„O zurzli kriuksiaglyvi, tavo šlaplynės man lyg išpliurdiję vebliaspuogliai ant liguistotos bitės.
Apkriešk, meldžiu tave, manąsias purpiškas terliarširkes.
Ir bliaukliškai driošyk mane raukšliškom bliambadrumbėm,
antraip karprure tave paversiu savo bliarbagirgždžiulu,
ir nemanyk, kad ne!“
Skaitant tokias eilutes skauda akis? Pamanykite, kad Artūrui Dentui to reikėjo klausytis iš tiesų! Ir tai tik dalis Vogonų poezijos perlų.
Douglas Adams kūrinys, galbūt reikėtų vadinti – šedevras „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ (angl. - „The Hitchhiker‘s Guide to the Galaxy“) visiškai neseniai, spalio 12 dieną, atšventė 40-ies metų jubiliejų. Bet kodėl gi mes nusprendėme pasidalinti savo įspūdžiais apie šią senieną? Po knygos, kurią įkvėpė ypač sėkminga radijo laida, išleidimo pasaulis, atrodo, pradėjo suktis į kitą pusę ir buvo arti pamišimo ribos. Lygiai taip pat, kaip ir knygoje aprašomi įvykiai ir veikėjai. „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ savo metu buvo toks sėkmingas kūrinys, kad pagal jį buvo sukurti net keli serialai, filmas ir net kompiuterinis žaidimas. Net ir praėjus beveik pusę amžiaus, knygų lentynose vargu ar galime rasti atitikmenį Adams‘o kūrybai. Joje nesveikumo tiek, kad vežimu vežk.
Negalime sakyti, kad „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ patiks kiekvienam fantastikos žanro mėgėjui, tačiau tai išties klasiška istorija dėl kurios iš proto kraustosi visas pasaulis. Pradėjus skaityti ir ryte rijant žodį po žodžio kartais pagauni save galvodamas – „ką turėjo vartoti autorius, kad sugalvotų tokius dalykus?“. „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ glaudžiai siejasi su kitomis keturiomis serijos knygomis, o ypač antrąja kelionės dalimi, kuri aprašyta knygoje „Restoranas visatos pabaigoje“, tad norint suprasti bent dalį to, ką autorius turėjo galvoje, jums būtinai reikės perskaityti bent dvi šios serijos knygas (jos abi yra išverstos į lietuvių kalbą). Lietuviškus sakinius gliaudžiantiems skaitovams teks pasitenkinti dvejomis serijos knygomis, o angliškosios literatūros neprisibijantis skaitovų ratas galės pridėti dar tris Adams’o kūrinius ir tęsti nuotykius galaktikoje.
Istorija pasakoja apie žemietį, Artūrą Dentą, kuris dieną pradėjo visiškai įprastai, tačiau netikėtai prie jo namų (žemės) pasirodo galaktinis buldozeris. Vykdomų darbų vadovas pareiškia, kad Artūro namai (žemė) trukdo tiesti hypererdvinį aplinkelį, todėl jį reikia kuo skubiau nugriauti. Netrukus paaiškėja, kad tai yra tik maža dalis problemų, kurias Artūras patirs su savo būsimais draugais. Geriausias istorijos protagonisto draugas Fordas Prefektas, užsimaskavęs ateivis, tik per plauką sugeba išvaduoti jį iš Žemės, kuri netrukus sunaikinama. Tuomet prasideda dviejų draugų, prie kurių prisijungia dar viena žemietė Trilijana, Fordo pusiau pusbrolis – buvęs galaktikos prezidentas Zafodas Bilbroksas bei depresijos apsėstas robotas Marvinas, kelionė po galaktiką. O jei tiksliau, kelionė ieškant mitais apipintos planetos Magratėjos.
Viskas atrodytų maždaug taip, jeigu veiksmas šioje istorijoje vyktų sklandžiai ir tiesmukiškai. Tačiau autorius į šią istoriją pridėjo labai daug smulkmenų, kurių žemišku protu tiesiog neišeina suvokti, tad kai perskaitysite knygą ir būsite paklausti apie ką ji buvo, abejojame, ar lengvai rasite tinkamus žodžius taikliai apibūdinti tam, ką perskaitėte. Istoriją praskaidrina subtilus, taiklus ir vietomis labai absurdiškas humoras, kuris visą romaną paverčia kosminiu cirku, dovanojančiu skaitytojams gerą vitamino C dozę. Jeigu esate iš tų, kurie dar neskaitė šio klasikinio kūrinio, bet žadate pradėti – skaitydami galvokite apie skaičių 42.
Douglas Adams šedevras galbūt ir nėra toks plačiai žinomas kaip Hario Poterio nuotykiai ar narsieji Tolkien'o hobitai, tačiau ir knygos ir autorius turi nuosavą mažą kultą. To kulto sekėjų dėka gegužės 25 d., mirusiam autoriui pagerbti, švenčiama rankšluosčio diena, kurios metu ištikimai Douglas Adams fanai nešiojasi rankšluostį. Taip pat nemeluosiu, kad lygiai kaip prietaringi amerikiečiai daugiaaukščiuose praleidžia 13-ą aukštą, taip prietaringi redaktoriai 42-ąjį šio leidinio puslapį paskyrė norėdami priversti išties didžiai susimąstyti ir galbūt išminties įkvėpti.