Tikriausiai nėra mokslinės fantastikos gerbėjo, kuris nežino Atreidų vardo. Arakio valdytojai ir centriniai „Kopos“ veikėjai, kurių dinastijos nuopolius ir laimėjimus puikiai aprašė Frankas Herbertas, o vėliau to apsiėmė ir jo sūnus. 19 knygų, kurių centre paslaptingasis Prieskonis, o knygoje atpasakojimus nuotykius papildo puikiai išplėtota visata, turinti savo taisykles ir tam tikrus nukrypimus nuo dažnai žanre sutinkamų tropų. Būtent šias detales ir norėčiau aptarti.
„Kopos“ istorija yra ilga, komplikuota ir ne veltui vadinama viena geriausių mokslinės fantastikos kūrinių. Viskas prasideda gana paprastai: tolimoje ateityje žmonės suformuoja kosmoso imperiją ir apgyvendina daugybę planetų. Viena iš jų yra Arakis, dar vadinama Kopa, vienintelė planeta kurioje galima rasti Prieskonį (angl. spice), kurio reikia visiems ir viskam. Arakio valdžia patikėta Atreidų šeimai, o čia ir prasideda kovos, melas ir išdavystės. Ne veltui Atreidų saga tapo žanro klasika.
Socialinė ir politinė santvarka
„Kopos“ veiksmas vyksta Arakio planetoje, tačiau žmonijai teko daug ištverti, kol ši (ir bet kuri kita) planeta buvo apgyvendinta. Prasidėjus kosmoso kelionėms, žmonės pasitikėjo kompiuteriais ir mašinomis. Tai tiesiogiai siejasi su mokslinės fantastikos šablonais, tačiau Frankas Herbertas radikaliai pakeitė šią idėją. Kompiuteriai „Kopos“ visuomenėje buvo uždrausti, nes jie pakeitė daugelį žmonių darbų ir žmonija ėmė per daug jais remtis. Iš pradžių viskas buvo labai paprasta: kam skaičiuoti mintinai, jei gali pasitikėti skaičiuotuvu, kad tai padarytų už tave? Tačiau anksčiau ar vėliau žmonija suprato, kad po truputį praranda savo sugebėjimus, taigi po ilgą laiką trukusio konflikto kompiuteriai buvo uždrausti.
Tačiau pasaulis dėl to netapo distopine dykviete. Frankas Herbertas gana išradingai apsuko situaciją ir pristatė ją iš neįprastos pusės: žmonės patys užėmė pozicijas, kurioms buvo naudojami pažangūs kompiuteriai. Taigi, greitos kosmoso kelionės ir matematiniai skaičiavimai vyko toliau, tačiau už viską buvo atsakingi Mentatai, kurie gali atlikti įspūdingus loginius skaičiavimus, visai kaip uždraustieji kompiuteriai. Visų taip garbinamas Prieskonis tapo nepakeičiamas, nes būtent dėl jo žmonės galėjo taip išplėsti savo protines galias. Atsirado naujos pozicijos ir naujos organizacijos, kurių nariai dėl savo gebėjimų iškilo aukščiau kitų. Toks pasiskirstymas nėra originalus – daugelis kitų istorijų remiasi panašiu visuomenės susiskaldymu, bet „Kopoje“ viską apjungia vienas gana netikėtas elementas – feodalinės visuomenės šaknys.
Galaktinės imperijos – neretas reiškinys mokslinėje fantastikoje, bet dažnai tai tik paviršinis konceptas. „Kopos“ imperija yra centrinio konflikto pagrindas. Atsisakiusi kompiuterių, žmonija žengė penkis žingsnius atgal ir priėmė centralizuotos valdžios modelį. Taip imperatorius valdo įtakingiausias šeimas visatoje, o šios prižiūri jiems priskirtas planetas ir jų piliečius. Panašiai kaip viduramžių visuomenėje, žemės gali būti atimtos ir priskirtos kam nors kitam, jei tai įsako imperatorius. Palyginimui, viena žymiausių mokslinės fantastikos imperijų yra Sitai, tačiau jų imperija rėmėsi galia ir gebėjimais, kitaip tariant, imperatorius buvo stipriausias (ar bent įtakingiausias) iš visų, kol jo kas nors nenurungė. Kadangi galia prilygo valdžiai, tokio dalyko kaip dinastijos pas Situs nebuvo. „Kopoje“ pasitelkiamas dinastijos konceptas, nors perversmų ar bent jau bandymų juos organizuoti netrūksta: čia įtakinga šeima gali valdyti tūkstančius metų, perduodant sostą iš kartos į kartą, kol valdančiosios linijos nepakeičia kita šeima.
Dar viena svarbi Arakio frakcija – Fremenai. Jie yra planetos gyventojai, bet, priešingai negu valdančiosios šeimos, jie čia gimė ir augo. Jų ryšys su planeta yra daug stipresnis nei Atreidų – jie puikiai moka gyventi didžiulių smėlio padarų pašonėje, puoselėja savo papročius ir tradicijas. Fremenai yra imperijos priešingybė, turinti savo principus, bet nesiekianti absoliučios galios. Frankas Herbertas net nebando nuslėpti, kad Fremenai yra tikri istorijos „geriečiai“; jų gyvenimo būdas ir požiūris yra pateiktas kaip teisingas. Kaip pavyzdį galime nagrinėti gyvenimą Kopoje: Fremenai prisitaikė, nors ir svajoja apie apželdintą planetą, kurioje būtų gausybė vandens, jie garbina dykumoje gyvenančias būtybes ir net negalvoja, kad galėtų juos pavergti; o imperijos siekiai yra visai kitokie – jie siekia savo komforto kitų sąskaita, dažnai nepaisydami aplinkinių. Pastatydamas Fremenus prieš imperija, Frankas Herbertas tarsi pabrėžia, kad geriausios žmogaus savybės turi laimėti prieš jo godumą, ir tik puoselėdama savo vertybes civilizacija ras būdų klestėti.
Ekologijos ir išteklių problema
Mokslinė fantastika nuo seno pagarsėjusi kaip žanras, kuris nebijo kalbėti apie socialines problemas. „Kopa“ taip pat. Jau minėtas Prieskonis yra unikaliausias išteklius žinomoje visatoje. Jis naudojamas kosminiuose laivuose, kad šie galėtų įveikti didelius atstumus tarp planetų. Jo reikia ir bene visoms frakcijoms. Plačiame „Kopos“ pasaulyje Prieskonis yra ir išteklius, ir valiuta, tačiau jo stoka sukuria pagrindinį istorijos konfliktą – juk tie, kas kontroliuoja Prieskonį, gali valdyti galaktiką.
Knygoje aptariamas išteklių konfliktas yra aktualus tiek „Kopos“ pasaulyje, tiek mūsų pačių. Tokio dalyko, kaip nesibaigiantys ištekliai, nėra, ir reikia imtis konkrečių priemonių, siekiant juos išsaugoti. Ši knygoje pateikiama ekologijos tema ir pačiam autoriui Frankui Herbertui nebuvo svetima. Prieskonis išgaunamas labai nesvetingoje planetoje ir ta gavyba priklauso nuo gyvų padarų, kurių žmonės negali valdyti. Planeta turi savitą ekosistemą, kuri sudaryta iš dykumų, ir žmonėms gyventi čia neparanku. Vis tik, valdančiosios šeimos nori planetoje ne tik karaliauti, bet ir patogiai joje įsitaisyti. Taigi, pradedamas keisti kraštovaizdis, kuris suteikia daugiau džiaugsmo žmonėms, bet ilgainiui pakenkia vietinei faunai, kuri ir leidžia Prieskoniui egzistuoti. Šiuo atveju, žmogaus komfortas nusveria išteklių reikšmę. Galiausiai, vadovaujantis žmonijos gelbėjimo planu, kraštovaizdžio keitimo atsisakoma, nes laikinas žmonijos malonumas nevertas rizikos prarasti Prieskonio teikiamą laisvę.
Yra ir kita šios situacijos pusė: ką daryti, kai visuomenė visas viltis deda į vieną elementą? Gal ir keista, bet siužeto konfliktas su mašinomis yra tarsi Prieskonio problemos atmaina. Ir vienu, ir kitu atveju žmonija tarsi deda visas viltis į elementą, kurio negali kontroliuoti. Kompiuterių atsisakymas turėjo išvaduoti žmones, priversti juos veikti savarankiškai ir būti atsakingiems už save. Tačiau įtvirtinta feodalinė sistema sugadino originalų planą ir žmonija tapo priklausoma nuo kitų veiksnių, tokių kaip centralizuota valdžia ir, žinoma, išteklių paskirstymas. Imperatorius turi beveik absoliučią valdžią, nes jis gali kontroliuoti Prieskonį. O kitos visatos frakcijos, kad ir kokios stiprios ar įtakingos, turi su juo skaitytis, nes visiems reikia to paties resurso. Visa tai sukūrė savitą uždarą ratą, į kūrį žmonija palaipsniui įkliuvo – asmeninės laisvės, kurios ji taip siekė kovodama su kompiuteriais, nebeliko – ją pakeitė priklausomybė.
Žmonijos raida
Nepaisant visų žmoniją varžančių problemų, „Kopa“ iškelia ganą svarbią, beveik utopinę idėją apie nesibaigiantį progresą. Savaime suprantama, kad jei veiksmas vyksta tolimoje kosmoso imperijoje, tokie dalykai kaip kosminiai laivai ir technologija tikrai ne naujiena, tačiau Frankui Herbertui centrine idėja tampa kolektyvinė žmonijos raida. Imperijoje egzistuoja daugybė frakcijų, kurios vienaip ar kitaip daro įtaką žmonijos progresui.
Fantastika „Kopoje“ kartais šiek tiek nurungia kūrinio mokslinę pusę, bet tai dažnas reiškinys šiame žanre. Sukurtas mokslas remiasi keliomis abstrakčiomis idėjomis ir būtent tokią taktiką galima rasti ir „Kopoje“. Žmonija, pasklidusi po kosmosą, nesutiko daugybės ateivių rasių ir netobulino išmaniųjų ateities prietaisų – priešingai, tobulino save. Neaišku kaip, bet žmonija sugebėjo pakeisti savo genus, kad šie atitiktų jų poreikius. Labiausiai į akis krenta Navigatoriai ir Mentatai. Pastarieji, kaip jau anksčiau minėta, gali atlikti daugybę sudėtingų loginių skaičiavimų ir panašių veiksmų. Kad būtų tinkamai paruošti, Mentatai mokomi nuo vaikystės ir galiausiai gali analizuoti ne tik situacijas, bet ir žmones ar jų veiksmus (visai kaip kompiuterio algoritmai). Mentatai yra vienas svarbiausių žmonijos laimėjimų, nes jie atpindi visoje knygoje aptariamą žmonijos laisvės idėją; būtent Mentatų dėka civilizacijos išliko net ir atsisakius kompiuterių. Galima ginčytis dėl jų egzistencijos etiškumo, bet plačioje „Kopos“ visatoje jie tapo nepakeičiamais patarėjais.
Kiek žiauresnė (bet ne mažiau svarbi) yra Navigatorių funkcija. Žmonijai įsikūrus kosmoso platybėse, kažkam reikėjo skraidinti laivus tarp planetų, o atstumai buvo tikrai nemenki. Taigi, susikūrė Prekybos Gildija, kuri netrukus tapo kelionių monopolija. Uždraudus pažangius kompiuterius, Gildija turėjo prisitaikyti ir netrukus pilotų vietoje dirbo Navigatoriai. Jie sunaudoja tiek daug Prieskonio, kad nuo jo prasideda mutacijos. Navigatoriai vadinami humanoidais, nebe žmonėmis. Kartu su išvaizdos pokyčiais jie įgauna gebėjimą akimirkai žvilgtelėti į ateitį ir tai leidžia numatyti geriausią kelionės maršrutą, kuris nesukeltų sunkumų ar nesunaikintų paties laivo. Navigatorių vaidmuo iškelia klausimą – kiek galima praplėsti žmogaus genetiką, kad ši gaebėtų atstoti technologinę pažangą, kurią dažnai matome mokslinėje fantastikoje. Tiek Mentatai, tiek Navigatoriai yra žmogiškas technologijos pakaitalas, kuris vienu metu atskleidžia žmogaus galimybių ribą ir pabrėžia jo beribį potencialą. Būtent to potencialo vedama žmonija apgyvendino daugybę planetų, o kartu tai – ir viena centrinių knygos temų.
Negalime pamiršti ir Bene Geserit seserijos, kuri apsiėmė vesti žmoniją pirmyn, siekdama kad ši neišklystų iš jai skirto kelio. Seserijos narės turi daugybę įvairiausių gebėjimų, tarp jų ir dalintis prisiminimais su protėviais (trūkumas tik tas, kad jos kontaktuoja tik su moteriškąją linija). Tačiau viena svarbiausių ir įtakingiausių funkcijų, kurias atliko Bene Geserit, yra dauginimosi programa. Bene Geserit parenka, kada, kam ir su kuo susilaukti vaikų, kad būtų pasiektas geriausias rezultatas. Šios programos tikslas buvo sukurti vyrišką Bene Geserit variantą, kuris galėtų matyti ne tik visų (vyrų ir moterų) protėvių prisiminimus, bet ir tiksliai nuspėti ateitį. Seserija manė, jog būtent tokio žmogaus reikia, kad žmonija išgyventų. Kartu matydamas ateitį ir praeitį, jis galėtų pasirinkti geriausią įmanomą įvykių seką, nekartodamas praeities klaidų. Taip pristatoma gana utopinė ateities vizija, kuri leistų žmonėms gyventi geriau; bet Bene Geserit siekis knygoje vaizduojamas kaip troškimas, o ne konkretus planas, tarsi legenda apie geresnį rytojų.
Čia atsiranda vienas pagrindinių knygos motyvų: Aukso Kelias. Jis pristatomas kaip vienintelis būdas, padėsiantis žmonijai išgyventi artėjantį pavojų. Konkrečiai niekas neįvardinama, tačiau istorijos eigoje paaiškėja, kad Aukso Kelias suteikia žmonėms daugiau laisvės (taip, dar daugiau, nes laisvės siekis ir nesąmoningas jos atsisakymas yra viena iš pasikartojančių knygos temų). Dėl Aukso Kelio žmonija palieka imperiją, iškeliauja už jos ribų ir net įgauna geną, kuris apsaugo juos, kad nebūtų matomi ateities vizijose. Bene Geserit troško sukurti žmogų, kuris matytų viską, kas jau įvyko ar dar nutiks, nes joms tai atrodė kaip daugiausiai naudos atnešiantis rezultatas. Bet Aukso Kelias parodė, kad žinios apie ateitį sukuria savotišką kalėjimą. Žmonės ima nepasitikėti savimi ir aklai sekti tais, kurie nuspėja ateities įvykius – kam bandyti kažką naujo, stengtis nežinant, ar pasiseks, jei galima tiesiog paklausti visa žinančio. Franko Herberto istorijos tematika yra laisva valia – galimybė klysti, bet ir atrasti kažką naujo, imtis neišbandytų idėjų ir nuolat tobulėti.
Kopa „Kopose“
„Kopos“ adaptacijų būta daug – vienos labiau vykusios nei kitos. Ir tokį susidomėjimą galima lengvai suprasti. Istorija atitinka visus mokslinės fantastikos reikalavimus, ateitis ir numanomi technologiniai iššūkiai pateikiami iš žmogiškos troškimo ir limitų pusės. „Kopa“ turi visus žanrui būdingus elementus, tačiau kartu tai istorija apie herojus, kurie susiduria su labai žmogiškomis problemomis. Visatoje nėra pavojingų ateivių, nuo kurių mums reikia gintis, arba distopinės mašinų visuomenės, kuri planuotų mus sunaikinti, – žmonijos potencialas yra vienintelė gairė, kuria galime vadovautis. Autorius net nebando slėpti pagrindinių kūrinio temų. Taigi nenuostabu, kad „Kopa“ susilaukė tiek dėmesio ir padarė tokią įtaką visai vėlesnei mokslinei fantastikai.
„Kopą“ galima aplankyti kompiuteriniuose žaidimuose (tiesa, gana senuose, apie kuriuos rašė ir mano kolega Adomas) bei filmuose ir TV serialuose. „Kopos“ ekranizacijų ėmėsi žinomi režisieriai, tokie kaip Davidas Lynchas, o visai netrukus kino teatrus pasieks ir Denis Villeneuve’o („Blade Runner 2049“, „Arrival“, „Prisoners“) režisuota versija. Franko Herberto istorija ne tik daug kartų adaptuota. Ji įkvėpė ir daugybę kitų kūrinių, pvz.: „Futurama“ ir japoniškos animacijos filmą „Nausicaä of the Valley of the Wind“. „Kopa“ ne veltui laikoma viena geriausių mokslinės fantastikos istorijų. Akimirkai pamiršus centrinių veikėjų konfliktą ir nuotykius, kūrinys kupinas šalutinių idėjų ir temų, kurias smulkiai išnagrinėti prireiktų daugiau negu vieno teksto. Knygoje sukurta visata yra tokia plati, kad ji tapo neišsenkamu įkvėpimo šaltiniu – nuo intrigomis apraizgyto imperijos sosto iki neaprėpiamo žmonijos potencialo.