Kosmonautas


Piešinio autorius - Saulius Krušna

Marekas turėjo ypatingą sugebėjimą pagelbėti nelaimės ištiktiems. Jis tuo nei didžiavosi, nei gyrėsi, nei kaip kitaip skelbėsi. Žinia pati sklido iš lūpų į lūpas tarp tų, kurie patekdavo bėdon. O Žmogų ištiko ne šiaip bėda, bet pati tikriausia katastrofa – dingo jo nuostabioji, numylėtoji Linda. Princesė, mėtinėmis žaliomis akimis, blizgančiomis juodomis garbanomis bei tankiomis blakstienomis, kurios taip žavingai klaptelėdavo tris kartus. Klapt klapt klap. Visada, po kiekvieno Lindos neištarto „taip”. O ji visada sakydavo „taip” – Žmogus tai aiškiai suprasdavo iš trijų begarsių mirktelėjimų.


Taigi, prislėgtas didžio sielvarto, bet dar nepraradęs vilties, Žmogus pasiryžo išlįsti iš savo saugios buveinės ir vykti ieškoti išgirtojo Mareko. Ankstų rytą, į švarko atlapą įsisegęs mėtos šakelę, primenančią Lindos akis bei jos mėgstamiausią arbatą, ji išvyko miestan.


Reikiamą kiemą atrado nesunkiai. Kiek susijaudinęs dėl susitikimo giliai įkvėpė padrąsinančio mentolio aromato ir prisėdo ant suolelio. Prieš akis riogsojo nušepusi žaidimų aikštelė: net nebesitikėjo dar kur nors pamatyti tuos senus metalinius griozdus, kuriais kiemus kadais buvo užvertusi sovietinė valdžia. Bet čia jie stirksojo iš smilgų, šiugždėdami rūdimis pasidengusiais šonais bei virbais.


– Labas, – pasisveikino mergaitė, atidardėjusi rožiniais riedučiais per sutrupėjusį grindinį, – ką čia veiki?


– Sėdžiu, – burbtelėjo Žmogus, itin nemėgęs plepalų.


– Mareko lauki? – mergaitė keliskart pačiaumojo didžiulį kramtomosios gumos guzą ir užkišusi jį už žando įsmeigė savo mažas įkyrias akutes.


– Iš kur žinai?


– Tai visi svetimi čia tik dėl Mareko ateina.


– Žinai, kur jis?


– Jei čia sėdėsi, tai jis neatvažiuos, – mergiščia nekreipė dėmesio į Žmogaus klausimą.


– Kodėl?


– Tie, kas pas Mareką, turi laukti ant ano, raudono suolelio. Ant jo net „M” raidė parašyta, nematai gal?


Pasakė ir nusiyrė savo ilgomis plonytėmis kojomis, mėgindama bent kartą padoriau čiūžtelėti iškilnotomis plytelėmis. Judėjo juokingai mostaguodama rankomis, visiškai nebekreipdama dėmesio į nepažįstamąjį.


Žmogus atsiduso, keletą minučių stebėjo tą įkyrų vaiką, įkvėpė mėtos aromato ir pakilęs persėdo ant raudonojo suolelio, ant kurio tikrai buvo išdeginta didelė kreiva „M”.


– Labas, – vėl pasisveikino ta pati mergaitė, apvažiavusi ratą apie aikštelę, – ką čia veiki? Mareko lauki gal?


– Taip, iš kur žinai?


– Nes sėdi ant Mareko suolelio, genijau, – visiškai nesuprato ironijos įkyruolė.


– Aaaa, – norėjo, kad ji kuo greičiau važiuotų sau.


– Bet jis neatvažiuos, jei čia sėdėsi.


– Ir kodėl gi?


– Hm, – truktelėjo mažais petukais, – turi parodyti, kad esi pasirengęs su juo bendrauti.


– Ir kaip gi turėčiau tai padaryti?


– Turi lipti į raketą, kad Kosmosas su tavimi kalbėtų, turi būti atviras. Kosmosui.


– Tai jau tikrai nelipsiu į jokią raketą.


– Nu, kaip nori, – gūžtelėjo ir apsisukusi nužirgliojo link lygesnio takelio, sunkiai kilnodama savo didžiulius riedučius per kupstuotą pievą.


Nesiryždamas padaryti to, ką paliepė mazgė, Žmogus keikėsi ir plūdosi visais žodžiais, kiek tik jų žinojo. Vis traukė mėtos kvapą nuo atlapo, bet niekaip neprisivertė lipti į metalinę raketą. Visai tokią, kokia buvo jo vaikystės kieme ir kasdien keldavo jam panišką baimę. Būtent tokią, kokia jau seniausiai turėjo būti išvežta į metalo laužą ir sunaikinta, paleista dūmais, išlydyta arba surūdijusi iki vėjo nešiojamų dulkelių. Būtent. Į tokią jis ir įsiropštė, stengdamasis priminti sau, kad dabar jis jau ne vaikas ir nieko čia nenutiks.


– Labas, – tiesiai priešais raketos liuką sustojo berniūkštis su paspirtuku ir tik ką atidarytu traškučių pakeliu.


– Labas, – burbtelėjo Žmogus, visiškai nenusiteikęs dar vienam pasišnekučiavimui.


– Tu čia pas mane kaip suprantu?


– O tu kas? – sutriko, mat manė laukiantis kažko... Solidesnio.


– Marekas, aišku. Dingusių žaislų detektyvas. O tu ko tikėjaisi?


– Nė pats nežinau, – pripažino ir pasimuistė ankštoje metalinėje triūboje iš kurios dugno gaižiai tvoskė šlapimu.


– Tai ko reikia?


– Šį tą pamečiau.


– Tai aišku, – pabaltakiavo akimis berniūkštis, – o konkrečiau?


– Lindą.


– Aha. O ko į tą primyžtą raketą įlindai?


– Kaip? – Žmogus tikėjosi bent šiek tiek patyčių dėl dingusios lėlės, o tokiam klausimui visai nebuvo pasirengęs, – Kaip tai? Ta mergiūkštė gi sakė, kad čia turiu tavęs laukti.


– Nebesvaik jau, kurių galų turėtum ten manęs laukti? Ta Urtė amžinai nesąmones kalba. Tai išlįsi ar ką?


Kol Žmogus rangėsi iš sutrešusio atrakcijono, Marekas garsiai čepsėjo ir laižė druska aplipusius piršus:


– O tu per didelis žaisti su žaislais, žinai?


„Taip, ir dar per daug berniukas žaisti su lėlėmis” mintyse pridėjo Žmogus bet balsu nieko nepasakė.


– Aišku, man tai jokio skirtumo. Man galima sakyti dzin, bet vis tiek turėsi užduotį atlikti.


– Aš pasirengęs.


– Tuojau nebūsi. Nujaučiu.


– Sakyk, Marekai, padarysiu.


Kišenėje Žmogus turėjo ne menką pluoštą pinigų, kurį buvo pasiryžęs atiduoti, jei tik rekomenduotas seklys pareikalautų. Galėjo mokėti bet kokią kainą, bet įvardintoji vis dėlto pasirodė kiek didoka: suklupęs ant smėlio krūvos Žmogus plikom rankomis žarstė žvirgždą, labiau primenantį dulkių ir aštrios skaldos mišinį.


– Va va čia dar, labiau į dešinę pažiūrėk, – už nugaros stypsojo Marekas ir triauškindamas čipsus negailėjo patarimų, – suprantu, kad užduotis kažkokia senovinė, bet tu pats irgi jau senas…


Žmogui buvo tik kiek per trisdešimt, bet tam dešimtmečiui berniokui jis greičiausiai atrodė jau gerokai pagyvenęs, todėl nieko neatsakęs rausė toliau, ieškodamas sekreto. Mažo stiklo langelio, po kuriuo kažkas paslėpta. Būtent taip jį vaikystėje kankindavo kiemo mergaitės. Prislapstydavo tų savo iškrypusių meno kūrinių ir liepdavo jam ieškoti. O kai jis nužerdavo žemes nuo slapto langelio ir pamatydavo butelio dužena užspaustą vištos koją, kiaulės žarnų saują ar apsiblaususią išluptą kuilio akį – kvatodavo iš jo pažaliavusio veido ir visą savaitę po to pirštais badydavo. Kad jis va berniukas, o taip baidosi atliekų iš mėsinės. Iš to juokdavosi, visiems pasakodavo, bet apie tai, kodėl jis tai darydavo – neprasitardavo. O jis leisdavo joms taip elgtis, nes už patirtą baimę gaudavo valandai pasirinktą lėlę. Dauguma būdavo nieko vertos, bet tos, kurių plaukai ilgi ir švelnūs, o akys pavertus užsimerkia ir paslepia stiklinius vyzdžius po tankiomis blakstienomis, buvo tikra atgaiva ir palaima.


– Va, aukščiau, palipk aukščiau, jaučiu čia kažkur netoli jau, – Marekas pabaksnojo vietą krūvos viršuje ir Žmogus brūkštelėjo ten delnu.


Didįjį pirštą nudiegė skausmas, kai po smėliu pakasta šukė perrėžė odą, tačiau tai buvo niekai, mat jis pagaliau atliko užduotį. Už žemės langelio slėpėsi klaikiai rožinio pliušinio meškino besišypsantis snukis.


– O, tu suradai Kosmosą! – nudžiugo berniūkštis garsiai suglamžydamas ištuštintą traškučių pakelį, – Kaip tik laiku, nes man jau namo reikia. O tai mama pyksta, jei pavėluoju pietų.


– Ei, detektyve, kur susiruošei? – vis dar klūpodamas dulkėse Žmogus skėstelėjo rankomis.


– Kur kur, namo, gi sakau.


– O kas man padės?


– Tai padėsim padėsim. Tu Kosmosą turi namo parsivežti. Ir vieną naktį su juo toje pačioje lovoje pamiegoti. Tada sugrįši pas mane ir jis pasakys, ką daryti toliau.


– Nori, kad šitą daiktą dėčiau į savo lovą?


– Nu. Lindą tai dėdavai gi, – visai paprastai pastebėjo Marekas, o Žmogaus kūnu net šiurpas nusirito pagalvojus, iš kur pradingusių žaislų seklys galėjo sužinoti tokį dalyką.


– Katrė sakė, – Marekas atsakė į neištartą klausimą ir toliau sau ramiai dėstė, lyg niekur nieko, – nebent nebenori jos surasti, tada gali palikti Kosmosą ten, kur jis yra, tik smėliu užpilk. Jam nepatinka, kai saulė į akis šviečia. O aš varau.


Visą kelią namo Žmogus niršo ant Katrės. Visada žinojo, kad ta rusiška blondinė yra sukta pavyduolė. Kol nebuvo Lindos, būtent Katrė buvo jo numylėtinė. Jai pirmai pildavo arbatą, jai buvo nupirkęs prašmatniausią lovelę ir būtent ją dažniausiai priimdavo į savo guolį. Bet niekada tarp jų nebuvo to, ką pajuto akimirksniu, vos išvydęs mažą juodaplaukę, tylutėliai sumirksinčią tris kartus po kiekvieno balsu neištarto „taip”.


Grįžęs namus rado tamsius ir tylius. Tai buvo įprasta. Tačiau kažkoks vos girdimas burbuliavimas sklido iš vonios. O tai nederėjo prie nusistovėjusios tvarkos, todėl Žmogus nuskubėjo ten.


Vonia buvo sklidina vandens. Ir kraujo. Iš pradžių jis šiek tiek sunerimo, bet tada pamatė viduryje plūduriuojantį mažą kūnelį: Katrė išdavikė. Jos rankomis pieštas veidas buvo beveik nusiplovęs, o iš skylės pilve kilo maži oro burbuliukai. Pap pap pap, tingiai sproginėjo jie vandens paviršiuje, paskleisdami raudonus raibulius.


– Netriukšmauk, Katre, juk žinai, kaip man tai nepatinka, – susierzino Žmogus, – geros lėlytės turi būti tylios, o tu burbuliuoji. Ir ką man dabar daryti? Ar turėčiau klausyti šių priekaištų?


Žmogus pastovėjo stebėdamas pro įpjovą plerpiančius burbulus: skylę galima būtų užtaisyti, bet lopas tai matysis. O blogiausia, kad jis visada prisimins tą garsą, erzinantį burbuliavimą.


– Tu bloga lėlė, Katre, visai netikus, – palingavo Žmogus galva ir nusigręžė eiti apgailestaudamas, kad ryte jam teks sugaišti papildomą valandą, kol vonia bus vėl švari ir spindinti.


Kaip buvo liepęs Marekas, Kosmosą pasiėmė į lovą. Nenorėjo to sintetinio rožinio, iš dulkių ištraukto, meškino guldyti greta savęs, todėl pasodino kojūgaly. Ten buvo gera vieta viską stebėti, nutarė Žmogus, ir įsirangė po šaltomis paklodėmis, nenuleisdamas akių nuo naujojo įnamio. Paprastai priimdami naują šeimos narį jie surengdavo vakarėlį, tačiau Kosmosas jų šeimai nepriklausė. Jis tebuvo prašalaitis, turintis padėti susigrąžinti Lindą.


Žmogus negalėjo užmigti. Vis stebėjo Kosmosą, o Kosmosas nedarė nieko. Sėdėjo suglebęs ir tiek. Tik kai už lango nutilo troleibusų ir naktinių autobusų dūzgimas, kai užėjo ta trumpa vasaros tamsa, jis pagaliau atkuto. Mažos juodos meškio akelės blykstelėjo, trūktelėjo ir nuropojo per rožinį kailiuką. Viena kaip koks romus mėšlavabalis nusileido užklotu ir pranyko palovio šešėliuose. Kita pigaus plastiko akis užsiropštė ant naktinio stalelio ir ten įsitaisiusi ėmėsi įdėmiai stebėti ramiai gulintį Žmogų. Iš pradžių Žmogų stebėjo tik ji viena, bet po kelių minučių atsimerkė ir miegamojo siena. Jos akys buvo didelės, stiklinės – Žmogus dažnai pastebėdavo, kad langai jį stebi ir atkakliai sekioja žvilgsniu. Praregėjus sienai, įtrūkimų raizgalyne sumirksėjo dvi juodos dėmės ant lubų. To žvilgsnio Žmogus nemėgo, mat dėbsojo tiesiai jam virš galvos ir net nusukęs galvą jusdavo, kaip tų kiaurymių tuštuma gręžia jo kaukolę, sukeldama galvoje įkyrų ūžimą. O jis taip vertino tylą…


Spintos akys buvo siauros ir užkimštos senų lėlių suknelių nėriniais. Pretenzingos ir dusinančios, bet tylios, visa laimė, kad tylios. Daugiausiai nerimo kėlė sumirksėjęs veidrodis. Jam į akis Žmogus žiūrėti negalėjo, nes jame matė ne tik akis, bet ir kažkokį išstypusį paauglišką siluetą, o tokie jį baugino už vis labiausiai.


Naktis ėjo itin neramiai, mat kuo ilgiau Žmogus dairėsi, tuo daugiau akių savo kambaryje atrasdavo. Ir visos jos stebėjo jį gulintį lovoje. Prieš pat dangui nusidažant negyvėlio odos baltumu, akis pravėrė ir Kafkos rinktiniai raštai. Ir pažiro ant jo popieriaus skiaučių plunksnomis, kurios gulė sluoksniais ant įsitempusio kūno, kol visą jį uždengė. Tuomet Žmogus pagalvojo, kad jis dabar kaip Kosmosas, kuriam nepatinka, kai nuo jo stiklelio nužeriamos žemės – po balsu netariamais žodžiais juk daug saugiau. Ir tyliau. Tik po patikima „Metamorfozės” priedanga jis pagaliau įstengė užmigti.


Ryte susodino savo mergaites arbatai, bet nuotaika buvo slogi. Žmogus po nakties, vonios kuopimo ir Katrės liekanų pakavimo į juodą maišą, jautėsi išvargęs. O ir lėlytės nebuvo tokios, kaip visada. Be užkrečiančio Lindos nuolankumo jos ėmė spyriotis ir net išdrįso paslapčia unkšti, taip visiškai išblaškydamos Žmogaus ramybės likučius. Gal dėl to jis taip greitai susiruošė kelionėn, pasiėmęs tik vieną Kosmosą, vėl bukai žvelgiantį savo dviem plokščiomis akimis.


Vos atvykęs pamatė kieme besisukiojantį Mareką ir tą kvaišelę Urtę, privertusią jį vakar įlįsti į siaubingąją raketą. Vaikai ropinėjo po žolę, kažko ten ieškodami, bet vos jis sustojo prie suolo, berniokas tuoj pat pastebėjo klientą ir priėjęs pasidomėjo:

– Tikiuosi pavaišinai Kosmosą pusryčiais? Nes žinai, nevalgęs jis būna nekalbus, visai kaip mano tėtis. Jei nori ką nors sužinoti, turi būtinai jį pavalgydinti. Tai kaip? Valgė?

– Ne, – Žmogus iškrapštė meškiną iš tamsaus maišo ir ištiesė detektyvui.


– Tai kam tu man jį duodi nevalgiusį? Ką aš su juo darysiu?


– O tai MAN ką daryti?


– Tai eik surask maisto, aišku, – vėl pavartė akis Marekas.


– Tai čia būtų ko?


– Ko ko? Man tai mama rytais išverda kiaušinių. Kosmosas irgi juos mėgsta. Tik kepti nereikia. Va, – mostelėjo Marekas link kiemo pakraščio, – po žalio garažo stogu mačiau kregždžių lizdą, net į parduotuvę eiti nereikės.


Žmogus būtų mielai nuėjęs į parduotuvę ir nupirkęs nors ir šimtą kiaušinių, bet širdis jam kuždėjo, jog Kosmoso jais neprakalbins. Tokiems kaip jis reikia dramos ir suteptų rankų, todėl nupėdino iki metalinių garažų ir greitai pamatė tai, ko atėjęs.