Iš karto prisipažinsiu: adaptacija - labai subjektyvus dalykas. Kiekvienas šaltinis, kuris neturi aiškios vizualios reprezentacijos yra tarsi baltas popieriaus lapas. Ir kiekvienas apibūdinimas arba užuomina leidžia susidaryti savitą vaizdą. Taigi, jei penkiems žmonėms duosime perskaityti to pačio veikėjo apibūdinimą, turėsime penkias skirtingas veikėjo versijas. Jos bus panašios, tačiau savitos. Adaptacija niekada nebus objektyvi būtent dėl tokio suvokimo. Ir ilgą laiką vaizduotės pakako - žmonės skaitydavo knygas, matydavo vienokį ar kitokį pagrindinį veikėją ir viskas buvo gerai.
Bet prasidėjo filmų ir žaidimų, vizualios medijos laikai ir staiga pasipylė adaptacijos, kurios vieniems įtiko, kitiems ne... o buvo ir tokių, kurių gerbėjai universaliai nemėgo. Galime kaltinti išankstinį nusistatymą, galima sakyti, kad gal čia režisieriai nepersistengė, bet visų problemų viduryje pasirodo keletas aiškesnių priežasčių. Tarp įvairių nepavykusių adaptacijų įžvelgiu kelias pasikartojančias problemas. Galite su manimi sutikti, galite palaikyti neišmanėle, tačiau šiame tekste aptarsiu būtent mano pačios pastebėtas problemas knygų (ir trumpų istorijų) adaptacijose didžiajame ekrane.
Netinkami aktoriai
Kartais pradedi žiūrėti filmą arba serialą ir iškart matai, kad kažkas negerai. Prireikia vos poros sekundžių ir suvoki, kad pagrindinės veikėjos plaukai tamsūs, nors knygoje jie akivaizdžiai šviesūs. Kyla klausimas: kodėl? Visi fanai žino, kad nukrypimai nuo originalo gali sugadinti net ir geriausiai pastatytą serialą. Dekoracijos, kostiumai, net veiksmų choreografija nublanksta, kai ekrane pasirodo kažkur jau girdėtu vardu vadinamas nepažįstamasis. Ir taip, visa tai yra labai individualu ir adaptacijos nėra universalios, bet kartais tikrai sunku sutapatinti veikėją, kurį pažįsti nuo pirmųjų knygos puslapių su tuo, kuris bėgioja televizoriaus ekrane.
Viena iš priežasčių - netinkamo aktoriaus parinkimas. Nesakau, kad mylimus personažus įkūnijantys žmonės nemoka vaidinti ir dėl to juos reikia vyti šalin. Priešingai, kartais režisieriai persistengia ir pasikviečia aktorius, kurie yra puikūs, populiarūs ir... yra visiškai netinkami savo vaidmeniui. Tarsi žiūrėtum naują, originalią istoriją, kurioje mylimą personažą primena tik veikėjo vardas.
Adaptacijos dažnai būna labai laukiamos. Jos jau turi savo gerbėjų ratą, tereikia pasirūpinti, kad scenarijus ir pastatymas atitiktų bendruomenės lūkesčius. Tačiau čia prasideda bėdos. Pasitaiko, kad kūrėjai, norėdami pritraukti didesnį žiūrovų ratą, ima ir pasamdo keletą populiarų aktorių, nepaisant to, kad jie filmui visai netinka. Sakydama netinka, noriu pabrėžti, jog tai nereiškia, kad filmas blogas, neturi vertės arba būtinai turi būti įtrauktas į juodžiausius sąrašus, tikrai ne. Tiesiog žmonės, kurie skaitė originalią istoriją, ir žino, kad pagal ją bus kuriamas filmas, galvoje turi bent jau bendrą suvokimą, kaip veikėjai turėtų atrodyti ir elgtis. Ir kai filmas neatitinka net pačio paprasčiausio apibūdinimo, gerbėjai braukia ašarą arba žygiuoja į interneto platybes maišydami adaptaciją su žemėmis.
Kaip vieną iš ryškiausių pavyzdžių galime paminėti filmą „Aš esu legenda“ (I Am Legend, 2007), kuriame protagonistą Robertą Nevilį (šviesiaplaukį baltaodį) pakeitė populiarusis Will Smith. Toks akivaizdus reprezentacijos pakeitimas vieniems gali patikti, kitiems ne, bet tiems, kuriems teksto vizualizacija užima svarbią vietą, tokie pakeitimai gali išmušti iš vėžių. Turiu sutikti, kad vizuali reprezentacija yra labai subjektyvus dalykas, net jei filmas ir remiasi bendrais veikėjo bruožais, reprezentacija niekada nebus tinkanti visiems. Vis tik, tokį veikėjo pokytį galima priskirti filmo kūrėjų norui savo juostoje turėti „žvaigždę“, o tai sukelia naujas problemas. Jei aktorius yra geras, bet neatitinka vaidinamo veikėjo išvaizdos, tai tik paviršinis dalykas, kuris tuoj bus pamirštas, jei filmas atitinka originalią istoriją. Ir šiuo atveju, „Aš esu legenda“ pasuko kitu keliu, filmo herojų paversdami didvyriu.
Dar viename populiariame filme „Pabėgimas iš Šoušenko“, kuriame Redą vaidiną Morgan Freeman, Redas turėtų būti airis, rusvų plaukų ir šviesios odos. Abu mano minėtus filmus jungia tai, kad veikėjų išvaizda buvo pakeista siekiant į rolę paskirti žinomus aktorius, tačiau skirtumas tarp jų yra didelis. „Pabėgimas iš Šoušenko“ šiek tiek skiriasi nuo knygos, tam tikri elementai pakeisti, bet istorijos esmė ir dėsningumas išliko. Net aktoriaus išvaizda nelabai užkliūva, nes Freeman su paskirta role puikiai susitvarko. Tuo tarpu „Aš esu legenda“, gal dėl istorijos universalumo, o gal dėl populiaraus aktoriaus (o gal dėl abiejų šių priežasčių) pakeitė filmo pabaigą. Knyga baigiasi, kai protagonistas suvokia, kad jo veiksmai, kuriuose jis nematė nieko blogo, iš tiesų nėra tokie jau geri ar pateisinami. O štai filme Nevilis garbingai žūsta gelbėdamas kitus. Iš tiesų didvyriška pabaiga, verta veiksmo filmo herojaus, bet toks istorijos perrašymas iš pagrindų pakeičia pagrindinę pasakojimo mintį. Veikėjo veiksmai yra pateisinami žiūrovams, jis tampa nekaltųjų gynėju ir istorijoje nebėra jokio šokiruojančio suvokimo. Kaip veiksmo filmas, „Aš esu legenda“ tikriausiai atitinka visus reikalavimus, tačiau kaip adaptacija, filmas nėra labai vykęs. Gal ir negalima teigti, kad dėl visko kaltas populiarus aktorius, bet filmo originali pabaiga buvo kiek artimesnė knygai, ir išankstinei žiūrovų grupei nelabai patiko matyti kaip mylimas protagonistas, kurį įkūnijo žinomas ir mėgstamas Will Smith, suvokia, kad jo veiksmai iš tiesų pavertė jį antagonistu. Perrašyta pabaiga labiau patiko knygos neskaičiusiems žiūrovams, bet knygos gerbėjai liko nusivylę.
Akivaizdus turinio nepaisymas
Aktoriai ir jų paskyrimas gali pakenkti arba padėti adaptacijai. Bet jei filmo kūrėjai tikslingai ignoruoja įvairius originalios istorijos elementus, adaptacija pasuka visai netinkamu keliu, ir užtenka vos kelių elementų, kad knygos gerbėjai išsižadėtų tokio filmo. Tarp geriau žinomų tokio tipo adaptacijų yra „Persis Džeksonas“, kur pagrindinės veikėjos išvaizda (o kartu ir charakteris) buvo pakeisti dėl neaiškių priežasčių. Anabeta turėtų būti šviesiaplaukė ir įdegusi paauglė, o filme ji - tamsių plaukų ir kiek išblyškusi. Galima galvoti, kad gal kūrėjai norėjo pasinaudoti aktorės populiarumu, tačiau Alexandra Daddario dideliais praeities projektais nepasižymėjo. O jei aktorius nepritrauks papildomų žiūrovų, kurie ateis stebėti būtent jo (ar jos), kodėl gi vaidmens nepatikėjus tam, kuris labiau atitinka vizualią veikėjo išvaizdą. „Persio Džeksono“ filmuose ir taip gana daug spragų, kurias knygų skaitytojai tuojau pastebėjo, tačiau veikėjai, kuriuos gerbėjai pažįsta nuo pirmų knygos puslapių ir kuriuos pirmą kartą išvydo ekrane, buvo pagrindinė silpnoji vieta. Taip, sutinku, gali būti, kad visai į veikėją nepanašus aktorius turi nuostabų vaidybos talentą arba unikalų veikėjo vaizdavimo būdą (būtent tokias išimtis galime sutikti anksčiau minėtuose filmuose), bet ir tais atvejais galima bandyti pakeisti aktoriaus išvaizdą, kad labiau atspindėtų originalų veikėją. Uždėti peruką tamsių plaukų aktoriui neturėtų būti labai sunku, ar ne?
Kita didelė problema, su kuria dažnai susiduria adaptacijų laukiantys knygų gerbėjai, yra kūrėjų abejingumas. Natūralu tikėtis, kad adaptuojama istorija bus arti originalo arba bent jau perteiks tas pačias mintis. Scenarijaus rašyti taip, kad skaitytojai galėtų versti knygos lapus ir matyti tą patį veiksmą atkartotą ekrane niekas neliepia, tačiau istorijai įtaką darantys veiksmai, pagrindiniai istorijos akcentai turi išlikti. Juos galima sujungti į vieną, šiek tiek pakeisti motyvacijas, kad atitiktų naują veiksmų seką, tačiau pasakojimo struktūros keitimas sugadina galutinį produktą. Kaip pavyzdį, galime pažvelgti į „Katinas su skrybėle“. Šis filmas pastatytas pagal Dr. Seuss knygą ir, nors filmas vizualiai atrodo išties gerai, istorijos esmės jame nebėra. Vietoj to, filmas pilnas keistų juokelių, tikrai neskirtų vaikams (nebent kažkam labai patinka pokštai susiję su biologinėmis kūno funkcijomis), ir jei pagrindinė adaptacijos idėja buvo pralinksminti tėvus su vaikais atėjusius į kino teatrą, tai toks dvigubas užmojis irgi nenusisekė, nes filmas skirtas vaikams ir keletas lėkštų juokelių nepadėjo pritraukti daugiau suaugusių. Ir kaip adaptacija, tai turėjo būti lengva vaikiška istorija, kuri net neturi tvirto siužeto. O filmas pavirto į komediją, kurios humoro toną nustatyti sunku. Tokią nuviliančią adaptaciją galime žiūrėti kaip atskirą, originalų filmą, tačiau Seuss pasakojimu tikrai nepalaikysi.
Natūralu, kad norint iš trumpesnio kūrinio pastatyti filmą, reikia imtis tam tikrų priemonių. Dažniausiai kūrėjai prideda truputį daugiau istorijos. Tai gali būti papildomi herojų nuotykiai, didesnis dėmesys asmeniniams išgyvenimams arba detalus kokios nors scenos išplėtimas. Būdų yra įvairių, tačiau svarbiausia išlaikyti bendrą toną, kuris atspindėtų originalų tekstą. Geras pavyzdys būtų „Hobito“ trilogija. Visi supranta, kad vienos knygos, kuri skaitosi labiau kaip pasaka, negu nuotykių pilna saga, vargiai užtektų dviem filmams, jau nekalbant apie trilogiją. Taigi, teko prikurti - daugiau dėmesio drakonui, meilės trikampiai ir nauji veikėjai. Vieniems tai gali patikti, kitiems ne, bet viskas vyksta pažįstamame pasaulyje ir ryšys tarp knygos ir filmo išlieka (nors pati adaptacija gal ir šlubuoja). Tuo tarpu „Katinui su skrybėle“ nelabai sekėsi išlaikyti vientisą filmo toną. Internetuose kalbama, kad po šio filmo Holivudui uždrausta statyti daugiau Seuss knygų adaptacijų...
Gerai adaptacijai nereikia laikytis knygos kaip vienintelio teisingo vedlio, kūrėjai tikrai gali pridėti ką nors nuo savęs (tokių atvejų daugybė ir tai neišvengiama), tačiau adaptuoti reikia atsakingai. Kiekviena knyga turi savo centrinę istoriją, pamokas ir reiškiamas idėjas, ir jei filmo kūrėjai į tai nekreipia dėmesio, adaptacija nepasiseks.
Laikotarpis
Laikotarpis, kada statomas filmas, turi dvejopą poveikį adaptacijoms: technologinės galimybės ir pasaulėžiūra. Pasitaiko, kad ankstesnės fantastinių istorijų adaptacijos nėra labai vykusios. Dažniausiai dėl to būna kalti techniniai apribojimai. Žinoma, dėl tokių dalykų nelabai galime kaltinti filmo kūrėjų, jie tik dirba su tuo, ką turi. Didesnė problema iškyla, kai kūrėjai nusprendžia nepasinaudoti turimomis galimybėmis. Filmai „Persijos Princas“ (statytas pagal žaidimą, ne knygą) ir „Aloha“ tinka šiai kategorijai, ypač kai šiuolaikinis Holivudas pilnas įvairių aktorių, kurie gali tinkamai reprezentuoti skirtingas tautas. Ši problema kiek skiriasi nuo anksčiau aptartos, kai filmo kūrėjai pavieniams vaidmenims parenka nelabai tinkamus aktorius. Jei istorijos veiksmas vyksta tolimųjų rytų šalyje, natūralu tikėtis, kad būtent tokius žmones ir išvysime ekrane. Gal ir galima ginčytis, kad mene politikai vietos nėra, bet žiūrovams, kurie galbūt skaitė originalią istoriją ieškodami reprezentacijos tai tikrai ne argumentas. Adaptacija turėtų atspindėti knygos esmę, tai svarbiausia, bet vizuali reprezentacija gali būti ne mažiau svarbi, nes istorijos autorius specialiai parinko tam tikras vietas, kuriose vyksta veiksmas, ir neretai tai būna susiję su pačiu siužetu. Galima ginčytis, kad tokie istorijos atspindžiai yra neįmanomi, tačiau visai neseniai pasirodęs „Pasakiškai turtingi“ įrodė, kad galima sukurti istoriją, kurios veiksmas vyksta Singapūre ir nei vienas aktorius neatrodo ne savo vietoje. Taigi, jei yra noro, galima pasiekti daug.
Adaptacija yra gana liberalus dalykas, leidžiantis kūrėjui daug pakeisti, kol viskas daroma nepakeičiant istorijos esmės. Pasitaiko, kad ant popieriaus adaptuota istorija atrodo gerai, bet galiausiai ją sugadina netinkami aktoriai. Ir atvirkščiai, būna kad aktoriai puikiausi, bet scenarijus taip nutolo nuo originalo, kad istorijos niekas neatpažino. Adaptacijos - tarsi dviašmenis kardas. Viena vertus, filmo kūrėjai žino, kad daugelis knygas skaičiusių žmonių nori pamatyti, kaip jų mylimi veikėjai atrodys ekrane, taigi ir žiūrovų kino teatre atsiras. Kita vertus, pastatytas filmas turi atitikti tų pačių skaitytojų lūkesčius. Visiems įtikti, žinoma, neįmanoma, tačiau pažvelgus į ilgą gerų adaptacijų sąrašą matosi, jog svarbiausia suprasti kodėl istorija yra tokia mėgstama ir kuriant filmą būtina atsižvelgti į šiuos elementus. To ir palinkėsiu ateities kūrėjams...