Visi žino kas yra mokslinė fantastika ir kaip ją apibūdinti. Tačiau apibūdinti vieną iš mokslinės fantastikos subžanrų – Cybepunk (arba lietuviškai – kiberpanką) gali būti jau sunkiau. Aišku, nėra to, ko negalima būtų pagūglinti. Tačiau tai padaryti šiuo metu yra pakankamai sudėtinga. Dėl to gali kaltinti vaizdo žaidimų žaidėjų bendruomenę, kuri be galo susidomėjusi žaidimu „Cyberpunk 2077“, ir jį kaimyninėje Lenkijoje kuriančią studiją „CD Projekt RED“. Tad, kad pažintis su kiberpanku būtų lengvesnė, leiskitės su manimi į kelionę, kurioje pamatysime nuo ko viskas prasidėjo, geriausius kiberpanko pavyzdžius ir kaip nepastebimai šis subžanras tampa mūsų kasdienybe.
Neoninėje šviesioje paskendęs miestas
Tam, kad galėtume pradėti kalbėti apie kiberpanką, turėtume pirmiau pažvelgti į, atrodo, visai nesusijusį literatūrinį kūrinį. 1841 metais Filadelfijoje, Jungtinėse Valstijose leidžiamame „Graham's Magazine“ periodiniame leidinyje buvo pirmą kartą išspausdintas Edgar‘o Allan‘o Poe apsakymas „The Murders in the Rue Morgue“. Šis apsakymas yra laikomas modernių detektyvinių istorijų pradininku. Apsakyme randami elementai, kurie dažnai sutinkami ir šiuolaikinėje detektyvinėje literatūroje ar filmuose: aštraus proto džentelmeniškas detektyvas, su narpliojama byla nesusijęs detektyvo draugas (dažnai kūriniuose būtent šis personažas ir yra protagonistas), nekompetentinga ir aplaidžiai dirbanti policija bei logiškas įvykių išaiškinimas siužeto pabaigoje. Turbūt galvojate, kad šios taisyklės atrodo pažįstamos? Ir neklystate, jei bent kiek teko susidurti su Šerloko Holmso personažu.
Detektyvinis žanras ypač išpopuliarėjo trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tačiau pasikeitus laikams autoriai ėmė koreguoti ir iš Poe apsakymo perimtas taisykles. Dažniausiai būdavo aukojamas pasakojimo centre esančio detektyvo džentelmeniškumas. Šis vaidmuo atitekdavo šiurkščiam, praeities gyvenimo įvykių užgrūdintam vyrui, kuris, nors ir turėdavo stiprų teisingumo jausmą, būdavo savanaudis ir dirbdavo už pinigus. Šioms naujoms taisyklėms poveikį turėjo tuo metu Amerikoje vyravęs depresijos laikotarpis ir sausasis įstatymas, kuris neretai tų pačių detektyvų būdavo pažeidžiamas.
Detektyvų žanras dar kartą pasikeitė penktajame dešimtmetyje, kuomet kino kūrėjai ėmė populiarinti „noir“ žanrą. Šiame naujame etape protagonistai didelių pokyčių nepatyrė, tačiau pasikeitė aplinka. Ekranuose visuomet būdavo vaizduojamos tamsios ir pavojingos miesto vietos, kuriose nuolatos užklupdavo prastas oras, o ir gyventojai nebūdavo patys draugiškiausi sutiktiems detektyvams. Jau nekalbant apie policijos pareigūnus, kurie, regis, ten ir kojos nekeldavo.
Taip ir priartėjome apie kiberpanko. 1984 metais buvo pirmą kartą išleistas amerikiečių ir kanadiečių autoriaus William‘o Gibson‘o romanas „Neuromancer“, kuris iki šiol laikomas, vienu geriausiai atpažįstamu ir vienu geriausių Cyberpunk kūrinių. Jame sutinkamas veikėjas Henry Case‘as nors ir nėra detektyvas, o hakeris, skolinasi kelis pagrindinius detektyvų bruožus. Protagonistas yra šiurkštus ir savanaudis nusikaltėlis, kuris dirba galvodamas tik apie piniginį atlygį. O kur kiti elementai?
Vis jie buvo 1982 metais išleistame Ridley Scott‘o režisuotame filme „Blade Runner“, kuris taip pat yra laikomas vienu geriausių kiberpanko kūrinių bei paklojo kelią ne vienam kūriniui ateityje. Šio filmo pagrindinis veikėjas Rick‘as Deckard‘as buvęs policijos pareigūnas, kuris šiuo metu jau verčiasi savarankiškai. Jo gyvenimas nebuvo lengvas, tad jis yra šiurkštus vyrukas, bandantis sudurti galą su galu naujame pasaulyje. Ir nors jis dirba už pinigus, visa filme pavaizduota jo kelionė yra puikus įrodymas, kokį stiprų teisingumo jausmą jis turi. O filmo veiksmas vyksta Los Andžele, kuris yra tamsus, gatves apšviečia tik neoninės reklaminės iškabos. Jų šviesa taip ir neprasibrauna į daugybę tamsių skersgatvių, kuriais vaikščioti yra pavojinga. Ir, žiūrint filmą, atrodo, jog mieste niekad nesiliauja lyti.
Taip į vieną kūrinį susijungia dar devynioliktojo amžiaus pabaigoje gimęs detektyvų žanras, dvidešimtojo amžiaus pabaigoje kine išpopuliarėjęs „noir“ žanras ir naujas elementas, vaizduojantis prastą eilinių piliečių pragyvenimą, nors jie ir yra supami aukštų ir pažangių technologijų, kurios yra prieinamos dėka didelių korporacijų. Štai iš ko galima atpažinti kiberpanką ir kas jį daro unikaliu.
“You will be required to do wrong no matter where you go.”
Ši be konteksto citata Philip‘o K. Dick‘o romano „Do Androids Dream of Electric Sheep?“ („Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“, Eridanas, 2002). Visų pirma, kalbant apie bet kokius dėmesio vertus kiberpanko pavyzdžius – jo neįmanoma nepaminėti. Antra – anksčiau paminėti kiberpanko bruožai nėra vieninteliai. Jie tikrai tokiais buvo, kuomet buvo išleistas šis romanas, minėtasis „Neuromancer“ ar „Blade Runner“ filmas. Tačiau laikui bėgant nauji kūrėjai pirminius kiberpanko kanonus išnaudojo savotiškai ir dabar pasakyti, kad visas subžanras yra antiherojiškų detektyvų ir tamsaus pavojingo miesto piešimo mišinys būtų klaida. Tad geriau už bandymus nupasakoti tikslius Cyberpunk rėmus kalba ne kas kitas, o tikri pavyzdžiai.
Minėtasis „Do Androids Dream of Electric Sheep?“, kuris buvo išleistas dar 1968 metais, yra laikomas vienu pirmųjų kiberpanko darbų, kuris paklojo pamatus šiam mokslinės fantastikos subžanrui. Romano autorius Philip‘as K. Dick‘as tapo įkvėpimo šaltiniu ne vienam vėliau šio kūrinio tematiką ir kanonus narstančiam ir savo visatą kuriančiam autoriui. Žinoma, prireikė šiek tiek laiko, kol kiberpankas literatūroje sulaukė daugiau dėmesio. Po beveik dvidešimties metų išleistame „Neuromancer“ buvo juntama akivaizdi pirmojo kūrinio tematika. Tačiau naujasis romanas sugebėjo pritraukti tiek dėmesio, kad autorius parašė dar du tęsinius, o visa ši „Sprawl“ trilogija kurį laiką buvo laikoma tarsi kiberpanko taisyklių gidu.
Savaip šias taisykles panaudojo amerikiečių autorė Pat Cadigan, kurios 1991 metais išleistas romanas „Synners“ siekė pavaizduoti kokia plona linija yra tarp žmonių ir pažangios technologijos. Knygos personažai – sintetiniai žmonės, kurių prisiminimams gali būti suteikta forma ir jie gali būti perduoti kitiems fiziniu pavidalu. Tik kartu tai sukuria ir dar nematytą terpę nusikaltimams.
2002 metais kiberpanką detektyvu pavertė Didžiosios Britanijos rašytojas Richard K. Morgan, kurio pasirodžiusi knyga „Altered Carbon“ („Skaitmeninės sąmonės“, Eridanas, 2005) pasakojo apie buvusį Jungtinių Tautų specialiųjų pajėgų kareivį, kuris tapo privačiu detektyvu tam, kad išsiaiškintų turtingo asmens mirtį. Tik šiame pasaulyje niekas nemiršta, nes žmonių sąmonės yra saugomos skaitmeninėje laikmenoje ir, prireikus, perkeliamos į kitą kūną. Iki 2005 metų ši knyga sulaukė dviejų tęsinių „Broken Angels“ ir „Woken Furies“, kurie taip pat buvo išleisti ir lietuvių kalba („Pražuvę angelai“ ir „Įniršio formos“, Eridanas, 2007 ir 2009 metai atitinkamai).
Pirmąją šios trilogijos knygą praėjusiais metais prikėlė internetinės televizijos gigantas „Netflix“. Joel‘o Kinnaman‘o suvaidintas Takeshi Kovacs taip pat turėjo visas minėtas šiurkštaus detektyvo savybes, nuolatos bandomą užgniaužti teisingumo pojūtį ir darbą siekiant asmeninės naudos. Serialas vertas dėmesio ne tik dėl įtraukiančios pamažu narpliojamos siužetinės linijos, bet ir dėl aplinkų. Senosiomis kiberpanko taisyklėmis atkurtas miestas buvo artimesnis matytam 1982 metų „Blade Runner“ filme nei šio 2017 metais išleistame tęsinyje „Blade Runner 2049“.
Kalbant apie „Blade Runner“ – tai minėto Philip‘o K. Dick‘o darbo motyvais sukurtas filmas, kuris buvo vienas pirmųjų kiberpanko perkėlimų į didžiuosius ekranus. Būtent šis filmas ir sudarė įspūdį koks turi būti šio mokslinės fantastikos subžanro pasaulis. Tiesa, vėliau, kaip ir literatūroje, buvo sukurta daug įvairių interpretacijų. „Tron“ (1982) ir „Matrix“ (1999-2003) filmai kiberpanką perkėlė į skaitmeninę erdvę. Filmo „RoboCop“ (1987) kūrėjai nusprendė parodyti, kad kiberpankui užtenka žmogaus sąmonę ir įgūdžius sujungti su roboto kūnu. Vėliau tokie filmai, kaip „I, Robot“ (2004), „Ex Machina“ (2015) ir šių metų pradžioje kino teatrų ekranuose rodytas „Alita: Battle Angel“ mus bandė įtikinti kokie žmogiški robotai gali būti. O kai kuriais atvejais – net ir aplenkti žmones žmoniškumu.
Kiberpanko temos dažnai narstomos ir vaizdo žaidimuose. Nuo 2000 metų kuriama „Deus Ex“ serija kelia klausimus apie tai, kiek žmogus gali būti patobulintas pasinaudojant technologijomis ir kiek tai yra moralu. 2013 metais išleistas „Remember Me“ žaidimas nagrinėja žmonių prisiminimų skatmenizavimo temą ir parodo kaip lengva tokiu atveju yra manipuliuoti žmonėmis. O nuo 2014 metų tęsiama „Watch Dogs“ serija parodo kaip modernus, mūsų, pasaulis yra priklausomas nuo technologijų ir kaip galima perimti šio pasaulio kontrolę jei tik žinai technologijų veikimo būdus.
“No matter where you go, everyone’s connected.”
Šie žodžiai priklauso Lain Iwakura – psichologinio kiberpanko anime serialo „Serial Experiments Lain“ protagonistei. Apie tai mums byloja ir „Watch Dogs“ žaidimai, ir nuo 2015 metų rodomas „Mr. Robot“ serialas. Jei dar nematėte trečiojo šio serialo sezono, siūlau tęsti skaityti nuo kitos pastraipos. Vis dar čia? Ar pastebėjote, kaip serialo pasaulis priartėjo prie distopinio. Gatvėse matoma propaganda ir patruliuojantys kareiviai tarsi sako, kad šis pasaulis per žingsnį nuo tamsaus pasaulio, kurį matėme „Blade Runner“.
Šiuolaikiniame pasaulyje mes nuolatos esame prisijungę prie tinklo. Tinkle apsiperkame, tinkle bendraujame, tinkle dalinamės įspūdžiais ir prisiminimais. Taip pat tinklas leidžia mums valdyti įvairius prietaisus ar tiesiog pasitikrinti ką veikia Jūsų augintinis kol esate darbe. Prie tinklo prijungtos ir saugumą gatvėse ir pastatuose užtikrinančios stebėjimo kameros. Prie to paties tinklo, jei dar taip nėra, greitai bus prijungtas ir Jūsų automobilis, kurio programinė įranga atsinaujins taip pat paprastai, kaip ir „Android“ operacinė sistema Jūsų telefone. Sveiki atvykę į „Neuromancer“ pristatytą kibererdvę.
Žmogaus kūnas gali pagyti, tačiau to galimybės yra ribotos. Tad kartais tenka pasitelkti technologijas, kurios pakeičia biologines kūno dalis. Elektroniniai protezai pakeičia per nelaimingus įvykius prarastas galūnes. Arba kur kas paprastesnė elektronika gali padėti tinkamai funkcionuoti tam tikriems organams. Kaip ir elektrinis širdies stimuliatorius padeda palaikyti tinkamą širdies veiklą. Ar taip mes nesusiliejame su technologijomis? Dar ir kaip! „Altered Carbon“ ir „Deus Ex“ įvykiai tik mokslinė fantastika? Nebūkite tuo tikri.
Kas kartą internete pamatytas vaizdo įrašas, kuriame katinas tupi ant namus tvarkančio roboto dulkių siurblio neabejotinai sukelia šypseną. O gal net Jūsų katinas taip elgiasi? Bet ar pagalvojote, kad šiam nedideliam robotukui yra suprogramuotas dirbtinis intelektas. Žinoma, jis nėra toks pažangus, kaip robotės Sofijos, apie kurią neabejotinai girdėjote. Ši robotė atpažįsta veidus, gali savarankiškai kalbėti ir reikšti savo mintis. Ir negalime pamiršti fakto, kad ji yra Saudo Arabijos pilietė! Kas sakė, kad „Blade Runner“ negali tapti realybe?
Beje, ar matėte, kaip atrodo Times aikštė Niujorke? Arba Tokijo miesto centras? Šie miestai yra puikiai atpažįstami dėl didelių ekranų, dengiančių visą pastato sieną, kurie apšviečia artimiausias gatves dieną ir naktį. Tai tikrai primena miestų, matytų „Blade Runner“ ir „Altered Carbon“ dalis.
Taigi, mūsų laikais net neverta svarstyti ar kiberpankas, kaip mokslinės fantastikos subžanras, taps mūsų realybe. Kiekvienas turėtume atsakyti į klausimą ar pastebėjome kaip greitai kiberpankas tapo mūsų realybe? Juk mes, neabejotinai, jau gyvename ankstyvajame kiberpanko amžiuje.