Kas slypi už mums pažįstamos visatos ribų? Ar gali būti, kad visata, kurioje gyvename, tėra viena iš daugelio visatų, kurios sudaro didžiulę multivisatą? Galbūt kažkur ten, Žemėje-2 arba Žemėje-616 egzistuojame kitokie mes ir kitoks „Protagonistas“? Galbūt net begalė mūsų variantų, skaitančių savąjį „Protagonistą“ ir kurių gyvenimai visiškai identiški mūsiškiams. Arba kurie gyvena visiškai kitokius gyvenimus, nes tą vienintelį, lemiamą kartą pasielgė visiškai kitaip.
Multivisatos teorija skelbia, kad mūsų visata, kartu su šimtais milijonų galaktikų ir nesuskaičiuojamu kiekiu žvaigždžių, besitęsianti milijardus šviesmečių, gali būti ne vienintelė tokia. Kažkur ten, už mūsų visatos ribų galimai yra visiškai kitokia visata, kuri panaši į mūsų, tačiau tuo pačiu ir visiškai kitokia, o už šios ribų – dar viena visata, kuri dar labiau skiriasi. Išties, gali būti, kad egzistuoja begalinis skaičius visatų, išsiskiriančiu savitais fizikos dėsniais ir turinčių savas žvaigždes ir galaktikas (jei tik jos egzistuoja tose visatose) bei, galimai, savo mąstančias civilizacijas.
Multivisatos teorija
Žmonijos svarstymai apie alternatyvias realybes nėra nauji, atsiradę neseniai. Manoma, kad viena pirmųjų užrašytų idėjų apie multivisatą buvo dar penktajame amžiuje prieš Kristų Graikijoje, įvairios multivisatos idėjų interpretacijos įžvelgiamos ir viduramžiuose. O 1848 metais Edgar‘as Allan‘as Poe parašę prozinę poemą, kurioje jis pasvarstę apie „beribę visatų eilę“. Tačiau Multivisatos koncepcija išties įgavo pagreitį, kuomet šių laikų mokslinės teorijos, bandydamos paaiškinti kai kurias mūsų visatos savybes pagimdė kitų visatų egzistavimo teorijas.
Vienas iš multivisatos teorijų pradininkų buvo amerikiečių fizikas Hugh Everett‘as, kuris 1954 metais, būdamas Princtono Universiteto studentu, savo moksliniame darbe pareiškė, jog mes gyvename miltivisatoje, sudarytoje iš begalybės visatų, pilnų mūsų pačių kopijų. Šią teoriją tuo metu Masačiusetso Technologijų Institute dirbęs fizikas Max‘as Tegmark‘as pavadino tokia pačia svarbia, kaip ir Einstein‘o reliatyvumo teorija. Teorijoje buvo teigiama, kad kiekvienas mūsų sprendimas sukuria naujas visatas, kuriose atsispindi visos įmanomos sprendimų pasekmės. Tiesa, ši teorija nebuvo priimta kitų fizikų, tarp kurių buvo ir kvantinės mechanikos tėvu vadinamas Niels‘as Bohr‘as. Hugh Everett‘as buvo priverstas publikuoti kur kas „švelnesnę“ teorijos versiją, o vėliau, likęs nepatenkintas kolegų požiūriu, ir iš viso pasitraukė iš fizikos.
Tačiau vėliau ši multivisatos teorija turėjo nemažai įtakos tiek kitoms teorijoms, tiek mokslininkų požiūriui į galimai egzistuojančią multivisatą. Teorinės fizikos profesorė Šiaurės Karolinos Valstijos Universitete Katie Mack Everett‘o teoriją pavadino „labai patrauklia“ žmonėms. „Kas būtų, jei autoavarija nebūtų įvykusi arba jei kažkoks kitas įvykis būtų įvykęs? Mintis, jog vien dėl to, kad praeityje mums nepasisekė dar nereiškia, kad tai įvyko visoms mūsų versijoms visose galimose visatose. Nėra aišku kiek šios idėjos paremtos fizika, tačiau vis viena įdomu apie tai galvoti.“
Kita teorija kyla iš Didžiojo Sprogimo teorijos. Prieš beveiki 14 milijardų metų visatą suformavęs reiškinys galėjo sukurti ne tik mūsų visatą, bet kartu ir kitas visatas, lyg burbuliukus, kurie kartais susiduria vieni su kitais. Ši teorija aktyviai palaikoma Jorko Universiteto fizikos profesoriaus Matthew Johnson‘o. Prieš dešimtmetį jis kartu su kolegomis net pasinėrė į mokslinio multivisatos egzistavimo įrodymo paieškas, bet rezultatų gauti nepavyko.
Vienas garsiausių astrofizikų Stephen‘as Hawking‘as yra teigęs, kad „niekada nebuvo multivisatos gerbėjas“, nes neįmanoma patikrinti teorijų. Tiesa, multivisatai buvo skirtas paskutinis jo mokslinis darbas, kurį jis 2018 metais parengė kartu su Thomas Hertog‘u. Jame buvo pasiūlyta nauja matematinė sistema, vadovaujantis kuria multivisatą sudaro ne begalinis skaičius visatų, o baigtinis. Beje, mokslininkas ir šią savo teoriją pavadino paprastesne nei kai kurios su Didžiuoju Sprogimu susijusios teorijos. „Mes nekalbame tik apie vieną unikalią visata, bet mūsų atradimai rodo kur kas mažesnę mutivisatą, sudarytą iš nedidelio skaičiaus galimų visatų“. Deja, bet pats Stephen‘as Hawking‘as nebegalėjo patikrinti savo teorijos dėl po kelių dienų ištikusios mirties, nors Thomas Hertog‘as teigė planuojantis tęsti tyrimus.
Galiausiai, egzistuoja paprasčiausia ir rečiausiai atmetama teorija: mūsų visata tiesiog yra tokia didžiulė ir joje yra tiek daug galimų formų, jog kažkuriuo metu joje turi būti pasikartojimų. „Visata turi būti tikrai labai labai labai labai didelė, kad tai nutiktų ir tai yra svarstoma įvairiose teorijose“ šią teoriją apibūdino Matthew Johnson‘as.
Multivisatos egzistavimas
Nemažai mokslininkų bandė įrodyti fizika grįstų įrodymų, jog multivisata egzistuoja. Pavyzdžiui, jei ilgą laiką netoliese egzistuoja kita kaimyninė visata, ji galėjo susidurti su mūsiške ir taip palikti aptinkamą pėdsaką. Šis pėdsakas galėtų būti pastebimas kaip išsikraipymai kosminių mikrobangų (šviesos, likusios nuo tada, kai mūsų visata buvo milijonus kartų mažesnė nei yra dabar) fone arba kaip keisti galaktikos dariniai susidūrimo zonose. Deja, šios paieškos vaisių nedavė.
Arizonos Valstijos Universiteto kosmologas Helling‘as Deng‘as savo tyrimuose taip pat dairosi į juodąsias skyles, kuriose galėtų būti kitos visatos artefaktų, kurie atsiskyrė nuo mūsų visatos ir sudarė atskirą kvantinio tuneliavimo principu. Jei taip įvyko ir kai kurie regionai tikrai atsiskyrė tokiu būdu, jei galėjo mūsų visatoje palikti „burbulus“, susiformavusius į tokias unikalias juodąsias skyles, kurie galėtų egzistuoti dar ir šiandien. Deng‘o teigimu, šių juodųjų skylių atradimas galėtų atskleisi multivisatos egzistavimo paslaptį.
Gyvenimas multivisatoje
Turbūt labiausiai protą ir vaizduotę audrinanti multivisatos mintis yra antrininkų egzistavimas. Jei išties egzistuoja neribotas skaičius visatų, bet jose galioja tos pačios arba panašios fizikos taisyklės materijai ir dalelėms, tuomet kai kurie formavimosi procesai anksčiau ar vėliau turi pasikartoti. Tai reikštų, kad kažkur labai toli egzistuoja Tavo kopija, skaitanti tokį pati tekstą, kaip šis. Ir jei visatų skaičius tikrai yra neribotas, tokių kopijų skaičius ir įvairių scenarijų, kaip skaitymas, pasikartojimas būtų begalinis.
Tik deja, mokslininkai netiki, kad net jei multivisata ir egzistuoja, būtų įmanoma keliauti po skirtingas visatas ir susitikti su antrininkais. Mokslo žurnalistas Tom‘as Siegfired‘as mano, kad jei tai, ką mes žinome apie fiziką nėra visiškai klaidinga, galimybių išvykti už mūsų visatos ribų mes neturime.
Žinoma, pirmiausia reikėtų tvirto įrodymo, kad mūsų visata tikrai yra tik viena iš daugelio. Ar mes kada nors sužinosime tiesą? Vargu. Mūsų kartoje ir, turbūt, bent jau keliose būsimose kartose multivisata bus tik mokslinė fantastika. Bet neatmetama, kad kada nors ateityje naujas atradimas atvers kelią į dar neištirtus tolius už mūsų visatos ribų. Kalbėdamas apie multivisatos atradimą ateityje mokslo žurnalistas Siegfriedas rašė: „Kas žino? Galbūt po tūkstančio metų nuo dabar kas nors atras kažką, ko šiuo metu mes net neįsivaizduojame“
Multivista populiariojoje kultūroje
Nors realybėje po alternatyvius pasaulius keliauti ir negalime, mums tai leidžia populiarioji kultūra. Pastaraisiais metais multivisata tapo viena didžiausiu fantastikos temų ekranuose. Ypač tai parodo „Marvel“ sprendimas praėjusių metų liepą paskelbti apie „Mutivisatos sągą“, apjungiančią 16 filmų ir nemažai serialų, kurią vienija bendra idėja. Tai reikšminga ir todėl, kad ginčytinos fizikos teorijos nedažnai sulaukia tiek dėmesio pramogų pasaulyje.
Didžiausią įtaką multivisatos populiarumui populiariojoje kultūroje, be abejonės, turėjo komiksai. Nuo seno komiksų kūrėjai eksperimentavo su auditorijos mėgstamais personažais, keitė jų isotrijas, kartais net perkeldavo veiksmą į visiškai neįprastą pasaulį. Nenorėdami pykdyti nusistovėjusios istorijos gerbėjų, leidėjai teigdavo, kad šios naujos istorijos vykdavo alternatyviuose pasauliuose, kurie būdavo multivisatos dalimi. Ilgainiui tos alternatyvios visatos įgijo savo fanų bazę, komiksų gerbėjai pamėgo tokias istorijas, kaip tamsesnis X-Menų pasaulis, kuriame mutantai yra beveik išnaikinti, o išlikusieji slapstosi nuo valdžios institucijų. Arba pasaulis, kuriame buvo nužudytas Briuce‘as Wayne‘as, kas lėmė, jog Betmenu tapo jo tėvas Thomas Wayne‘as.
Su laiku vis drąsiau į multivisatą ėmė nerti ir komiksų adaptacijos. Kiek daugiau nei dešimtmetį gyvavusi ir šiemet kulminaciją pasiekusi „Arrowverse“ frančizė savo piko metu žiūrovus nukėlė į alternatyvius pasaulius. 2017 metais pasirodęs „Crisis on Earth-X“ crossover‘is nukėlė veikėjus iš jų Žemės-Prime ir Žemės-38 (visata, kurioje vyko „Supergirl“ veiksmas buvo iš pradžių atskirta, nes serialas debiutavo kitame televizijos kanale ir tik vėliau buvo prijungtas prie frančizės) į Žemę-X, kurioje pažįstami superherojai tarnauja Antrąjį Pasaulinį karą laimėjusiam nacių režimui. O 2019 metais pasirodęs „Crisis on Infinite Earths“ (pavadinimas pasiskolintas iš „DC“ multivisatą apėmusių komiksų istorinės arkos) buvo dar ambicingesnis ir įtraukė dar daugiau serialų ir filmų, kurie nepriklausė „Arrowverse“ (net ir patį Burt‘ą Ward‘ą iš 1966-1968 rodyto „Batman“ serialo) bei šiek tiek pertvarkė tuo metu televizijos ekranuose gyvavusią „DC“ multivisatos ekranizaciją.
Oskarą laimėjusio 2018 metų animacinio filmo Spider-Man: Into the Spider-Verse vienas iš prodiuserių ir scenaristų Phil‘o Lord‘o iš pradžių netikėjo multivisatos idėjos sėkme ir ją vadino skirta „kiaušingalviams“. Jis net įtraukė į filmą multivisatą paaiškinančią sceną, kuri, po bandomosios premjeros, buvo iškirpta iš galutinės filmo versijos. Jo manymu, žmonės lengvai priima multivisatos idėją dėl ne vientiso savo gyvenimo. „Mes gyvename gyvenimą, arba gyvenimus, internete. Tuomet gyvename gyvenimą darbe. Dar yra gyvenimas namuose ir gyvenimas su draugais.“ Savo mintį jis papildė, kad šis konceptas žmones įtraukia dėl galimybės pamatyti galimus savo gyvenimų sprendimų rezultatus.
Ši mintis buvo kertinė 1998 pasirodžiusioje romantinėje komedijoje „Sliding Doors“. Joje pasakojamos dvi paraleliai vykstančios istorijos, kuriose viskas priklauso nuo to, ar Gwyneth Paltrow vaidinama Helen laiku spėja į traukinį. Žinoma, tai gan santūri multivisatos idėjos adaptacija, kadangi abi Helen versijos niekad nesusitinka, bet šiuolaikiniuose multivisatos pateikimuose matomi panašumai, nors jie ir apvilkti kur kas storesniais alternatyvių gyvenimų ir mokslinės fantastikos rūbais.
Daugybės apdovanojimų laureatas, praėjusių metų filmas „Everything Everywhere All At Once“ yra dažnai įvardijamas kaip multivisatos pavaizdavimo kine pavyzdys. Šiame filme Michelle Yeoh vaidinama Evelyn Wang gailisi savo gyvenimo sprendimų ir svarsto kaip jos gyvenimas galėjo pakrypti, jei ji tam tikrose situacijose būtų pasielgusi visiškai kitaip. Ir tuomet filmo žiūrovas kartu su Evelyn leidžiasi į kelionė po multivisatą, įkvėptą tokių filmų, kaip „The Matrix“, „Ratatouille“, „In the Mood for Love“, kurioje ji patiria daugybę paralelinių gyvenimų.
Šios pasakojimo dalies pradžioje paminėtoji „Marvel“ taip pat stengiasi su kiekvienu apsilankymu multivisatoje parodyti mums vis kitokį pasaulį. Vienas iš „Marvel Cinematic Universe“ multivisatos kūrėjų, „Loki“ ir „Doctor Strange in the Multiverse of Madness“ scenaristas Michael‘as Waldron‘as turėjo patirties darbe su „Rick and Morty“, serialu, kuris multivisatoje taškosi nuo 2013 metų. Waldron‘o scenarijuose sukūrė pasaulius nuo utopija, derančios kartu su autokratija, iki visiškos apokalipsės, kuri pasaulį ištiko dėl pagrindinio veikėjo veiksmų.
Nors nėrimas į begalines veiksmų pasekmes multivisatoje ir skamba įdomiai, to nelaiko lengvu darbu. „Žaisti begalybės aikštelėje nėra taip malonu, kaip sekti istoriją, kuri turi užuomazgą, pasakojimą ir kulminaciją“ teigė „Into the Spider-Verse“ prodiuseris ir vienas scenarijaus autorių Christopher‘is Miller‘is. Daniel‘is Scheinert‘as, vienas iš „Everything Everywhere All at Once“ režisierių tai apibūdino dar kitaip: „Mintis, kad egzistuoja begalinis skaičius kitų visų yra gąsdinanti. Tai nėra pasakojimas. Tai tiesiog beprotiška“. Jo kolega Daniel‘is Kwan‘as multivisatos vaizdavimą apibūdino taip: „Kad ir kokį sprendimą pasirinktum, kitas sprendimas taip pat egzistuoja. Visa tai sumenkina tai, kas įvyksta ir tai labai erzina. Tai atskiria publiką, nebelieka ryšio, nes pabaigoje atrodo lyg visa tai neturėjo prasmės“.
Multivisatos ateitis
Artimiausiu metu populiarioji kultūra tikrai nesustos keliauti į multivisatą. Šio teksto rašymo metu antrojoje „Spider-Verse“ trilogijos dalyje „Spider-Man: Across the Spider-Verse“ Miles‘as Morales ką tik susitiko su pačiais įvairiausiais Žmogaus-Voro variantais iš tolimiausių visatų ir tęs šią kelionė kitąmet numatytame tęsinyje „Spider-Man: Beyond the Spider-Verse“. Beje, „Across the Spider-Verse“ suteikė dar ir kitokią versiją multivisatai, mat, kaip pastebėjo internautai, į kino teatrus buvo išleistos bent jau dvi skirtingos filmo versijos. Tad, priklausomai nuo to, kurioje visatoje žiūrite filmą, pamatysite šiek tiek skirtingas Miguel‘io O‘Hara asistentės Lylos animaciją ir išgirsite kiek kitokį Ben‘o Reilly juokelį kovos su filmo protagonistu metu. Juk kiekviename multivisatos pasaulyje yra bent viena smulkmena, kuri skiriasi.
„DC Extended Universe“ ruošiasi naujai „DC“ filmų visatai prieš tai išsiųsdami Blyksnį į kelionę po savo multivisatą, kurioje jis sutinka alternatyvias žinomų veikėjų versijas. Be abejo, tiek ant „Sony“, tiek ant „DC“ didžiulį šešėlį meta „Marvel“ ir jų „Multivisatos saga“, kurio kulminacija planuojama tik 2027 metais su filmu „Avengers: Secret Wars“.
Panašu, kad multivisatos monopolis superherojams nepriklausys. Šiemet „Apple TV“ pasirodysiantis serialas „Dark Matter“ pasakos apie Joel‘o Edgerton‘o vaidinamą fizikos profesorių, kuris patekęs į alternatyvią visatą turės įveikti visą multivisatą, kad grįžtų namo.
Christopher‘is Miller‘is mano, kad multivisata ilgainiui taps scenaristams ir kūrėjams tiesiog dar vienu įrankiu įrankių dėžėje papasakoti pasirinktai istorijai. Tokios pačios nuomonės ir Michael‘as Waldron‘as, tikintis, jog multivisata greitai taps tokiu pačiu istorijos pasakojimo elementu, kokiu dabar yra kosmosas – suteikiančiu galimybė vaizduoti įspūdingus pasaulius ir per juos atspindėti mūsų pačių gyvenimus.
Šiuo metu multivisatoje vykstantys pasakojimai, turime pripažinti, vadovaujasi panašia koncepcija. Kaip ir viskam, šiaip taip pat gresiant išsisemti, kūrėjams reikės atrasti vis naujas formules, išlaikančias auditorijas. Juk pati multivisata nepaverčia istorijos įtraukiančia, tai padaro kūrėjai ir personažai.
„Veikėjai ir jų santykiai turi būti centre visuomet. Iš esmės, rašykite istorija taip, lyg multivisata būtų nuobodi“ apie multivisatos ateitį kalbėjo Phil‘as Lord‘as.