Atslinkus žiemos šaltukui leidykla „Aukso žuvys“ pasirūpino, kad grafinę literatūrą mėgstantys lietuvaičiai nepritrūktų įdomių skaitinių – knygynų lentynose pasirodė originalus grafinis kūrinys „Vienaistorija“. Šis poetiškas, suaugusiems skirtas grafinis pasakojimas tapo projekto „Keliautojai laiku“ dalimi ir lietuviškai suskambo dar spalį.
„Keliautojai laiku“ pristato idėją keliauti ir patirti kelionės įspūdžių kitaip – skaitant: visos 9 šios serijos knygos siūlo skaitytojui persikelti į praeitį – nuo pagonybės ir vikingų laikų, per abu pasaulinius karus ir tarpukarį, iki sovietmečio ir šių dienų. Projektas tiesia tiltus tarp Europos šalių ir laikmečių, atveria duris naujoms pažintims ir patirtims bei leidžia pažvelgti į daugybės amžių istoriją iš netikėtos perspektyvos.
Apie autorių:
Kūrinio autorius Gipi (tikrasis vardas Gian Alfonso Pacinotti) yra vienas žymiausių šių dienų italų komiksų kūrėjų bei iliustratorių, taip pat laurus skinantis ir kino režisūros srityje. Įvairiais nacionaliniais ir tarptautiniais apdovanojimais įvertinto autoriaus kūryba pasižymi intensyviomis akvarelinėmis atmosferomis, melancholiškais portretais ir ryškia ironija. Šios ypatybės puikiai atsispindi ir šiandien aptariamame jo kūrinyje. Bene garsiausiai grafinis pasakojimas „Vienaistorija“ suskambėjo tuomet, kai 2014 metais buvo įtrauktas į prestižinės „Premio Strega“ finalistų sąrašą - tai buvo pirmasis kartas, kai komiksų knyga buvo nominuota tokio lygio literatūros premijai.
Apie knygą:
„Vienaistorija“ iš tikrųjų yra dvi istorijos. Tai Silvano Landi, prie penkiasdešimties metų slenksčio artėjančio rašytojo, reginčio savo gyvenimą byrant į šipulius, istorija bei jo protėvio, Mauro, kareivio, sugrįžusio iš Pirmojo pasaulinio karo mėsmalės, istorija. Po nuostabios ir drauge negailestingos gamtos skliautais, brėždamas vos matomą ribą tarp šiandien ir vakar, Gipi pasakoja apie žmonių trapumą, grožį, ašaras ir lūkesčius. Tai vizualus, tapybiškas, nedaugiažodis pasakojimas apie nesibaigiantį ritimąsi į prarają ir bandymą, nepaisant visko, iš tos prarajos pakilti.
Ar verta skaityti?
Vos atvertus knygą paaiškėja, kad esame kviečiami į mums toli gražu ne įprastą komikso pasaulį. Įspūdingais piešiniais papuoštas ir poetiška atmosfera kvėpuojantis kūrinys palengva ima slėgti pečius. Meistriškai sukurtas besitęsiančio laiko jausmas ir neapleidžiantis graudulys lydi skaitytoją visos literatūrinės kelionės metu. Paklausus, kokį jausmą palieka šis grafinis kūrinys, norisi sakyti – depresiją. Tačiau tuojau pat skubu pasitaisyti: nors ir ryškus savo grauduliu ir nestokojantis emocinio gylio, grafinis pasakojimas „vienaistorija“ nepalieka skaitytojo sugniuždyto. Anaiptol, užvertus paskutinį puslapį skaitytojo viduje pasilieka šilta, pozityvi emocija. Visas knygoje sukauptas liūdesys galiausiai ima atrodyti savotiškai gražus ir reikalingas. Perskaičius šią knygą kurį laiką jaučiausi lyg pasikalbėjusi su supratingu nepažįstamuoju.
„Vienaistorija“ yra stebinančiai tapybiškas pasakojimas. Papuoštas vos būtiniausiais žodžiais, šis kūrinys savo pagrindinę istoriją pasakoja grafikos pagalba. Kai kurie knygos puslapiai savyje saugo tikrų tikriausius meno kūrinius. Kaip yra sakęs pats knygos autorius, kūrinio kraštovaizdį kuriančios akvarelės nėra joks „estetinis priedas“ – tai pati pasakojimo širdis: užuot užrašęs žodžiais, jis pasirinko piešinį, bet tai yra pasakojimo dalis.
Apibendrinant, „Vienaistorija“ gali tapti puikia kelione laiku tiems, kurie savyje pažįsta liūdesio svorį ir vilties kibirkštėlės žibėjimą. Tai knyga, kuriai negėda prisistatyti „komiksu“ šiame spalvotų superherojų pasaulyje. Dar svarbiau – tai knyga, kuria be didelių pastangų pavyksta perteikti tikrąjį grafinio pasakojimo jausmą. Juk jei kūrinio puslapių nepuoštų meistriškai išlieta akvarelė, o baltą lapą tepildytų veikėjų dialogai, šioje knygoje nebūtų... nė vienos istorijos.
Rekomenduoju jums, jiems, saviems ir svetimiems, laimingiems ir liūdniems.