suskėlus? Gal kažką, kas rimuojasi?


– Nežinau, tarkim: Tikėk Dievu ir bus puiku.


– Amen! Turim. Jau matau marškinėlius su šituo šūkiu ir hashtag’u. Ačiū už viską, Dareli!

– Mhm.


– Iki, Dareli.


Darelis nieko neatsakė ir nusisuko. Tikėjosi, kad ofiso kitą kartą atsimerkęs nebepamatys.


Darelis atsimerkė ir nusikeikė – jis ir vėl buvo ofise. Prie jo priėjo barzdotas vyrukas:

– Oi, nesikarščiuok taip, Dareli, čia ir taip karšta. Sveikas, aš – Velnias. Turime gerų rekomendacijų apie tave iš viršaus.