Žaidimo vieta ir laikas – naudotų automobilių turgus devyniasdešimtaisiais. Žaidėjai žaidžia perekupus, o daugiausiai baksų užkalęs perekupas laimi. Žaidimo esencija yra senas geras posakis: „Nesisuksi – negyvensi.“ Tad siekiant pergalės – visos priemonės geros ir kenkti kolegai perekupui yra ne galimybė, o būtinybė.
Žaidimo idėja gimė žaidimų kūrimo festivalyje „Game Jam 2020“. Per metus jis buvo išvystytas, paruoštas gamybai, išleistas ir pasiekė pirmuosius žaidėjus. Pats žaidimo kūrimo procesas nebuvo kažkuo ypatingas. Pirmas žingsnis – idėja, tada žaidimo mechanika, stilius, dizainas ir t. t. Čia nėra jokių paslapčių, tiesiog darbas. Man, kaip kūrėjui, įdomiausia dalis yra žaidimo siela, ašis, kuri apjungia mechaniką, iliustracijas, tekstus ir dizainą. Ta siela yra devyniasdešimtieji, taip kaip juos pamename patys ir iš pasakojimų.
Doleriai, mafijozai ir „American dream“
Laukiniai devyniasdešimtieji buvo ypatingas laikotarpis. Ką tik gimusios laisvės, nežabotų ambicijų, vilčių ir negailestingo godumo kokteilis. Viltis ir siaubas žengė koja kojon. Knygynai prisipildė keisčiausios ezoterinės literatūros, policininkai dirbdavo už penkis dolerius per mėnesį ir keletą metų atrodė, kad Vilniaus brigada išties yra tikrieji valstybės šeimininkai.
Tai buvo laikai, kurie išmokė einant gatve skenuoti aplinką ir iš kelių šimtų metrų atpažinti girto žmogaus eiseną. Nes jei girtas, tai gali būti, kad pavojingas. O pamačius priešpriešiais einančią grupelę vyrukų, geras tonas diktavo, kad verta mikliai pereiti į kitą gatvės pusę ir pasiruošti bėgti.
Tai buvo laisvos nuo kasos aparatų prekybos laikai. Kioskeliai ir parduotuvėlės tūnojo ant kiekvieno kampo. Ir nė vienos didelės parduotuvės. Prekybos centro idėja tautinėje sąmonėje net neegzistavo. Tačiau jei turėjai pinigų, galėjai nusipirkti viską. Doleris tapo raktu nuo visų problemų. Daug dolerių buvo raktas į dideles problemas, nes iš karto atsirasdavo tikinčių, kad turintys dolerių turėtų pasidalinti su turinčiais pistoletą.
Negali sakyti, kad žmogaus gyvybė buvo bevertė. Tačiau infliacija tikrai padarė jai įtaką. Sproginėjo automobiliai, degė namai, kioskai ir parduotuvės. Lygintuvai dažnai lygindavo marškinius, vis dar dengiančius nenorinčio dalintis nugarą, o miškai bei pelkės tapo populiariomis laidojimo vietomis.
Smurtas buvo įprasta kasdienybė, jo beveik nepastebėdavome ir tikrai juo nesistebėdavome. Tačiau atsirado ir didesnis dalykas už smurtą, tai – „American dream“. Kapitalizmas ką tik nugalėjo komunizmą ir atrodė, kad kiekvienas turi šansą tapti milijonieriumi. Reikia tik noro ir gebėti suktis.
Kažkaip visoje toje beprotybėje žmonės tiesiog gyveno, mylėjo, dirbo ir daug juokavo. Žvelgiant iš saugesnių laikų galima spėti, kad humoras, ypač tamsesnės spalvos, atstojo gynybinę psichikos reakciją. Kaip Balio Sruogos „Dievų miške“, kai taip baisu, jog belieka tik juoktis ir apsimesti, kad viskas yra normaliai. Noriu jus patikinti, kad normaliai nebuvo. Bet mes išgyvenome daugmaž pilno proto (žinoma, ne visi, prisiminkime tuos miškus ir pelkes) ir dabar galime žvelgti į praeitį ne tik su humoru, bet ir simpatija.
Nesisuksi – negyvensi
Stalo žaidimas „PEREKUPAI“ yra graniona stiklinė devyniasdešimtųjų esencijos. Po mechanika, iliustracijomis ir tekstais, šis žaidimas yra apie to laikmečio makabriškumą, negailestingą savanaudiškumą ir nenumaldomą troškimą pasiekti „American dream“. Bet juokingai ir saugiai draugų rate.
Geriausiai devyniasdešimtuosius apibūdina legendinis posakis: „Nesisuksi – negyvensi“. Šio posakio šaknys siekia tuščias sovietmečio parduotuves ir Kašpirovskio hipnozės seansus einamiausiu laiku per nacionalinę televiziją. Net Gorbačiovui, matančiam, kad Sąjunga pradeda byrėti, teko kažkaip suktis. Suktis iki tokio lygio, kad mokslinio ateizmo laikais valdžia hipnotizuotojo pagalba bandė suvaldyti kylančią revoliuciją. O iškovojus nepriklausomybę suktis teko visiems. Po penkiasdešimties metų plano ekonomikos ir įstatymu baudžiamos bedarbystės, atėjo nekontroliuojamas kapitalizmas. Iš sistemos, kur kiekvienoje studentų grupėje buvo bent po vieną KGB informatorių, mes perėjome į sistemą, kurioje kiekviename policijos komisariate dalis pareigūnų gaudavo antrą algą. Iš mafijos. Iš sistemos, kurios parduotuvėse nebuvo nieko, į sistemą, kurioje gauti galėjai visko, išskyrus saugų gyvenimą.
„PEREKUPAI“ yra žaidimas, kuriame reikia suktis. Ir norint laimėti reikia kalti babkes be jokių sąžinės skrupulų. Tai žaidimas norintiems paragauti devyniasdešimtųjų arba juos prisiminti. Smagiai kartu pasijuokti, kai apgauni pirkėją, ir dar smagiau pasijuokti, kai apgauni kolegą perekupą.
Devyniasdešimtieji yra žaidimo siela. O jo kūnas yra geriausias žmogaus draugas – naudotas automobilis. Nuo Lanzberginio merso iki raudonos šviesos nepažįstančios Kregždės. Nuo šlifuotos variklio galvos iki parėjusios stojkės. Nuo Tautovėžio, kurį tikrai tikrai vairavo kunigas, iki kinietiško Šrotlex Deliuks, padedančio sukurti sėkmingo ir patikimo biznieriaus įvaizdį.
Man asmeniškai, šis žaidimas yra galimybė pasidalinti savo vaikyste ir paauglyste. Taip kaip aš ją mačiau tada ir kaip matau dabar. Visiškai atvirai ir tik su vienu filtru – humoru. Tikiuosi, kad smagiai pasijuoksite.