Žmonės, pašėlusiais greičiais lakstantys ore su reaktyviniais varikliais ar metaliniais sparnais. Erdvėlaiviai, kuriais per kelias valandas galima įveikti tarpžvaigždinius atstumus. Susidūrimai, sudaužantys automobilius, po kurių herojams tereikia nusipurtyti dulkes nuo kostiumo. Portalai, jungiantys tolimus planetos ar net Visatos kampelius. Ir, žinoma, niekaip nesuplyštančios Hulko kelnės. „Marvel“ kino visatoje (kaip ir komiksuose) apstu fantastinių technologijų ir reiškinių, kurie, atrodytų, visiškai prieštarauja šiandieniniam mūsų supratimui apie fizikos dėsnius. Bet ar tikrai visas ten vaizduojamas mokslas ir technologijos – tik vaizduotės vaisius? Pasirodo, toli gražu. „Marvel“ kino visatos kūrėjai nuolatos bendrauja su mokslininkais, kad į filmus būtų įtraukta logiškai pagrįsto mokslo, o ten, kur to padaryti neleidžia siužetas, bent jau įvairios su mokslu susijusios detalės būtų tikroviškos. Visų tokio bendradarbiavimo vaisių apžvelgti greičiausiai net neįmanoma, bet kviečiu susipažinti su keletu pavyzdžių.
Geležinio žmogaus geležinis rūbas
Pirmojo „Marvel“ kino visatos filmo pradžioje Tony Stark, genijus milijonierius ginklų prekeivis, urve Afganistane pasigamina pirmąjį Geležinio žmogaus kostiumą. Taip gimsta vienas iš ikoniškų „Marvel“ superherojų atributų. Iš pirmo žvilgsnio šis įrenginys, leidžiantis Starkui skraidyti, šaudyti ir kaip lygus grumtis su nežemiško stiprumo padarais, atrodo visiškai fantastinis. Bet geriau panagrinėjus pamatysime, kad Geležinio žmogaus kostiumo technologijas jau – beveik – turime.
Labiausiai matomos kostiumo savybės yra skraidymas ir galingas ginklų arsenalas, bet palikime juos pabaigai. Pažiūrėkime į tai, kas slepiasi po šiuo dėmesį pagaunančiu rūbu. Kostiumas suteikia Starkui ypatingos jėgos, taip pat palaiko jo gyvybę, užgydo žaizdas. Tuo jis primena skafandrą ar medicininį gyvybės palaikymo aparatą – ir viena, ir kita jau seniai egzistuoja. Prijunkime prie šių prietaisų tvirtą egzoskeletą, leidžiantį nešiotojui pakelti daug didesnius svorius, nei galėtų natūraliai, ir padenkime jį šarvais, ir jau būsime daugiau nei pusiaukelėje iki filminio kostiumo galimybių.
Nenuostabu, kad JAV ir kai kurių kitų šalių kariuomenės jau vysto panašias technologijas, kurios leistų kariams pernešti sunkius krovinius, daug ilgiau dirbti nepavargstant ir kitaip juos sustiprintų. Kol kas šie projektai – HULC (Human Universal Load Carrier) ir TALOS (Tactical Assault Light Operator Suit) – nebuvo sėkmingi, bet vilties juos sukurti mokslininkai ir generolai neatsisako. Tik galutinis rezultatas, kaip matome, greičiausiai netiksliai atitiks filme matomą technologiją – reaktyvinio skrydžio ir šaudymo galimybių arba nebus visiškai, arba reikės ilgai palaukti.
Priežasčių tam yra dvi. Viena vertus, tiek skraidymas, tiek šaudymas turi dideles sąnaudas – kuro arba amunicijos. Žmogus nėra prisitaikęs skraidyti, juo labiau šaudyti skraidydamas. Tad duoti jam šias galimybes tiesiog neefektyvu. Aišku, pats kostiumas galėtų kompensuoti žmogaus trūkumus, bet tada kyla klausimas, kam apskritai reikia žmogaus? Jau dabar daugybė žvalgybos užduočių – tiek kariniame, tiek civiliniame kontekste – patikimos bepiločiams dronams, po truputį gausėja ir ginkluotų dronų naudojimas kare. Šaudantis skraidantis žmogus greičiausiai būtų tiesiog žingsnis atgal. Antra priežastis – amunicija ir kuras užima vietos, ir gana nemažai. Sutalpinti juos į lėktuvą gal ir nesudėtinga, bet įtalpinti į žmogaus dėvimą kostiumą – visai kitas uždavinys. Taigi net jei būtų nuspręsta, kad skraidantys ginkluoti žmonės yra naudingi – ar kare, ar kitais tikslais – iki jų atsiradimo reikės palaukti miniatiūrizacijos technologijų patobulėjimo.
Beje, Geležinio žmogaus kostiumo vaizdavimas filmuose vienu svarbiu aspektu atkartoja realybę, net ir nepaisant pačių technologijų realistiškumo. Per dešimtmetį kostiumas buvo ne kartą patobulintas. Pirminė prototipinė versija virto tvarkingu įrenginiu, kurį laikui bėgant papildė geresnės valdymo sistemos, daugiau automatizacijos, o vėliau konstrukcija išvis pakeista nanotechnologijomis. Tokie pokyčiai gerai atspindi ir realių technologijų kitimą, ko filmuose dažnai nematome. Pirmieji išmanieji telefonai, nors ir atrodė panašiai į šiandieninius, savybėmis skyrėsi gerokai; šiandieniniai kompiuteriai, lyginant su pirmaisiais, neatpažįstamai pasikeitė ir vizualiai. Keitėsi ir mašinos, ir lėktuvai, ir praktiškai kiekviena kita technologija, taigi fantastinės technologijos vystymasis prideda jai realistiškumo prieskonio.
Vaivorykštinis kirmgraužos tiltas
Ketvirtajame filme „Marvel“ visata išsiplėtė nuo Žemės į, na, visą visatą. Ar bent jau devynis pasaulius, kurių pavadinimai girdėti skandinavų mitologijos gerbėjams. Asgarde gyvenantis Toras ir kiti veikėjai tarp šių devynių pasaulių keliauja Bifrostu, arba Vaivorykštės tiltu – žėrinčiu keliu, kuris permeta keliauninkus iš vienos visatos dalies į kitą per kelias akimirkas. Vėlgi, sakytum, visiškai fantastinis elementas, svarbus tik istorijos vystymui, nes kas norėtų žiūrėti filmą, kuriame Toras, įsėdęs į erdvėlaivį, kelis šimtmečius skrenda iki Žemės?
Ir visgi Vaivorykštės tiltas turi mokslinį pagrindą – bent jau matematikoje. Apie tai užsimenama netgi pačiame filme, kai astrofizikė Jane Foster pavadina Bifrosto apsireiškimą Žemėje „Einšteino-Rozeno tiltu“. Albertas Einšteinas (tas pats, kuris sukūrė reliatyvumo teorijas ir išvedė garsiausią formulę E=mc^2) ir Nathan Rosen 1935 metais moksliniame straipsnyje išvystė idėją apie tunelius, kurie gali jungti labai tolimas vietas erdvėlaikyje – tai yra, atskirtas dideliais atstumais. Dar žinomi kaip kirmgraužos, tokie tuneliai figūruoja daugybėje mokslinės fantastikos kūrinių, nuo „Žvaigždžių vartų“ („Stargate“) iki „Portal“ žaidimų. Fizikai apie kirmgraužas irgi kartais galvoja, bet jų egzistavimas realybėje kol kas atrodo menkai tikėtinas: matematiniai sprendiniai yra nestabilūs, kitaip tariant, net jeigu kirmgrauža kaip nors ir atsirastų, per mažytę sekundės dalį išnyktų. Egzotiškas darinys, vadinamas neigiama energija, galbūt galėtų kirmgraužą stabilizuoti, tačiau ir ji kol kas egzistuoja tik teoriniuose modeliuose, o ne laboratorijose.
Žinoma, reikėtų nepamiršti, kad „Marvel“ visatoje Asgardo gyventojai – Toras ir kiti skandinavų mitų personažai – yra ypatingai pažengusi civilizacija. Tad galbūt tai, kas mums atrodo tik teoriniai svarstymai, jiems yra kasdienybė? Juk prieš šimtą metų panašiai magiškai būtų atrodę vaizdo skambučiai, o dabar jie yra tiesiog nuobodžios rutinos dalis.
Pirmasis genetiškai modifikuotas amerikietis
1942 metais slaptoje JAV karinėje laboratorijoje jaunam paliegusiam kariūnui Steve Roger suleidžiamas superkario serumas – preparatas, pavertęs jį Kapitonu Amerika. Per dešimtmečius šio serumo atmainų gavo ir daugiau žmonių, nuo Žiemos kario Bucky Barnes iki Hulko – Bruce Banner. Apskritai eliksyrai, suteikiantys ypatingų galių, sutinkami įvairiuose fantastiniuose kūriniuose. Ar jų gali būti ir realybėje?
Viena vertus, ne tik gali, bet ir yra. Įvairiausi steroidai naudojami ne tik karių, bet ir sportininkų, o kartais ir tiesiog žmonių, kuriems reikia trumpo energijos užtaiso. Tiesą sakant, platus psichoaktyvių medžiagų naudojimas karo tikslams prasidėjo kaip tik Antrojo pasaulinio karo metais – Vokietijos kariuomenėje metamfetaminas, užpatentuotas 1937 metais, buvo dalinamas į kairę ir į dešinę. Jo efektas kariams buvo įspūdingas – pasakojama, kad reguliarių šio preparato dozių gaunantys kareiviai galėjo tris dienas nemiegoti ir nužygiuoti 60 kilometrų nesustodami. Tai yra viena iš priežasčių, paaiškinančių greitas Vokietijos pergales karo pradžioje. Vėliau, supratus, kad preparatas turi ir stiprų neigiamą poveikį, metamfetamino vartojimas buvo dalinai įslaptintas, bet tęsėsi iki pat karo pabaigos. Kitų šalių kariuomenės taip pat vykdė panašius eksperimentus, bet ne tiek plačiai. Gali būti, kad pasakojimai apie antžmogiškus vokiečių karių gebėjimus suteikė peno ir komiksų kūrėjų vaizduotei ir privedė prie superkarių serumo „Marvel“ komiksuose.
Per septynis dešimtmečius steroidai gerokai patobulėjo, pašaliniai poveikiai sumažėjo, o norimi efektai kartais netgi sustiprėjo. Nepaisydami draudimų, sportininkai vis rizikuoja karjeros perspektyvomis ir vartoja preparatus, skirtus pagerinti sportinei formai. 2011 metais apklausus pasaulio lengvosios atletikos čempionato dalyvius, trečdalis prisipažino kada nors vartoję draudžiamų preparatų; Pasaulio antidopingo agentūros analizė parodė dar didesnius skaičius. Taigi akivaizdu, kad tam tikri super-sportininkų serumai naudojami, ir gana plačiai.
Iš kitos pusės, akivaizdu, kad Steve Rogers Kapitonu Amerika tampa ne kokio dopingo kokteilio išgėręs. Superkario serumas padidina jo ūgį, raumenų masę, suteikia antžmogiškos jėgos ir ištvermės. Hormonų injekcijų pagalba tokius pokyčius įmanoma sukelti vaikystėje ir paauglystėje, kol organizmas auga ir vystosi. Norint pasiekti tokį efektą suaugusiam žmogui, jo audinius tektų dirbtinai „sugrąžinti į vaikystę“ – tą iš dalies daro regeneratyvinės medicinos sritis, paremta indukuotomis kamieninėmis ląstelėmis. Kamieninėmis vadinamos ląstelės, iš kurių galima išauginti bet kokį kitą audinį arba net organą. Anksčiau buvo manoma, jog pakankamą potencialą turi tik iš embriono ar placentos išskirtos, labai jaunos ląstelės, tačiau kuo toliau, tuo daugiau randama būdų, kaip galima ir suaugusių organizmų ląstelėse indukuoti kamieniškumą, „sugražinti jas į vaikystę“ ir ateityje išmokti išauginti iš jų prarastą organą arba net patobulinti esamą.
Be to, žmonės, akivaizdu, yra skirtingi – pavyzdžiui, vieni turi daugiau raumenų, kiti – mažiau. Dalį skirtumų lemia genetika, nes vieni turi vienokius genų variantus, o kiti – kitokius. Tarp kitų gyvų organizmų randame daugybę su tokiomis savybėmis, kurios žmonėse atrodytų tikrai fantastiškai: nuo gebėjimo išgyventi svilinantį karštį ir stingdantį šaltį iki atsparumo radiacijai, nuo didžiulės jėgos iki žaibiško greičio. Jei galėtume tokius genus įterpti žmogui ir išmokyti organizmą juos panaudoti, galbūt galėtume sukurti tikrų superherojų? Teoriškai gal ir taip, bent jau sprendžiant iš analogijų su paprastesnėmis gyvybės formomis. Nuo pirmųjų genetiškai modifikuotų organizmų sukūrimo praėjo jau pusšimtis metų; šiuo metu genetiškai modifikuotos bakterijos ir mielės gamina įvairius naudingus chemikalus, pelės reguliariai modifikuojamos laboratoriniams eksperimentams, o genetiškai modifikuotų ingredientų turintis maistas dažnai aptarinėjamas iš teisinės pusės. Genetinės žmonių modifikacijos yra daug etinių klausimų kelianti tema. Vienas svarbiausių: kol kas nemokame pakeisti suaugusio žmogaus geno pagal sąmoningą pageidavimą, tas turi būti padaryta ankstyvoje vystymosi stadijoje, kai žmogų sudaro viena ar vos kelios ląstelės. Genų terapija paremti gydymo metodai, skirti gydyti įvairioms ligoms, irgi arba yra skiriami vaikystėje, kai organizmas aktyviai auga ir vystosi, arba yra nutaikyti į audinius, kurie aktyviai dauginasi arba nuolat atsinaujina, pavyzdžiui, kraujotakos sistema ar vėžiniai audiniai. Tačiau jeigu bus išvystyta regeneratyvinė medicina, galbūt kartu su genų inžinerija ji prasiplės ir į žmonių galimybių didinimą?
Gyvybės pilna Galaktika
2011-aisiais išsiplėtusi iki skandinaviškų pasaulių, po trejeto metų „Marvel“ visata dar padidėjo – „Galaktikos sergėtojų“ filme aplankytos naujos planetos, o ir pats filmas, neskaitant pagrindinio veikėjo kilmės, neturėjo ryšio su Žeme. Iš kitos pusės, dauguma ateivių, vaizduojamų tame filme – ar tai būtų žaliaodė Gamora, ar ksandariečiai – labai panašūs į žmones. Kodėl? Nejaugi tai tik režisierių bandymas sutaupyti lėšų kostiumams, prostetikai ir specialiesiems efektams? Ir išvis, ar gali egzistuoti tiek daug gyvenamų pasaulių?
Atsakymas į pastarąjį klausimą kuo toliau, tuo labiau atrodo teigiamas. Nors kol kas nežemiškos gyvybės dar neradome, žinios apie egzoplanetas – planetas už Saulės sistemos ribų – nuteikia optimistiškai. Šiuo metu egzoplanetų žinoma per penkis tūkstančius, bet tai – tik mažytė dalis visos jų įvairovės. Statistinė analizė rodo, kad vidutiniškai kiekviena žvaigždė Paukščių Take turėtų turėti po daugiau nei vieną planetą; nėra priežasčių galvoti, kad kitose galaktikose situacija būtų kitokia. Planetų, panašių į Žemę – tai yra uolinių ir nuo žvaigždės nutolusių tiek, kad jų paviršiaus temperatūra būtų tinkama skystam vandeniui egzistuoti – taip pat greičiausiai yra beveik tiek pat, kiek ir žvaigždžių – kelios dešimtys milijardų. Žinoma, vien tinkama temperatūra ir uolinis paviršius toli gražu nereiškia sąlygų, panašių į Žemę – užtenka pažvelgti į kaimyninę Venerą, su paviršių gaubiančiais tankiais sieros rūgšties debesimis – bet tikimybė, kad bent dalyje planetų galėtų užsimegzti gyvybė, tikrai atrodo nemaža.
Jei gyvybė užsimezga, ar gali ji atrodyti panaši į žemiškąją? Yra dvi mokslinės priežastys, kodėl atsakymas gali būti teigiamas. Pirmoji vadinama konvergentine evoliucija. Žemėje ji pasireiškia tuo, kad genetiškai labai nepanašūs organizmai, vystydamiesi panašioje aplinkoje, įgauna panašių bruožų. Šikšnosparniai nėra paukščiai, bet turi sparnus ir skraido; delfinai nėra žuvys, bet turi pelekus; randama ir daugybė smulkesnių pavyzdžių. Jei ekologinės nišos kitose planetose būtų panašios į žemiškąsias, ten greičiausiai irgi susiformuotų augalų, vabzdžių, žuvų, paukščių ir panašių gyvybės grupių analogai.
Žinoma, paukščio analogas nebūtinai yra paukštis. Gal jis turėtų penkis sparnus ir burną kūno centre, panašiai kaip jūros žvaigždė? Tokio padaro tikrai nesupainiotume su žemišku. Bet jei gyvybė keliose planetose prasidėjo nuo tų pačių mikroorganizmų, ji būtų dar panašesnė tarpusavyje, nei laikantis vien konvergentinės evoliucijos. Kaip tai gali nutikti? Hipotezė, vadinama panspermija, kviečia panagrinėti, kas nutiktų, jei gyvi organizmai, ar bent jau genetinė medžiaga, keliautų kosmose nuo vienos planetos prie kitos. Uolienos, pavyzdžiui, tikrai keliauja – Žemėje rastas ne vienas meteoritas, kurio cheminė sudėtis rodo jį kadaise buvusį Marso plutos dalimi. Jeigu toks uolienos gabalas, atplėštas nuo vienos planetos ir kosminių jėgų nusiųstas kitos link, būtų aplipęs gyvais organizmais, įmanoma, kad bent dalis jų išgyventų ir naujoje aplinkoje imtų daugintis bei vystytis. Kelionė neturėtų apsiriboti vien ta pačia planetine sistema. Pastaraisiais metais aptikti du objektai – asteroidas ir kometa – skriejantys pro Saulės sistemą, bet čia neužsilikę. Jie atkeliavo iš tarpžvaigždinės erdvės, o kadaise buvo kitos planetinės sistemos nariai. Skaičiuojama, kad Saulės sistemoje tokių objektų gali būti milijardai, tiesiog juos atskirti nuo „vietinių“ labai sudėtinga. Neseniai keli mokslininkai įvertino, kad gyvybės sklaida tokiu būdu daugumai planetų Paukščių Take yra labiau tikėtina, nei nepriklausomas gyvybės užsimezgimas. Aišku, ši išvada remiasi įvairiomis nebūtinai teisingomis prielaidomis apie gyvybės atsiradimą, panspermiją ir planetų savybes, bet atrodo, kad panspermija yra bent jau įmanomas gyvybės plitimo Galaktikoje būdas.
Pasislėpusi karalystė
Rytų Afrikoje yra maža karalystė, iš pažiūros nelabai besiskirianti nuo varganų kaimynių. Bet kirtus viską slepiančius iliuzijų gaubtus, atsiveria technologiškai pažangiausia šalis visoje Žemėje. Nuo kasdienio gyvenimo detalių iki medicinos ir karybos – viskas Wakandoje tiesiog švyti aukštosiomis technologijomis, kurios nustebintų ir Tonį Starką. Pakalbėkime apie dvi iš jų – maskuojančius bajerus ir jėgos laukus. Iš pirmo žvilgsnio šios technologijos gali pasirodyti panašios – abi projektuoja tam tikrą efektą per atsumą: uždengimo arba atstūmimo. Visgi nukreipti šviesos bangas (ko reikia uždengimui) ir fizinius objektus (jėgos lauko principas) – labai skirtingi uždaviniai. Ir abu jau turi tam tikrų analogų realybėje.
Bandymai paslėpti įvairius daiktus prasidėjo dar per Pirmąjį pasaulinį karą, kai Vokietijos ir Britanijos kariuomenė ieškojo būdų užmaskuoti žvalgybinius lėktuvus. Tie bandymai daugiausiai buvo nesėkmingi, o apskritai maskuoti lėktuvus pavyko tik aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Tiesa, tai buvo maskavimas nuo aptikimo radaru – tinkamai kreivi korpuso paviršiai išsklaidydavo radijo bangas įvairiomis kryptimis ir praktiškai nesukurdavo jokio atspindžio. Pasiekti panašų efektą su daug trumpesnio bangos ilgio regimaisiais spinduliais yra gerokai sunkiau, bet keletas prototipų egzistuoja. Vienas iš būdų padaryti objektą nematomą, ar bent jau sunkiai pastebimą, vadinamas aktyvia maskuote. Prie objekto tvirtinamos kameros, kurios filmuoja aplinkos vaizdą ir rodo jį ant ekranų priešingoje pusėje. Kad ir iš kurios pusės žiūrėsime į tokį objektą, matysime už jo esantį vaizdą. Tokį daiktą pamatyti tampa sunkiau, nei nemaskuojamą, bet visgi idealaus maskavimo pasiekti neįmanoma. Kita, sudėtingesnė ir geresnė, technologija paremta metamedžiagomis. Šiuo terminu įvardijama didžiulė įvairovė medžiagų, kurių atominė struktūra pagaminta tokia, jog jos turėtų savybes, nebūdingas natūralioms medžiagoms. Viena iš dažniausių „nenatūralių“ metamedžiagų savybių – neigiamas šviesos lūžio rodiklis. Kitaip tariant, šviesos ar kitos elektromagnetinės bangos, pasiekusios tokią medžiagą, jos viduje ima sklisti priešinga kryptimi. Tinkamai sudėliojus tokių medžiagų sluoksnius, galima pagaminti skydą, kuris nukreipia šviesą aplink objektą. Pirmosios tokios metamedžiagos pagamintos apie 2000 metus; jos veikė mikrobangų ruože – trumpesniame, negu radijo bangos, bet dar gerokai ilgesniame, nei regimosios. Technologijoms tobulėjant, pasiektas maskavimas ir infraraudonųjų bei regimųjų spindulių ruože. Jis irgi nėra tobulas – dažniausiai veikia tik tam tikru atstumu nuo maskuojamo objekto arba atvaizdą iškreipia, o ne pilnai paslepia. Visgi galimybė pasislėpti, pavyzdžiui, nuo infraraudonųjų spindulių detektorių yra labai naudinga. Infraraudonuosius spindulius skleidžiame mes patys, taip pat įvairūs veikiantys prietaisai – juos jaučiame kaip šilumą.
Pakelti ar pastumti daiktą per atstumą taip pat įmanoma. Ir turiu omeny ne vėjo gūsį, o lazerio ar ultragarso bangas. Šviesa turi slėgį, taigi stipriai apšviestas daiktas jaučia stūmos jėgą – šį principą bandoma pritaikyti kosminiams skrydžiams, kai išskleidę plačias veidrodiškas bures, erdvėlaiviai galėtų pasitelkti Saulės spinduliuotę ir taip pagreitėti ar sulėtėti be jokio kuro. Bet spinduliuotės slėgis yra mažytis, tad pakelti ką nors Žemės gravitaciniame lauke vien šiuo efektu neįmanoma – net pats tvirčiausias objektas greičiau sudegs, nei pakils. Lazeriniai ir panašūs levitacijos prietaisai veikia kiek kitokiu principu – išnaudoja elektrinio lauko netolygumus. Elektromagnetine spinduliuote šios bangos vadinamos ne be reikalo – kiekvienas spindulys susideda iš elektrinio ir magnetinio lauko bangų. Tinkamai sufokusavus spindulį, galima sukurti pluoštą, kurio viduryje elektrinis laukas stiprėja pluošto ašies link. Dauguma medžiagų, patekusios į tokį lauką, ima judėti link ašies ir ten pasilieka. Akustinė levitacija daug kam gali būti matyta, pavyzdžiui, koncertuose: stiprios garso bangos pakelia dulkes nuo kolonėlių, o kartais dulkės net kurį laiką sklendžia ore virš garsiakalbio. Tinkamai parinkus garso bangų dažnį bei išdėsčius garsiakalbius, įmanoma levituoti daleles ir praktiškai neribotai ilgai.
Pirmieji levitacijos eksperimentai buvo daromi tik su mikroskopinėmis dalelėmis, bet 2013 metais mokslininkai trim lazerio spinduliais pakėlė plika akimi matomą daiktą – dviejų milimetrų dydžio veidrodėlį. Šiemet paskelbta apie centimetro dydžio disko su specialiais nanometriniais grioveliais levitaciją. Akustinė levitacija taip pat jau naudojama milimetrų dydžio mėginių pakėlimui. Savaime suprantama, keli milimetrai – labai toli iki žmogaus ar mašinos dydžio, o levitacija laboratorijoje gerai kontroliuojamomis sąlygomis – toli iki panaudojimo savigynai, atremiant atskriejančias kulkas. Galbūt levitacijos technologijos niekada nepasieks tokių taikymo galimybių. Bet tikėtis galima.