Šiomis dienomis, kuomet visur vienokia ar kitokia forma matome superherojus, ko gero kiekvienam mūsų kyla noras juos sekti arba jais tapti. Dažniausiai, kalbant apie superherojų, prieš akis iškyla būtent komiksuose užgimę veikėjai: Žmogus-Voras, Geležinis žmogus, Betmenas, Supermenas... Galėčiau jų vardinti tiek, kad lengvai užpildyčiau bent jau kelis šio žurnalo puslapius. Kiekvienas iš šių veikėjų turi nuolatinį priešininką. Žmogui-Vorui nuolatos ramybės neduoda Žaliasis goblinas, Geležiniam žmogui – Mandarinas, Betmenas naktimis ramiai miegoti negali dėl visos gaujos tokių arch-priešų (užbėgant įvykiams už akių neužbėgsiu įvykiams už akių), o Supermenas niekuomet negali būti ramus dėl Lekso Liuterio.
Visi šie priešininkai gali būti apibrėžiami vienu žodžiu. Skaičiusieji pirmąjį „Protagonisto“ numerį (o jei neskaitėte, tai kodėl?) turbūt atsimena, kaip pradėjome pasisveikinimą nuo apibrėžimo. Protagonistas – tai pagrindinis veikėjas, su kuriuo tapatinasi auditorija. Kiekvienas protagonistas, ar tai būtų komiksai, ar filmai, ar kompiuteriniai žaidimai, turi savo arch-priešą (nėra tinkamo vertimo angliškam žodžiui archnemesis, tad šio žodžio daugiau nebevartosiu). Tokį personažą galime pavadinti antagonistu – tai nesutaikomas priešininkas, varžovas, kuris veikia prieš protagonisto veiksmus.
Neretai skaitydami komiksus ar žiūrėdami filmus apie superherojus, mes ne ką mažiau žavimės ir antagonistais, mėgstamų herojų priešininkais. Jais žavimės ne tik mes, skaitytojai ir žiūrovai, bet ir patys kūrėjai. Tad jie nevengia imtis drąsių sprendimų ir paversti antagonistus protagonistais. Taip antagonistai yra pastatomi į scenos vidurį, o mes turime galimybę įvykius pamatyti iš jų perspektyvos ir dar geriau juos suprasti.
Kaip jau turbūt supratote, aš, šio straipsnio autorius, taip pat neretai žaviuosi antagonistais. Kartais net labiau, nei protagonistais. Todėl kviečiu Jus kartu su manimi leistis į šią pažintinę kelionę, kurioje pristatysiu mėgstamiausius savo protagonistais tapusius antagonistus ir įvykius, kurių stebėjimas, mano manymu, leidžia geriau juos pažinti ir suteikia pačių geriausių potyrių.
Džokeris
I'm not mad at all! I'm just differently sane! („Batman and Robin“ Vol. 1 #13)
Žinoma, tokiame pasakojime negalime išvengti šio personažo paminėjimo. Be to, jaučiau pareigą įtraukti bent vieną šios stovyklos atstovą. Ir tai nėra tik rezultatas to ypač didelio dėmesio Džokeriui pliūpsnio, kurį jis gavo po praėjusiais metais išleisto Todd Phillips filmo. Nors būtent šioje žinomo personažo inkarnacijoje veikėjas pastarąjį kartą gavo pagrindinę vietą scenoje (dažniausiai ja dalinosi tai su Betmenu, tai su įvairiomis blogiečių komandomis, tai su Harley Quinn ar kitais veikėjais). Ir veikėjui įžengus į šviesą kiekvienas mūsų pajautėme jam dar didesnę simpatiją, supratome, kad Džokeris nėra tik išprotėjęs blogietis – su kažkuria jo dalimi galėjo susitapatinti kiekvienas iš mūsų. Na bent aš galiu taip sakyti už save ir už savo aplinkos žmones, kurie turėjo galimybę pamatyti Arthur Fleck isotriją. Tai neabejotinai yra viena įdomiausių istorijų, kurios centre yra piktadarys. Tai yra istorija, kurią stebime užgniaužę kvapą. Tai yra istorija, kurioje pažeidžiamas žmogus, gyvenantis negailestingoje visuomenėje, nepripažįstančioje kitokių jos narių, lėtai, palaipsniui tampantis kitu žmogumi, kuris tiesiog su visais elgiasi taip, kaip buvo elgiamasi su juo.
Žinoma, taip, kaip komiksai turi įtakos filmams, taip jau įprastu tapo ir atvirkštinis procesas. „Joker“ filmui sulaukus sėkmės, „DC Comics“ išleido one-shot leidinį pavadinimu „The Joker: Year of the Villain“. Knyga buvo pavadinta tikrai nevienareikšmiškai ir simboliškai, o jos pasakojimo centre – tas pats Džokeris iš „Prime Earth“ visatos, kurioje ir vyksta visos pagrindinės „DC Comics“ kuriamos istorijos. Šis Džokeris gerokai skiriasi nuo kino ekrane matyto sociopato, lengviau jį yra pavadinti žudiku-maniaku. Ir nors minėtoje knygoje John Carpenter ir Anthony Burch duetas atliko puikų darbą rašydami šią istoriją, mano manymu, jiems neapvyko perteikti tos beprotystės, kurią perteikė Tony S. Daniel pagrindinėje „Detective Comics“ komiksų serijoje 2011 metais. „Faces of Death“ pavadintoje istorinėje arkoje Džokeris leidosi sugaunamas ir uždaromas Arkham psichiatrinėje ligoninėje tam, kad susitiktų su „Dollmaker“ pasivadinusiu nusikaltėliu, kuris klounui nupjovė veidą. Ir visa tai tik tam, kad vėliau Džokeris galėtų savo veidą dėvėti kaip kaukę.
Daktaras Aštuonkojis
I'll be a better Spider-Man than you ever were. From this day forth, I shall become... ...The Superior Spider-Man! („Amazing Spider-Man“ Vol. 1 #700)
Otto Octavius, geriau žinomas Daktaro Aštuonkojo vardu, ilgus metus terorizavo visų mėgstamą Žmogų-Vorą. Ilgus metus tiesiogine prasme, mat veikėjas debiutavo dar 1963 metais trečiajame „Amazing Spider-Man“ numeryje. Dar neseniai pagrindinio „Spider-Man“ komiksų rašytojo vietą palikęs ilgametis autorius Dan Slott įnešė į pagrindinę „Marvel“ komiksų visatą daug su šiuo antagonistu susijusių pokyčių, kurie, regis, turėjo pasibaigti vis artėjančiu paskutiniuoju susirėmimu su Žmogumi-Voru. Tokius spėjimus piršo naujiena, jog Otto Octavius kūnas sparčiai nyksta dėl praeityje įvykusių kovų ir patirtų sužalojimų ir jam gyventi liko nebe tiek daug. Aukštu intelektu pasižymintis personažas, po kurio laiko surengė tai, ką „Marvel“ pakišo po „Ends of the Earth“ istorija – jei jau jam nelemta išgyventi, tuomet jis kartu su savimi nusitemps ir visą planetą kartu su jos gyventojais ir superherojais. Taip su pakankamai siauru superherojų ratu konfrontuojantis personažas trumpam tapo pasaulinio lygio grėsme. Žinoma, planas neišdegė. Tačiau neišdegus šiam planui Otto Octavius pasiekė kitą pergalė – jis išsiaiškino kas slepiasi po Žmogaus-Voro kauke. Tai tapo „Marvel“ reklamine kampanija, kuri skelbė, kad netrukus pagrindinė „Amazing Spider-Man“ komiksų serija pasieks pabaigą ir greitai pamatysime naują Žmogų-Vorą. O brolau, niekas nesitikėjo tokios pabaigos!
Tarp gerbėjų tai sukėlė didžiulį nepasitenkinimą. Otto Octavius perkėlė savo protą į jauną ir sveiką Peter Parker kūną, o šio protą – į savo nykstantį. Taip buvo nužudytas vienas mylimiausių visų laikų veikėjų, o buvęs vienas didžiausių piktadarių kuriam laikui tapo naujuoju Žmogumi-Voru. Jau įprastas Otto Octavius genijaus lygio protas ir jam būdinga arogancija turėjo įtakos ir jo sau prisiskirtam „Superior Spider-Man“ titului. Buvęs piktadarys užsibrėžė būti geresniu superherojumi nei buvo Peter Parker, tad jis netrukus vienas sutriuškino visą „Sinister Six“ piktadarių grupuotę, kuriai pats kažkada ir vadovavo, o Niujorką saugojo nuo nusikaltėlių visą parą „Spider-Bots“ dronų pagalba. Jis buvo pakankamai tikras savo jėgomis, tad pareiškė, kad Keršytojai šiam miestui daugiau nebereikalingi ir pasitraukė iš visų komandų, kurioms priklausė jo pirmtakas. Tačiau buvę piktadario metodai ir mąstymas buvo pastebėimi ir jo superherojiškuose poelgiuose, kuomet jis pernelyg žiauriai elgėsi net ir su smulkiausiais blogiukais, taip atstumdamas nuo savęs ne tik superherojų bendruomenę, bet ir Peter Parker artimus žmones.
Žinoma, komiksuose niekas nebūna miręs amžinai (nebent tik dėdė Benas), tad Peter Parker ilgainiui sugrįžo, o Otto Octavius dabar gyvuoja kaip klonuotas Daktaras Aštuonkojis.
Tanos
I killed them because I... because I had too much love in my heart, and no place to put it, no one to give it to. („Thanos Rising“ Vol. 1 #2)
Kuomet filmo „Avengers: Infinity Ward“ režisieriai rengdamiesi jo išleidimui davė įvairius interviu, jie ne kartą paminėjo, kad šis filmas ne apie Keršytojus, bet apie piktadarį Tanosą. Jei matėte šį filmą – suprantate kodėl (jei ne, geriau peršokite prie kitos pastraipos ir dar pamąstykite ką darote su savo gyvenimu). Trečiasis „Marvel Cinematic Universe“ team-up išties buvo ne apie superherojų komandą, kuri nei karto filme net nesusibūrė. Tai buvo Tanoso istoriją. Filmas leido pažvelgti į veikėjo istoriją ir jo motyvus iš įvairių pusių. Tai buvo kone tiek pat išsamus šio dažno „Marvel“ komiksų visatos piktadario pristatymas, kokį mes gaudavome ir jo solo komiksuose. Ir tas pristatymas privertė patikėti tuo pačiu, kuo tiki pats Tanosas – jis gelbėja visatą nuo žlugimo. Ir dėl to jis buvo pasiryžęs viskam. Įprastai iš tokių veikėjų galima tikėtis, jog jie nužudys kitus veikėjus per daug apie tai nesukdami galvos. Tačiau šioji piktojo titano inkarnacija parodė jautresnę pusę, kuomet jis nuoširdžiai kentėjo dėl jam tenkančios aukos, nors ji ir nepaskatino atsisakyti tikslo. Ir nors tai skamba prieštaringai, tuo pačiu šis Tanosas yra žiaurus ir negailestingas tiek savo priešams, tiek ir tiems, kuriuos laikė artimaisiais, kurie vėliau jį išdavė.
Komiksuose šiam veikėju kur kas sunkiau prijausti ir su juo susitapatinti. Pagrindinėje „Marvel“ komiksų visatoje dažnai didžiausiu piktadariu vaizduojamo personažo istorija ne kartą buvo papasakota įvairiais tik jam skirtais leidiniais. Ir čia ji yra kur kas tamsesnė. Komiksuose matomas Tanosas nekenčia gyvenimo ir ilgą laiką siekia sunaikinti visa, kas gyva tik tam, kad padarytų įspūdį savo mylimajai Mirčiai (nežinantiems – „Marvel“ personažu pavertė ne vieną dievybę ir mitinę būtybę, o tarp jų ir Mirtis). 2013 metais išleista 6 dalių „Thanos Rising“ komiksų serija papasakojo apie Tanoso jaunystę ir atskleidė, jog išprotėjęs titanas vardan biologinio eksperimento dar paauglystėje nužudė savo motiną ir įvykdė savo gentainių genocidą. „Infinity“ istorinėje arkoje trumpai užsimenama apie tai, kad Tanosas arba savo rankomis arba savo pavaldinių rankomis yra nužudęs visus savo biologinius vaikus. Šioje istorijoje viena iš jos centrinių dalių tampa blogiečio bandymas nužudyti dar vieną savo sūnų – žemėje gyvenantį Thane. Beje, už „Infinity“ kūrimą buvo atsakingas Jonathan Hickman, kuris mano manymu yra vienas meistriškiausių pasakotojų. Jis pastarąjį dešimtmetį dirbo su „Marvel“ ir neseniai vėl privertė mane susidomėti „X-Men“ komiksais.
„X-Menai“
Ne, aš per klaidą nepavadinau vienos garsiausių superherojų komandų protagonistais tapusiais antagonistais. Tiesiog manau, kad šios „Marvel“ visatos kampelio blogiečiams dažnai yra skiriama per mažai dėmesio ir per mažai pasakojama istorijų iš jų perspektyvos. Dažniau patys „X-Men“ komandos nariai susipainioja ir „žengia į tamsiąją pusę“. Todėl šiek tiek trumpiau pasakosiu iškart apie kelis dėmesio vertus blogiečius.
Right now, the world doesn't need heroes. It needs villains. („Magneto“ Vol. 3 #11)
Buvo galima numatyti, kad paminėsiu čia ir Magnetą. „Fox“ tvarkymasis su „X-Men“ filmų serija visuomet buvo chaotiškas, atrodė neturintis aiškaus plano, bet vienu metu jie svarstė galimybę sukurti filmą, kuris būtų vadinęsis „X-Men Origins: Magneto“. Manoma, kad planus pakoregavo ne visai vykęs „X-Men Origins: Wolverine“ pasirodymas. Oficialiai kalbama, kad filmo buvo atsisakyta vardan „X-Men: First Class“, kuriame pamatėme kaip pagiežingas ir kerštingas Erik Lehnsherr pamažu tapo mutantu-teroristu, skelbiančiu karą žmonėms. Visi vėliau sekę filmai bent jau trumpam reabilituodavo šį personažą, kaip tai buvo padaryta ir komiksuose. 2011 metais išleista „Schism“ istorinė arka papasakojo istoriją, kurioje „X-Men“ komanda skilo į dvi, turinčias skirtingus tikslus ir besivadovaujančias skirtingomis idealogijomis, grupes. Vienos lyderiu tapo Ernis, kitos – Ciklopas. Būtent prie pastarojo komandos, išsižadėjęs visų savo nedorų tikslų, prisijungė Magnetas. „Uncanny X-Men“ antroje knygoje, kuri debiutavo 2012 metais ir už kurios istoriją buvo atsakingas Kieron Gillen, Ciklopas Magneto prisijungimą teisino tuo, kad būtent jis yra tas, kuris gali padėti pasiekti mokytojo Charles Xavier iškeltą tikslą – mutantų taiką su žmonėmis. Skamba nelabai įtikinamai, kuomet buvęs teroristas padeda siekti taikos. Tuo netikėjo ir kai kurie kiti komandos nariai, bet pernelyg nesipriešino. 2016 metais (tiesą sakant, ne pačiais geriausiais metais „X-Men“ komiksams) Magnetas tapo nuosavos komandos lyderiu, kuri debiutavo Cullen Bunn rašomoje ketvirtojoje „Uncanny X-Men“ knygoje. Jo vadovaujama komanda iškilo mutantams esant ant išnykimo ribos, tad savo rasės patriotu būdamas Magnetas ėmėsi visais įmanomais būdais kovoti su gresiančia lemtimi. Tie būdai nebuvo labai herojiški, kur kas labiau būdingi tiems laikams, kuomet šis veikėjas vadovavo po „Brotherhood of Evil Mutants“ vėliava susibūrusiems veikėjams. Tačiau net ir šiandien panašu, kad labiausiai piktadariškos Magneto dienos jau praeityje. Ypač jei prisiminsime 2004 metais išleistą 4 dalių komiksų seriją „Magneto Dark Seduction“, kurioje jis vos nesukėlė Trečiojo pasaulinio karo ir net Keršytojai turėjo nusileisti ir pripažinti piktadario pranašumą.
Raven Darkholme is not a woman to be trifled with. („Ms. Marvel“ Vol. 1 #18)
Mano manymu, kita veikėja, kuriai „Marvel“ visuomet skyrė nepakankamai dėmesio – Mistika. Ne vieną juodą dėmę savo biografijoje turinti herojė ne kartą, daugelio nuostabai, pasielgė tikrai herojiškai. Štai pavyzdžiui Chris Claremont eros metu „Uncanny X-Men“ 199 numeryje Mistika sudarė sandorį su federalinėmis tarnybomis ir dalį Piktųjų mutantų brolijos pavertė „Suicide Squad“ stiliaus antiherojišku „Freedom Force“ būriu. Tokį žingsnį ji žengė tik tam, kad galėtų išvengti teisėsaugos persekiojimo. Tad jei atrodo, kad net ir imdamasi bent šiek tiek herojiškų veiksmų, Mistika visuomet turi savų tikslų – taip ir yra. Tai labai gerai buvo atskleista 2003 metais imtoje leisti šiai veikėjai skirtoje solo komiksų serijoje, kurioje rašytojas Brian K. Vaughan Mistiką pavertė Profesoriui X dirbančia slaptąja agente. Šioje istorijoje Charles Xavier vaizduojamas kaip nuoširdžiai tikintis, jog pagrindinė herojė savyje giliai slepia herojiškumo gyslelę. Bent jau kartais tai atrodydavo tiesa, nes Mistika atsisakydavo sau įprastų veikimo būdų ir veikdavo taip, kaip veikiant būdavo galima tikėtis tokios veikėjos, kaip, pavyzdžiui Juodosios Našlės.
Lokis
I am Loki, Prince of Asgard. The Lord of Lies... and the God of Stories. („Infinity Wars“ Vol. 1 #5)
Pabaigai pasilikau veikėją, kuris dar pakankamai neseniai nebuvo toks populiarus. Viskas pasikeitė jam debiutavus 2011 metais didžiajame ekrane, kuomet jį meistriškai įkūnijo Tom Hiddleston. Šis aktorius Lokio suktybėms suteikė naujo žavesio, kurio, ilgoje personažo gyvavimo komiksuose istorijoje ne kartą trūko. Šiandien ne veltui tai yra vienas mėgiamiausių „Marvel Cinematic Universe“ personažų, kurio tapimo protagonistu būsimame seriale laukiu su nekantrumu.
Vis tik ir komiksuose savo suktybėmis ir apgavystėmis Lokis ne kartą patraukė dėmesį. 2010 metais daygybę veikėjų apėmusioje „Siege“ istorinėje arkoje jis buvo viena centrinių figūrų, kuri manipuliavo pakankamai daug valdžios ir galios savo rankose tuo metu turėjusiu Norman Osborn, kas nėra labai jau lengva. Tam tikra prasme, Lokis turi nemažai bendro su šį pasakojimą apie piktadarius pradėjusiu Džokeriu – apgavysčių dievas, prieš tapdamas blogiečiu, kuriuo negalima pasitikėti, buvo juokų meistras. Ši evoliucija yra pasakojama Roberto Aguirre-Sacasa rašytoje antrojoje „Loki“ knygoje, debiutavusioje 2010 metais. Dar pirmojoje dalyje Lokis prisipažįsta, kad jis daro tai ką daro tik dėl vienos priežasties – nes jis tam gimęs.
Po Lokio debiuto didžiajame ekrane jo komiksų antrininkas ėmė pamažu įgauti vis filmuose matomos charizmos, tad 2016 metais rašytojas Christopher Hastings sumanė ją nukreipti pakankamai netikėta, bet kai pagalvoji – labai tinkančia tam linkme. Tais pačiais metais, kuomet Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojai prezidentu išrinko kontraversiškąjį dabartinį prezidentą, „Marvel“ išleido keturių dalių komiksą, kuris vadinosi „Vote Loki“ ir kuriame laikraščio „Daily Bugle“ žurnalistės akimis buvo pasakojama apie Lokio kandidatavimą į šalies prezidentus.