Robertas Nevecka apie suaugusiųjų animaciją ir postapokaliptinę žinutę „Sniego pastogėje“


Robertas Nevecka – kino režisierius, animatorius ir iliustratorius, savo darbais džiuginantis tiek Facebooko sekėjus, tiek didžiųjų šalies ekranų žiūrovus. Dalintis kūryba jam nesukliudė net karantinas – satyriškas filmukas „Kino žmonės karantine“ neseniai sprogdino internetą, iliustruodamas filmo kūrėjų likimą užsidarius tarp keturių sienų. Kai garso režisieriui tenka įrašinėti tik kaimynų balsus balkonuose, o kostiumų dizaineriui – kurti madingus virusui nepralaidžius ir Černobylio apsauginę aprangą primenančius kostiumus, net ir nenoromis atrandi sąsajų su filmuko herojais – juk kiekvienas jaučiamės kiek pačiuožę dėl taip sujaukto gyvenimo.


Ne viruso, bet šiuolaikinio karo postapokalipsę fiktyvioje Vilniaus versijoje R. Nevecka nagrinėja ir savo debiutiniame trumpametražiame filme „Sniego pastogė“. O interviu atskleidžia, kiek tokie projektai kainuoja, kodėl nevaikiška animacija taip traukia suaugusiuosius ir koks galėtų būti pirmasis lietuviškas animacinis serialas plačiajai auditorijai.


Kaip prasidėjo tavo režisieriaus-animatoriaus kelias? Girdėjau profesijai įkvėpė ir nuo paauglystės žiūrėti animaciniai filmukai?


Labai sunku pasakyti, kas iš tiesų padarė didžiausią įtaką – filmukai, ar kas kita. Viskas prasidėjo, kai atvažiavau į Vilnių, kur įstojau į informatiką matematikos fakultete. Tuomet man, būnant 18-19 m., šovė mintis, kad kurti animaciją žiauriai įdomu ir aš galiu tai daryti. Suversčiau kaltę ir tiems paauglystėje žiūrėtiems filmukams. O kas tiksliai paskatino, net nežinau. Nebuvo taip, kad būčiau mokęsis dailės ar anksti pradėjęs animuoti. Anksčiau papaišydavau, bet tik iliustracijas į paskutinius mokyklos sąsiuvinio puslapius.


„The Simpsons“, „BoJack Horseman“, „Rick and Morty“ – šie ir kiti animaciniai serialai žiūrimi pasauliniu mastu ir yra kuriami konkrečiai suaugusiesiems. Kuo ši animacija įtraukia suaugusiuosius ir kuo ji įtraukė tave?


Animacija suaugusiems gali laisviau parodyti žymiai tamsesnius dalykus, nei vaidybiniame filme. Ją tu žiūri per atstumą, bet suvoki visą absurdo tamsą. Imkime kad ir savižudybės temą „Rick and Morty“ seriale. Jei tai būtų gyvai filmuotas filmas, jis būtų velniškai žiaurus. Jį galėtų žiūrėti labai mažai žmonių, nes kai kuriomis vietomis būtų per tamsus. Bet kadangi tai multikas, tu iš dalies nuo jo atsitrauki – tai lyg ir nėra realybė, bet temą jauti giliai, aiškiai supranti, apie ką šnekama ir gali tai žiūrėti. Animaciniai serialai gali nagrinėti tokias temas, kurias nagrinėjantys vaidybiniai filmai pasiektų itin mažą auditoriją. Man atrodo tai ir yra animacijos galia – žmogus ją žiūri per didelį atstumą.


Kaip manai, ar apskritai nevaikiška animacija Lietuvoje populiari (neskaitant Simpsonų, kuriuos žiūri visi)?


Mano artimoje aplinkoje labai daug žmonių ją žiūri – praktiškai visi draugai. Iš savo kartos žmonių sutinku mažai tokių, kurie nežiūri animacijos tik dėl to, kad tai multikas. Kalbant apie jaunesnę kartą, manau išvis nebėra jokios atskirties. Turiu 15-os metų sūnėną, kuris serialą „Rick and Morty“ žiūri nuo pat atsiradimo. Įsivaizduoju, jog jam išvis net nekils klausimas „ar galima žiūrėti multikus, kai nebesi vaikas?“. Nebebus taip. Jie žiūrės animaciją kaip ir visą kitą turinį.


Žymiausi šio žanro vėliavnešiai dažnai kur kas intelektualesni nei gali pasirodyti – atspindi pasaulinius įvykius, kritikuoja socialines problemas ir randa ryšį su žiūrovu, pasitelkiant įvairius reference‘us. Ar Lietuvos auditorija nėra per daug nutolusi nuo tokio žanro, kitame pasaulio krašte vykstančių aktualijų?

Mes labai pasiviję tendencijas. Daug žmonių didelę gyvenimo dalį praleidžia internete, todėl šiuos reference‘us gerai supranta ir jaučia. Ypač juos pagauna jaunesnioji karta – jiems tai įrašyta kraujyje, jie jau gimė pasaulyje su internetu. Gyvename globaliame pasaulyje ir puikiai jaučiame jo pulsą. Kaip tik dažnai labiau nebesuprantame lokalių dalykų, nei globalių.


Pataisyk, jei klystu, tačiau Lietuvoje plačiajai auditorijai vis dar nebuvo kurtas joks animacinis serialas suaugusiems. Dar nepribrendome ar tiesiog per brangu?


Yra bandyta. Dar lietuviško MTV laikais jie kūrė vieną serialą, atrodo, „Sandra“ vadinosi. Bet atsimušė į sieną – auditorija buvo per maža, o kaštai per dideli. Su lietuviškais serialais taip jau yra – nėra nei vieno, kuris turėtų didesnį biudžetą, nes neturime tiek auditorijos, kuri galėtų jį atpirkti. Dabar, kai „Lietuvos kino centras“ pradėjo vis labiau remti serialus, galbūt jų atsiras ir su didesniais biudžetais. Tad gal ir laikas.


O koks visgi galėtų būti pirmasis pasisekęs lietuviškas animacinis serialas suaugusiems? Idėja ekspromtu: tema, personažai, gal kokių animacinių serialų mišinys? Pasiteisintų aktualijų reference‘ai, o gal labiau į istoriją orientuota animacija?


Su animacija ir šių dienų įvykiais labai sunku, nes animacija kuriama ganėtinai ilgą laiką. Dėl to vienintelis serialas, kuris gali kalbėti apie aktualias temas, yra „South Park“ – jis seriją parengia per savaitę ir dėl to gali realiai reaguoti į tai, kas vyksta dabar. Visus kitus įgyvendinti trunka metus nuo idėjos atsiradimo. Dėl to apie aktualiją animaciją kalbėti praktiškai neįmanoma – po metų gali viskas pasikeisti.


Paauglystėje labai mėgau „Radijo šou“, tad mano animacinis serialas suaugusiems būtų panašus į jį. Ganėtinai tamsus ir piktas. Bet aš savęs neįsivaizduoju kuriant serialo. Sukurti kokybišką animaciją trunka labai daug laiko, o su serialu išvis būtų galima išprotėt. Nebent kuri labai paprastai, bet tada nelabai ir įdomu. Aš jau geriau sukursiu vieną trumpo metro filmą ir po jo kursiu kitą.


Grįžkime prie tavo projektų. Esi animavęs vaizdo klipus, kūręs reklamas, iliustracijas, net dirbęs „MTV Networks“. Kaip jame atsidūrei ir prie kokių projektų prisidėjai?


Man viskas ir prasidėjo nuo lietuviško MTV. Ten mane netyčia priėmė montuotoju, nors aš net nelabai mokėjau montuoti. Tuomet taip pat pradėjau animuoti – buvo kaip mokykla. Animuodavau visokius laidų intro ir teko itin greitai išmokti daug dalykų pačiam. Lietuviškas MTV man davė labai daug žinių.


Prieš metus su prodiusere Giedre Burokaite įkūrėte kino gamybos ir animacijos studiją „Akis bado“. Kokia buvo studijos idėjos pradžia ir kaip pavyko ją įgyvendinti?


Dar negaliu sakyti, kad pavyko, nes studijos veikla tik prasideda. Filmą „Sniego pastogė“ pradėjome kurti dar su organizacija „Meno avilys“, tačiau supratome, jog reikia kažką organizuoti sau, mėginti burti žmones į vieną krūvelę, nes vienas, antras projektas – pastebėjau, kad dirba vis tie patys žmonės.


Velniškai ilgai galvojau pavadinimą, kol priėjau „Akis bado“. Dabar ji yra visų mano filmų bendraautorė, o rudenį startavau jau vien su savo studijos projektu. Bet ji nebus tokia, kuri nuolat burs žmones po vienu stogu. Tai bus labiau projektinė studija, po kurios sparnu aš ar prodiuserė Giedrė vykdo projektus.


Prasitarei apie vis tuos pačius prie projektų dirbančius žmones. Viename interviu taip pat minėjai, kad Lietuvoje animatorių nedaug, tad, sugalvojus projektą, gali tekti ir metus palaukti, kol kūrėjai atsilaisvins. Ką manai apie animatorių galimybes ir potencialą Lietuvoje? Ar labai jų trūksta ir kodėl?


Dabar tikrai trūksta. Šiuo metu yra nemažai vienu metu vykstančių projektų ir būtų labai faina, jei atsirastų daugiau animatorių, nes darbo užtektų visiems. Dabar žmonėmis tenka dalintis. Pavyzdžiui, jei man kokiam žiauriai fainam muzikiniam klipui prireiktų penkių animatorių, šiuo metu aš tiesiog jų negaučiau. Jų yra, bet daug kas dirba skirtingais stiliais – vieni kuria 3D, kiti atlieka stop-motion‘ą, cut-out‘ą. O mano stiliumi, pieštine animacija, užsiimančių žmonių yra nedaug. Bent tokių, kurie turėtų patirties.


Mūsų studijoje prie filmo „Mora Mora“ dirbo keturi animatoriai ir dar žinau kokius tris, kurie galėtų prisidėti, jei nieko neveiktų. Skaičiai tikrai nėra dideli, tad kuo animatorių būtų daugiau, tuo visiems būtų geriau. Bet kadangi atsirado didelė animatorių paklausa, tikiuosi, kad padidės ir pasiūla. Buvo laikas, kai Dailės akademiją baigusiems animatoriams tekdavo dirbti Anglijoje statybose, nes tiesiog nebuvo jokio darbo.


Pastaraisiais metais labai matosi, jog atsiranda daugiau projektų. Labiausiai – iš „Lietuvos kino centro“ rezultatų, nes daug filmų gauna finansavimą. Tai ir gerai, ir blogai, nes ne visi turbūt užteksime animatorių. Galbūt reikės daugiau jų ieškoti užsienyje.


Tai štai, galbūt paskatinsime skaitytojus siekti animatorių specialybės.


Tikrai visuomet labai noriu visus paskatinti – kad tik turėtume kuo daugiau piešiančių žmonių.


Esi sukūręs trumpametražį filmą apie kino kūrėjų darbą karantino metu. Kad jau agituojame už animatorių profesiją, papasakok, kaip iš tiesų praeina animatoriaus-režisieriaus karantino nepaveikta darbo diena?


Žinok labai panašiai (šypsosi). Pas mus ji nelabai skiriasi. Vis tiek sėdim vienoj studijoj ir niekur neišeinam. Animatoriaus darbas nėra lengvas, jam reikia specifinių žmonių. Jis ganėtinai kruopštus ir, neagituojančiai pasakysiu, ganėtinai nuobodus. Būna labai įdomi pradžia, kai pradedi ir dar nieko nežinai, kai turi nupiešti personažų konceptus, sugalvoti įvairias scenas – yra daug kūrybos. Ir labai įdomi darbo pabaiga, kai jį užbaigi ir matai visą bendrą rezultatą. Vidurys ganėtinai sunkus – reikia ilgą laiką sėdėti prie judesių, juos tobulinti, ieškoti sprendimų ir dažnai tą patį veiksmą kartoti daug daug kartų. Bet čia kalbu iš savo pusės, apie pieštinę animaciją. Kituose animacijos stiliuose vyrauja kiti principai, kiti etapai turbūt įdomesni.


Animacijos režisieriaus darbas, vėl kalbu iš savo perspektyvos, gana kūrybiškas – animatoriui reikia nupasakoti daug detalių, išanalizuoti judesius, net kartais suvaidinti. Nėra toks jaudinantis darbas kaip filmavimo aikštelėj lakstančio režisieriaus. Daugiausia tai – bendravimas su animatoriais, siekis sugalvoti personažus, istoriją, išieškoti judesius, atrasti plastiką, spręsti, koks kadras tiktų labiau. Sakyčiau, kūrybinis darbas ant popieriaus. Prieš save turi tik personažo dizainą ir scenarijų ir pagal juos galvoji, kaip personažas turėtų judėti – ar kelti dešinę, ar kairę ranką, ar gražiai pagauti kamuoliuką, ar jį pamesti.


Savo debiutinį trumpametražį filmą „Sniego pastogė“ pristatei metų pradžioje. Esi minėjęs, kad filmą įkvėpė vaikystės baimė naujai sovietų okupacijai bei Krymo aneksijos įvykiai. Kaip tai paveikė tave ir kaip šiuos įvykius stengeisi atvaizduoti filme?


Paveikė taip, jog visą vaikystę jaučiau lengvą baimę, lankydavo įvairūs prasidedančio karo sapnai. Taip pat mokykloje turėjome labai baisią civilinės saugos mokytoją, kuri mus prigąsdindavo, kad tuoj ateis karas ir reikės slėptis bunkeriuose. Šitai irgi nepadėjo.


Taip dalis tų potyrių nusėdo ir į scenarijų. Pasąmoningai, nes net negalvojau, kodėl noriu kurti filmą apie kažkokį modernų pokarį. Bet sugalvojau idėją, parašiau ir tapo filmas tokiu, koks yra. Kažkada bijodavau, bet ir dabar nėra labai jauku stebėti, kas vyksta su mūsų netolimais kaimynais. Tad filme okupacija, Krymo aneksija ir pasireiškė ta pačia baime tik prie minuso.


Pakalbėkime apie patį filmą. „Sniego pastogė“ išsiskiria stiliumi: išdegusios žmonių akys, visur tvyrantys aštrūs šešėliai, nuolat siaučiančios pūgos, šviesos ir tamsos kontrastai. Visa tai sukuria šalčiu pulsuojančią atmosferą ne tik dėl žiemos, bet ir dėl susvetimėjimo tarp žmonių temos. Kaip gimė ši atmosfera ir kaip pagrindiniam filmo herojui išgyventi tokioje karo nuniokotoje postapokalipsėje?


Visų pirma, atsirado scenarijus. Tuomet dar nelabai galvojau apie animacijos stilių, rašiau scenarijų, kuriame svarbiausios temos – susvetimėjimas, žiema, šaltis, atstumas tarp žmonių, menki pokalbiai. Tad atmosferą labai stipriai padiktavo scenarijus, pagal jį jau vėliau bandžiau sukurti stilistiką.


Labai džiaugiuosi, kad atsirado išdegusios akys. Bet tai nutiko netyčia, atliekant testus. Supratau, kad jos labai tinka tokiam susvetimėjimui – žmonių be akių įvaizdžiui. Labai daug darbo ir žiemos paieškų sugriautame mieste atliko fono dailininkas fono Gediminas Skyrius. Prie atmosferos taip pat stipriai prisidėjo garsas – tai kompozitoriaus Domo Strupinsko ir garso režisieriaus Juliaus Grigelionio nuopelnai.


Kalbant apie išgyvenimą, mano žinutė galų gale tapo labai tamsi. Kad nepražūti leidžia tik tai, jog žmogus virsta žvėrimi. Jam nebesvarbūs kiti žmonės – jis lipa per kitų galvas, kad pasiektų asmeninę gerovę. Šį scenarijų ir rašiau visada galvodamas, kad pagrindinis personažas vieną minutę tampa antagonistu, blogiečiu, tamsiu personažu. Žmogus virsta žvėrimi, kad išgyventų. Tokia vat ir žinutė. Visai ne positive vibes – žmogus visgi yra žvėris ir kad išgyventų, gali kitam ir gerklę perkąsti.



Kiek laiko ir išteklių reikalauja tokio trumpametražio animuoto filmo kaip „Sniego pastogė“ kūrimas? Kiek žmonių prisideda prie projekto ir kokie biudžetai reikalingi, kad idėjos taptų realybe?


Išteklių reikia nemažai. Jeigu skaito animatoriai, kurie planuoja savo pirmą filmą, siūlau niekada nekurti jo ilgo. Nes šis pagal trumpo metro standartus labai ilgas, 16 minučių. Aš tokios klaidos nebekartočiau, kurčiau ilgiausiai iki 8 minučių. Trukmė animacijoje be galo svarbi, ji labai išeikvoja turimus išteklius.


Kalbant apie komandą, dirbo filmo prodiuserė, kuri gavo finansavimą, aš, du animatoriai, fono dailininkas, kompozitorius ir garso režisierius. Taip pat prisidėjo ir visa standartinė filmavimo grupė, nes filmavome ir gyvus aktorius. Apie biudžetą iki galo negaliu šnekėti, bet, pagal viešą informaciją, gavome „Lietuvos kino centro“ finansavimą pirmajam trumpametražiui filmui. Tai reiškia, kad finansavimas labai apribotas, maksimali finansavimo suma 15 000 eurų. Tokiam filmui tai žiauriai mažai. Pats „Lietuvos kino centras“ klausė, ar su tiek pinigų išvis sugebėsime sukurti filmą. Mes sakom: „tikrai padarysim“ (šypsosi). O iš tiesų tikrai vargome ir dirbome ilgiau, nei turėjome. Bet vargais negalais pabaigėme.


O jei filmas būtų buvęs per pusę trumpesnis, ar toks finansavimas būtų buvęs realesnis?


Būtų realistiškiau. Tai nebūtų didžiausia suma, nes visada nori, kad užmokestis atitiktų tavo komandos darbo kokybę. Šiame filme jis tikrai jos neatitiko, buvo ženkliai per mažas. Bet trumpesniam filmui ir 15 000 eurų nebūtų super arti realybės.


Filmas „Sniego pastogė“ įvertintas ir apdovanojimais: gavote Best Short Animation apdovanojimą Tiranos Tarptautiniame Filmų Festivalyje Albanijoje, Specialaus apdovanojimo sulaukėte ir BLON animacijos ir žaidimų festivalyje Lietuvoje. Kaip pats jį vertini? Facebook‘e prašei draugų pasakyti, „ar labai šūdas gavosi“. Tikiuosi nevertini taip kritiškai?


Kai paleidi prie jo tokį ilgą laiką, kartais nebesupranti, ar jis geras, ar blogas. Tikrai taip nutinka. Kai tiek daug kartų jį peržiūri, pradedi galvoti „nu blemba, ar išvis kas nors jį supras, čia viena didelė nesąmonė“. Ir kai pabaigėme „Sniego pastogę“, iš tiesų buvo truputį liūdna – nors džiugino tai, jog filmas pateko į „Kino pavasarį“, bet daugiau jo niekas neįvertino. Nei vienas užsienio festivalis. Ir į didelius siuntėm, ir į mažus, bet niekas jo nepriėmė. Manėme, kad nepaėjo, ir ne juokais galvojau, gal iš tikrųjų šūdas gavosi.


Bet po to, pamažu, vienas kitas festivalis filmą pastebėjo ir priėmė. Sulaukėme neblogų atsiliepimų, Tiranoje dar ir apdovanojimą laimėjome... atrodo kažkas visgi gavosi. Aišku, nėra filme nieko magiško, bet dabar jaučiu, kad tikrai galiu juo didžiuotis, nes įsitikinau, jog ir žmonėms jis patinka. O ir nematęs filmo ilgesnį laiką ir vėl pažvelgęs į jį kokiame festivalyje, net pats kartais stebiesi, kaip įdomiai sukūrėme vieną ar kitą sceną.


Šiuo metu su studija dirbate prie naujo filmo „Žvejybos uostas“, o 2021 m. sulauksime juostos „Mora Mora“, kurią kūrėte drauge su Jurga Šeduikyte. Ko iš jų galima tikėtis?


„Mora Mora“ yra labiau Jurgos Šeduikytės filmas, ji scenarijaus autorė ir režisierė. Mano nuomone, tai gana autobiografinis filmas apie mergaitę, kuri keliauja po fantastinį pasaulį ir jame atranda tikrą draugą. Galbūt labiau orientuotas į vaikų auditoriją, bet tinkamas ir suaugusiems. Jurga taip pat yra filmo kompozitorė, tad jame skambės jos muzika. Tikimės, kad tai bus labai lengvas, meditacinis filmas.


„Žvejybos uostas“ jau bus mano autobiografinis filmas – sunkus, visai ne meditacinis ir 100 % pieštas. Veiksmas vyks Klaipėdoje, fiktyvioje Žvejybos uosto rajono versijoje 90-aisiais metais. Istorija pasakos apie vaikų būrelį, kurie visur sprogdina fejerverkus, o aplink nusikaltėliai sprogdina mašinas. Filmas bus apie smurtą ir, panašiai, kaip „Sniego pastogė“, išgyvenimą – vaikų išgyvenimą chaotiškame pasaulyje. Labai dėl jo džiaugiuosi ir noriu greičiau jį pradėti, nes scenarijus jau buvo pripažintas geriausiu animacijos festivalyje „Animafilm“ Baku.


O kokie tavo, animatoriaus ir režisieriaus, tolimesni planai? Gal turi kokį svajonių projektą?


Kol kas svajonių filmas ir yra „Žvejybos uostas“, nes kai kuri apie save, iškart apie jį galvoji kaip apie savo gyvenimo filmą. Po jo labai norėčiau vėl išmėginti jėgas kuriant vaidybinį filmą ir pažiūrėti, ar dar kas nors išeina, ar jau viso gero. Nes baigiau vaidybinio kino režisūrą, esu sukūręs vaidybinių studentiškų filmų ir jau jų pradedu ilgėtis.


Dar turiu hobį piešti žmonių iliustracijas iš kino filmavimų aikštelės, kaip paskutinysis mano filmukas „Kino žmonės karantine“. Tad turiu viziją ir labai tikiuosi šia tema kada nors išleisti mažą grafinę novelę su iliustracijomis ir naratyvine istorija, panašiai kaip ir minėtas karantininis filmukas. Jį sukūriau vienas, tik muziką kūrė bičiulis. O toliau norėčiau samdyti žmones ir mėginti tęsti tokius animacinius iki minutės trukmės filmukus. Jie mane labai atpalaiduoja, kaip animatorių ir kūrėją – pieši visiškai sau, jų nedidelė trukmė ir nereikia niekam už nieką atsiskaityti. Karantino filmukas itin daug atgarsių susilaukė internete bei atvėrė tokių kelių, kurių net nesitikėjau. Tad norėtųsi tęsti, bet tęsti ne pačiam, o samdant žmones.


Užbaikime interviu rekomendacijomis. Kokius animacinius filmus, serialus nuoširdžiai rekomenduoji pamatyti?


Iš serialų, jei kas nematėt „Rick and Morty“, „BoJack Horseman“ – pažiūrėkit, labai geri. Dėl filmų, didelį įspūdį paliko „I Lost My Body“, jį rasite Netflix‘e. Kam patinka režisierius Wesas Andersonas, būtinai pažiūrėkite „Isle of Dogs“ – jis kurtas naudojant stop-motion animaciją. Kad jau kalbam apie stop kadrą, tai būtinai pažiūrėkite Igno Meilūno filmą „Matilda ir atsarginė galva“ – esu didžiulis fanas, tad visiems rekomenduoju. O iš senesnių rekomenduoju stop kadro Adamo Ellioto filmą „Mary and Max“ na, ir žinoma, H. Miyazakio kūrybą – dabar Netflix‘as įkėlė visą jo kolekciją, tad labai pavydžiu žmonėms, kurie dar nėra jos matę. Verta pažiūrėti visus iki vieno – garantuoju puikiai praleistą laiką.


Ačiū Robertui už pokalbį!