Ar kada nors bandei įsivaizduoti, kaip atrodytų tavo gyvenimas, jei šiandien būtų ne 2020-ieji, o 2220-ieji? Jei gyventum ne Žemėje, o būtum, tarkime, Antrosios bangos Marso kolonistas? Už lango matytum ne žaliuojantį klevą ar kaštoną, o tuščią raudoną dykynę su šmirinėjančiais robotais, kurie taiso po audros apgadintą teraformavimo įrangą? Kaip manai, kokie didžiausi iššūkiai tavęs lauktų tada? Galbūt neramintų gresianti Trečioji kolonizacijos banga, kuri garantuotai supurtytų ir taip varganą dabartinę Marso civilizaciją? O galbūt suktum galvą, kodėl derlius hidrofermose nenusiseka lygiai kas 26 Žemės mėnesius – būtent tada, kai atsidaro skrydžių langas iš Žemės? Ar išvis – koks jausmas būtų teisėtai vadintis marsiečiu? Ir ar galėtų galioti dviguba pilietybė – Žemės ir Marso?
O gal kartais pasvarstai, koks iš tiesų būtų gyvenimas J.R.R. Tolkieno Viduržemėje? Juk ten gyveno ne vien didvyriai herojai, bet ir milijonai kitų būtybių, užsiimančių pačia įvairiausia veikla? Galbūt nugalėti Tamsą galima būtų buvę įmanoma ne tik žiauriais ir daug gyvybės pareikalavusiais karais, bet ir ekonominiais metodais? Kokia būtų Gondoro ar Minas Morgulo politiko kasdienybė? Kodėl Baltajame mieste nebuvo rohirimų ambasados? Arba kaip viskas būtų susiklostę, jei elfų magija būtų ne įgimta ir paveldima, bet išmokstama? Ir ar Numenore keisdavosi drabužių mados? O taip pat – kaip gali būti, kad Grafystėje (ar dwarfų karalystėse) nė neužsimenama apie kokius nors Oktoberfesto analogus, juk hobitai (ir dwarfai) tiesiog sutverti tokiai šventei?
Mes, žmonės, esame apdovanoti nepaprastai galingu ginklu – fantazija. Iš čia net yra atsiradęs atskiras kūrybos žanras – fantastika. Tai, ko (galbūt tik kol kas) nėra, bet kas galėtų būti – ar norėtųsi, kad būtų, bet vargu, ar kada bus.
Nors dėl to „niekada nebus“ - lordas Kelvinas (tas pats, pagal kurį pavadinta viena termometro skalė) irgi sakė, kad rentgeno spinduliai yra fake news, kad radijas neturi ateities, o tikėtis kad sunkesnės už orą mašinos kada nors skraidys, išvis neįmanoma - bet šiandien turbūt sunkoka rasti civilizuotą asmenį, kuriam nebūtų atlikta rentgenograma arba kuris nebūtų skridęs lėktuvu.
Ir dar - kultinis fantastikos rašytojas Arthur C. Clarke yra pastebėjęs, kad bet kuri pakankamai išvystyta technologija tampa neatskiriama nuo magijos. Tad gal ir Tolkieno elfų magija galėjo būti išmanus manipuliavimas nanotechnolgojomis ar biotechnologijomis (tik naudojant kitus terminus), o Drakonų motina savo augintinius valdė pasitelkdama, šiuolaikiniais terminais tariant, smegenų alfa, beta, delta ir theta bangas, kurioms jautrūs buvo Drogonas, Rhaegalis ir Viserionas?
Tai štai, apie tokius dalykus svarstantys ir diskutuojantys žmonės vadinami fantastais. Kurie domisi, gyvena fantastika – ir ne tik pasyviai vartoja turinį, bet ir aktyviai dalinasi mintimis apie pamatytus, perskaitytus ir peržaistus dalykus. Nemažai kuria ir patys, daug kame dalyvauja.
Pavyzdžiui, žaidžia žaidimus - ir toli gražu ne vien kompiuterinius ar stalo, ar kortų. Ar teko girdėti apie džagerį (angl. jugger)? Tai kažkas panašaus į regbį, tik su (paminkštintais) ginklais. Viso pasaulio fantastai nusižiūrėjo jį iš vieno fantastinio filmo, adaptavo jį realybei (filmo pasaulyje ginklai buvo tikri) – ir voilà!
Arba RPG – turbūt žinai šį terminą bent iš kompiuterinių žaidimų. Bet ar žinojai, kad fantastai tą patį dalyką žaidžia be jokių kompiuterių, o pasitelkdami pačią galingiausią kompiuterinės grafikos plokštę pasaulyje – fantaziją? Taip, iš šono stebint žmones, susėdusius prie stalo, kažką žyminčius popieriuje ir mėtančius keistų formų kauliukus atrodo gal ir keista – bet nors kartą pabandyti tikrai verta. Nes tai – tikrai smagi patirtis.
Ir visa tai – tik nedidelė dalis to, kas vyksta Lietuvoje jau daugiau nei keturiasdešimt metų. Ir dėl ko jau tris dešimtmečius iš eilės Lietuvos fantastai kasmet renkasi į seniausią šalyje fantastų konventą (susitikimą) – „Lituaniconą“.
Pradžia – prieš daugiau nei keturis dešimtmečius
„Tiksliai neprisimenu, nuo ko visa tai prasidėjo. Bet nusižiūrėjome nuo to, kas vykdavo užsienyje“, - renginio gimimą prisimena vienas iš paties pirmojo „Lituanicono“ organizatorių Rolandas Maskoliūnas, šimtmečių sandūros kartai labiausiai žinomas iš laidos „Videokauko“ (ir kultinio pasisveikinimo „Sveiki, fantastikos mėgėjai“).
„Iš tiesų viskas prasidėjo 1981-aisiais, kai Planetariume pradėjome rengti tokius seminarus fantastikos temomis. „Komjaunimo tiesoje“ publikuodavome skelbimą, kad planetariume bus diskusija, susitikimas su rašytoju ar dar kas panašaus“, - teigia ilgametis Vilniaus fantastų klubo „Dorado“ prezidentas ir taip pat pirmųjų „Lituaniconų“ organizatorius Gediminas Beresnevičius. Jis patikslina, kad tada dar aktualu būdavo ir filmų peržiūros.
Tais laikais į tokį „seminarą“ susirinkdavo pilna senojo Planetariumo salė - iki šimto žmonių, ir tokie renginiai vykdavo iki 1984 metų – kol fantastų susirinkimų neuždraudė Lietuvos komunistų partija. Bet 1988 metais atlaisvėjus politiniams varžtams ir prasidėjus Gorbačiovo perestroikai - o taip pat fantastams jau žinant apie tokius dalykus kaip Worldconai, t. y. visapasauliniai fantastų konventai, kuriuose susirenka tūkstančiai žmonių – kilo idėja surengti ir Lietuvos fantastų konventą - „Lituaniconą“.
„Buvo diskusijos, kur jį rengti – buvo svarstomi tokie variantai kaip Molėtų observatorija, ar kur Vilniuje, bet 1989 metų rudenį pas mane atvažiavo Rolandas su viena Kauno Profsąjungų Kultūros rūmų darbuotoja, atsakinga už renginių organizavimą. Taip trise bekalbant, kur daryti, jie ir pasiūlė rengti pirmąjį „Lituaniconą“ Kaune“, - prisimena G. Beresnevičius, kuris su R. Maskoliūnu parengė ir visą renginio programą.
Anot ilgamečio „Dorado“ prezidento, tokio renginio tikslas buvo ir prisikviesti tuos lankytojus, kurie anksčiau lankydavosi seminaruose, ir bandymas pritraukti didesnes mases. Be to, Lietuvos fantastai jau turėjo savo žiniasklaidos šaltinį – prenumeruojamą ziną „Infosferą“, G. Beresnevičiaus leidžiamą daugmaž 1000 egzempliorių tiražu – tad buvo planuojama, kad į renginį ateis ir jo skaitytojai. Be to, tuo metu, apie devyniasdešimtuosius, visuose Lietuvos miestuose pradėjo kurtis fantastų klubai – jau nebe tik Kaune ir Vilniuje. Tad vienu iš „Lituanicono“ tikslų tapo ir pritraukti naujus žmones į klubus – piešiančius, rašančius ir kitaip kuriančius“, - aiškina G. Beresnevičius.
Jis prisimena, kad pirmasis „Lituaniconas“ sutraukė tris šimtus lankytojų. Iki šiol dar yra išlikusios pirmojo renginio programėlės – iš jų matyti, kad jis vyko 1990 birželio 29 – liepos 1 dienomis, jo metu dalyviai žiūrėjo „Džedajų sugrįžimą“, „Konaną naikintoją“, „Indiana Džounsą ir dingusios Sandoros skrynios ieškotojus“ ir kitus filmus, klausėsi pranešimų apie mokslą ir mistiką bei fantastiką kine, diskutavo apie fantastiką dailėje ir Lietuvos fantastikos ateitį, dalyvavo fantastiniame aukcione. Vyko ir stalo vaidmenų žaidimų sesijos, kuriomis rūpinosi kol kas vienintelės oficialiai išleistos lietuviškos stalo vaidmenų žaidimo sistemos „Kariai ir Magai“ kūrėjas a. a. Kastytis Beitas (deja, jo mūsų tarpe nebėra nuo 2015 metų)
Nuo tų laikų įsitvirtino taisyklė, kad vienais metais „Lituaniconas“ vyksta Vilniuje, o kitais metais – Kaune (būta pavienių atvejų ir su kitais miestais). Kelis kartus „Lituaniconas“ buvo sujungtas ir su „Euroconu“ ar „Baltconu“.
„Renginio idėja buvo suburti visos Lietuvos – ir ne tik Lietuvos – fantastikos mėgėjus, ir kadangi tuo metu pradėjau bendrauti su lenkais, kitus „Lituaniconus“ organizavome su svečiais iš užsienio. Atvažiuodavo rašytojai iš Lenkijos, Anglijos. Atvykdavo fanai, leidėjai. Jie supažindindavo su tuo, kas vyksta Europoje ir pasaulyje“ - pasakoja R. Maskoliūnas.
G. Beresnevičius prisimena, kad svarbia „Lituaniconų“ dalimi būdavo ir fantastiniai spektakliai, kuriuos renginio metu pristatydavo fantastų klubai. Taip pat vykdavo „cosplay dar iki cosplay“ - kaukių ir kostiumų konkursai.
Renginys išgyveno įvairius laikus – ir džiugius, kai į jį susirinkdavo šimtai dalyvių, ir nelengvus, kai susirinkdavo vos kelios dešimtys fantastų. Bet Lietuvos fantastų bendruomenė gali didžiuodamasi paliudyti, kad renginio tradicija nenutrūko visus tris dešimtmečius – ir nepanašu, kad tai nutiktų artimiausiu metu.
„Lituaniconas“ persikrauna
Trisdešimt metų – tai daug. Per tiek laiko užauga karta ir gimsta nauja. Per tiek laiko neišvengiamai turi pasikeisti ir renginys.
Antrąjį šio amžiaus dešimtmetį „Lituaniconas“ pasitiko kiek nusilpusiu krauju – renginio dalyvių skaičius buvo labai nedidelis, jame lankydavosi beveik vien tik seniai fantastika besidomintys asmenys, jau ir taip pažįstantys vieni kitus. Pokyčiai prasidėjo 2016 metais, kai renginio organizavimą perėmė „Tolkien Lietuva“.
„Norėjome sugrįžti prie pradinės renginio idėjos, kad konventas pristatytų fantastiką ir jos privalumus kuo didesniam skaičiui žmonių“ , - pasakoja „Tolkien Lietuva“ klubo prezidentas ir vienas iš pagrindinių „Lituanicon XVIII-XXX“ organizatorių Kastytis Zubovas. Tai pavyko - „perkrautas“ „Lituaniconas“ sulaukė 400 dalyvių, o jo pažibomis tapo tikrai įsimintinas JAV rašytojas Lawrence M. Schoen (jo romanas “Barsk: The Elephants' Graveyard” tapo vienu iš 2016 metų „Nebula“ premijos finalistų) ir Švedijos žaidimų kūrėjas Henrik Fåhraeus (“Hearts of Iron”, “Crusader Kings”).
Pasitvirtinus renginio „perkrovimo“ koncepcijai, jos laikomasi ir toliau – “Lituaniconas” siekia tiek suteikti progą susitikti Lietuvos fantastikos senbuviams, tiek pritraukti naujus lankytojus – ir kad tiek vieniems, tiek kitiems būtų ką veikti.
Renginio organizatoriai sako pastebintys, kad dabar daug žmonių – ypač jaunesnių - vartoja fantastiką, bet nesuvokia to kaip atskiro žanro, ir dėl to neturi galimybės atrasti daugiau kūrinių bei veiklų. Bet galbūt tereikia nedidelio postūmio kad tas ar ta, kas šiandien dar tik žiūri filmus su populiariais „Marvel“ ar DC visatų herojais, po kelerių metų pradėtų kurti patys? Fantastika – ideali terpė augti naujiems rašytojams, dailininkams, kino industrijos atstovams, žaidimų kūrėjams.
Tai ir yra pagrindinis „Lituanicono“ skirtumas nuo kitų fantastikai skirtų renginių. „Lituaniconas“ kalba ne tik apie kažkieno galutinai iškeptus populiariausius kūrinius, bet ir idėjas – svarsto jas, nagrinėja, kuria savas.
Lituaniconas XXXI: Ateitis yra dabar
Be abejo, šie metai atnešė nemenkų iššūkių. Ir vis dėlto, „Lituanicono“ organizatoriai garantuoja: renginys tradiciją išlaikys ir šių metų rugsėjo 12 dieną įvyks.
„Nors karantinas dar nesibaigė ir nėra aišku, kada vėl bus leista vykti masiniams renginiams, esame nusiteikę optimistiškai ir viliamės, kad rugsėjo mėnesį visos Lietuvos fantastai ir fantastikos mėgėjai galės susitikti gyvai. Vis dėlto, jei fiziniai renginiai dar ar jau negalės vykti, esame numatę alternatyvų ir ne ką prastesnį renginio formatą“, – tvirtina viena iš pagrindinių šiemetinio „Lituanicono“ organizatorių Rūta Miškinytė.
Šiemetinio renginio tema - „Ateitis yra dabar“. Ar pamenate sceną iš antrosios „Atgal į ateitį“ sagos dalies, kurioje Marty McFly nuo blogiukų spruko naudodamas skraidlentę? Pagal filmo legendą, tai vyko 2014 metais! Tuo tarpu „bėgantis skustuvo ašmenimis“ Rick Deckard androidus „Nexus 6“ vaikėsi 2019-aisiais, o legendinis „2001-ųjų kosminės odisėjos“ dirbtinis intelektas HAL 9000 buvo sukurtas praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Visus šiuos fantastikos klasika tapusius siužetus vienija tai, kad žvelgiant iš dabarties perspektyvos jų veiksmas vyksta praeityje.
Mėginimas įsivaizduoti ateitį yra neatsiejama fantastinės literatūros bei kino dalis. Ateities vizijos fantastų kūryboje varijuoja nuo nedrąsių spėlionių iki pačių neįtikėtiniausių scenarijų – fantastai visais laikais bandydavo nuspėti, kas pasaulio laukia ir tolimoje ateityje, ir artimiausiais metais. Ir jei prieš 50 metų XXI amžius dar neatrodė toks artimas, šiandien dalį jo netgi pergyvenome.
„Šiandien skaitydami prieš kelis dešimtmečius parašytas knygas galime įvertinti, kurios fantastų spėlionės išsipildė, o kurios ne. Nors skraidlentė ir nebuvo išrasta laiku, entuziastai ėmėsi šio projekto ir sukūrė ribotai veikiantį prototipą. Tuo tarpu dirbtinio intelekto, pajėgumais prilygstančio HAL 9000, dar gali tekti palūkėti“, - teigė vienas iš festivalio „Lituanicon“ koordinatorių Kastytis Zubovas.
Tad jei turi minčių tokiomis temomis, norisi apie tokius dalykus pasiginčyti, ar pasiklausyti naujų fantastiškų idėjų, jei nori sutikti daugiau žmonių, kurie domisi tuo pat, kuo ir tu – žinok, Lietuvoje jau trisdešimt metų vyksta renginys, skirtas būtent tam.
O gal turi ką pasiūlyti pats? „Lituaniconas“ - tai ne uždaras klubas. Renginio organizatoriai labai laukia naujų idėjų. Nedrąsu išsiruošti vienam ar vienai? Imk už parankės draugą ar draugę ir ateikite dviese. Ar trise. Ar su šeima – jau kelerius metus iš eilės renginyje veikia jaunųjų fantastų kampelis, kur tėvai gali palikti savo atžalas, o šie čia taip pat užsiims fantastinės tematikos veikla – pieš, lipdys, klausysis galbūt „Hobito“, o gal kitokios jauniesiems fantastams skirtos knygos skaitymo.
„Manyčiau, toks renginys net ir internetiniais laikais turi prasmę, nes tai yra socializacija, tai yra žmonių bendravimas. Tai yra svarbus aspektas, negali visko pakeisti virtualumu ar vien knygų skaitymu“, - įsitikinęs Lietuvos fantastas-veteranas R. Maskoliūnas. Ir trys dešimtmečiai „Lituanicono“ tik įrodo, kad jis neklysta.
Tad atėjus rudeniui, prisimink – rugsėjo 12 dieną Lietuvoje vyks tiesiogine to žodžio prasme fantastiškas renginys, skirtas mėgstantiems fantastiką - fantastinių idėjų ir kūrybos festivalis „Lituanicon“. Daugiau informacijos apie jį organizatoriai skelbia renginio „Facebook“ puslapyje, bet svarbiausia, prisimink – nauja ir lietuviškos kilmės „Ledo ir Ugnies giesmė“ pati nepasirašys, kaip ir naujoviški mūsiški „Žvaigždžių karai“ patys nepasistatyts, o bene visų žymiausių lietuviškų fantastinių knygų autoriai – Andrius Tapinas, Gintautas K. Ivanickas, Justinas Žilinskas ir kiti – irgi buvo (ar ir yra) ilgamečiai „Lituaniconų“ dalyviai (ar net organizatoriai). Tad „Lituaniconas“ - turbūt pati geriausia starto aikštelė pradėti kelią į fantastikos gilumas.