Širšė – rašytoja-fantastė prieš keleris metus išleidusi savo pirmąją knygą „Spiečius“ leidyklos pristatytą, kaip postapokaliptinis romanas. Nors apie antrąją knygą dar kol kas negirdėti (red. iš ateities pastaba - „Popierinis kambarys“ au anonsuotas!), tačiau Širšė sudėjusi rankų nesėdi: jos apsakymai publikuoti „Protagonisto“ antrajame numeryje, fantastinių apsakymų rinkiniuose „Lietuvos šimtmečio fantastikos almanachas“ bei „Pašiurpos“. Prie lietuviškos fantastikos gyvavimo autorė prisidėjo ir nupiešdama du viršelius leidyklos „Naujas Vardas“ knygoms bei nulipdydama bareljefą pagarsėjusiai 2018 metų Lituanikono Chtulhu skulptūrai.
Nors savo veido fantastikos renginiuose Širšė neslepia, tačiau tikrąjį vardą yra linkusi nutylėti. Kodėl buvo priimtas toks sprendimas ir dar daug kitų dalykų ji sutiko atskleisti „Protagonisto“ skaitytojams.
Tai pradėkime turbūt nuo jau dažnai girdėto klausimo: kodėl pasirinkai pasirašinėti slapyvardžiu ir neatskleisti savo tapatybės?
Prieš pasirodant „Spiečiui“, leidykla manęs klausė ar pseudonimas „Širšė" – galutinis ir nekeičiamas? Klausiu todėl, kad kūrinys – pakankamai rimtas, o toks pseudonimas verčia žiūrėti į jį kiek nerimtai…
Tada pasakiau, kad pagalvosiu ir tikrai pagalvojau. Pasvėriau „už” bei „prieš” ir apsisprendimą nulėmė tai, kad:
- rašymas nėra ir niekada nebus mano pragyvenimo šaltinis, todėl nenoriu profesinės veiklos, iš kurios valgau duoną, maišyti su hobiu – vis dar yra labai daug žmonių, kurie tapatina autorių ir veikėją: jo veiksmus, įsitikinimus, paklydimus.
- rašymas man yra laisvė. Nenoriu savęs riboti, nenoriu atmesti temų ar siužetų, nes jie kuo nors „nepriimtini”, per daug grubūs, per daug erotiški, per daug sadistiniai, per daug stabmeldiški, per daug politiški, per daug…
- jau praėjo trys metai, kaip sukirtome rankomis su nemokamų elektroninių knygų leidykla „Naujas vardas“ ir iki šiol man nebuvo kilusi mintis, kad noriu kažko kito nei nemokamos ar elektroninės knygos. O kol neinu į „tikrų” knygų leidyklas, mano tapatybė niekam nerūpi ir aš tuo mėgaujuosi.
- visos asmeninės priežastys, tokios kaip, pavyzdžiui, nepasitikėjimas (tiek savimi, tiek kitais): kadangi slapyvardis leidžia maksimaliai pasislėpti, todėl galiu manyti, kad jei kažkam patinka Širšė, tai tik dėl sukuriamo turinio kokybės, o ne dėl kažkokių kitų priežasčių – tokia mąstymo logika šiek tiek apmaldo mano paranojas.
Taigi šis klausimas turi daugybę atsakymų, bet trumpiausias, matyt, būtų tas, kad pasirašyti slapyvardžiu priežasčių buvo ir vis dar yra gerokai daugiau nei tikruoju vardu, mat pastarasis variantas vis dar neturi nė vieno „už“.
Kaip suradai leidyklą „Naujas Vardas“ ir kodėl nusprendei savo knygą leisti būtent ten?
Kaip suradau – nebepamenu, nes tikrai seniai apie juos žinau. Greičiausiai užtikau kažko ieškodama internetuose, o gal kokiam forume perskaičiau. Žinau tik, kad dar prieš rašydama Spiečių jau buvau jų puslapį panaršiusi ir pasižymėjusi atminty, kad „čia kažkas įdomaus“. Mane patraukė pati idėja – leisti (dar) nežinomus autorius ir būtent nemokamos elektroninės knygos formatu.
Su kitomis leidyklomis nebendravau, nes rašydama Spiečių neplanavau, kad jis taps knyga. Tai buvo tiesiog dar viena mano parašyta, elektroninėje erdvėje skelbta, istorija. Ir tik kūrinį užbaigus šovė mintis pamėginti susirasti tą „įdomią“ leidyklą, kur leidžia nemokamas elektronines knygas ir pabandyti nusiųsti rankraštį. Nelabai tikėjau, kad jie sutiks leisti, į visą šį bandymą žiūrėjau daugiau kaip į žaidimą, kažkokį eksperimentą ir visai nemaniau, kad tai taps kažkuo realiu, o juo labiau – knyga.
Ar buvo kokių nesklandumų su elektroninės knygos leidimu? Kiek užtruko nuo atsakymo „taip“ iki jos pasirodymo?
Viskas vyko labai sparčiai – ypatingai greitai gavau atsakymą, kad knygą leis. Pamenu, vos kelios dienos buvo praėjusios nuo išsiuntimo, kai gavau pakankamai lakonišką „leisim“. Tuomet man net keista buvo, jog fiziškai perskaityti taip greitai pavyko, jau nekalbu apie sprendimo priėmimą.
Kiti darbai taip pat ilgai netruko: nuo susitarimo su leidykla iki knygos pasirodymo praėjo vos trys mėnesiai.
Nesklandumų nebuvo tik kelios pamokos man pačiai, kurių svarbiausia turbūt ta, kad ateity neleisiu knygos be kalbos redaktoriaus. „Naujas vardas“ man jo neskyrė, nes įvertino tekstą kaip gana raštingai parašytą, bet vis dėlto knygoje likę nemažai klaidų, kurios man vis dar daro gėdą. Siaubingai apmaudu, kai susilauki komentaro, jog istorija gera, bet klaidos, klaidos…
Ar turėdama antrą knygą leistum ją ten pat? O gal turi tikslą iš knygos kada nors uždirbti?
Taip, manau, kad ten pat leisiu ne tik antrą, bet ir trečią, ketvirtą ir visas knygas, kiek tik man jų pavyks parašyti (čia aš stengiuosi būti optimistė).
Labiausiai dėl to, jog man patinka, kad mano knyga yra elektroninė ir nemokama. Jei nebūtų šios leidyklos, greičiausiai mano kūryba taip ir liktų prieinama tik bloge ar kokiose rašytojams skirtose platformose, taip niekada ir neįgaudama knygos pavidalo, nes nemanau, kad rašau taip gerai, jog būtų verta nukirsti bent vieną medį. Taip pat nevertinu savo kūrybos ir materialia prasme. Gal labiausiai būtent dėl to, kad visiškai netikiu galimybe užsidirbti iš knygų rašymo Lietuvoje. Bent jau ne su tokiais resursais, kurie man prieinami – čia labiausiai turiu omenyje (savi)reklamos poreikį, kas man iš prigimties yra labai svetima ir neįdomu.
O kadangi išplaukti į platesnius vandenis, tai yra pradėti rašyti kitomis kalbomis, neketinu, tai atitinkamai nei turėti agentą, nei kontraktą su užsienio leidykla, nei uždirbti milijoną iš rašymo nesišviečia… Taigi, kol tokia situacija, lieku prie geriausiai mano požiūrį šiai dienai atitinkančio „Naujo vardo“.
Su „Nauju vardu“ vėliau bendradarbiavai piešdama viršelius kitų autorių kūriniams. Kaip prasidėjo šitas bendradarbiavimas?
Dėl to beveik visi laurai tenka mano bičiuliui Aurimui Gailiūnui. 2018 metų vasarą rasyk.lt svetainėje jis organizavo siaubo pasakų suaugusiems konkursą, o geriausių darbų rinktinę pasižadėjo išleisti „Naujo vardas“. Taigi konkursas įvyko, laimėtojai buvo išrinkti, prasidėjo knygos leidimo darbai: kažkur prieš metus Aurimas man pasiūlė prisidėti prie jų kuriant viršelį. Sutarėm, kad aš piešiu „senoviškai“ (popierius ir pieštukas), o jis padarys visus „naujoviškus“ patobulinimus, t.y. skaitmenizuos, papildys, suredaguos, na žodžiu pavers tokiu, kad nebūtų gėda žmonėms parodyti. Tai taip kartu ir sukūrėme siaubo pasakų rinktinės „Pašiurpos“ viršelį. Tik tiek, kad kol ši knyga išvydo pasaulį, dar gavau pasiūlymą ir tiesiai iš „Naujo vardo“, nupiešti viršelį kitai jų leidžiamai knygai – „Beveidė“ (aut. Rima Kišūnaitė, Gintaras Balionis). Šiek tiek patrypčiojau, nes buvo nejauku imtis to vienai, bet leidykla neišsigando, kad aš jiems duosiu ne skaitmeninį piešinį, o tiesiog skanuotą ar fotografuotą paveiksliuką, todėl nebeliko priežasčių atsisakyti tokio įdomaus iššūkio.
Na ir dar papasakok kaip nutiko, kad darei Chtulhu bareljefą žymiajam paminklui Lukiškių aikštėje?
Oi, Chtulhu paminklo istorija verta atskiro pasakojimo ir ne tiek to monumento kūrimas, kiek jo trumpas, bet ryškus pasirodymas Vilniaus viešojoje erdvėje. Manau, tai buvo labai geras 2018 metų „Lituanicon“ organizacinės grupės projektas. Vien ko verta tai, kad pastačius jį (darbai vyko nakties metu), ryte buvo pranešta policijai apie galimai pavojingą savadarbį objektą, kad savivaldybė gavo oficialų raštą su susirūpinusių piliečių skundu dėl šventos vietos niekinimo ir kabalistinių objektų garbinimo, kad paminklas buvo „Grindos“ demontuotas ir išvežtas nežinoma kryptimi, ir po kelių valandų vėl tos pačios „Grindos“ sugrąžintas į Lukiškių aikštę (matyt, nustačius, kad tas savadarbis objektas nėra toks pavojingas, kaip iš pradžių įtarta). Žodžiu, tai buvo tikrai reakciją sukėlęs ir jos įvairiais kanalais susilaukęs projektas.
O kaip aš ten atsiradau? Tai kaip dažniausiai man nutinka – atsitiktinai.
Turiu tokią laimę-nelaimę gyvenime žmonėms atrodyti atšiauri ir neprieinama. Kartais tai rimtai apsunkina gyvenimą ir tampa įvairių nesusipratimų šaltiniu, ypatingai keblu su tokiu įvaizdžiu profesinėje veikloje. Bet geroji reikalo pusė ta, kad štai virtualioje erdvėje, matyt, sudarau visai priešingą įspūdį, mat vis nutinka sulaukti pasiūlymų sudalyvauti tai viename, tai kitame projekte. Tai šis nebuvo išimtis – man parašė vienas „Lituanicon“ organizatorių su pasiūlymu prisidėti prie Chtulhu paminklo gamybos, mat buvo girdėjęs, kad aš esu „lyg ir skulptorė“. Na, jokia aš ne skulptorė (neturiu supratimo, iš kur tokie gandai...), bet ši klaida buvo man labai naudinga, nes leido išmėginti kažką naujo ir tiesiog turėti dar vieną šaunų prisiminimą. Visada labai džiaugiuosi visokiomis naujomis patirtimis ir stengiuosi nepraleisti pasitaikančių progų.
Daug kas sako „parašyti knygą tai tik pradžia“ ir kad didžiausias darbas prasideda norint ją reklamuoti, pristatinėti. Ar sutinki? Ar esi ta autorė, kuriai kalbėti apie savo kūrinį lengva?
Šiaip nelabai galiu atsakyti į šitą klausimą, nes aš pati nedariau jokios knygos reklamos, neskaitant keleto įrašų FB. Galima sakyti, kad „Spiečius“ gyvena savo gyvenimą, o aš – savo. Kraičio iš manęs jis gavo savo elektroninę nemokamą formą ir dabar viskas priklauso nuo to, kiek skaitytojų įstengs privilioti savo turiniu bei prieinamumu.
Tiesa, buvo keli knygos pristatymai už kuriuos esu dėkinga Justinui Žilinskui, pakvietusiam mane į „Hukoną“ ir į „Lituaniconą“, kur galėjau auditorijai pristatyti savo knygą. Taip pat buvo vienas susitikimas su skaitytojais „Fantastinių knygų klube“, tad apie knygą teko šiek tiek pakalbėti, tik nežinau ar tai galima būtų pavadinti kažkokia reklamine kampanija, nes darbu tai tikrai nepavadinčiau: man malonu kalbėti apie kūrinį, kūrybą, išgirsti kaip kiti tai vertina ir supranta. Tai tokius aptarimus daryti tikrai nėra sunku, tačiau apie aktyvią reklamą negalvoju, nes man, kaip senovės lietuvei, save girti ir siūlyti yra kažkas tokio ypatingai varginančio.
Papasakok apie savo rašymo ritualus. Ar rašai kasdien? Ar planuoji prieš rašydama? Jei taip, tai kaip vyksta tavo planavimo procesas?
Ypatingosios rašymo kėdės ar kūrybos aromatą skleidžiančios žvakės neturiu. Produktyviausias kūrybinis laikas man būna tada, kai gyvenime nieko įdomaus nevyksta pakankamai ilgą laiką: kai įsigali rutina, nurimsta visos santykių dramos, darbiniai maratonai, išsisemia kūrybiniai projektai ir horizonte nesišviečia jokie nauji nuotykiai. Jei mano gyvenime vyksta bent kažkas įdomesnio – kaip rašytoja aš niekam tikus, nes negaliu prisiversti net minimaliai prisėsti prie rašymo, o ir galvoje istorijos tokiu metu lizdelių nesuka.
O štai tobulos rutinos periodais išsigelbėjimo ieškau rašyme ir iš gyvenimo nuobodybės bėgu į išgalvotus pasaulius. Tada daug laiko spoksau į vieną tašką, tuo švelniai kraupindama aplinkinius, ir suku kokią nors kūrybinę mintį. Pradžioje žymiuosi tik siužeto stuburą, detales apie veikėjus, jei reikia, pasirenku medžiagos, nuolat dėlioju ir perdėlioju siužetą galvoje, kol jis man ima patikti. Tada pereinu prie smulkesnių epizodų apmąstymo ir, idealiu atveju, rašyti sėdu jau turėdama atskiras teksto atkarpas galvoje. Žinoma, jei kūrinys trumpas, tarkime iki 10 psl., būna parašau ir be jokio ypatingo pasirengimo, tiesiog ekspromtu dėliodama galvoje susikaupusius epizodus, mintis, palyginimus ar kitas gyvenimo detales.
Paskutiniais metais rašymui laiko išvis neskiriu. Buvo vienas trumpas etapas (kitaip dar vadinamas atostogomis), kai galėjau skirti vidutiniškai 4-5 valandas per dieną, bet tuomet tai jau tampa darbu ir nežinau, kiek ilgai tokiu ritmu galima būtų rašyti ir vis dar tai vadinti hobiu (ir iš tikro tai mėgti). O pats optimaliausias rašymui skiriamas laikas man – dvi valandos. Skiriant tiek laiko nesunku prisėsti kasdien, o ir progresas yra apčiuopiamas, todėl kūryba nespėja apaugti voratinkliais dar istorijos vidurio nepasiekus.
Tiesa, vis dėlto prie ritualų galėčiau paminėti laisvąjį rašymą. Nors paprastai aš tingiu jam skirti papildomą ketvirtį valandos, tačiau kai prisiverčiu, niekada nesigailiu, nes mane jis tikrai veikia labai teigiamai, tad jei nebandėte – labai rekomenduoju.
Ar prieš publikuodama tekstą klausi kokio nors „beta skaitytojo“ nuomonės?
Kol pagrindinė kūrybos skelbimo platforma buvo rasyk.lt, tą funkciją atlikdavo tuntas kintančių betų – tai yra visi svetainės lankytojai, kurie užsukdavo paskaityti. Žinoma, toks masinis komentavimas reikalauja šiokios tokios atrankos: reikia susivokti, kad kai kurie komentarai būna nulemti asmeninių skaitytojų preferencijų, kai kurie patarėjai lenkia ne į tą pusę, kur man norisi eiti, dar kiti pastebėjimai iš principo būna į pievas. Bet, kadangi toje platformoje pragyvenau ne vienerius metus, ilgainiui atsirinkau visą būrį labai šaunių skaitytojų, kurių patarimus visuomet labai vertinu ir dabar, jei jaučiuosi neužtikrinta dėl teksto, galiu kreiptis į bet kurį iš jų ir būti tikra, kad kažką tikrai įkalbinsiu pabūti mano beta. Be to, kai pasitaiko proga, savo potencialių betų sąrašiuką praplečiu – mėgstu išmėginti bendradarbiavimą ir su naujais žmonėmis, nes niekada negali žinoti… Tad neturiu pastovaus savo tekstų vertintojo. Ilgiausią šio darbo stažą turi sesuo, kuri buvo pirmoji mano skaitytoja bei kritikė ir kurią vis dar kartais įkalbinu paskaityti kokį juodraštį.
Kaip reaguoji į kritiką? Ar ji skaudina? Ar pati mėgsti kritikuoti kitus rašančiuosius?
Dėmesio, tuojau perskaitysite tikros babos monologą, tai turit galimybę išvengti to „o mano laikais buvo“ – nesakykit, kad neįspėjau.
Kritiką aš myliu ir labai vertinu. Kadangi mes neturime jokių rimtesnių kūrybinio rašymo mokymų, tai autoriui mėgėjui kolegų rašytojų kritika yra vienintelis būdas tobulėti. Jei jūs dabar galvojate apie visus tuos rašymo kursus, kurių reklamas matėte, tai aš dar neaptikau nė vienų, kurie siūlytų normalų mokymą. Ta prasme mokymą. Su tekstų nagrinėjimu, klaidų aptarimu, pabaksnojimu į vietas, kur nusigrybauta ir aptarimu, kodėl čia yra blogai (taip, tas baisus žodis, kurio pradėjome bijoti). Dabar mokymuose yra priimta ne ugdyti, o kurti malonią atmosferą, skatinti saviraišką, mokyti atrasti savo kūrybinį potencialą, leisti pasijusti kūrėju ir taip toliau ir panašiai. Jūs man parodykite smuikininką, su dideliu potencialu, labai išraiškingą ir didį kūrėją, kuris nemokėtų laikyti stryko ir negebėtų išgroti visų akordų. Arba kepėją, kuris nežinotų, ką kepiniui duoda sviestas, kiaušiniai ir ką daryti su soda. Paimkit bet kurią profesiją, amatą ar hobį. Visur be įkvėpimo turi būti ir žinios. O žinių negali įgyti vien iš teorijos, tam reikalinga praktika. O praktika nieko verta, jei nėra „veidrodžio“, parodančio klaidas.
Teisybės dėlei reikia paminėti, kad kreipiantis privačiai į kai kuriuos kūrybinio rašymo mokytojus, galima gauti ir argumentuotos kritikos, ir patarimų, tačiau mes kalbame apie privačias pamokas, kurios ne kiekvienam įkandamos.
Taigi mano akimis kritika yra tas nemokamas bei gana lengvai prieinamas būdas tobulėti. O dažnam mėgėjui – ir vienintelis.
Ar man malonu gauti kritikos? Ne, nėra malonu – taip pat kaip mokykloje nebūdavo malonu gauti prastą pažymį iš temos, kurią mokiausi, į kurią gilinausi, bet kažkas nepavyko. Taip pat ir rašyme: apmaudu, kad nepavyko, bet stengiuosi į tai žiūrėti kaip į pamoką.
Dėl kitų rašančiųjų kūrinių nagrinėjimo turiu pripažinti, kad dabar jau tingiu tai daryti. Duoti geras pastabas ilgesniam prozos tekstui užima visai rimtą laiko atkarpą, reikalauja įsiskaitymo, įsigilinimo ir pamąstymo, o kadangi dauguma pradedančiųjų autorių jaučiasi labai gabūs, tai dažnai tos pastabos būna arba ignoruojamos, arba dar geriau – sukelia pyktį. Todėl taupydama savo laiką ir kitų emocijas dabar komentuoju tik tiems autoriams ir tuos tekstus, kuriuos pakomentuoti manęs paprašo.
Dažnai girdžiu rašytojų padūsavimus, kad jie turi tiek idėjų, bet jų niekaip nesugeba užbaigti iki kūrinio. Ar tau irgi taip būna?
Ne, man taip nebūna. Nors tam tikrais etapais kyla nemažai idėjų, kurios suintriguoja ir įžiebia viltį, kad „o gal tai būtų visai nebloga istorija“, bet paprastai tos idėjos labai greitai būna atmetamos, nes nepraeina elementarios patikros: vienoms stinga originalumo, kitoms nesiriša siužetas, trečios tiesiog manęs netraukia – priežastys įvairios, bet rezultatas vis tiek tas pats. Gera, man patinkanti, idėja yra retas paukštis, todėl – brangus.
Dar apie „Spiečių“. Elektroninėje knygoje įrašyta, kad tai „postapokaliptinis fantastinis romanas“. Ar taip apie jį ir galvojai jį rašydama?
Taip jį pavadino leidykla. Aš pati jo nelaikau postapokaliptiniu, bet tuo pačiu šis priskyrimas nėra ir klaidingas. Veiksmas romane tikrai vyksta po tam tikro civilizacijos žlugimo, tačiau tai yra senas įvykis, t.y. po žlugimo jau yra praėję šimtmečiai. Čia tas pat, kaip sakyti, kad mes esame dinozaurų postapokaliptinė visuomenė. Na, kaip ir taip, bet kaip ir „whaaat?“
Kadangi suprantu, jog tam tikras priskyrimas yra reikalingas vien tam, kad potencialiam skaitytojui būtų aiškiau, o kiti fantastikos (sub)žanrai man neatrodė labiau tinkamesni už postapokalitiką, tai taip ir liko.
Be to romane išties yra daug pasaulio: naujų, po ankstesnės civilizacijos atėjusių, socialinių struktūrų, naujų „technologijų“, naujos religijos, net naujų rasių, tad tai, kas yra aprašoma, kas susikūrė, tikrai kilo iš žlugusio seno (jau beveik kalbu knygos žodžiais…). Žodžiu, pasaulis knygoje tikrai užima svarbią vietą ir tai yra dar vienas ryšys su postapokaliptiniu žanru – man pačiai jame labiausiai ir patinka būtent tas visa apimantis jaunos civilizacijos kūrybiškumas (kaip užmušti mamutą, kai rankoje turi tik runkelį?), praeities likučių integravimas (Senieji garbino deivę Neste, jos ženklą keldavo prie kelių ir sankryžų, nes ji buvo keliautojų globėja), visuomenės architektūros pokyčiai (mes sekame Petrą, nes jo odą išberia neoninėmis dėmėmis, vos priartėja Blogis) – čia yra neišsemiami klodai fantazijai ir didžiausi iššūkiai. Nors pasaulio (at)kūrimas nebuvo pirminė knygos idėja ir akcentas, bet rašant poreikis apsvarstyti tas naujas struktūras (visuomenės, technologijų, tikėjimo...) iškildavo kiekviename žingsnyje, todėl galutiniame variante jo tikrai daug, o kadangi jis toks kitoks nei mūsiškis, tas jo pavadinimas postapokaliptiniu ir nesukelia gilaus noro prieštarauti.
Kaip pati žiūri į postapokaliptinę literatūrą? Ar skaitai? Ar rašai? Ir kodėl nedalyvavai Protagonisto postapokaliptinės Lietuvos konkurse?
Skaitau labai impulsyviai ir negalėčiau išskirti jokio mylimo ar nekenčiamo žanro. Būna etapų, kai skaitau detektyvus, būna – romanus, būna pasineriu į fantastiką ar pasiimu kažką rimtesnio. Kai pradėjau rašyti fantastiką, buvo momentas, kai galvojau, kad reikia jos daugiau paskaityti, tačiau ilgainiui supratau, kad nesu aš vien fantastikos rašytoja ir nesirišu taip stipriai prie šio žanro bei kitas, net svarbesnis dalykas – pamačiau, kad koncentracija į kažką vieną apriboja. Literatūra yra universali ir ta sėkla, kuri į galvą įkrito skaitant klasiką, gali puikiai augti rašant meilės romaną. Galima mokytis detektyvo rašymo subtilybių ir panaudoti jas toje pačioje fantastikoje.
Tiek gyvenime, tiek literatūroje neturiu favoritų, mėgstu jungti, perkelti elementus iš jiems įprastų terpių į netipines vietas, man patinka eksperimentuoti ir labiausiai nemėgstu kartotis, todėl man yra būtinos „erdvios ganyklos“.
Bet postapokaliptinį žanrą išties mėgstu, bet ne literatūroje, o kine. Čia turbūt vienintelis, pro kurį nepraeinu ir mielai žiūriu, kai tik pasitaiko proga.
Protagonisto postapokaliptinės Lietuvos konkursas… Rašiau postapokaliptinį apsakymą Lietuvos šimtmečio fantastikos almanacho konkursui, beje – tada apsakymas pateko tarp nugalėtojų ir buvo publikuotas tame (taip pat elektroniniame ir taip pat nemokamame!) leidinyje. Be to mano apsakymas buvo spausdintas ankstesniame Protagonisto numeryje, tai pamaniau, kad būtų nesąžininga kitų autorių atžvilgiu…
O jei rimtai, tai trumpieji žanrai man sunkiai sekasi. Jie arba „nutinka“, arba ne… Kol kas neišmokau suvaldyti šito savo gebėjimo, tad tenka tenkintis arba atsitiktiniais žybtelėjimais, arba ilgais nebaigtais romanais, prie kurių vis pasižadu sugrįžti.
Ačiū už pokalbį.
Daugiau apie Širšės kūrybą bei netrurkus pasirodysiančią naują knygą „Popierinis Kambarys“ galite sužinoti jos Facebook puslapyje.