Ant banginio nugaros

Pelėsių kvapas trukdė kvėpuoti, o nuo drėgno purvo, susikaupusio ant grindų, vamzdžių ir prietaisų beveik pykino. Be kita ko, Medardas Augustis jautė ir kažin kokį nepaaiškinamą nerimą. Atrodė, kad, be tų dviejų žmonių, šitoje patalpoje yra ir dar kažkas.


Agentas vėl apsidairė. Čia nebuvo kur pasislėpti, šalia stovėjo tik du miesto aparatinėje dirbantys inžinieriai. Jis pabandė susikaupti ir galvoti tik apie tyrimą. Įsižiūrėjo į tuščią erdvę, kur, vyriausio inžinieriaus teigimu, dar vakar buvo slėgio kontrolės valdiklis. Benas Tyla toliau pasakojo:


– Sirenos ėmė kaukti po vidurnakčio. Robertas, – linktelėjo galva į šalia stovintį, – kaip tik budėjo, bet kai atėjo, čia nieko neberado.


Inžinieriaus asistentas Robertas Popovas agentui nepatiko iš pirmo žvilgsnio. Per penkiolika metų darbo miesto apsaugos tarnyboje Augustis buvo išsiugdęs nuojautą, kuri retai teapgaudavo. Ir šitas žemaūgis, dėl kupros sulinkęs senis jam atrodė įtartinas.


– Juk pastate yra apsaugos sistema? – pasitikslino.


– Taip, žinoma, – atsakė Tyla, – bet kažkas ją išjungė. Nesuprantu kaip. Tik aš ir Robertas žinome kodus.


Jo balse galėjai girdėti nerimą, bet tai nėmaž nestebino – šitas vyrukas atsakingas už aparatinės darbą, o dabar turėjo rimtų rūpesčių: dingus detalei jau buvo pažeisti bangolaužiai. Vadinasi, kilus audrai miestas atsidurs pavojuje. Jau buvo informuotas ir meras, netgi nuspręsta vairuoti miestą kranto link. Augustį stebino, kaip greitai priimami tokie svarbūs sprendimai, kai slepiami nuo visuomenės. Į krantą nenorėjo niekas. Bet iki jo liko dar trys dienos. Trys dienos vilties, per kurias Benas Tyla turi sutvarkyti sugadintus prietaisus, o Augustis – surasti tą, kuris bando visus pražudyti.


– Ar turite įtarimų, kas galėjo taip pasielgti?


Inžinieriai papurtė galvas.


– Neįsivaizduoju, – atsiduso Tyla, – Juk dabar gali būti pažeisti ne tik bangolaužiai, bet ir šildymo sistema, gali įvykti sprogimas, gali… galime nuskęsti.


– Bet jūs galite tai sutaisyti?


Tyla klausiamai pažvelgė į savo padėjėją ir gūžtelėjo pečiais.


– Tiesą pasakius… Vargiai. Atsarginių detalių trūksta, o kaip jas pasigaminti…


***


Kai jiedu galop išėjo, Augustis atsipūtė. Nuo šios troškios aplinkos ir plono, šaižaus Tylos balso galva dar labiau įsiskaudėjo. Naktį prastai miegojo, kankino košmarai, o dar šita nauja byla iš pat ankstyvo ryto.


Agentas padėjo skenerį ant purvinų grindų ir atsitraukė keletą žingsnių, leisdamas jam nuskenuoti nusikaltimo vietą. Dviem pirštais pakėlė įtaisą ir įmetė į plastikinį maišelį. Reikės dezinfekuoti ir lagaminą. Įsijungė užrašinę. Jokių pirštų antspaudų, išskyrus abiejų inžinierių, jokio plaukelio, kurį galėjo pamesti nusikaltėlis. Tai buvo neįprasta. Beveik visada ką nors aptikdavo. Nors jei vagis – vienas iš inžinierių… Kas dar žinojo, kad reikia leistis visais tais laiptais, eiti pro šarvuotas duris, pasiekti šitą purviną patalpą ir paimti šitą… apvalią detalę su raudonais skaičiais po apdulkėjusiu stiklu. Keista, kad agentas taip gerai ją įsivaizdavo.


***


Kai įžengė į savo vienišiaus butą ir nusiavęs įdėjo batus į valymo dėžę, buvo jau tamsu. Smilkiniuose tvinkčiojo skausmas, jautėsi pavargęs, tačiau ir šįvakar nepraleido nė vieno savo švaros ritualo. Augustis nekentė purvo: nei ant savo kūno, nei aplink. Kasdien bent porą valandų valydavo ir dezinfekuodavo namus, ir visai nesvarbu, kad kitiems jie ir taip atrodė labai tvarkingi. Nuo pat ankstyvos vaikystės buvo toks. Motina net bandė jį gydyti. Nepavyko. Ta purvo baimė turbūt buvo viena iš priežasčių kodėl iki šiol gyveno vienas – visos moterys, su kuriomis bendravo, jam anksčiau ar vėliau pasirodydavo nevalos.


Šlumštelėjęs į lovą Augustis vėl įsijungė užrašinę. Vis labiau tikėjo, kad detalę paėmė Popovas. Nors įrodymų nebuvo, galimybę senis turėjo. Jei būtų buvusi Augusčio valia, dar šiandien būtų padaręs kratą jo namuose, bet šefui vien nuojautos atrodė per mažai. Kita vertus, ir jam ramybės nedavė „kodėl?“. Koks motyvas? Juk Popovas turėtų suvokti, kuo gresia aparatinės prietaisų gadinimas. Dėl ko jis rizikuotų visų miesto žmonių, kartu ir savo, gyvybėmis? Kam jam ta detalė?


Priešais akis vėl tarsi stojo tas nykštukas: plaukai seniai nematę ne tik žirklių, bet ir šukų, ilga netvarkinga barzda, piktas žvilgsnis… Keistas kupriukas, kiek Augusčiui žinoma, neturintis nei draugų, nei šeimos. Kas ten žino, kas jam gali šauti į galvą. Kad ir nuskandinti visus, jo paties gyvenimui einant į pabaigą. Gal jis mąsto kaip tas karalius – po manęs nors ir tvanas.


Augustis nebūtų atspėjęs, kuris karalius taip sakė, nes, po teisybei, istoriją mokėjo prastai. Nebežinojo net nuo kurių metų Žemės rutulį darko trečiasis pasaulinis karas. Gerai prisiminė tik tą dieną prieš penkerius metus, kai Dancerio ir Gusmano plaukiojantis miestas (dažniau trumpinamas tiesiog kaip DanGus) paskutinį kartą priplaukė prie žemyno krantų. Jau tada tai buvo pavojinga. O dabar DanGus liko paskutinė neutrali salelė visoje Žemėje. Jau penkerius metus pirmųjų miesto gyventojų palikuonys ir ilgamečio karo pabėgėliai plūduriavo neutraliame mieste, neutraliame vandenyne. Priplaukti prie kranto būtų buvę tolygu įsijungti į karo veiksmus. Tačiau štai – dingo viena detalė ir jie, atrodo, nebeturi pasirinkimo.


Galop agentas išjungė užrašinę ir užmerkė akis. Nors ir buvo labai pavargęs, užmigti buvo sunku. Jautė keistą spaudimą krūtinėje, galvoje tarytum ūžė. Antrą nakties dar žvilgtelėjo į laikrodį. O miego čiuptuvams galop įtraukus, sapnai nusiraminimo neatnešė. Aparatinė jo nepaleido ir ten. Sapnavo jos koridorius, jautė dūmų, pelėsių kvapus, matė šnypščiančius vamzdžius, bjaurėjosi turėdamas prie jų liestis.


Ir tada pažadino skambutis. Vos praplėšęs akis, ištiesė ranką iki telefono. Aparatinėje įvykdytas dar vienas nusikaltimas. Augustis nusikeikė. Trečia ryto. Pašoko iš lovos, nusiprausė, pasiėmė iš garo spintos išlygintą kostiumą. Tiesė ranką prie batų valymo dėžės, tačiau ji buvo tuščia. Dulkėti batai stovėjo ant kilimėlio. Keista, būtų prisiekęs, kad vakar įdėjo juos į dėžę, kaip visada. Užsirišęs raištelius ir atsistojęs pajuto, kaip svaigsta galva. Miego trūkumas, matyt, darė savo.


***


Šią naktį apsaugos sistema aparatinėje taip pat nesuveikė. Nepavogta nieko, tik sudaužytas dar vienas prietaisas. Nusikaltimo vietoje ir vėl nerado jokių įkalčių. Agentas susisiekė su tarnyba, kad atsiųstų žmonių budėjimui, o pats nusprendė pasekti Popovą. Šiandien nuojauta dėl to senio buvo dar stipresnė.


Galbūt jis tiesiog nesugalvojo, ką daugiau galėtų daryti? Tyla abiem naktims turėjo alibi, daugiau įtariamųjų tyrimas neparodė, o Popovas… Šią naktį sakėsi buvęs namuose, bet kas galėjo tai patvirtinti?


Išėjęs iš darbo, nykštukas tiesiai namo ir nuklibikščiavo. Niekur nesustojo, su niekuo nesišnekėjo, neatrodė, kad jaustųsi sekamas, kad kur skubėtų, nerimautų. Tarnybos sekimo prietaisai buvo agento akys ir ausys, tačiau, kai Popovas uždarė savo namų duris, ir tie nebegalėjo patekti vidun. Tam reikėjo orderio. Augusčiui teliko pasiųsti senovinę audioblakę bent jau prie įtariamojo durų.


Jau beveik valandą agentas stovėjo siaurame, ryto šešėliuose paskendusiame skersgatvyje ir, uosdamas gaivų vandenyno vėją, klausė blakės siunčiamų garsų. Tylūs žingsniai bei užsidarančios durys. Iš čia matomos užuolaidos nejudėjo. Pamažu ėmė jaustis tarsi gaištų laiką, galvoje sukosi mintis, kad turėtų imtis dar ko nors. Tik nežinojo ko. Antibakterine servetėle pavalęs suoliuką prisėdo. Jautėsi mieguistas, vis labiau skaudėjo galvą. Gal dėl to nuovargio ir nesugalvojo, kaip sugauti tą įkalčių nepaliekantį nusikaltėlį? Pati byla jam atrodė labai keista. Persekiojo jausmas, kad praleidžia pro akis kažką ypač svarbaus, kažką, dėl ko tuojau turėtų nutikti kažkas blogo. Tai buvo taip nekonkretu, o Augustis laikė save racionaliu žmogumi, tačiau nesugebėjo to jausmo nuslopinti. Tada tik trumpam užmerkė akis.


– DanGus sugrius dar šiąnakt.


Augustis pašoko. Atrodė, kad sušnabždėjo visai prie ausies. Balsas lyg ledinis, per nugarą perėjo šiurpas. Skersgatvyje vis dar tuščia. Iš pradžių pagalvojo apie ausinę, tačiau juk išgirdo kita ausimi. Žengė keletą žingsnių tolyn. Tvoros čia aukštos, plytinės, nėra kaip perlipti. Drebėjo rankos. Nusipurtė. Gal spėjo prisnūsti? Gal tai buvo sapnas? Tik staiga, dabar jau tikrai ausinėje, pasigirdo trenksmas. Popovo namai! Negaišdamas nė sekundės agentas įbėgo į kiemą ir pro neužrakintas duris įsiveržė vidun.


Prieblandoje skendinčioje svetainėje pamatė tik Popovą. Šis gulėjo ant žemės, šalia kopėčių ir aplink pabirusių knygų. Atrodė, kad nukrito beimdamas jas iš didžiulės aukštos lentynos.


– Jūs mane sekate? – pirmasis paklausė senis.


Augustis apsidairė. Visur tylu. Tačiau po jo apykakle tarsi bėgiojo skruzdės.


– Triukšmas. Maniau, Jus užpuolė.


– Taip pat manote, kad gadinu aparatinę? – Popovo veidas paraudo. – Kad noriu visus paskandinti?


Agentas be žodžių žengė prie jo ketindamas padėti atsistoti, tačiau žvilgsnis sustojo ties vienos iškritusios knygos viršeliu. Robertas Popovas „Legendos gyvos“. Nežinojo, kad senis yra parašęs knygą. Tačiau žvilgsnį prikaustė ne tai – ant viršelio buvo nupiešta po vandeniu plūduriuojanti būtybė: ilgi į visas puses besitiesiantys čiuptuvai, šviečiančios mėlynos akys ir daugybė burnų su aštriais dantimis. Augustis pakėlė knygą.


– Kas tai?


Popovas atsistojo pats.


– Klausiate apie pabaisą ant viršelio?


Jis linktelėjo. Vešlūs senio antakiai susiraukė, akys tapo įtarios.


– Manoma, kad ta būtybė gyvena giliai po vandeniu ir gali kalbėti su žmonėmis per sapnus. Yra pasakojimų apie tai, kaip įsakinėdama jūreiviams skandina jų laivus. Kad minta žmonių krauju ir sielomis.


Popovas priėjo arčiau. Pirštais apglėbęs savo knygą dar atidžiau sužiuro į Augustį. Šis atsitraukė.


– Sielomis. Kur gi ne. Laisvalaikiu užrašinėjate pasakas? – šyptelėjo agentas puse lūpų. Juokėsi ne tik iš Popovo, bet ir iš savęs. Tas fantastinės pabaisos vaizdas kažkodėl vertė jo kūną šiurpti.


– Tai ne pasaka. Bet kodėl klausiate? – senis nepasidavė. – Ar esate ją matęs? Ar esate ją sapnavęs?


Agento veidas persimainė. Taip. Po galais, taip! Jis yra ją sapnavęs! Būtent tokią. Vakar, šiandien. Ką tai reiškia?


– Juk tai jūs! – suriko Popovas. – Tai jūs griaunate aparatinę! Ji jums įsakinėja, – jo pirštas bedė į knygos viršelį, o akyse švystelėjo siaubas. – Jei taip, pasakykite! Aš galiu padėti.


Popovo pirštai apsivijo agento riešą.


– Pasakykite, kitaip visi mirsim!


Augustis ištraukė ranką iš lipnių senio gniaužtų ir išbėgdamas užtrenkė duris.


***


Pamažu temo, o galvoje neprašviesėjo. Jis vėl įjungė ausinę. Tebegirdėjo Popovo žingsnius. Niekaip negalėjo susikaupti ir nuspręsti, ką daryti. O dar tas viršelis, tie senio žodžiai… Bet juk Augustis netiki pasakomis. Vandenyne gyvena tik kvailos žuvys, o ne mintis valdančios pabaisos. Viską galima logiškai paaiškinti. Turbūt anksčiau matė tą knygą, todėl ir susapnavo, be to… Ne, kodėl jis apskritai apie tai galvoja?! Jam reikia nutverti nusikaltėlį, o ne užsiiminėti legendų tyrinėjimais.


Jis sulėtino žingsnį. Galiausiai sustojo prie turėklų, už kurių baigėsi miestas ir prasidėjo vandenynas. Vandenynas visada kvepėjo švara, jo vaizdas agentą ramindavo. Bet ne šiandien. DanGus jau plaukė kranto link. Kas sekundę artėjo sausuma, ant kurios lauks karas, kur turbūt iš karto bus suimti tie gyventojai, kurie DanGuje laikomi karo pabėgėliais.


Bet kol šviesų anapus vandens dar nesimato, vilties yra. Reikia tik susikaupti, nugalėti nuovargį, tą keistą nerimą, kraupų jausmą, kad tuojau nutiks kažkas blogo. Tai tik susijaukęs protas…


Reikia paspęsti nusikaltėliui spąstus. Štai. Taip. Dabar buvo beveik tikras, kad naiviai tikėdamas savo jėgomis, vagis sugrįš ir šią naktį. Ir Augustis jo lauks.


– Kranto jūs nepasieksit.


Jis krūptelėjo ir atsisuko. Tas balsas iš skersgatvio! Bet krantinėje nebuvo nė vieno žmogaus. Dabar Augustis nebegalėjo sau pasakyti, kad buvo užsnūdęs. Juk net neužsimerkė! Baimė sukaustė raumenis, tačiau jis pabandė save įtikinti, kad tai tik pervargusios vaizduotės vaisius. Jau antra naktis, kai temiega po porą valandų. Jau bemaž pajuto grįžtant ramybę, tačiau staiga suvokė, kad balsas atsklido ne iš krantinės pusės.


Ausyse ėmė spengti. Jis lėtai lėtai palinko per turėklus ir pažvelgė žemyn. Tamsios vandenyno bangos šiaušėsi nuo vėjo. Per jo raibuliuojantį paviršių jis išvydo kaip kažkas juoda kyla aukštyn. Staiga juodumoje atsivėrė mėlynos švytinčios akys ir nusišypsojo daugybė burnų.


Augustis net nesuprato, kaip atsirado prie Popovo durų. Ėmė belsti ir, kai nykštukas atidarė duris, išrėkė:


– Man reikia pagalbos!


***

Jau naktį Popovas išsivedė Augustį į savo namelio kiemą. Čia buvo tik kelios lysvės daržovių, ir komposto dėžė. Senis pritūpė ant žemės.


– Ji tave valdyti gali tik tau užmigus. Kitu laiku sugeba tik gąsdinti.


Agentas atsiduso. Nepaisant visko, nepaisant šiurpių Popovo pasakojimų, jautėsi ramesnis. Senis juk sakė, kad tai dar galima sutvarkyti.


– Bet juk negaliu nemiegoti, – sumurmėjo. Kaip dabar svajojo apie miegą! Savo švariuose namuose, ant minkštiklio aromatą skleidžiančios pagalvės. Buvo tikras, kad nuvargusiam protui to ir tereikia.


– Taip, bet galima tai daryti saugiai, – pasakė Popovas, – Čia, – senio ranka pliaukštelėjo per dirvą. – Žemėje. Aš tave užkasiu. Nuogą. Ne visą, žinoma, veidą paliksiu, turi gi kvėpuoti. Tada ji negalės tau įsakinėti. Tavo ausyse bus žemė.


Agento ramybė sutrupėjo. Purve? Jau jautė, kaip ant odos šiaušiasi plaukai. Purve. Tarp kirminų, bakterijų ir puvėkų. Visą kūną. Net ausis. Ne. Ne, tūkstantį kartų ne! Niekas nė už ką jo neįkiš į purvą! Jis apsisuko ir nepaisydamas senio protestų patraukė namo. Susitvarkys pats. Dabar, kai žinojo prieš ką kovoja, susitvarkys pats.


Grįžęs įdėjo batus į valymo dėžę, pakabino kostiumą ir nuėjo į dušą. Muilas, rodos, plovė ne tik kūną, bet ir sielą. Dabar net mintys sklido tvarkingiau. Visa ta istorija… Ta pabaisa, tas balsas, tas vaizdas… Tai buvo šiurpu, iš ties šiurpu, bet gal vis dėlto nėra tikra. Žmogaus protas sugeba sukurti ir keistesnių dalykų. Augustis tai puikiai žinojo. Pastarieji mėnesiai jam buvo sunkūs. O dar šita byla, dar ta atsakomybė… Medardo Augusčio psichika buvo linkusi sušlubuoti, ir jis pats pirmas būtų tai pripažinęs. Gal tai tik haliucinacija, tiesiog… tiesiog jis eina iš proto. Agentas garsiai nusijuokė. Ši mintis keistai guodė.


Kai apsirengė ką tik išskalbtą šilkinę pižamą, jau buvo tikras, kad viskas bus gerai. Jis išsimiegos, pailsės, o rytoj, šviežia galva permąstęs bylą, suras nusikaltėlį. Dėl viso pikto, jei jo beprotybė verstų jį per miegus vaikščioti, atsigulęs į švara kvepiančius patalus netgi prisirakino dešinę ranką prie lovos. Visai nurimęs užsimerkė ir galop palaimingai užmigo.

Kai prabudo, kaukė signalizacija, o pats stovėjo aparatinėje, jau iki kelių apsemtoje vandens. Į jį žvelgė piktos mėlynos akys. Nusišypsoję burnos tarė:


– DanGus griūva.



Turite idėjų, komentarų ar pasiūlymų? Susisiekite!

Jei norite susiekti tiesiogiai - protagonistasmagazine@gmail.com © 2020 MB Ductus Exemplo