„Zombiai atrieda atidunda.” - šitaip apie juos dainavo mums gerai žinoma roko grupė „Antis”. Zombiai - ryški ir puikiai pažįstama postapokaliptinio pasaulio grandis. Tačiau iš kur atsirado šie mėsą ir smegenis ryjantis padarai? Kaip vaikštantys numirėliai tapo neatsiejama populiariosios kultūros dalimi?
Pirmieji vakarų literatūros šaltiniai zombius minėti pradeda dar 1929 metais, tačiau šičia šie padarai dar neturi jokių šiandien jiems būdingų atributų. Jie besmegeniai, savo valios neturintys sutvėrimai. Vergai. Tarnai. Tokie - ne vien literatūroje. Kine - zombiai tokios pat kažkieno kito valios valdomos marionetės. Angliškas žodis „zombie“ pirmą kartą užrašytas 1819 metais, Brazilijos istorijoje. Tai padarė poetas Robertas Southey, tačiau jo tekste, iš tiesų, šis žodis dar nereiškia vaikštančiojo numirėlio. Šiuo atveju „zombiu“ pakrikštijamas Afro-brazilų sukilėlių lyderis Zumbi arba „nzambi“.
Pagal apibrėžimą „zombis” yra reanimuotas negyvėlis, antram gyvenimui prikeltas įvairios magijos metodais - voodoo, nekromancija. Šitokius zombius mini Haičio folkloras. Būtent iš Haičio ir atkeliauja pirmieji susidūrimai su vaikštančiais negyvėliais.
1492 metai.Gruodžio 6. „Tai tik menkas žingsnelis Kristupui Kolumbui, tačiau milžiniškas šuolis Karūnai!” Kolumbas išsilaipina nepažįstamoje žemėje. Vietovę jis pakrikštija Môle-Saint-Nicolas ir priglaudžia ją po Castile Karūnos sparnu. Vietiniai svečius pasitinka su šypsena, juoda duona, druska ir 0,7 l degtinės. Keletą dienų pabaliavoję naujakuriai sužino, jog sala gausėja aukso ištekliais.
1492 metai. Gruodžio 25. Kalėdų išvakarėse vienas iš Kolumbo laivų užplaukia ant seklumos ir apsiverčia. Įsakęs likviduoti sudužusį laivą, Kolumbas saloje palieka 39 vyrus. Pats grįžta į Europą. Išardytas laivas tampa maža tvirtove.
Nedatuoti įvykiai: Ilgainiui kolonistus užvaldo godulys ir seksualinis badas. Kolumbo vyrai ima peštis tarpusavyje. Konflikto priežastis – auksas ir moterys. Moterų jie neturi. Akys krypsta į čiabuves. Iki tol buvę geri santykiai su vietiniais pašlyja. Šie kolonistams surengia egzekuciją.
1493 metai. Lapkričio 27. Kolumbas grįžęs į salą randa iki pamatų sudegintą fortą ir pūvančius savo vyrų kūnus. Susiparinęs Kolumbas atsitraukia į rytus, dabartinę Dominikos respubliką, kur įkuria naują gyvenvietę. Ją pakrikštija karalienės Isabellos vardu.
Kiti įvykiai: Kolonistai verčia vietinius dirbti aukso kasyklose ir plantacijose. Iš Europos plūstantys naujakuriai, lauktuvėms atplukdo raupų. Vietiniai neatsispiria. Užsikrečia. Miršta. 1507 metais užfiksuojama pirmoji masinė raupų epidemija. Kolonistai auksą kasti patys tingi. Vergų atsiplukdo iš Afrikos. Paskui į salą plaukė prancūzai. Įvyko daug revoliucijų ir perversmų. Tik 1804-1806 m. sala atsiskiria nuo Dominikos Respublikos ir paskelbia nepriklausomybę. Prieš tai žinoma kaip La Isla Espaniola, 1804 m Sausio 1 dieną sala pakrikštijama į Haitį.
Manoma, jog zombių fenomeną į Haitį atsivežė būtent pavergti afrikiečiai. Šie tikėjo, jog voodoo dievybė Baronas Samedi prikels jų kūnus iš kapų ir parlydės į pomirtinį gyvenimą. Namo, atgal į gimtąją Afriką. Skamba gražiai, tačiau šis medalis turi ir kitą pusę. Jeigu dievybė supyktų, įsižeistų, tikėta, jog ir po mirties, per amžių amžius, jie liktų vergauti. Kaip zombiai. Vergvaldžiai ir voodoo šventikai naudojosi ir skiepijo zombifikacijos baimę, taip atgrasydami vergus nuo savižudybės.
Haičio zombių fenomenas pradėjo plisti po to, kai 1915 m. Jungtinėms Amerikos Valstijoms atsibodo politinė Haičio betvarkė. Įsisiūbuojant Pirmajam Pasauliniam karui, Haitis tapo ypač patraukliu kurortu vokiečių turistams. Jausdami grėsmę savo pakrantėse, JAV jūrų pėstininkai įžengė ir okupavo vidinių konfliktų plėšomą salą. 1929 m. Autorius William Seabrook susižavėjo Haičio folkloru ir išleido knygą pavadintą „Magiškoji sala“. Joje Seabrook citavo 246-ąjį Haičio kriminalinį kodeksą, kuriame minimas žmogaus apnuodijimas psichotropinėmis medžiagomis, taip sukeliant letargo miegą. William Seabrook tvirtino šį ar bent panašų fenomeną matęs savo paties akimis. Būtent šis veikalas ir tapo pirmuoju literatūros kūriniu, vakarus supažindinusiu su zombifikacija. Vėliau išverstas kodekso straipsnis buvo panaudotas kaip reklama 1932 m. išleistame kino filme „Baltasis Zombis“ (White Zombie).
„Baltasis Zombis“ buvo pirmoji vakarų kinematografinė pažintis su gyvaisiais numirėliais, tačiau filme vaizduojami „baltieji“ (Haičio numirėliai, žinoma, buvo juodaodžiai) zombiai taip pat buvo vergai. Bella Lugosi sukurto personažo marionetės. Tarnai atliekantys juodus fizinius darbus. Kitaip sakant, juostos scenaristai Haičio zombių fenomeną priėmė tiesiogiai. Filmo personažai žodis žodin citavo minėtąjį baudžiamąjį kodeksą.
„Baltasis Zombis“ pradeda megzti plonytę naujo siaubo žanro atšakos giją. Visgi, vaikštantys numirėliai kine taip ir liko tik lėtai slenkančia, į tuštumą spoksančia mėsa. Iš kapų pakilusia voodoo šventiko valia. Zombiai buvo tik šiurpulius kelianti siužetinė girna. Iki...
1940 metai. Vasario 4. Iš Ispanijos į Kubą emigravusio Jorge Romero ir JAV lietuvės (taip, perskaitėte teisingai) Ann Dvorsky šeimoje šventė. Pasaulį papildo dar viena rėkianti burna. Tėvai pakrikštija ją George Andrew Romero. Mažai jie žinojo, jog jų meilės vaisius vieną dieną suformuos ir pakeis populiariosios kultūros veidą.
Mažasis George jaunystę praleido Niujorke, Bronkse. Jis ypatingai mėgdavo lipti į metro, riedantį į Manheteną, iš kurio namo visuomet grįždavo nešinas kino juostomis. Romero buvo vienas iš dviejų žmonių, kuris nuolat išsinuomodavo kino operą „Hofmano pasakos“ (The Tales of Hoffman). Kitas asmuo buvo, anuomet dar niekam nežinomas vaikinukas, vardu Martin Scorsese. Romero prasitarė, jog būtent šis filmas tapo magiška lazdele, sužadinusia norą tapti kino kūrėju.
1960 m. baigęs koledžą Romero kūrė trumpametražius industrinius filmus ir reklamas televizijai. Tramplinu į komercinius vandenis tapo segmentas TV serialui „Pono Rodžerso kaimynystė“ (Mister Rogers‘ Neighbourhood). Tačiau Romero greitai atsibodo lengva ir nuobodi TV reklamų duona. Šeštajam dešimtmečiui skaičiuojant paskutinius metus, Romero su devyniais bičiuliais įkūrė „Image Ten Productions“ kompaniją.
1968 metai. Spalio 1. Kino ekranuose debiutuoja George A. Romero režisuota ir kartu su draugu John Russo parašyta juosta „Gyvųjų numirėlių naktis“ (Night of the Living Dead). Filmas sukelia revoliuciją. Šiurpina auditoriją. Atpučia kontroversijų audrą ir apgyvendina zombius siaubo monstrų Panteone.
Juodai balta kino juosta (ne dėl kūrybinių Romero pasirinkimų, bet biudžeto apribojimų) sukėlė suirutę. Iki tol nuobodūs ir svajingi zombiai virsta pūvančiais iš šalto kapo įsčių prisikėlusiais, gyvųjų mėsą ryjančiais kanibalais. Tokius padarus sukurti Romero įkvėpė 1954 metų distopinis, postapokaliptinis romanas „Aš esu Legenda“ (I Am Legend), kurį parašė Richard Matheson. „Geri menininkai imituoja. Didieji menininkai vagia“ – Pablo Picasso. Taip ir Romero prisipažino pavogęs R. Mathenson sukurtus padarus. Tik pastarojo romane tie padarai turėjo vampyrišką kilmę. Romero savuosius pavadino gūlais (ghoul). Pasak arabų mitologijos - gūlai, nors irgi negyvėliai, tačiau yra demoniškos kilmės. Romero gyviai iš kapų pakilo Žemės planetos atmosferoje sprogus iš Veneros grįžtančiam zondui. Duodamas interviu Romero sakė norėjęs kažko, kas sukeltų drebėjimą, tačiau vampyrų naudoti negalėjo. Taip sakant – galutinai neapsivogė. „ O ką, jeigu numirėliai, nebebūtų mirę? “ – samprotavo Romero. „O mano istorijos bus apie gyvųjų mėginimą arba nesėkmę su tuo susitvarkyti. Tai viskas, ką man reiškė zombiai“ – tvirtino režisierius.
Kritikai pasičiupo George A. Romero zombius ir pradėjo nagrinėti, tarsi antrojo mesijaus apraišką. „Vartotojiškos kultūros satyra! Karo Vietname kritika! Socialinė segregacija!“, - rėkė šie. Nors ir pats autorius kiek vėliau atskleidė, jog kažkokia žinutė į scenarijų įsliuogė. „Gyvenome 6-ajame dešimtmetyje, žmogau.“, - sakė Romero. „Anuomet visi turėjo kažkokią žinutę.“
Žinoma, ne visos liaupsės buvo glostančios. Kol vieni Romero kūrinį narstė po kaulelį ir gyrė už potekstes, kiti smerkė už groteskišką siaubą, filmą vadindami nuobodžiu, jokių intelektinių iššūkių nekeliančia šlykštyne. Dabar „Gyvųjų numirėlių naktį“ galima rasti geriausių filmų sąrašuose, kino prezervacijos fonduose. O, ironija!
Pastatyti tokį filmą, George A. Romero prisipažino, įkvėpė ekscentriško (angliškas atitikmuo cituojant režisierių būtų „bizarre“) siaubo troškulys. Iki tol siaubas kine buvo saugus. Kraują ir smurtą kino ekranuose vis dar prispaudęs laikė sunkus cenzūros padas.
Smurtas kine, be abejonės, egzistavo. Kaip Kainas nerado gailesčio atleisti Abeliui, taip ir kinas nepajėgė išlikti tyras. Visgi - sausas, bekraujis 1915 metais įtvirtintas cenzūros kodeksas, kiną traktavo kaip komerciją, bet ne meno apraišką. Ir vis tiek, išsišokti mėgusių kūrėjų jis nesulaikė. Savo filmuose D.W. Griffith‘as netikrą kraują liejo laisvai. 1916 m. gimusioje „Netolerancijoje“ (Intolerance) pastarasis nepabūgo nukapotų galūnių ar aktorius perskrosti įvairiais ginklais.
Tokie ir panašūs išsišokimai konservatyviems vyriausybės organams nepatiko. Kol vyriausybė nepradėjo kišti nagų prie kino industrijos, didžiųjų Holivudo studijų galvos susėdo ir 1930 m. surašė Hayes kodeksą. Vadovaudamiesi kodekso reglamentais, tokie filmai kaip 1922 metais pasirodęs „Nosferatu“ ar 1932 m. „Vampyr“ ėmėsi riboti kraujo normas. Gangsteriai, suvarpyti kulkų krisdavo, tarsi plastikiniai manekenai. Išimčių, žinoma, buvo. 1925 m. Sergei Eisenstein „Šarvuotis Potiomkinas“ (Battleship Potemkin) ar Luis Banuel ir Salvadoro Dali „Andalūzijos šuo“ (Un Chien Andalou 1929 m.), kuriame stambiu planu skutimosi peiliuku perpjaunamas akies obuolys. Iki 1934 m. Hayes kodeksas stovėjo tik kaip gairės, taisyklės, kurių vertėtų laikytis vengiant, jog kino juosta nebūtų iškarpyta arba uždrausta. Tačiau 1934 m. Hayes kodeksas tapo įstatymu.
Kodekso pamatus kino kūrėjai judinti mėgino, tačiau kodas ėmė braškėti tik 1960 m., kai britų režisierius Alfred Hitchcock pastatė dabar jau klasika tapusį „Psichopatą“ (Psycho). Dabar jau ikoniškoje juostos scenoje kraujas (šokoladinis sirupas) nuteka į dušo nubėgamąją angą. 1967 m. „ Boni ir Klaidas“ (Bonnie and Clyde) šoko ir krito po kulkų lietumi. A. Hitchcock tėškė antausį. Visgi, tai viso labo buvo tik kraujas. Tuo tarpu, George A. Romero zombiai plėšė galūnes, nuo kaulų graužė mėsą, iš pilvų traukė žarnas. Smurto ir grotesko kartelę Romero kilstelėjo iki 11.
Įdomu yra tai, jog MPAA kino reitingavimo sistema atsirado tik 1968 metų lapkritį, todėl filmą pamatyti galėjo netgi nepilnamečiai. Žymiausias kino kritikas Roger Ebert vėliau sakė, jog auditorijoje sėdėję vaikai buvo priblokšti. Vyravo visiška tyla. Nuo jo netoliese sėdėjusi mergaitė apsipylė ašaromis.
George A. Romero ne tik sulaužė ilgai užšalusį ledą. Jo padarai tapo tuo, ką šiandien įsivaizduojame išgirdę žodį „zombis“. Ir vis tiek, įdomu, jog Romeriško zombio archetipą galima sutikti dar senovės Mesopotamijoje. „Gilgamešo epe“ yra eilutė, mininti Deivės Ishtar grasinimą prikelti negyvėlius, kurie suris gyvuosius ir nuo tol numirėlių žeme vaikščios daugiau negu gyvųjų.
Nors būtent Romero modernizavo vaikštančius numirėlius, pačių zombių evoliucija tuo nesibaigė. Net paties George A. Romero kine zombiai kito, evoliucionavo. Sulig kiekviena kino juosta tapo protingesni, mąstantys. Trečiajame filme (Day of the Dead, 1985m.) vienas iš zombių sugebėjo tapti ištikimu augintiniu. 2005 m. „Negyvųjų žemėje“ (Land of the Dead) zombiai ėmė lyderiauti. Kokią reakciją manote iššaukė toks Romero sprendimas? Garsiai norėjosi sušukti tą anglišką trijų žodžių junginį, kurio akronimas būtų „W T F“, tačiau, kai tai vyksta filme, kurį parašė ir režisavo pats zombių tėtis... na, visi tavo argumentai tiesiog išnyksta.
Kiti kino kūrėjai Romero zombio archetipo pernelyg nelaužė. Vieni jų pakeitė epidemijos kilmę, kiti kaip zombių alkio šaltinį specifikavo smegenis, tačiau pagrindinių taisyklių keisti neišdrįso. 1985-1995 zombių populiarumas pradėjo kristi. Aštuntajame dešimtmetyje buvo pastatyti vos keli zombių žanro filmai. Populiariausias jų – Sam Raimi „Piktieji numirėliai“ (Evil Dead). Kita vertus, Raimi kine zombius pakeitė demoniški apsėdimai, o gyvų numirėlių akivaizda - tik jutiminė. Dešimtmečiui įpusėjus zombiai pasitraukė į pogrindį, kur šiuos prisiminė tokie režisieriai kaip Peter Jackson, Bob Balaban ar Michele Soavi.
Bet ar galima nužudyti tai, kas jau miręs? Likus keliems žingsniams iki naujojo amžiaus zombiai namus atrado kompiuteriniuose žaidimuose. Tolimuosiuose rytuose kompanija „Capcom“ išleido nesuskaičiuojamo pasisekimo ir kulto statusą dabar jau turinčių video žaidimų seriją „Resident Evil“. Ne tik zombiai apsigyveno kompiuterių kietuosiuose diskuose, kūrybingi kompanijos protai zombifikuoti ėmėsi ir gyvūnus. Pirmojoje žaidimo dalyje galima sutikti zombiais virtusius šunis. Vėlesnėse žaidimų serijos dalyse (RE4) zombiai pradėjo bėgioti. Ironiška, jog viename interviu Romero juokėsi, jog tai yra išmislas ir zombiai greitai judėti nepajėgtų, argumentuodamas, jog jų pūvanti mėsa paprasčiausiai neatlaikytų fizinio krūvio.
1998 metais, „Capcom“ pasiūlė Romero režisuoti 30 sekundžių trunkančią antrojo „RE“ žaidimo live-action reklamą. Juk būtent Romero ir buvo vienu iš svarbiausių serijos įkvėpimo šaltinių. Velniškai populiarus klipas dėl autorinių teisių buvo prieinamas tik Japonijoje, tačiau „Capcom“ galvas George A. Romero apsukti sugebėjo ir šie pasiūlė pastarajam sėstis į žaidimo adaptacijos režisieriaus kėdę. Romero atsisakė teigdamas, jog negali režisuoti filmo, paremto ne jo paties sukurtais personažais. Kad ir kaip bebūtų, bėgant metams jis persigalvojo ir parašė scenarijų pirmajai „Resident Evil“ kino juostai. Deja, šaukštai jau buvo po pietų ir „Capcom“ projektą atidavė W. S. Anderson. Visa kita – istorija.
„Residenti Evil“ sukėlė naują zombių kino bangą. Žanras atgimė Japonijoje. Prasidėjo mažo biudžeto azijietiško zombių kino renesansas. Netrukus banga pasiekė ir vakarus. „Resident Evil“ žaidimo sėkmė privertė kino kūrėjus melžti naujai (at)gimusią ir žaliais lapais besispjaudančią karvę. Nesvarbu ar priežastys buvo kūrybinės, ar korporacinės – zombių kinas iš atmosferinio siaubo virto į veiksmą orientuotas skerdynes.
Atsirado ir tokių kino kūrėjų, kurie mėgino zombius romantizuoti, sugrąžinti jiems mirties atimtas charakterio savybes. Ko gero, žymiausiu projektu galima įvardinti 2005 m. Tim Burton animacinį filmą „Mirusi nuotaka“ (The Corpse Bride).
Kad ir kokias evoliucijas patyrė gyvieji numirėliai, tačiau metaforiškos tarnų rolės atsikratyti nepavyko. Kaip ir minėjau, George A. Romero zombius nuo pat pradžių įsivaizdavo kaip siužeto įrankį. Viename interviu kompiuterinio žaidimo „The Last of Us“ režisierius Neil Drukmann sakė: „Jeigu manote, jog mūsų žaidimas yra apie zombius, jūs jo nesupratote“. Ir iš tiesų, nuo Romero iki Kirkman – pagrindinė ir, ko gero, dramatiškiausia zombių funkcija po šiai dienai išliko kaip katalistas gyvuosius įstatyti į išgyvenimo žanro rėmus. Nagrinėti tarpusavio santykius, spaudyti žmogiškumo mygtukus ir sukioti moralini kompasą. Neginčyjamai populiariausio žanro komikso „The Walking Dead“ autorius Robert Kirkman zombius pavertė viso labo fonu. Filosofuodamas teigė, jog ne zombiai, o būtent žmonės yra „vaikštantys numirėliai“. Suprask, ar gyvi, kol bus sukandžioti ir atversti, ar mirę dvasiškai, vedami instinktų išgyventi, žudyti. Susitaikyti ir susitapatinti su tamsiausiomis žmogiškosios prigimties ydomis.
Panašių tiesų 2019 m. ieškoti mėgino ir Jim Jarmuch. Kadaise R. Kirkman pasakojo kokiu būdų apgavo „Image“ komiksų kostiumus, jog šie publikuotų „dar vieną komiksą apie zombius“. Du kart išgirdęs riebų „NE“ Kirkman sugalvojo papokštauti. „Vat anie zombiai, čia iš tiesų į Žemę yra atsiųsti ateivių ir, žinot, čia galų gale paaiškės, jog šitas komiksas visai ne apie zombius. Čia ateivių invazija!“ , - prieš begalę metų melavo Kirkman. Atrodo, Jarmuch perskaitė šį interviu ir pagalvojo, jog tai – puiki mintis. Jarmuch filmas – enigmatiškas. Iš pažiūros chaotiškas, paviršutiniškas. Iš tiesų – metafizinis. Savo zombius jis pavertė socialinę mediją skrolinančiais negyvėliais. Pasak Jarmuch - socialinė medija ir konsumerizmas - zombifikuoja. Dabar numirėliai kyla nebe iš kapų. Evoliucija, taip sakant. Naujojo amžiaus zombiai. The Dead Don‘t Die.