Cunamiai. Krizės (finansinės ir asmeninės). Politika. Pramogų pasaulis, negailestingai apkraunantis mus bereikalinga informacija. Gyvename daugybės įvykių, pagundų, teorijų ir galimybių laikais. Visas šis fonas toks turiningas, kad drąsiai galėtų tapti kokio ilgo, įtraukiančio RPG žaidimo atspirties tašku. Nors gal jau ir ne kartą tapo, tik subtiliai, tad to nepastebėjome. Kertu lažybų, kad nepastebėjome ir kaip po truputį pradėjo slūgti jau net 8-oji žaidimų kompiuterių karta. Taip pat neišvengiamai ji užleis vietą 9-ajai kartai, o mes ir vėl galėsime atsipalaiduoti, nes žaidimų kūrėjai ir leidėjai nersis iš kailio lepindami mus naujais pavadinimais bei ambicingais planais. Visgi, sustabdykime laiką kelioms akimirkoms ir pakalbėkime apie tai.
Kaip ir bet kurioje plačioje temoje, pravartu apsibrėžti bent šiokius tokius teorinius rėmus. Taigi, kas ta 8-oji konsolių karta? Joje gyvename nuo 2012 metų lapkričio, kai „Nintendo“ pristatė pasauliui savo konsolę „Wii U“. Užbėgant įvykiams už akių atsakysiu ir į neišvengiamą klausimą – taip, tų pačių „Nintendo“ konsolė – čempionė „Switch“ taip pat priklauso 8-ajai konsolių kartai ir yra itin sėkminga, bet apie tai vėliau. Šokam į 2013 metų lapkritį ir pasitinkam pagrindines šios kartos konsoles – „Sony“ išleistą „PlayStation 4“ ir „Microsoft“ pristatytą „Xbox One“. Tiesa, nešiojamų konsolių fronte 8-oji karta prasidėjo anksčiau – 2011 metų vasarį, kai Japonijoje „Nintendo“ startavo su konsolės „Nintendo 3DS“ išleidimu.
Raudonas kilimas ir auksinės lūkesčių statulėlės
Kokia gi buvo pradžia? Įspūdinga. Teatleidžia man tie, kas viską prisimena tiksliau ar turi fotografinę atmintį, bet į naująją kartą „Microsoft“ ir „Sony“ įjojo kaip į Babiloną. Buvo žarstomi pažadai, o tai telkė vis didesnę minią. Abi gigantės žadėjo revoliuciją namų konsolių rinkoje, taip pat – kaip niekada daug ekskliuzyvinių žaidimų, kurių visi turėjo tapti garantuotais hitais. Žodžiu, viskas prasidėjo kaip šventė. Nusiteikimas pakilus, daugelis, kam rūpi konsolės, trina rankomis, neatsidžiaugia bei negali sulaukti, kas mūsų visų laukia.
Prasukame laiką į priekį ir matome, kad „Sony“ savo ekskliuzyvus iššaudė tik per paskutinius keletą metų, o „Microsoft“ didieji pažadai nugrimzdo į „niekada nebepasirodysiančių žaidimų“ jūrą. Šiaip ar taip, kalbant apie pažadus ir jų tesėjimą, tai buvo viena geriausių kartų. „Sony“ su savo studijomis padovanojo žaidėjams neužmirštamus „God of War“, „Marvel‘s Spider-man“ bei „Days Gone“, nors pastarasis ir buvo sutiktas mišriai. Palyginus tokią 8-osios kartos įspūdingą antrąją pusę su kiek braškančia pradžia – „Sony“ ekskliuzyvūs žaidimai buvo kritikų sumaitotas „Knack“ ir trumpas, labiau paprastą neįsimintiną filmą primenantys „The Order: 1886“ – 8-oji konsolių karta žaidimų atžvilgiu tikrai įsivažiavo. Tiesa, „Xbox One“ neturėjo daug gerų ekskliuzyvų, o ir visi persimetė ant asmeninių kompiuterių, bet vis tik reikėtų išskirti pasiutusį „Sunset Overdrive“, visiškai dėmesio stokoje paskendusį, bet šio dėmesio nusipelniusį „ReCore“ ir legendinės studijos „Remedy“ ištiestą gelbėjimosi šiaudą konsolei „Xbox One“ – „Quantum Break“. Žinoma, ką reiškia tikrai geras konsolės starto ekskliuzyvas vėliau parodė „Switch“ su visiškai žaidimų ribas bei rėmus pakeitusiu „The Legend of Zelda: Breath of the Wild“. Bet apie visus šiuos geruosius pavyzdžius jau prikalbėta pakankamai.
Sutelktinio finansavimo stebuklai ir... ne visai
Dėl ko dar visi visada prisimins šią, 8-ąją konsolių kartą, - tai sutelktinis finansavimas arba tokio finansavimo platformos, o viena jų – ypatingai. „Kickstarter“. Būtent šios platformos dėka žaidėjų itin mėgstami žaidimų kūrėjai galėjo išskleist nepriklausomybės sparnus ir pagaliau padaryti tai, ko šimtą metų laukė ir iš jų reikalavo fanai. Ryškūs pavyzdžiai yra du. Tiksliau, ryškiausi. Pirmasis – garsiojo japono Koji Igarashi pažadas gerbėjams vėl sugrąžinti juos į įstabiuosius „Castlevania“ laikus, ko nebeleido daryti „Konami“. Fanai sukluso ir priaukojo Koji inicijuotai kampanijai milijonus dolerių ir taip suteikdami galimybę pradėti žaidimo „Bloodstained: Ritual of the Night“ kūrimo darbus. Pinigų rinkliava prasidėjo 2015 metais, buvo surinkta daugiau nei 5,5 milijonai JAV dolerių, nors tada dar niekas nežinojo, kas iš to išeis. Vis tik, žaidimų kūrimo studijos dirba išvien su leidėju ne šiaip sau. Laimei, dabar, praėjus 4 metams po duoto pažado, galime ramiai atsipūsti – „Bloodstained“ išvydo dienos šviesą ir išvydo būtent toks, kokio fanai ir tikėjosi bei norėjo, galbūt net pernelyg toks. Tai suteikia vilčių. Kita vertus, Koji Igarashi viskas pavyko, o štai legendinio „Mega Man“ kūrėjui teko nusvilti – jo tuo pačiu keliu kurtas „Mighty No. 9“, taip pat ilgai lauktas fanų, sudegė ant atviros ugnies ir buvo praktiškai nevalgomas, t.y. nežaidžiamas.
Beje, dar ramybės fakelą degti dėl „Kickstarter“ keliu kuriamų žaidimų anksti. Iškart po „Bloodstained“ vilties ugnis buvo uždegta ir kitam jau tūkstantį metų laukiamam žaidimui – „Shenmue III“. Jo kūrėjas, Yu Suzuki, surinko rekordinę sumą „Kickstarter“ istorijoje remiant kompiuterinį žaidimą – ji viršijo 7,1 milijonus JAV dolerių. Jau vien šis faktas rodo, kad taip pat gerai žinomam kūrėjui pavyko tam tikra prasme perrašyti istoriją. Bet ar šis žaidimas tikrai bus vykęs? Tą sužinosime jau šį rudenį, nes, kaip bebūtų gaila, teksto autorius neturi ateities matymo ar kelioniės laiku galių.
Beje, ši karta padovanojo ir dar vieną įsimintiną ir su šiuo skyreliu susijusį įvykį. Garsusis legendinės žaidimų serijos „Metal Gear Solid“ tėvas Hideo Kojima taip pat atsiskyrė nuo daugelio nekenčiamos „Konami“. Dėl savo žinomumo ir įtakos jis subūrė studiją, sutelkė komandą ir jam neprireikė belstis į „Kickstarter“ duris ar žaidėjų pinigines. Jo pastarųjų metų darbo vaisius, jau kaip nepriklausomo kūrėjo, taip pat bus patiektas šį rudenį ir tik tada sužinosime, ar jis prinokęs, ar, vis tik, pernelyg rūgštus ir nevalgomas. Nors korta mesta ir intriga gana didelė – „Death Stranding“, jeigu bus pavykęs, potencialiai ir vėl pakeis viso žanro taisykles.
„Persona 5“
Pasinaudodamas tuo, kad esu šio teksto autorius, negaliu neišskirti asmeniškai man paties geriausio 8-osios konsolių kartos žaidimo. Tai – „Persona 5“. Garbės žodis, jei esate šios kartos žaidėjas, tai yra aktyviai žaidėte ar domėjotės jai skirtais žaidimais pastaruosius 6-7 metus ir nežaidėte „Persona 5“, tai tiesiog padarykite sau paslaugą ir sužaiskite. „Persona“ – tai kultinė RPG + socialinio simuliatoriaus mišinys, lydintis „PlayStation“ konsoles nuo pat pradžių. Žinoma, bėgant metams atsirado ir muštynių „Persona“ žaidimas, ir net šokių bei dainų, tačiau „Persona 5“ yra būtent tai, dėl ko ši serija apsigyveno daugelio žaidėjų širdyse bei protuose. Tai žaidimas, kuris savyje talpina vakarietiškų komiksų stilistiką ir japoniškus RPG gylį bei paslaptingumą. Sužaisti tiesiog būtina. Tikėtina, kad visa kita, ką bandėte ar mėgote prieš tai, šiek tiek nublanks. Tiesa, „Persona 5“ reikalauja ir tam tikrų įsipareigojimų: vien žaidimo apmokymai užtrunka apie 20 valandų, o visą žaidimą pereiti kainuos gerokai virš 100-o valandų. Patikėkite, kiekviena jų atsiperka su kaupu. Be to, šiame žaidime yra reta intriguojančios istorijos, neužmirštamų veikėjų, tvirtai sukalto žaismo, didelio peržaidžiamumo, išskirtinės grafikos bei stiliaus ir puikaus garso takelio dermė. Tikiu, kad kiekvienas galėtų vos paklaustas įvardinti savo 8-osios kartos favoritą, bet „Persona 5“ ir nesigviešdamas į šį titulą yra jo vertas.
Didžiausios muštynių žaidimų muštynės
Kuo dar pribloškė 8-oji konsolių karta? Visiškai netikėtu muštynių žaidimų renesansu. Kažkada muštynių žaidimai buvo itin madingi, ypatingai SEGA bei pirmojo „PlayStation“ laikais, bet vėliau tas populiarumas kiek priblėso. Panašu, kad tai tebuvo iliuzija, nes 8-oji konsolių karta gali didžiuotis „Street Fighter V“, „Tekken 7“, „Soul Calibur VI“, „King of Fighters XIV“, „Samurai Shodown“, „Dead or Alive 6“ ir net keliais kultinės muštynių serijos „Mortal Kombat“ žaidimais – „Mortal Kombat X“ bei „Mortal Kombat XI“. Panašu, kad šis žanras ne tik atsigavo, bet ir klesti. Net ir Lietuvoje organizuojami muštynių žaidimų turnyrai, šių serijų „online“ režimai po kelių metų po išleidimo vis dar aktyvūs, o kūrėjai paleidę žaidimus jais ir toliau rūpinasi, siūlo papildymus, naujus veikėjus, arenas ir t.t.
Džiugu matyti, kad vienas seniausių kompiuterinių žaidimų žanras vis dar gyvuoja bei adaptuojasi prie naujos žaidėjų ir konsolių kartos. Iš to išplaukia ir naujos bei labai sėkmingos muštynių serijos – „Injustice“, „Dragon Ball FighterZ“, Kill la Kill the Game: IF“ ir t.t. Tai leidžia manyti, kad šis žanras ir toliau gyvuos, o vis daugiau kūrėjų jį rinksis savo idėjoms realizuoti. Taip pat džiugina, jog didžioji dalis šių muštynių žaidimų kuriami taip, kad atitiktų tiek ilgamečių muštynių fanų, tiek ir naujų žaidėjų lūkesčius, tad rezultate gauname gana retą reiškinį – praktiškai visiems skirtą dalyką.
„Nintendo“ ėjimas žirgu
Galima sakyti, kad „Nintendo“ turėjo sunkesnį gyvenimą konsolių rinkoje nei kiti. Jos „Wii U“ nebuvo toks sėkmingas kaip praeitos „Nintendo“ konsolės ir net taip anksti baigė savo gyvenimą, kad kita „Nintendo“ konsolė, „Switch“, pasirodė dar toje pačioje kartoje. Ne nuostabu, aišku, „Wii U“ technologinis sprendimas pasiteisino tik iš dalies, o pati konsolė turėjo tiek pavykusių ekskliuzyvų, kad juos galima būtų suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Na, bet „Nintendo“ nesiruošė būti užnugaryje amžinai ir „Switch“, vos pasirodęs, išsprogdino viską. Galimybė turėti visą galingą namų konsolę savo delnuose, žaisti bet kur, žaisti visaip, yra geniali revoliucija savo paprastumu. Be to „Nintendo“ iškart į žaidimų smėlio dėžę atsinešė rimtus hitus – naująją „Zelda“, tapusią tikru perversmu atvirojo pasaulio žaidimų tarpe, kiek vėliau „Super Mario Odyssey“, „Mario Kart 8 Deluxe“ ir kt.
Bet svarbiausia – visai ne tai. Svarbiausia, kad „Nintendo“ konsolė „Switch“ pagaliau tapo plačiai prieinama visai masei hitų nuo „Doom“ iki „Assassin`s Creed“, o taip pat ir gausiai krūvai „indie“ žaidimų, kurie plūste užplūdo „Nintendo“ parduotuvę. Dabar čia galima rasti net ir visai kitur nematytų pavadinimų, o tam, kad peržiūrėti dabartinę „Switch“ žaidimų bazę turbūt nebeužtektų dienos. Tai, kad „Nintendo“ konsolė tapo atvira visiems – ir tą net skatina – yra platus žingsnis šiai kompanijai į priekį. O dar tai padaro įmanomais tokius žaidimų prisikėlimus kaip „Marvel Ultimate Alliance 3: The Black Order“. Jei ne „Nintendo“, šios serijos sugrįžimas apskritai nebūtų buvęs įmanomu, bet štai. Dabar serijos fanai gali vėl laimingai išleisti savo pinigus, o visi „Marvel“ gerbėjai pažaisti kažką bent kiek prilygstančio šios studijos filmams. Visa tai užtikrino tokius „Switch“ pardavimus, kad konsolė spėjo sulaužyti net sėkmingiausia konsole pasaulyje vadinamos „PlayStation 2“ pardavimų rekordus. Wow, „Nintendo“.
Papildomo turinio disonansas
Nesmagu rašyti šią pastraipą ir tam tikra prasme skųstis ar burbėti, bet dar 7-ojoje konsolių kartoje prasidėjęs papildomo žaidimų turinio „vajus“ 8-ojoje kartoje visai suviduriavo. Iki tokio lygio, kad pirkdamas naują ilgai lauktą žaidimą gali iš karto pirkti keliomis dešimtimis eurų brangesnę jo versiją jau su ateityje planuojamu DLC turiniu. Šiandien kas antras žaidimas pasirodo tokiomis sąlygomis. Tai trofėjų medžiotojų siaubas – pereini žaidimą, surenki viską 100 procentų, o įsijungęs savo sąrašą po dviejų mėnesių matai, kad trofėjų surinkta vos 71 procentas. Nieko asmeniško, tiesiog sąrašas pasipildė DLC trofėjais. Tenka pripažinti ir tai, kad tas papildomas turinys dažnai būna tarsi „brudas“, visai nepuošiantis žaidimo. Tiesa, yra išimčių: naujojo „Spider-Man“ žaidimo atsisiunčiamas turinys ir tikrai keli puikūs DLC „Ubisoft“ žaidimams. Ypatingai naujajam „Assassin`s Creed Odyssey“. Tačiau tie patys „Ubisoft“ smarkokai prašovė su „Far Cry 5“ atsisiunčiamu turiniu. Tai rodo, kad net ir tie, kurie tikrai žino, ką daro, kartais nepataiko. Visai begėdiškai į DLC liūną nuklampojo ir jau kurį laiką gėdos apskritai neturintys „EA“, kurių „Mass Effect Andromeda“ turėjo turėti atsisiunčiamo turinio, bet jis vėliau buvo atšauktas, o pats žaidimas patyrė skaudžius kritikos kirčius, net iš serijos fanų. Ir tada jie visiškai pramušė dugną su „Anthem“, na, bet apie tai taip pat jau gausiai prikalbėta ir prirašyta.
Bet užvis labiausiai erzina, kad atsisiunčiamas turinys, kaip virusas, persimetė į muštynių žanrą. Čia jis limpa, bet yra itin nesąžiningas ir skaudus žaidėjo atžvilgiu. Štai kaip tai atrodo: išjoja muštynių žaidimas į rinką, tačiau tarp 38 raitelių 5 ar daugiau uždengti nepermatomais šydais. Kas už jų? O, va, mokėk po 3-5 eurus už raitelį ir sužinosi. Ir taip daro absoliučiai visi muštynių žaidimai, nes būtų nuodėmė taip nesielgti. Tad jei anksčiau gaudavai žaidimą su 40 kovotojų ir visais jais mėgavaisi, tyrinėjai, dabar gausi kur kas mažiau, o už kitus, kurių galbūt norėtum jau išleidimo dieną, turėsi mokėti papildomai ir dar nekantriai laukti. Išties, būtų smagu, kad visas šis DLC reikalas su 8-ąja karta ir išsinešdintų.
Tiesiog paskutinė pastraipa
Iš 8-osios konsolių kartos kiekvienas išsineš tai, kas jam ar jai labiausiai ir įstrigo. Tai individualu, tuo ir žavu. Tačiau iš esmės kartais mažų mažiausiai įdomu iš šalies pažvelgti į visa tai: jau 8-oji konsolių karta, tuoj bus 9-oji ir, panašu, tai dar tikrai greitu laiku nesibaigs. Šią vasarą pasirodė visiškai kompiuteriu sukurtas garsiojo animacinio filmo „Liūtas Karalius“ perdirbinys ir net kvapą gniaužia tai, kaip tikroviškai viskas atrodo. Tad jei 8-oji karta neprivertė jūsų apatinio žandikaulio pramušti skylės sofoje ar grindyse, tikėtina, kad 9-ajai kartai tai tikrai pavyks. O gal kaip tik viskas važiuos žemyn ir prasidės stagnacija? Na, laukti jau liko nebe taip ir daug. Bet viena aišku jau dabar: nuobodu tikrai nebus.