Nežinau ar čia toks sutapimas, ar taikliai ir taktiškai apskaičiuotas „HBO“ maneveras, tačiau po to, kai D&D duetas (David Beniof ir D.B. Weiss) išprievartavo ir su ledu bei ugnimi sumaišė George R.R. Martin kultinių knygų serijos „The Song of Ice and Fire“ ekranizaciją „Game of Thrones“, „HBO“ kanalas į eterį, tarytum atsiprašymą (bent šitaip juokaujama), atsiuntė 5 epizodų mini serialą apie 1986 metais įvykusią Černobylio atominės jėgainės katastrofą. Rodos, panašių manevrų mėgina imtis ir „Disney“.
Paleidę savo transliavimo platformą - „Disney+“, joje studija apgyvendino serialą apie premijų medžiotojus „The Mandalorian”. Tačiau, kodėl „The Mandalorian” vadinu Disnėjaus Černobyliu? Dėl trijų žodžių…
„The Last Jedi”
Viskas prasidėjo su Galios pabudimu... Apie vieną didžiausių ir svarbiausių sandorių pramogų versle, kai „Disney“ nusipirko teises į visą „Star Wars” intelektinę nuosavybę kalbėti, ko gero, neverta, tačiau ne pro šalį paminėti, jog fanų anticipacija, kartu ir baimė dėl franšizės likimo šovė kiaurai stogą. Garbė kino ekranuose fanus į galaktiką toli toli sugrąžinti atiteko fanfikšionų režisieriui J.J. Abrams, kuris, nors ir atsargiai, iš esmės, perdarydamas „A New Hope”, visgi sugebėjo pateisinti lūkesčius ir užkurti „Žvaigždžių karus” naujam gyvenimui. Nesupraskite klaidingai. „The Force Awakens” turėjo savų minusų, tačiau tai iš tiesų buvo neblogas atspirties taškas tolimesnei sagos radai. Fanai, regis, apsidžiaugė.
Prasidėjus socialinio teisingumo bangai, pasaulis išprotėjo, kartu su juo ir Holivudas. Įtvirtinti ir fanų mėgstami personažai ėmė keisti rasę ir lytį, kietus vyrus į antrą planą stumti moterys. Visa tai sukėlė milžinišką fanų pasipriešinimą ir daugybės franšizių žlugimą – „Ghostbusters“, „Terminator“ ir t.t.. Socialinis teisingumas „Žvaigždžių karų” taip pat neaplenkė. Pagrindiniu personažu tapo fanų Mere Sju krikštyjama Rey. Galaktiką užplūdo moteriški personažai ir juodaodžiai Stormtrooperiai. Ne, nesupraskite klaidingai, prieš socialinį teisingumą autorius nieko neturi... kai tai atlikta skoningai, teisingai, kai mėgstami personažai nekeičia rasės, lyties. Savo ruožtu - Daisy Ridley galėjo tapti puikia naujosios sagos vedle, tačiau...
Susipažinkime, aš Rian Johnson, kelių vidutinių filmų režisierius ir scenaristas („Ištraukti peiliai“ tapo kažkokia išimtimi ir tas filmas tiesiog nuostabus!). O aš Kathleen Kennedy ir Galia yra moteris. Kartu jums pristatome mūsų politinį, feminizmo krūtimi maitinamą kūdikį – „The Last Jedi“. Parašėme jums su elementaria logika prasilenkiantį scenarijų, nepagrįstas veikėjų motyvacijas, jokios įtakos siužetui neturinčias arkas, niekur nevedančias romantines linijas ir sudirbome 40 metų puoselėtą Luke Skywalker kultą. Jūsų nuomonė, tėvų rūsiuose gyvenantys vyrvaikiai, nėra svarbi, lygiai taip pat kaip ir nėra svarbi Rey. Ir Džedajai. Ir jūsų norai.
Bet nesvarbu ar Galia iš tiesų yra moteris, ji slypi skaičiuose. Šiuo atveju - bilietų pardavimuose. Kad ir po stipraus starto, „The Last Jedi“ skaičiai ėmė kristi, fanų pasipiktinimas - augti. Piniginės nubalsavo. „Disney“ kostiumai atsimerkė. Čia ir susipažįstame su Mandalorianu.
„This Is The Way“
„The Mandalorian“ nagrinėja „Žvaigždių Karų“ visatoje gyvuojantį premijų medžiotojų kultą, tačiau kas yra Mandalorianai nepasakosiu, visa tai - seriale. Paties serialo idėja graži, įdomi. „The Mandalorian“ iš esmės nori būti, gali ir yra kosminis vesternas. Iš kitos pusės, lygiai toks pat kosminis vesternas buvo ir „A New Hope“. Čia George Lucas sumaišė vakarų ir rytų kultūras ir visa tai apvilko mokslinės fantastikos audeklu, pridėjo pompastikos, kosminių mūšių ir vuolia! „The Mandalorian” tuo tarpu - arčiau žemės. Čia nėra tos „Žvaigdžių Karams“ būdingos pompastikos, masinių kosmoso mūšių. Tai nėra blogai, tik... kodėl, o kodėl visa tai neturi tos „Žvaigdžių Karų“ atmosferos, jausmo, emocijos? Iš pradžių, rodos, serialas bus pavieniai, tarpusavyje nesusisiejantys epizodai, tačiau Jon Favreau nusprendė kitaip. Jis pasirinko besitęsiančią siužetinę liniją. Ar ji stipri, klausimas atskiras. Pabandykime į jį atsakyti.
Pasirinkta siužetinė linija pernelyg neįpareigojanti, tiesi, be jokių nukrypimų, be jokių papildomų klystkelių. Ji neapkrauna ir nevargina. Galbūt šiuo metu, būtent to „Žvaigždžių Karams“ ir reikėjo. „The Mandalorian“ – projektas paprastas, tačiau turintis aukštą produkcinę vertę. Čia solidus aktorių būrys, kokybiškai atidirbti specialieji efektai, originaliai „Žvaigdžių Karų“ trilogijai būdingi perėjimai tarp kadrų ir begalė, begalė „velykinių kiaušinių“. Čia ir Pedro Pascal - na žinot, tas bičas, kurio galva ištryško kaip arbūzas ketvirtajame „Game of Thrones“ sezone. Kodėl užsiminiau apie jį? Tas bičas ant galvos užsismaukęs skardinę sugeba parodyti daugiau jausmo nei dauguma A klasės aktorių! Žinoma, tai ne vien jo nuopelnas. Už šitai ploti reikia režisūrai. Kartu ir kinematografijai. Ja „The Mandalorian“ gali didžiuotis. Lygiai taip pat, gali didžiuotis ir veiksmo scenomis, kaskadiniais triukais. Atgaiva „Žvaigždžių Karų“ visatoje. Atgaiva nuo šviesos kardais mosuojančių vienuolių. Pliusų daug, tad kodėl persekioja jausmas, lyg čia ne „Žvaigždžių Karai“?
Pirmieji „The Mandalorian“ epizodai turi visus mano išvardintus atributus, „velykinius kiaušinius“, „Žvaigždžių Karų“ filmuose sutinkamas karo mašinas. Turi daug, labai daug, išskyrus tą emociją, jog čia „Žvaigždžių Karai“. Neapleidžia jausmas, jog serialas statytas norint išpirkti kaltę. Atsiprašyti. Na žinot: „Atsiprašom, jog susimovėm su „The Last Jedi“, vat Jums vaikelis Yoda.“ Ciniška? Taip. Tačiau kitaip šios situacijos priimti nepavyksta. Nepavyksta į visą „The Mandalorian“ gimimą žiūrėti kitaip nei mėginimą atsiprašyti. Mėginimą susigrąžinti suskaldytą fanų bendruomenę. Mėginimą išpirkti padarytas nuodėmes. Ir šitaip – penki epizodai. Lėti, niekur nevedantys, istorijos tėkmėje sustingę epizodai. Bet tuomet – lūžis! Ir štai - trys paskutiniai istorijos skyriai. Taip! Pagaliau! Ir čia, čia yra tai ko aš laukiau! Čia yra „Žvaigždžių Karai!“. Ir tam prireikė užsidaryti klaustrofobiškame koridoriuje. Puikiai pažįstamame, balta spalva dažytame koridoriuje.
Iš kitos pusės, galbūt nereikia laukti, tikėtis. Nereikia mėginti pajusti, ieškoti „Žvaigždžių Karų“ didybės, fejerverkų. Galbūt reikia „The Mandalorian“ priimti tuo, kuo jis yra. O tai vesternas. Pasikartosiu - kosminis vesternas. Iš žvaigždžių ant žemės nusileidęs vesternas. Arba Disnėjaus „Černobylis“. Ir jeigu, tai iš tiesų yra atsiprašymas, aš jį priimu. This Is The Way...