Eksperimentatorė – taip save įvardijo Rasa Sagė „Moters“ žurnalui duotame interviu. Išleidusi du realistinės prozos romanus ir vieną knygą „Tiems, kurie svajoja parašyti knygą“, šį kartą, ieškodama naujų kūrybinių iššūkių, autorė nusikėlė į technologiškai pažangų XXIV a., kur kiekvienas gyventojas gali susikurti tobulai jam pritaikytą „Burbulą“. Tai tam tikra informaciją filtruojanti sistema, individualizuota pagal poreikius ir vertybes, tačiau ne izoliuota nuo išorinio pasaulio.
Pagrindiniai veikėjai – daugiavaikiai tėvai, kurių „Burbulas“ remiasi idėja, kad svarbiausia gyvenime yra šeima ir jos gerovė. Tačiau nepaisant sistemos tobulumo įvyksta konfrontacija su kitame „Burbule“ gyvenančiu ir priešingas vertybes išpažįstančiu draugu. O galbūt senas bičiulis neturi jokio „Burbulo“? Na, bet apie tai kol kas žino tik pati autorė, nes viešoje erdvėje galima perskaityti tik 3 būsimosios knygos ištraukas.
Apie Rasos Sagės santykį su kūryba bei jos kelią nuo realizmo iki fantastikos aptarsime šiame interviu.
Papasakokite, kaip realistinės prozos autorė sugalvojo parašyti fantastinį romaną?
Aš labai mėgstu kūrybinius eksperimentus. Kai parašiau du savo romanus, gavau pasiūlymą iš vienos profesionalios psichoterapeutės kartu kurti psichologinį romaną. Pernai pabaigėme rankraštį, o šiais metais mane patraukė fantastika. Viskas prasidėjo nuo dar vieno mano eksperimento – laidų serijos „Rašytojų istorijos“. Tai interviu pokalbiai, kuriuos publikuodavau Youtube kanale. Jų metu kalbindavau įvairių žanrų ir pobūdžio literatūrą kuriančius lietuvių rašytojus. Vienas jų buvo Gediminas Beresnevičius, kūrybiškumo dėstytojas universitete, kuris parašė knygą „Sukurk krokodilą“. Po laidos išsikalbėjome, o netrukus pradėjome bendrą projektą – sukūrėme interaktyvią nedidelės apimties novelę „Vasaros maratonas“, kurios pagrindinėmis herojėmis tapo VU studentės, o pagrindinė mintis – šiuolaikinio jaunimo gyvenimas, kai norisi visko ir greitai. Novelė publikuota mano tinklaraštyje apiesantykius.lt ir buvo kuriama skaitytojų pagalba, t. y., skaitytojai galėjo siūlyti tęsinį. Gediminas kūrė didžiąją dalį siužeto, aš rašiau tekstą. Novelė išėjo pilna mistinių elementų, tačiau vienas sakinys, kurį ištarė studentės, mane „užkabino“. Tai buvo retorinis klausimas tarpusavio dialogo metu: „kas gi šiais laikais dar nori vaikų?..“. Šis sakinys mane taip užbūrė, kad ėmiau galvoti apie jį, kaip apie romano idėją. Po truputį ėmė ryškėti siužetas. Taip atsirado fantastinis pasaulis ateityje, kuriame žmonės iš tiesų neturi vaikų, tačiau ne dėl to, kad negali jų turėti, tačiau sąmoningai pasirinkę.
Ar tai pirmasis jūsų bandymas rašyti fantastiką?
Taip, tai visiškai pirmasis bandymas. Tačiau yra įvairių rūšių fantastikos, o mane domina vadinamoji spekuliacinė grožinė literatūra, kuri yra ne visai fantastika, nes joje paryškinami, iškeliami jau vykstantys ar praeityje vykę dalykai. Savo romanui renku labai daug medžiagos, įvairių mokslininkų atradimų, tyrimų bei prognozių, kad ateities pasaulis romane būtų maksimaliai realistiškas. Viskas, kas bus romane, jau yra dabar, tik ne tokiu plačiu mastu. Tarkime, papildyta realybė, biorobotai, printeriu spausdinami namai, neniutoninis skystis, kuris sukietėja nuo smūgio, čipai po oda, bazinis atlyginimas ir panašiai. Egzistuoja ir filosofijos kryptis, kuri vadinasi antinatalizmas. Šios krypties atstovai teigia, kad reprodukcija yra nemorali, nes neįmanoma gauti sutikimo iš kito žmogaus, kuris bus įvestas į egzistenciją. Taigi, kaip sakė Margaret Atwood, parašiusi „Tarnaitės dienoraštį“, – aš nieko neišsigalvojau.
O koks buvo jūsų santykis su fantastika iki šios knygos?
Kai ėmiau kurti fantastinį siužetą, peržiūrėjau visus fantastinius filmus Netflix’e, Dysney+ ir perskaičiau visą Bibliją. Taip pat perskaičiau Thomas More’o knygą „Utopija“ ir mokiausi iš geriausių rašytojų „Master Class“ platformoje. Mano romanas kartu bus trileris, todėl mokiausi ir trilerio kūrimo paslapčių. Dar turiu vieną japonų autoriaus knygą anglų kalba, kurią skaitė mano vyras ir labai ją rekomendavo, todėl būtinai perskaitysiu ją iki tol, kol siųsiu rankraštį leidyklai. Prieš tai fantastika visiškai nesidomėjau.
Ar galėtumėte nusakyti fantastinės knygos rašymo specifiką? Juk prieš tai leidote visai kito žanro knygas.
Romanas susideda iš trijų didelių dalių, tarsi trijų dramblių, kurie ant savo nugarų laiko visą jo pasaulį. Pirmoji dalis yra fantastinis ateities pasaulis, kurį kuriu beveik visada remdamasi šiuolaikinėmis tendencijomis ir jau egzistuojančiais mokslo atradimais. Antroji dalis – pagrobimo istorija, kuri yra labai jautri man pačiai, gimusiai tarybų sąjungoje, gal todėl laisvės, galimybės pasirinkti tema man yra ypač artima. Trečioji dalis – vaikų tema, tai yra konfliktas tarp dviejų „Burbulų“, arba tiksliau sakant, tarp „Burbulo“ ir kito pasaulio, kurį Burbulo žmonės vadina „ten“. Rašymas taip ir vyksta – turiu susidariusi planą, kas turėtų įvykti, kiek knyga turės skyrių ir panašiai, kas dieną sėdu ir vieną po kito kuriu įvykius, kurie atsitinka pagrindiniams herojams, tikintiems skirtingais dalykais ir gyvenantiems ateityje, mums neįprastame pasaulyje. Sudėtingiausia man buvo surasti tinkamą pasakojimo rėmelį – kas, kam ir kada pasakoja šią istoriją. Manau, kad pagaliau pavyko, taigi judu ta linkme.
Kaip kilo idėja parašyti „Burbulą“?
Tą mistinį sakinį: „kas šiais laikais nori turėti vaikų?“ ėmiau girdėti visur, netgi Metų knygos titulą laimėjusioje Marijaus Gailiaus distopijoje „Oro“ yra panašus sakinys. Tarsi Visata norėtų man kažką pasakyti. Ėmiau matyti straipsnius, TED talkus, Youtube vaizdo įrašus panašiu pavadinimu: „mama, aš nenoriu turėti vaikų...“ Kalbėjau su draugėmis, kurios turi vaikų, išgirdau daugybę istorijų ta tema. Mane nustebino bendra tendencija: „Suprantu apie ką tu, ech... jei dabar būčiau laisva...“, „Manęs niekas neklausė...“, „Per didelis visuomenės spaudimas“, „Ką aš veiksiu be vaikų?..“ ir panašiai. Taip, prieš šimtą metų vaikai buvo tiesiog ekonomiškai naudingi, jie buvo turto dalis, o vėliau vaikų turėjimas tarsi automatiškai buvo išmestas iš klausimų sąrašo – jei nori gyventi gerai, tiesiog turi sukurti šeimą ir susilaukti vaikų. Tai buvo nekvestionuojama. Tik dabar, galima sakyti, ateina pirmoji karta, kuri iš tiesų gali atsisukti į save ir pasitelkusi savo vidinį žinojimą savęs paklausti – ar tai tikrai mano? Ar tikrai aš noriu turėti vaikų, ar tai mano kelias?
Knygoje „Better Never To Have Been“, kurią parašė Davidas Benataras, labai išsamiai ir plačiai aprašyta, kodėl daugeliu atveju geriau negimti ir kodėl vaikų gimdymas yra absoliučiai egoistinis veiksmas. Jei žmonės taptų sąmoningesni, jie nustotų tai daryti. Kas yra visiškai realu, ar ne? Nors dar visiškai neįtikėtina mūsų pasaulyje.
Iš kur semiatės įkvėpimo siužetui?
Buvo keletas nesėkmingų bandymų, kai istorija „nesiklijavo“. Pradžioje norėjau pasakojimą pradėti vaiko liga ir kančia, kurią jis išgyvena dėl savo ligos. Taip pat kančia, kurią jo liga sukelia artimiesiems. Tačiau man asmeniškai buvo per sunku apie tai rašyti. Tada pakeičiau į ateities visuomenę ir pagrobimą, tapo lengviau. O jei atvirai – vieną pagrindinių herojų, Margirį, „blogietį pagrobėją“ aš tiesiog susapnavau. Ir tą pagrobimo istoriją susapnavau. O kai atsibudau, sapną prisiminiau taip ryškiai, kad supratau, jog aplink jį turiu kurti siužetą. Taigi, siužeto įkvėpimu tapo sapnas. Dabar kurdama toliau įkvėpimo ieškau knygose, pokalbiuose, meditacijose. Kartais idėja tiesiog ateina, aš ją kviečiu ir ji tarsi nusileidžia į mane. Mistiniai dalykai ta kūryba.
Kiek suprantu veiksmas vyksta Lietuvoje? Kaip pasirinkote lokaciją?
Aš gimiau Vilniuje ir tai yra miestas, kurį geriausiai pažįstu. Todėl labai natūraliai norėjosi rašyti apie savo miestą, jo apylinkes, nes jei kurčiau siužetą kurioje nors kitoje vietovėje, jos nejausčiau taip, kaip galiu jausti savo vaikystės ir jaunystės miestą.
Perskaitytose ištraukose įžvelgiu mokslinės fantastikos užuomazgų – čipavimas, Taškai, atminties formavimas, informacijos kontrolė, virtuali realybė... Ar sprendimą rašyti apie ateities technologijas priėmėte spontaniškai, ar specialiai rinkotės mokslinio tipo žanrą?
Kadangi sąmoningo vaikų neturėjimo tema nėra populiari dabar, tarsi savaime norėjosi kurti perspektyvą – kas būtų ateityje, jei iš tiesų taip atsitiktų? Ar visuomenė išnyktų? Ar žmonės būtų laimingi? Ar įmanoma būti laimingam vienam, be šeimos ir vaikų? Kas, jei viską žmogus turi, jam nieko netrūksta, tai tikras Utopinis pasaulis, tik be vaikų? Šie filosofiniai klausimai nuvedė mane toli į ateitį. Pradžioje norėjau rašyti apie ateitį po 700 metų, kai iš tiesų lieka tik keli jauni žmonės visame pasaulyje. Ką jie pasirinks?... Tačiau dabar mano ateities pasaulis klostosi (tik) po 300 metų ir visos šios technologijos ir tendencijos, kurios egzistuoja dabar, tampa ateities žmogaus kasdienybe.
Kaip renkate informaciją? Ar su kuo nors konsultuojatės?
Kol kas niekam nerodau rankraščio, išskyrus tas tris ištraukas, kurios yra mano tinklaraštyje. Jas turėjau paskelbti, nes šiam romanui gavau Kultūros tarybos stipendiją. Tačiau esmė tokia, kad tos ištraukos realioje knygoje gali būti visiškai kitokios, nes vyksta kūryba čia ir dabar. Šiuo metu geriausi mano pagalbininkai yra Google ir knygos. Kai užstringu, su idėjomis kartais padeda mano vyras, kuris labai mėgsta fantastiką. Iš knygų semiuosi įkvėpimo, o Google atsako į visus techninius klausimus.
Kas tai – utopija, kur kiekvienas gali susikurti svajonių „burbulą“, ar distopija, kur žmogus čipuojamas, apskaičiuojamas Taškais ir apsupantis save tik sau patinkančia informacija? O gal tiesiog atpasakojama realybė?
Ooo, čia labai geras klausimas. Tai utopija, nes žmonės gali gyventi visiškai taip, kaip nori, jiems nieko netrūksta, sistema veikia puikiai, pilna „duonos ir žaidimų“. Tačiau distopija, nes pasirinkimas juos įstumia į vieną iš „Burbulų“. O pakliuvęs į vieną Burbulą tampi nuo jo priklausomas ir nebegali taip lengvai ištrūkti. Tai kas tai yra?
Kaip apibūdintumėte pagrindinį knygos konfliktą?
Konfliktas vyksta tarp ideologijų. Viena pusė įsitikinusi, kad mes turime plėstis – „daugintis ir pripildyti žemę“, kad tai yra mūsų Dievo sumanymas, gyvenimo prasmė ir esmė, o kita pusė mano, kad tie žmonės yra tarsi narkomanai, kurie ieško savo dozės – rūpesčio, priklausymo, svarbos ir išsipildymo jausmo. Motinystės instinktas beveik išnykęs, kaip ir bandos instinktas, todėl laikomas žemiau žmonijos išsivystymo lygio ar netgi sutrikimu. Beje, abi pusės romane turi be galo daug įtikinamų argumentų.
Koks vaidmuo tenka fantastikai jūsų knygoje?
Fantastika šiuo atveju visiškai įsilieja į siužetą ir papildo jį savo pasauliu, padaro jį dar realistiškesnį. Nes kas gi gali pasakyti, kad taip nebus, kai mes prieš šimtą metų niekaip negalėjome įsivaizduoti, kad dabar šį interviu skaitysime ne tik popieriuje, kaip buvo įprasta, o kažkokiame šviečiančiame kvadrate, kurį reikia įjungti paspaudus mygtuką arba perbraukus pirštu…
Kas yra jūsų knygos auditorija?
Tikiu, kad šį romaną skaitys ne tik fantastikos mėgėjai, bet ir realistinės prozos gerbėjai, nes ši tema yra arčiau mūsų, nei mes susimąstėme... Tai matau iš pokalbių su žmonėmis, iš jų reakcijų, kai papasakoju apie knygos siužetą.
Jūsų knygą dalinai finansuoja „Lietuvos kultūros taryba“. Kultūros taryba finansuoja fantastinę knygą – kaip jums tai pavyko, turint omenyje, kad fantastika Lietuvoje nėra pats populiariausias žanras?
Turiu padėkoti savo broliui, kuris patikėjo, kad galiu. Aš nebūčiau išdrįsusi pildyti paraiškos, bet jis mane labai skatino, skaitė, davė patarimus. Taip su jo pagalba pavyko teisingai užpildyti paraišką ir įtikinti komisiją skirti stipendiją trims mėnesiams. Be galo tuo džiaugiuosi, nes tai, galima sakyti, pirmasis oficialus mano kūrybos įvertinimas.
Ačiū Rasai už pokalbį!