Stalo žaidimo „Marijampolė“ autoriai sako, kad nėra nieko rimčiau už žaidimus



Dar vienas „Protagonisto“ projektas pagaliau pasiekė finišo liniją. Ilgai svajojome išleisti savo žaidimą, o progą tam suteikė pora kūrėjų, kurie drąsiai pasibeldė į Protagonisto duris ir pristatė savo idėją - strateginį edukacinį stalo žaidimą „Marijampolė“.


Žaidimo autoriai – Tomas Miliauskas ir Monika Sadauskaitė – tikri stalo žaidimų fanai, kurie didžiąją savo laisvo laiko dalį skiria šiam hobiui. Tomas – grynakraujis marijampolietis, kuris po studijų Vilniaus ir technilogijų dizaino kolegijoje atsidėjo piešimo įgūdžių tobulinimui bei kūrybai, o Monika plečia akiratį kultūros paveldo srityje. Ją žavi architektūra bei istorijos, kurios slypi tarp pastatų sienų.


Dueto pomėgiai ir profesiniai įgūdžiai karantino metu pavirto į apčiuopiamą žaidimo įdėją iš kurios gimė ir šis neeilinis projektas. Anot kūrėjų, jų žaidimas skirtas edukuoti jaunąją kartą, pristatyti Marijampolę ir jos istoriją miesto svečiams bei suteikti puikių įspūdžių strateginių stalo žaidimų entuziastams.


Apie kūrybos procesą, stalo žaidimus ir mūsų pačių rolę šių dviejų talentingų kūrėjų gyvenimuose nusprendėme pasikalbėti išsamiau.


Pradėkime nuo tikriausiai visus mūsų skaitytojus kamuojančio klausimo - kodėl Marijampolė? Kodėl ne Vilnius, Kaunas ar Klaipėda? Ar nebijote, kad žaidimu susidomės tik Marijampoliečiai?


Monika: Nors esu dzūkė, taip jau nutiko, kad svečiavausi pas Tomą ir netyčia įstrigau Marijampolėje – prasidėjo pandemija ir negalėjau ištrukti iš šios savivaldybės. Kaip tik tą savaitę turėjau pasirinkti baigiamojo darbo temą ir nutariau patyrinėti centrinę miesto aikštę. Vieną po kitos skaičiau vietinių kraštotyrininkų knygas. Netyčia sužinojau, kad mano prosenelis dirbo Marijampolės kalėjime, taip pat du mano giminaičiai buvo Marijonų vienuoliai. Raginimai nesibūriuoti ankštose patalpose pandemijos metu paskatino apvaikščioti Marijampolės skersgatvius ir užkampius, atrasti net vietiniams mažiau žinomas vietas ir istorijas. Galiausiai visa tai sugulė į stalo žaidimą.


Nors Marijampolę laikome provincija, šis miestas egzistuoja buvusio istorinio kelio Varšuva-Peterburgas stotelėje, strategiškai reikšmingoje vietoje, per kurią buvo keliaujama Vakarų Europos link. XIX a. pabaigoje šiame mieste veržėsi Tautinio judėjimo idėjos, veikė knygnešių sandėliai, šiame krašte gimė didelė dalis tarpukario Lietuvos šviesuolių, netgi lietuvių kalba, kaip žinome, buvo sunorminta pagal vietinę tarmę. „Marijampolės“ žaidime sutiksite ir Jablonskį, ir Žemaitę, ir Basanavičių, ir Kudirką, ir daug kitų visos Lietuvos įžymybių. Marijampolė yra reikšmingesnė Lietuvos valstybingumo istorijai, nei gali pasirodyti!


Tomas: Kodėl būtent Marijampolė? Tai yra dažniausiai man užduodamas klausimas. Kaip minėjau anksčiau, esu Marijampolietis, taigi, kaip ir kiekvienas, giliai širdyje esu savo miesto patriotas. Bet, sakyčiau, tą patriotiškumą labai sužadino ilgi pandeminiai pasivaikščiojimai su Monika, kai ji man pasakodavo apie miesto istoriją. Kadangi tuo metu žaisdavome daug stalo žaidimų, natūraliai galvoje pradėjo virti idėjos, kaip šiuos du dalykus galima susieti. Taip pat, mano požiūriu, maži miestai, provincijos turi išskirtinio žavesio. Mudu mėgstame rengti turistines keliones po mažai žinomas Lietuvos vietas. Jose galima atrasti paslapčių, negirdėtų istorijų. Kartais netikėtai atrandi apleistą koplyčią, vienkiemį, apsodintą moliūgais, ar senas totorių kapines.


Kaip pristatote „Marijampolės“ žaidimą apie jį dar negirdėjusiems? Kodėl „Protagonisto“ skaitytojams verta jį išmėginti?


Tomas: Sakau, jog tai puikus žaidimas. Nesvarbu, ar domiesi Lietuvos istorija, ar mėgsti konkuruoti prieš kitus žaidėjus kombinuodamas kortų savybes. Mes labai stengėmės, kad „Marijampolė“ apjungtų platų žaidėjų ratą ir, manau, radome aukso viduriuką – žaidimas nėra per lengvas, bet ir ne per sunkus pirmąkart žaidžiančiam.

„Marijampolė“ žaidėjams kaskart dovanoja unikalius patyrimus. Vienas žaidėjas gali statyti vienuolynus ir rūpintis miesto kultūra, antras – pasitelkti Napoleono įtaka ir vogti priešininko resursus, o trečias – bandyti įveikti ekonominę krizę. Ne kartą mačiau, kaip žmonės juokiasi, diskutuoja ar rimtai pradeda aptarinėti istorinius įvykius. Man kaip žaidimo dizaineriui tai yra didelis pasiekimas.


Monika: „Marijampolę“ paprastai pristatau kaip civilizacijos žaidimą, geografiškai apribotą vieno miesto teritorijoje. Jeigu „Through the Ages“ ir „Pax Pamir“ pagimdytų kūdikį, užaugintų jį Lietuvoje ir išmokytų kalbėti suvalkietiškai, jo vardas būtų „Marijampolė“. Be to, „Marijampolė“ moko, kad miestas yra ne statiškas, o gyvas organizmas, kuriame nuolatos sąveikauja tiek kuriančios, tiek griaunančios jėgos, ir kartu kaip medžio kamienas, kurį perpjovus atsiveria įvairių istorinių sluoksnių rievės, istorinės traumos, miestiečių nuopuoliai ir pasiekimai.


Galimybė patirti praėjusių amžių dvasią „Marijampolės“ žaidime dar nėra viskas. Žaidimas sukurtas taip, kad jį galima išbandyti daugybę kartų, pasirenkant vieną iš kelių galimų strategijų, ir jis kiekvieną kartą bus toks pat įtraukiantis. Tomas šio žaidimo mechanikas visus metus balansavo, skaičiavo tikimybes Excelio dokumentuose, kol sukūrė, mano manymu, visai neblogai subalansuotą žaidimo veikimo sistemą.

Kiek užtruko žaidimo kūryba bei jo tobulinimas? Kas šiame procese pasirodė sunkiausia, o kas lengviausia?


Tomas: Visas procesas užtruko kiek ilgiau nei metus. Nemanau, kad yra bent vienas dalykas, kurį paminėčiau kaip lengvą. Kiekviena maža smulkmena buvo išdiskutuota iki kaulų. Kurti istorinį žaidimą yra papildomas iššūkis – turi sutikrinti faktus su istorikais, iliustracijoms – naršyti fotografijas LIMIS sistemoje ir stengtis atvaizduoti miesto XVIII - XIX a vaizdą, žmonių buitį. Nuėjęs į Palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejų, sužinojau, jog visai ne taip vaizdavau Marijonų vienuolius. Pasirodo, jie ankščiau nešiojo baltas sutanas.

Kūrybinis procesas nėra lengvas darbas. Tai – nuolatinis problemų sprendimas, pradedant geriausių terminų paieška, baigiant simbolių dydžiais ant kortų. Kartais galva taip išsipūsdavo, kad turėdavau porą dienų pailsėti ir stengtis negalvoti apie žaidimą. Pervargęs gali ir pradėti abejoti savo idėja. Tokiomis akimirkomis labiausiai motyvuodavo mintis, jog per toli nueita, kad viską mesčiau velniop.


Monika: Kadangi Tomas daugiausia kūrė mechanikas ir piešinius, o aš dirbau prie žaidimo temos, man sunkiausia buvo nuspręsti, ar verta į žaidimą įtraukti tokius personažus kaip Napoleonas Bonapartas – jis gi nėra marijampolietis, tik čia trumpam apsilankė. Ar reikalinga Žemaitė, dėl kurios Marijampolėje praleisto laiko ir istorikams kyla klausimų? Vis dėlto norėjosi į žaidimą sudėti kuo daugiau miesto istorijos, o buvome užsibrėžę apsiriboti 112 kortelių. Taip pat nelengva buvo rašyti taisyklių knygą. Iš esmės tai yra tiek pat smagu, kiek sudarinėti šaldytuvo instrukciją. Pavartosi ne tą sinonimą ir niekas nesupras, ką norėjai pasakyti. Tačiau sunkiausia buvo sutarti su Tomu dėl žaidimo terminų. Baisiai pykomės dėl metraščių, kuriuos galiausiai išmetėm iš žaidimo. Paskui ilgai tarėmės, kaip pavadinti ekonomikos, vargų, kultūros ir infrastruktūros klestėjimo laikotarpius, kol kažkam iš mūsų šovė į galvą žodis būvis. Iš pradžių šis žodis mums kėlė juoką ir vartojome jį ironiškai. Taip netyčia jis mums ėmė ir prilipo.


Kaip prie jūsų projekto atsidūrė „Protagonistas“ bei „SneakyBox“. Kodėl pasirinkote savo idėją vystyti kartu su mūsų bendruomene?


Tomas: Tiesą sakant, žaidimą bandėme išleisti per kitus kanalus. Į daugumą emeilų buvo mandagiai atsakyta – ne. „SneakyBox“ pirmieji apsiėmė išleisti tokį nišinį projektą. Reikėtų jų ir paklausti.


Monika: Buvo įvairių idėjų, kaip išleisti „Marijampolę“: kurti UAB‘ą, rašyti projektą Kultūros tarybai, eiti į Kickstarter‘į. Tačiau, kai gavome pasiūlymą iš „SneakyBox“ ir „Protagonisto“, atmetėme kitus variantus. Pati kartas nuo karto paskaitydavau „Protagonisto“ žurnalą ir gerbiau jo autorius už drąsą rašyti itin nišinėmis temomis. Supratau, kad šio žurnalo leidėjai yra tokie pat keistuoliai kaip mes – suaugę žmonės, kurie vis dar žaidžia žaidimus (tame tarpe ir stalo). Tai ir paskatino bendradarbiauti.



Savo kelią stalo žaidimų pasaulyje pradėjote žaidėjo rolėje. Kaip atsiradote stalo žaidimų pasaulyje? Kaip susidomėjote šituo hobiu?


Tomas: Kai buvau visai jaunas, su broliais mėgdavome pirkti vaikų žurnalus ir juose ieškoti gražiai iliustruotų žaidimų su kauliukais. Tai buvo pirmasis mano prisilietimas prie šio hobio. Vėliau sekė visiems giliai įgrisęs Monopolis, ko net nepavadinčiau normaliu žaidimu. Ką atsimenu iš jo geriausiai – tai tuos popierinius pinigus.


Rimčiau su stalo žaidimais susipažinau studijuodamas. Draugai supažindino su Magic the Gathering, Descent, 7. Kas iš pradžių atrodė sudėtinga, po to pasidarė nebeįdomu, tad norėjos kažko sudėtingiau. Po kurio laiko brolis nupirko gigantą Twilight Imperium III. Tai visam laikui pakeitė požiūrį į tai, ką gali suteikti stalo žaidimai. Twilight Imperium III buvo pati didžiausia „smėlio dėžė“ suaugusiems. Atsimenu, kad neturėdami pakankamai didelio stalo žaidėme bendrabutyje ant lovos. Statėme savo imperijas, užsiėmėm diplomatija, išdavystėmis ir karyba. Kiekviena partija man buvo kaip geras fantastinis filmas, kurio herojum galėjai būti pats. Vis dar manau, kad tai – vienas geriausių visų laikų žaidimų.


Monika: Su pirmaisiais žaidimais susidūriau maždaug šešerių – tai buvo durnius, melagis, tualetas, šaškės ir domino su močiute. Jei prieš dešimtmetį man kas būtų pasiūlę sužaisti rimtą stalo žaidimą, būčiau radusi šimtą priežasčių atsisakyti. Kai užaugau, Tomas man parodė Twilight Struggle. Pamenu, kai neturėjome pakankamai didelio stalo ir, kad rungtynės tarp NATO ir sovietų būtų dar tematiškesnės, žaidimo lentą priremdavome plaktuku (namie neturėjome nei kūjo, nei pjautuvo). Netrukus ant sienos jau buvome pasikabinę lyderių lentelę ir rungtyniaudavome iki pat ryto aušros.


Kokius stalo žaidimus labiausiai mėgstate? O prie kokių nenorite artintis?


Tomas: Geras žaidimas tas, kuriame tavo priešas gali būti tavo draugas tik iki tam tikros akimirkos, kur žaidėjų pozicijos įdomiai persipina ir atveria erdvę diskusijoms. Taip nutinka daugelyje karinių žaidimų. Taip pat turiu silpnybę asimetriškiems žaidimams. Turbūt Dune – šio žanro krikštatėvis. Tokie žaidimai mane žavi kaip dizainerį. Niekada neatsisakysiu išmėginti Cole Wehrle žaidimų.


Nesu euro žaidimų mėgėjas – vokiškai sausi ir per mažai interaktyvūs. Suprantu, kodėl jie tokie populiarūs, bet dėl tų pačių priežasčių man jie nuobodūs. Per daug uždari. Geras žaidimas privers tave rėkt ant draugo 4 valandą ryto, kad tasai įskrido į tavo planetą.


Monika: Šią akimirką labai mėgstu ir norėčiau dar kartą su kuo nors pažaisti Xia: Legends of a Drift System, nes šis žaidimas ypač tikroviškai perteikia kosmoso užkariavimą: besaikis iškasenų eksploatavimas, nuolatinė rizika azartiškai numirti dėl bukiausių priežasčių, parūdiję, neužsivedantys erdvėlaiviai, kurie kartais tiesiog išsikrauna ir nuobodžiai tvyro erdvėje. Kai kurie kosmoso žaidimai per daug idealizuoja mūsų ateitį, atkartoja sudėvėtas mokslinės fantastikos klišes, o šis – puikiai suderina nihilizmą, humorą ir rimtumą, utopiją ir distopiją, yra gana strategiškas ir ne per trumpas.


Manau, niekada nesiartinsiu prie komandinių žaidimų, nes esu intravertė ir nemėgstu dalintis pergale su kitais.


Žinome, kad jau planuojate naujus stalo žaidimų projektus. Kada galėsime apie juos pranešti likusiam pasauliui?


Monika: Tomas kasdien ką nors naujo planuoja ir dėl to negali užmigti naktimis. Kartais jis tiesiog žiūri į vieną tašką ir su niekuo nekalba. Kai paklausiu, kodėl, jis atsako, kad užsimąstė apie naujo žaidimo idėją ar mechaniką. Manau, nereikės ilgai laukti.


Tomas: Šiuo metu dirbu prie ne vieno prototipo. Išsikristalizavo pora idėjų žaidimams, su kuriomis dalyvavau „PineCon“ bei „Lituanicon“ stalo žaidimų prototipų konkursuose. Vienas jų – „Grybų Karas“, kuriame kariaujančios grybų armijos rungiasi dėl karūnos, kol grybautojas juos bando surinkti į pintinę.


Mano mėgstamiausias iš paties kurtų prototipų yra „Politiškės“ – tai socialus vakarėlių žaidimas apie godžius savivaldybės darbuotojus, kurie lobsta įsisavindami lėšas.


Taip pat kompiuteryje sėdi ne viena gera idėja, pagal kurią noriu pastatyti žaidimą, tiesiog nerandu kaip geriausiai ją įgyvendinti, kokias mechanikas naudoti. Laukiu įkvėpimo iš viršaus.


Pabaigai – patarimas, kurį norėtumėte būti gavę prieš pradėdami šį projektą.


Tomas: Tavo kompiuterio ramai neatlaikys, jei dirbsi prie 28 iliustracijų vienam faile. Pagailėk savęs. Kiekvienai kortai susikurk atskirą darbinį failą.


Monika: Visada bus žmonių, kurie pašaipiai sakys, kad stalo žaidimai yra laiko švaistymas, nerimta veikla. Ignoruokite tokius žmones. Nėra nieko rimčiau už žaidimus.


Ačiū už pokalbį.


Daugiau apie žaidimą galite sužinoti žaidimo puslapyje. Norint įsigyti žaidimą, apsilankykite artimiausiame „Pegaso“ knygyne, arba užsisakyte žaidimą internetu.