Pokalbis su „Grand Theft Auto V“ aktoriumi Steven‘u Ogg
- Valdemaras Nedvecki
- May 9
- 7 min read
Prieš tai, kai pradėsite skaityti šį pokalbį, turiu kai ką paaiškinti. Šis pokalbis su Steven‘u Ogg, „Grand Theft Auto V“ sukūrusiu Trevor‘o personažą, įvyko 2019 metais „Litexpo“, „Comic Con Baltics“ metu. Tuomet planavau, kad jį bus galima skaityti kitame popieriniame „Protagonisto“ numeryje. Tačiau taip niekad neįvyko, nes netrukus sugedo kietasis diskas su pokalbio įrašu.
Diskas kurį laiką buvo apleistas iki šių metų pradžios, kuomet nusprendžiau jį prikelti ir persikelti nuotraukų ir kitus archyvus. Per tiek laiko buvau pamiršęs, kad jame turėtų būti ir kažkada iš telefono perkeltas failas. Iki kol naršydamas kitur perkeltus archyvus vėl jį atradau.
Svarsčiau ar dar verta prikelti šį pokalbį, bet šiemet „Comic Con Baltics“ lankysis Steven‘o Ogg‘o kolegos iš „Grand Theft Auto V“ – pokalbyje keliskasrt paminėtas Ned‘as Luke ir Shawn‘as Fonteno. Tai aktoriai, paskolinę savo balsą ir išvaizdą Michael‘ui De Santa ir Franklin‘ui Clinton‘ui. Būtent ta proga nusprendžiau vis tik pabaigti ką kažkada pradėjęs.
Taip pat tiek antraštėje, tiek tekste vengiu žodžio „interviu“ ir vietoje jo sakau „pokalbis“. Nes su Steven‘u tai nebuvo vien tik atsakymai į mano turėtus klausimus. Dar pakeliui į patalpą, kurioje vyko pokalbis, jis manęs paklausė apie ką norėsiu kalbėti ir man paminėjus „Grand Theft Auto V“ kaip vieną iš pagrindinių temų, Steven‘as ne kartą leido pasireikšti savo personažui. Todėl čia palikau šiek tiek daugiau nei dažniausiai patenka į publikuojamus interviu ir keliose vietose palikau atitinkamų komentarų, kur, manau, kad jie yra būtini.
Steven Ogg: (po kiekvieno sakinio išlaikydamas pauzę, lyg kažką svarstytų) Dar ne. Gerai, aš pasiruošęs. Ir tu pasiruošęs. Gerai. Ne! Ne…
Valdemaras: Tik leisk man žinoti, kada galime pradėti.
Žinoma, jau galime pradėti. Aš tikrai pasiruošęs šį kartą. Tikrai. Ko norėtum manęs paklausti?
Kaip prasidėjo tavo pažintis su „Rockstar Games“ ir kaip tu tapai žaidėjų atpažįstamu Trevoru?
(gretimoje salėje prasidėjus kažkuriam „Comic Con“ renginiui pasigirsta garsi muzika)
Kas čia, po galais, vyksta! (tai buvo ištarta, mano įsivaizdavimu, pačia tikriausia Trevor‘o maniera)
Ką? A, taip, kaip aš susipažinau su „Rockstar“. Tiesą sakant tai nėra stebuklinga istorija – mane tiesiog pakvietė į aktorių atranką. Jie ieškojo aktoriaus ir man pasiūlė sudalyvauti atrankoje kompiuteriniam žaidimui. Pirmoji mano reakcija buvo „ei, aš juk nežaidžiu žaidimų“. Tada man papasakojo, kad jei praeičiau atranką, jie sukurtų animacinį personažą pagal mane, kas man skambėjo visai šauniai. Taigi, nuėjau į atranką, perskaičiau keletą eilučių ir vėliau jie man paskambino.
Tos atrankos metu jie jau poravo aktorius. Ned‘as ir aš buvome viena iš porų. Jie norėjo pamatyti kaip aktoriai dirba tarpusavyje ir ar tarp jų yra chemija. Štai taip viskas ir įvyko.
Kaip tu sukūrei savo Trevor‘o versiją žaidime?
Patildykit tą suknistą muziką! (trumpam grįžta Trevor‘as)
Taigi... Iš tiesų viskas, ko reikėjo, jau buvo parašyta scenarijuje, viskas buvo popieriuje. O kai personažas popieriuje toks, koks jis buvo ten – tolesnė kūryba vyksta gana paprastai. Scenarijuje veikėjas buvo sukurtas taip gerai, kad buvo visiškai aišku kada turiu elgtis kaip prakeiktas lunatikas, o kada kalbėti ramiai.
Buvo labai lengva kalbėti maniera, kuri nėra „Prašau, pone, ar galėčiau gauti dar košės?“, o yra „Duok man sušiktą puodelį sušiktos kavos“ (ištarta agresyviai). Jauti skirtumą tarp šių dviejų sakinių?
Žinoma.
Tad viskas prasidėjo nuo žodžių ant popieriaus, o man, kaip aktoriui, tiesiog reikėjo paimti tuos žodžius ir suteikti jiems gyvybės.
Žaidėjams Trevor‘as tapo išskirtiniu ir įsimintinu veikėju tiek dėl savo elgesio, tiek dėl įvairių frazių. Kaip pats jį apibūdintum?
Visuomet sakiau, kad Trevor‘as yra žaidimo ašis. Turiu mintyje, kad jei pasigilini į žaidimo pasaulį, jis yra dalies jo visuomenės atspindys tame pasaulyje, į kurį žmonės pabėga iš realaus pasaulio. Jis atstovauja „Grand Theft Auto“ fantazijai – jis daro ką nori ir kalba ką nori. Todėl jį laikau ašimi.
Be to suprantu ir veikėjo patrauklumą dėl to, kad jis gana pamišęs. Tai padaro jį smagiu personažu.
Ar tau buvo sunku kurti Trevor‘o personažą?
Ne, priešingai – buvo labai smagu. Galėjau vaidinti impulsyviai, kas man labai patiko. Tiesiog, visai kaip veikėjas, galėjau daryti ką norėjau. Ir tai buvo smagu. Ir labai gera – galėjau tiesiog išleisti savo energiją.
Turi kokį malonų prisiminimą iš šio kūrybinio proceso?
Turiu prisipažinti, kad kai manęs klausia šio klausimo apie serialus, apie „The Walking Dead“ ar apie „Westworld“, visada atsakau, kad geriausi prisiminimai gimsta iš bendravimo su kitais žmonėmis. Ned‘as, Jonathan‘as Walker‘is (kolega seriale „Snowpiercer“), Rob Bogue (agentas Steve‘as Haines‘as, „Grand Theft Auto V“) ar kiti nuostabūs aktoriai, su kuriais man tenka dirbti.
Beje, yra viena scena, kuri taip ir nepateko į žaidimą – ji ir yra mano mėgstamiausia. Mes ją filmavome visą savaitę. Dieve, jau šeši metai praėjo, kaip seniai tai buvo.
Neprisimenu, ar tai buvo apiplėšimo scena, ar kokia kita. Joje buvome Ned‘as ir aš. Michael‘as buvo... Iš esmės priverčiau jį vaidinti mano meilužį prieš nekilnojamo turto brokerį, o veiksmas vyko rančoje. Taigi, mes apžiūrinėjome arklius ir Trevor‘as nuolatos Michael‘ui kalbėjo apie aklio penį ir koks didelis jis buvo, jis elgėsi kaip labai ryškus gėjus, buvo naudojami visi stereotipai. Buvo labai linksma tai filmuoti, bet tai taip ir nepateko į žaidimą.
Man atrodo, kad ta scena nepateko į žaidimą dėl arklio. Filmuojant buvo naudojamas tas pats arklys, kuris buvo naudojamas ir pirmajame „Red Dead Redemption“. Kažkas neveikė su arklio animacijomis. Nesu tikras kas, bet, atrodo, tai buvo priežastis, kodėl ta scena taip ir nebuvo panaudota.
O gal aš viską ir išsigalvojau! Ha! (vėl grįžo Trevor‘as)
Tikrai nepamenu tokios scenos.
Taip, mano mėgstamiausi momentai niekada nebuvo žaidime.
Kadangi sukūrei personažą kompiuteriniame žaidime, ar dabar žaidi su savo personažu?
(vėl grįžta Trevor‘o personažas ir apsimeta neprigirdintis) Ką? Ar žaidžiu su savimi?
(savaip perdainuoja „99 Problems“ priedainį)
If you're havin‘ girl problems, I feel bad for you son
I got 99 problems and playing with myself ain't one
Hit me!
(trumpa pauzė)
Žaidžiau šiek tiek pats ir šiek tiek su savo sūnumi. Bet žaidimai nėra kažkas, ką man patinka veikti laisvalaikiu, todėl ir prie šio daug laiko nepraleidau. Atvirai, mano žaidimas tetruko gal tik 10 minučių.
Man įdomu kaip palygintum personažo kūrimą, kuomet dirbi su kompiuteriniu žaidimu, su kūrimu, kuomet filmuojiesi seriale.
Paprastai tariant – tai kameros. Fiksuojant judesius (angl. motion capture) žaidimui tave supa gal 200 kamerų iš visų pusių, jos stebi net ir nuo lubų. Kuomet filmuojiesi seriale, turi atkreipti dėmesį į žymes sau po kojomis, žyminčias kur eiti ir kur sustoti, ir šviesas, kurių negali užstoti. Teatre turi šiek tiek daugiau laisvės. Judesių fiksavimas yra artimesnis teatrui, nes nereikia apie nieką rūpintis. Vienintelis dalykas, kurį reikia atsiminti – tai neuždengti kito aktoriaus judesius fiksuojančių taškų.
Fiksuojant judesius dėvi šalmą su šviesos burbulu šioje vietoje (parodo į savo kaktos vidurį), todėl negali būti per arti kito žmogaus veido. Turi galvoti kokiu kampu turi prieiti.
Skirtumas, iš esmės, yra techniniai dalykai. Kartu tas pokytis yra ir smagus iššūkis.
Drįsčiau teigti, kad Lietuvoje esi geriausiai atpažįstamas kaip Trevor‘as, Simon‘as iš „The Walking Dead“ ir Rebus‘as iš „Westworld“. Visi jie labiau anti-herojai nei herojai ir gana antagonistiški personažai.
Ir gana gražūs, galėtum pasakyti. Visi jie turi grožio. Visi šie vyrai yra klasikiniai gražūs ir išvaizdūs vyrai. Ar to norėjai paklausti?
Ar matai mano užrašus?
Matau, pasirašei, kad aš gražus ir išvaizdus, bet to nepaklausei.
Norėjau paklausti kas tau juos sieja.
Tikrai jų grožis.
(tai sakydamas, išsitraukia telefoną ir nufilmuoja visus patalpoje esančius žmones: mane, savo asistentą, renginio savanorę ir tuomet save)
Ar įkelsi tai į „Instagram“ story?
Ne, niekad nekeliu jų. Niekad jų ir nežiūriu. Keliu tik savo nuotraukas. Ha!
Ką dar norėjau pasakyti, kad visi tie veikėjai yra nenuspėjami. Visi jie turi tą patį bruožą – jie patys nežino ką jie daro. Esu kažkada sakęs, kad tai ir mano, kaip aktoriaus bruožas, nes aš nežinau kas toliau nutiks tiems veikėjams. Todėl vaidinu taip, kad galėčiau suteikti jiems kuo daugiau galimybių ir tuomet per mane jie tampa nenuspėjamais.
Skamba, kad taip palieki šiek tiek savęs kiekviename vaidmenyje.
O taip. Ir jie turi mano stulbinančiai gerą išvaizdą.
(noriu pradėti kažką sakyti, bet Steven‘as pertraukia mane)
Žinai, kai žmonės klausia kiek manęs yra kažkokiame personaže, ne iki galo žinau kaip į tai atsakyti. Na, jie nėra visiškai manimi. Aš esu aš ir netampu kažkuo kitu. Bet ar Steven‘as turi bendrų bruožų su savo personažais? Ir taip, ir ne. Manau, kad mes visi esame visko dalis. Štai Trevor‘as žudo žmones, o aš ne. Rebus‘as turi plaukuotą veidą, aš irgi. Simon‘as turėjo ūsus, aš irgi turėjau ūsus. Trevor‘ui slenka plaukai, man irgi. Simon‘as turėjo tamsesnį humoro jausmą. Manau, kad ir aš turiu šiek tiek tamsų humoro jausmą.
Visi esame visko dalis. Man patinka šita mintis.
(Steven‘as vėl garsiai uždainuoja Jay-Z dainos „99 Problems“ priedainį)
Klausydamasis tavęs pamečiau savo kitą klausimą.
Jis ten, tavo užrašuose, žmogau.
Štai, žinoma. Kartais aš dar galiu būti visiškas subinė. Štai dar šis tas bendro su mano personažais.
Manau, kad šitą bruožą turime mes visi.
Būtent! Mes savyje turime visko, tiesa? Mes visi turime humoro jausmą, mes turime liūdesio, mes turime pykčio, mes turime tamsių minčių, džiugių minčių. Ir kiekviename personaže, kad ir kas jis būtų, mes galime rasti šiek tiek visko.
O ar tavo kuriami personažai keičia tave patį?
Aš nesu metodinis aktorius, kuris visa galva pasineria į tai, ką daro. Kuomet filmuojuosi komedijoje kaip „The Tick“ arba „Stan Against Evil“, nebūna taip, kad grįžtu namo ir esu juokingesnis. Lygiai taip pat ir kai vaidinu psichopatą arba žudiką, man nesinori grįžus namo nužudyti kiekvieno psichopato. Todėl mano vaidmenys manęs niekaip nepaveikia.
Tavo, kaip aktoriaus, yra ganėtinai įvairi. Bet ar turi dar vaidmenų, apie kuriuos svajoji?
Hm... Anksčiau sakydavau, kad tai yra Bob‘o Wilson‘o „Life & Death of Marina Abramovic“. Tai buvo teatro spektaklis.
Yra daugybė projektų, kuriuose norėčiau dirbti. Aš mėgstu indie filmus, nors dabar negalėčiau pasakyti nė vieno patinkančio filmo pavadinimo. Labai norėčiau nusifilmuoti viename tokių, arba bet kuriame „A24“ studijos filme. Man labai patinka viskas, ką jie daro. Man patinka istorijų intymumas juose.
O tai, ko dabar labiausiai noriu, yra tai, ko niekad nepavyko gauti. Kuriuos aš žiūriu ir galvoju kodėl man nepavyksta gauti kažko panašaus.
Vienintelis dalykas, dabar esantis mano bucket list, jame man reikia suvaidinti, yra Jez‘o Butterworth‘o pjesė „Jerusalem“, kurioje fenomenaliai vaidino Mark‘as Rylance. Praėjusiais metais ji buvo rodoma Toronte, kur Kim‘as Coates‘as vaidino pagrindinį vaidmenį. Manau, kad tas veikėjas yra vienas nuostabiausių kada nors parašytų veikėjų. Johnny‘s "Rooster" suknistas Byron‘as. Tikrai norėčiau joje vieną dieną suvaidinti. Žinoma tai trijų valandų trukmės pjesė ir tai suknistai baugina. Bet, manau, būčiau puikus Johnny‘s "Rooster" Byron‘as. Išties kartą dalyvavau atrankoje šiam vaidmeniui, bet jo negavau.
Tikiuosi vieną dieną tau pavyks gauti šį vaidmenį. Ir ačiū tau už skirtą laiką.
Labai ačiū ir tau. Buvo malonu ir smagu pasikalbėti su tavimi.
Comments