Justinas Žilinskas: „Vis dar laukiu savo bestselerio“


Tikriausiai sunku būtų atrasti žmogų, besidomintį lietuviška fantastika ir negirdėjusį apie Justiną Žilinską. Justiną galima išgirsti ar pamatyti turbūt visur kur vyksta fantastikos renginys, jo apsakymus perskaityti daugumoje per pastaruosius 20 metų išleistų lietuvių fantastikos apsakymų rinkinių, taip pat ir Protagonisto vasaros numeryje. Jei vis tik kažkaip nutiko, kad su Justinu Žilinsku dar nesusidūrėte, trumpai pristatysiu. Justinas Žilinskas, pagal profesiją teisininkas, tarptautinės humanitarinės teisės specialistas, Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto profesorius, taip pat yra ir rašytojas- fantastas, vaikų literatūros autorius, vienas iš nuolatinių Lituanicon literatūros konkursų komisijos narių, parašęs nemažą kiekį fantastinių apsakymų ir kelias fantastines knygas. Viena iš jų - fantastinė knyga vaikams „Kaukas Gugis ir Kerų karas“ Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus išrinkta kaip geriausia 2017 metų knyga jaunesniems paaugliams, 2018 metais nominuota metų knygos rinkimuose. Knyga „KGB vaikai“ tituluojama lietuvišku bestseleriu, be to dar yra trys knygos jauniesiems skaitytojams yra ir dvi skirtos vyresniems: „Genomas 3000“ ir „Sarbintai“. Kažkaip net keista, kad iki šiol Protagonistui jo nepakalbinom. Taigi taisau padėtį ir jau perduodu žodį autoriui.


Tai pradėkim nuo pradžių. Kaip prasidėjo tavo pažintis su fantastika?


Nepamenu, bet galbūt tai buvo nuskaitytas Johno Wyndhamo „Trifidų dienų“ egzempliorius dėdės namų bibliotekoje? Bet gerai pamenu, kad iš draugų parsinešdavau kalną „Zenito“ serijos knygų, tada grįždavau iš mokyklos, užsikurdavau sriubą ant plytelės, ir, dar nenusirengęs uniformos, griūdavau ant lovos skaityti. Kartais ir sriuba pridegdavo - berods, tai buvo kai skaičiau Michael Crichton’o „Andromedos štamą“.


Nuo tų laikų tikriausiai perskaitei daugybę fantastikos knygų. Gal galėtum išvardinti kokios penkios įsiminė ar patiko labiausiai?


Nebus čia didelių atradimų: tos pačios Johno Wyndhamo „Trifidų dienos“, Andrzejaus Sapkowskio „Raganiaus“ ciklas, Stanislawo Lemo „Nenugalimas“, Neilo Gaimano „Amerikos dievai“, Robert Shackley apsakymai, Franko Herberto „Kopa“... Sunku atsiplėšti nuo klasikos.


O kada pats pradėjai rašyti fantastiką? Kaip kilo toks poreikis?


Aš visą laiką kažką rašinėdavau, kai pradėjau skaityti fantastiką, tuose rašymuose atsirado ir fantastikos. Bet labiau mėgau kitą užsiėmimą - mintyse pratęsti mėgstamas knygas, aš galėdavau vaikščioti ir balsu pasakoti, kas ten dėjosi toliau. Ypatingą postūmį tie pasakojimai įgavo, kai 1988 m. Vokietijoje pamačiau „Žvaigždžių karus“, kuriuos prieš tai buvau „matęs“ tik perpasakojimo pavidalu. Štai tada jau mano veikėjai (įskaitant lietuvių karius iš P. Tarasenkos „Pabėgimo“) net į kosmosą kilo. Kokybiškesnis, apibrėžtesnis rašymas prasidėjo atėjus į internetą ir radus ten kuriančių ar besidominčių bendraminčių el. pašto konferencijas. Taip ir gimė pirmieji jau aiškiai apibrėžti fantastiniai apsakymai.


Apie ką buvo tie pirmieji apsakymai? Ar Lietuvos fantastų bendruomenei teko juos matyti ar tik tiems bendraminčiams?


Tai buvo neilgos istorijos - viena apie merginą, turinčią Psi galių ir verčiančią ją įsimylėti vaikiną (nežinau, čia svajonė ar košmaras, bet baigiasi blogai), kita - apie skenduolį, norėjusį nusitempti į Žeimeną turistą (baigėsi gerai, nes laiku pašaukė mergina), ir tokia fantazija Doom kaip virtualaus atrakciono temomis „Per tikra“. Tai pirmuosius matė mano tinklalapio lankytojai, el. konferencijų dalyviai, IRC bičiuliai, „Per tikra“ netgi buvo išspausdintas kartu su Vilniaus fantastų klubo „Dorado“ istorijos brošiūra berods klubo 25-mečiui. Na, ir pirmasis pasakojimas apie Gugį taip pat yra iš tų pirmųjų istorijų.


Dabar esi vienas iš žinomiausių ir labiausiai matomų Lietuvos fantastų. Koks buvo tavo kelias nuo tų el.konferencijų, IRC ir „Dorado“ klubo?


Kelias, kaip bebūtų keista, siejosi su muzika - vat 1996 metų Lituanicone Lina Darbutaitė skaitė paskaitą, kurioje kalbėjo apie fantastikos įvaizdžius Boriso Grebenščikovo kūryboje. Ten aš ir atplaukiau, paskui paprašiau jos, kad leistų man jos paskaitą publikuoti internete. Tada paaiškėjo, kad ji - iš „Dorado“, kad „Dorado“ kaupiasi rašantys fantastiką... Ir taip ten atsiradau, man patiko ten sutikti žmonės, ir iki šiol tebesu tarp jų.


Tai pereinam prie Gugio. Kaip kilo mintis rašyti apie kauką, rašyti lietuvių mitologijos temomis? Ir ar manei, kad su tuo veikėju taip ilgai teks gyventi?


Taip iš karto? Na, gerai... Mintis kilo visiškai spontaniškai, vieną pavakarį, tiesiog sėdint prie kompo, nors paskui aš jos šaltinius atseku. Kūrinėlis turėjo vadintis „Slaptoji tarnyba“, ir pasakoti apie tai, kaip kaukai tampa slaptais senovės lietuvių dalinių kariais, kurie priešų lankų temples nupjausto, dar ten ką nors pridaro. O meilė mitologijai (nors nežinau, ar meilė, greičiau - noras su ja žaisti) atėjo iš Martyno Vainilaičio mitologinės poemos „Bruknelė“, kurios didelę dalį ne tik moku mintinai, bet kažkada, gavęs poeto leidimą, buvau įkėlęs į internetą atskiru puslapiu. Bet čia jau ilgas kitas pasakojimas... O kodėl lietuviai? O todėl, kad vaikystė praleista „ant“ Lietuvos istorijos, P. Tarasenkos, R. Neimanto, ir V. Misevičiaus knygų, ir perskaitytas Tolkienas (tuomet dar rusiškai). Tad natūraliai kilo klausimas: kodėl niekas nerašo apie mūsų „mažąsias tautas“? Bet - vėlgi - tai nebuvo apmąstytas projektas, tai buvo impulsas - kurti.


Prisipažinsiu kad skaičiau tik antrą Gugio dalį, bet pastebėjau kad įvairių istorinių ir mitologinių detalių ten tikrai nemažai. Ar teko dar kažkuo papildomai domėtis (skaityti, konsultuotis) apie tai, ar viskas jau iš anksčiau sukaupto žinių bagažo?


Taip, teko, bet aš nekeliu sau tikslo atkurti tikslią mitologiją, nekeliu tikslo atkartoti sakmes. Man daug smagiau sukurti savo versiją „kaip buvo“ (ir taip aitvarai virsta ugniagesiais), ir dar užsiimti visokiais vartymais ir perkūrimais, čia aš - visiškas Sapkowskio gerbėjas ir šiek tiek mėgdžiotojas.


Gana gerai pamenu reklaminį Gugio veidą - tą minkštą žaislą kailine apykakle. Jis, žinoma, įsimena, bet lyg ir sudaro įspūdį, kad Gugio nuotykiai turėtų būti įdomūs dar visai nedideliems vaikams. O kai atsiverti ir pradedi skaityti, pasirodo, kad visai rimti dalykai knygoje nagrinėjami. Kokio amžiaus skaitytojui pats rekomenduotum šias knygas?


Ne minkštas žaislas kailine apykakle, o lėlė, nuvelta profesionalios lėlininkės - Aistės Žiūkienės! Ne, tai nėra istorijos mažiems vaikams, norint skaityti Gugį jau reikia mokėti gerai skaityti, aš nesu gailestingas skaitytojui - žodynas sudėtingesnis, kišu visokius archaizmus, dar priveliu ir tik suaugusiems skirto turinio, intertekstų. Kažkada sakiau, kad tai - knyga visai šeimai, panašiai kaip Šreko animaciniai filmai. Tik, žinoma, man toloka iki Šreko autorių sugebėjimų juokauti. Tad pirma knyga - sakyčiau, 8-10, antroji - 10-12, trečiąją rašau dabar ir ji bus 12-14. Žinoma, iki 99 ir daugiau.


O kaip gimė Gugis kaip knygos veikėjas? Kaip apskritai gimsta tavo knygų veikėjai? Ar jie metodiškai suplanuojami? O gal turi gyvus žmones įkvėpėjus?


Paprastai jie ateina spontaniškai - staiga iš kažkur šliopt, ir - labas, aš - tavo veikėjas. Tik paskui gali mėginti dekonstruoti, kad Gugį sukūrei iš kažkokio ewokio, hobito ir Harkos mišinio, o Rasa Raškevičiūtė - kelių pažįstamų merginų mišinys. Metodiškas planavimas prasideda, kai imi galvoti - gal kažkoks nuobodokas tas veikėjas, reiktų pagalvoti apie jo priešistorę, ar kokias nors įdomybes... Taip Terencas Didas pradeda maniakiškai plautis rankas, o Teodoras Raškevičius vaikystėje feilino per pianino perklausą.


Kažkuriuo metu daug klausiau kūrybinio rašymo kursų, ir atradau, kad nemažai ten mokomų dalykų darydavau intuityviai. Tai dabar bent žinau, kas tai yra!


Labai ant bangos dabar tie rašymo kursai. Kaip pats manai: verta jų klausytis/juose dalyvauti ar vis tik geriau savo energiją ir laiką skirti tiesiog rašymui ir praktikai?


Nepakenks, tik jeigu jau imiesi kursų, tada - būtinai praktikuokis. Rašyti išmokstama rašant. Daug rašant ir daug taisant. Na, bent jau mano toks kelias, jeigu galiu sakyti, kad rašyti išmokau. Žinoma, visada yra ir filologijos studijos, jeigu nori daugiau nei „šiaip kursų“.


Tai kaip vyksta tavo knygų rašymas? Pirma - juodraštis, o paskui daug taisymų? Ar vis tik norisi iš pirmo karto parašyti puikiai?


„Juodraštis“ yra labai sąlyginis pavadinimas, dabar turbūt jau tenka juos vadinti „versijomis“. Paprastai būna pirma versija. Nebūtinai knygos, gali būti ir puslapio. Kitą dieną, jis jau virsta antra versija, nes paprastai skaitau, ką parašiau, ir dailinu, redaguoju, keičiu, ir tik tada, kai mane tenkina, judu toliau tekstu. Taip atsiranda rankraščio versija, kuri jau keliauja protingiems žmonėms arba beta testuotojams - draugams, o jeigu jau leidyklai įsipareigojęs - leidėjams. Klausau pastabų, atsižvelgiu arba ne (dažniau - taip), ir gaminu kitą versiją. Taip iki pergalingos pabaigos.


Tai kurioje rašymo fazėje (t.y. versijoje) dabar trečioji knyga apie Gugį?


Pirmosios versijos būklėje, t.y. vis dar gimsta.


Tai greitu metu (pavyzdžiui kitąmet) knygos dar nelaukti?


Kitąmet matyt ne, nebent į metų pabaigą. Kol kas leidybiniai planai dėliojasi taip.


Žodžiu vaikai turi ko laukti. O kaip su suaugusiais fantastikos skaitytojais? Ar yra kokių, nors ir tolimų, planų parašyti fantastinę istoriją jiems?


Tikėkimės, kad turi. Su kūriniu visada taip - galvoji, kad su juo apversi pasaulį, o nieko ypatingo neįvyksta. Galvoji, kad nieko ypatingo neįvyks - o jis ima, ir susirenka premijas. Dėl suaugusių - tikrai norėčiau kada grįžti prie mokslinės fantastikos, be to, ir „KGB vaikų“ antroji dalis yra pradėta. Bet, deja, laiko ne visada viskam užtenka. Ir noro, žinoma, o ką jau kalbėti apie įkvėpimą.


Dėl premijinio kūrinio lyg ir aišku, o kuris (kurie) buvo tie, kurie tavo kūriniai tavo nuomone liko mažai pastebėti ar neįvertinti?


Na, aš labai didžiuojuosi pirmuoju „Gugiu“, tuo metu Lietuvoje nieko panašaus nebuvo, tikėjausi daugiau. Taip pat įdomiai nutiko su „KGB vaikais“ - dabar yra ta 1990-inių manija, prasidėjusi su R. Kmitos „Pietinia kronikos“. Aš apie 1996 metus rašiau dar 2003, bet labai įdomiai - knyga gerai startavo, bet sustojo ties antro tiražo puse. Kodėl? Iki šiol nežinau, matyt, autoriaus talento trūkumas. Vis dar laukiu savo „bestselerio“, kitaip tariant.


O taip jei pafantazavus: jei kokia kino studija imtųsi ekranizuoti kurią nors tavo knygą: kurią labiausiai norėtum pamatyti ekrane?


Matyt, kad Gugį, kurią nors iš jo istorijų - galbūt su aitvaru? KGB vaikai man jau dabar atrodo, kaip beveik scenarijus, bet lietuviška fantastika? Nu nu…


Bet tai kas gi yra negerai su lietuviška fantastika?


Biudžetai (jeigu apie filmą). Jeigu apie literatūrą - jos nėra. Masės nėra - tik pavieniai bandymai, nevirstantys sistema. Bendrai - nėra žanrinės literatūros: detektyvo, trilerio, siaubo. Tas pats Tapinas nebūtų praėjęs į leidybą su savo stympanku, jeigu ne jo vardas.


Ar manai, kad tai įmanoma kažkaip pataisyti? Įkvėpti/išmokyti žmones? Ar tiesiog jau tokie tie lietuviški genai, kad apskritai nemokam mes kurti istorijų?


Manyčiau, ne genai, o tradicija, ir ilgą laiką buvęs aiškus skirstymas, kad yra gera gilioji literatūra ir bloga žanrinė. O dėl pataisymo - turbūt reikia laiko, aišku, gerai, kad būtų leidyklų, kurios drąsiau eksperimentuotų, bet čia jau į rinkos dydį atsiremiame. Kita vertus, yra Islandija…


Kaip kilo mintis „Genomui 3000“?


Iš vieno sakinio apsakyme „Lede“ (beje, laikau tai vienu geriausiu savo apsakymų), kur aiškinant, kas yra „puristai“, atsirado frazė „Genomas 3000“ tragedija. Tad teko tragediją aprašyti.


Teko skaityti, kad kai kuriems skaitytojams ši knyga pasirodė seksistinė. Ar sutiktum su šiuo „kaltinimu“? Ar rašant ir turėjai tikslą sukurti tokius, sakykim, visai ne feministinius moterų portretus?


O, kaip norėčiau tą atsiliepimą paskaityti, pasidarė labai įdomu. Moterų ten portretų keletas - suradikalėjusi tradicionalistė (kaip pažįstama, ar ne, nors 2003 m.), ir jauna policininkė. Tada, kai rašiau, seksizmo sąvoka Lietuvoje buvo retenybė, tad gal iš dabartinės perspektyvos gali kažkurios scenos atrodyti nejautrios, nekorektiškos. Laikas bėga.


O šiaip ar mėgsti skaityti skaitytojų atsiliepimus apie savo kūrinius? Ar neerzina/neliūdina, jei randi ten kritikos?


Kadaise labai erzindavo ir liūdindavo, dabar dažniausiai arba pasijuokiu, jeigu matau, kad kritika šauna pro šalį, arba pasiimu tai, kas man atrodo svarbu. Ne visada kritikams atleidžiu, ilgai juos prisimenu, bet jau nešoku į internetines kovas su riksmu: „Nesupratot! Durniai!“


Štai, parodei „KGB vaikų“ recenziją: autorė skundžiasi, kad nebuvo veikėjo, su kuriuo galėtų tapatintis, o ypač erzino pagrindinė veikėja. Ir man tai yra komplimentas, nes toji veikėja specialiai tokia sukurta - nemaloni. Ir tas jos nemalonumas yra daug pasakantis.


O ar nebuvo baisu tuo, kad pagrindinė veikėja nemaloni atbaidyti skaitytoją?


Kas vieną atbaido, tas kitą - pritraukia. Aš retai kurdamas veikėją galvoju, kad „va, sukursiu tokį, kuris patiks skaitytojui“. Man jie gyvena savo gyvenimus, man norisi, kad jie būtų įvairiapusiai, gal jeigu daugiau galvočiau apie pataikavimą publikai mane ir daugiau skaitytų, bet rašymas - jis šiek tiek intymus, juk viską imi iš savęs, savo aplinkos ir savo patirčių. Aš stengiuosi išlikti autentiškas, tai turi savo kainą.



Tavo bibliografijoje išties didelę dalį užima knygos vaikams. Ar pats save laikai labiau vaikų rašytoju ar rašytoju - fantastu?


Dabar jau save laikau tiesiog rašytoju, kurio daugumoje kūrinių yra fantastikos.


O kaip su „Sarbintais“ nutiko? Prisipažinsiu - neskaičiau, bet supratau, kad fantastikos ten nėra, ar ne? Kaip kilo mintis parašyti tai ir leisti būtent kaip elektroninę nemokamą knygą?


Kaip ir dažnai nutinka, mano kasdieniai rašymai vis pasirodo feisbuke. Kažkada, nukeliavęs į vaikystės kaimą, užlipęs ant aukšto, aš atvėriau sau atminties blyksnių skrynią, ir pradėjau tuos blyksnius aprašinėti, jais dalintis, o paskui, kad neprapultų - pasiūliau „Naujo vardo“ leidėjams. Jie - priėmė. Taip, fantastikos ten nėra visiškai. Galimas daiktas, kad ir kitoje mano knygoje visiškai nebus fantastikos, bet tikiuosi, kad ji nuo to netaps prastesne.


Tai iš visų paties parašytų knygų, kuri iki šiol patinka labiausiai? Kurią labiausiai rekomenduotum paskaityti tiems, kurie dar nėra susipažinę su tavo kūryba?


Labiausiai man patinka pirmoji Gugio dalis („Gugis - girių kaukas ir žmonių draugas“). Vertingiausia turbūt – „Mano Vilnius mano“. Na, o jeigu norite Žilinsko su keiksmažodžiais (kas dažnam atrodo labai sunkiai suderinama), tada – „KGB vaikai“. Aš taip pat gerai galvoju apie keletą savo apsakymų – „Lede“ (Geriausia Lietuvos fantastika 2002), „Greitoji pagalba“ (Geriausia Lietuvos fantastika, 2001) ir „Paskutinė užduotis“ (Geriausia Lietuvos fantastika 2003-2006). Beje, neseniai „Protagoniste“ spausdintas apsakymėlis „Kartą Žirmūnuose“ - irgi geras.


O jei žiūrint savikritiškai: ar yra kuris nors publikuotas kūrinys, su kuriuo manai paskubėjęs? Toks, kuris jau nebeatrodo toks geras, kaip atrodė anksčiau?


„Genomas 3000“. Juk jis gimė kaip internetinis serialas, ir, deja, nelabai jį pagerinau post-produkcijoje. Negalima pradedančių autorių palikti be redaktorių priežiūros.


O kalbant apie kitų lietuvių fantastų kūrinius. Nedaug jų, žinoma, bet gal turi kokį bent jau top trejetuką?


Giedrius Vilpišauskas „Vėjas nuo jūros“, neabejotinai geriausias. Andriaus Tapino „Maro diena“. Gintauto K. Ivanicko „Tamsa ryja tamsą (Umbros kronikos, 1 dalis).“

A, beje, prie TOP-3 visai netoli yra Širšės „Spiečius“.


Ar yra koks fantastikos žanras, kurio pasigendi lietuvių kūryboje? O gal yra ir toks, kuris išnaudojamas per daug?


O, taip! Mokslinė fantastika. Jos tiesiog nėra, mokslinės ir gerai parašytos. Na, nebent trumposios formos kaip G. Kulikausko „Pamatyti baltąjį šermukšnį“, bet ir tai su išlygomis. Sako, dabar visas internetas rašo apie vampyrus ir vilkolakius. Tai jų matyt per daug.


Ačiū Justinui už pokalbį