Greta Musteikienė – medikė, rašytoja, kartais skaitanti paskaitas. Jos apsakymų galima rasti beveik visuose neseniai išleistuose fantastikos rinkiniuose: siaubo pasakų „Pašiurpose“, Lituanikono apsakymų „Dangus griūva“ rinkinyje, „Protagoniste“. Su „Naujo vardo“ leidykla išleido dvi maginės fantastikos knygas „Alsuojanti tamsa“ ir „Šešėlių saulė“, o „Metų“ žurnale puikuojasi dvi Gretos novelės. Greta Musteikienė taip pat ir projekto „Kaip išleisti knygą“ komandos narė bei „Facebook“ grupės „Rašytojų mėgėjų klubas“ administratorė.
Atrodo, kad rašymas yra tavo stichija, bet pagrindinis darbas yra medicina. Kaip tai nutiko ir kas buvo anksčiau – medicina ar rašymas?
Šiaip tai visai susiderina mano gyvenime ta medicina ir rašymas. Mediko darbe irgi reikia daug rašyti: į ligos istorijas, ambulatorines korteles, dar kartais straipsnius, pristatymus, disertaciją ir panašiai. Aišku, tai ne tas pats, kaip apsakymai ar romanas, bet man beveik viską rašyt patinka.
O kas buvo anksčiau net sunku pasakyti. Visi vaikai tikriausiai mėgsta žaisti gydytojus ir visi vaikai tikriausiai ką nors parašo. Tai aš irgi ne išimtis. Vaikystėje su broliu rašėme knygas ant piešimo popieriaus ir jas įrišdavom su siūlu ir adata. Galima sakyti, mano rašymo karjera prasidėjo nuo poezijos „knygos“ pirmoje klasėje. Bet tuo poezijos bandymai ir baigėsi. Paskui buvo visokie paaugliški meilės apsakymai, vieną net išspausdino žurnalas „Top Girl“, paskui atradau rasyk.lt. Nežinau nuo kada jau galėčiau vadintis rašytoja ir ar iš vis galiu ja vadintis. Taip tikrai savęs niekam nepristatinėju. Ir kažin ar kada taip prisistatinėsiu.
O kaip patekai į fantastikos pasaulį? Kada nusprendei, kad rašyti fantastiką yra užsiėmimas būtent tau?
Jei atvirai, tai dar nenusprendžiau ar fantastika yra būtent man. Dabar, iš tiesų, toks etapas, kai bandau rašyti, kas bent jau kažkiek „neša“ link fantastikos, bet nesu tikra, ar po poros metų nepersigalvosiu ir nesugalvosiu rašyti vaikams arba, tarkim, meilės romanų. Nelabai tikėtina, bet ką gali žinoti kaip ten gali būti.
O šiaip tai, dėl fantastikos tikriausiai labiausiai reikia kaltint „rašykus“. Rašyk.lt atradau antrame ar pirmame kurse, kai kursiokas poetas parodė. Nuo tada ten karts nuo karto publikuodavau savo apsakymus prozos skiltyje. Tas puslapis man tikrai labai patiko dėl ten esančios kritikos. Didžioji dalis komentatorių, su kuriais susidūriau, nors ir nevyniodavo žodžių į vatą, buvo tikrai naudingi tobulėjimui. Buvo ten bent pora tokių legendinių (vienas iš jų Aurimas Gailiūnas), kur, kai gaudavai el. pašte žinutę, kad jie pakomentavo, vos ne drebančiais pirštais atsidarinėdavai puslapį žiūrėti, ką dabar baisaus jie tavo tekste išvydo. Taip, nelabai malonu, kai tau pirštu baksnoja kas blogai, bet kai pataisai tas dalis, tai ir pats pamatai, kad viskas geriau pasidarė. Pamažu pastebėjau, kad tie geriausi kritikai, daugiausia skaito fantastiką. Tai pamažu persikrausčiau iš prozos skyrelio į fantastikos skyrelį. Ir taip viskas prasidėjo nuo kritikų bei skaitytojų paieškų. Gal tada ir pati daug daugiau fantastikos skaityti pradėjau. Bet ir iki šiol vis dar jaučiuosi perskaičiusi gerokai per mažai.
Pakalbėkime apie maginės fantastikos knygas „Alsuojanti tamsa“ ir „Šešėlių saulė“ paremta lietuvių mitologija. „Naujas vardas“ pristato pirmąją dalį kaip „mistinį istorinį romaną“ – kiek ten mistikos, o kiek istorijos?
Oi, tas žanro klausimas. Šitas man truputėlį prigadino nervų. Rašydama nelabai susimąsčiau apie tai, į kokią lentynėlę tą tekstą reikėtų įdėti, tad kai „Naujas vardas“ pasiūlė savo variantą su žodžiu „istorinis“ ilgai nesvarsčiusi, sutikau. Gal nereikėjo, nes didelė dalis kritikos buvo dėl kokio nors įtarto istorinio neatitikimo. Su dalim tos kritikos nesutikau, bet rašykai išugdė įprotį nesiginčyti su kritikais, jei dar nori sulaukti atsiliepimų. Tai aš stengiausi patylėti.
Iš esmės, „Alsuojanti tamsa“ tikriausiai prasidėjo kaip istorinis romanas. Man visada labai patiko lietuvių mitologija ir XII-XIII amžiaus Lietuvos istorija (čia jau tikrai Skomanto knygų serijos įtaka iš vaikystės) ir labai norėjau parašyti kūrinį, kuris vyktų būtent toje aplinkoje. Gal metus, ar porą, prieš imdamasi rašyti, skaičiau visas, kurias tik pavyko rasti, istorikų, archeologų ir mitologijos tyrinėtojų knygas apie to laikotarpio istoriją, tų žmonių buitį, tradicijas, daiktus, mitologiją ir bandžiau kuo daugiau to panaudoti. Paskui, viena archeologijos studentė dalį likusių neaiškumų paaiškino. Prieš pradėdama įsivaizdavau, kad turėsiu didžiulį sąrašą autentiškų detalių, kurias galėčiau panaudoti ir puikų supratimą kaip ir kodėl ten viskas vyko. Deja. Arba neatradau aukso vertės šaltinio, arba iš tiesų mūsų turimos žinios apie tuos laikus ganėtinai ribotos. Ypač kalbant apie eilinių baltų gyvenimą ir tradicijas.
Vis tik stengiausi išgalvoti kuo mažiau. Gal dėl to man pačiai dabar „Alsuojančios tamsos“ pasaulis vietomis atrodo toks skylėtas ir nepilnai sukurtas. Stengiausi specialiai neaprašinėti dalykų, apie kuriuos neradau jokios informacijos, tai, pavyzdžiui, net miesto, kuriame daugiausia vyksta veiksmas pavadinimo neminiu, nes nežinau koks toje vietoje miestas/miestelis/gyvenvietė buvo ir ar iš tiesų buvo. Kita vertus, ten, kur labiau išsiplečiu aprašinėdama, reiškia, kad informacijos apie tai radau.
Tiek dėl istorinių dalykų. O dėl mistikos ir fantastikos – veikėjai tose knygose nei vienas nėra istorinis, jiems tokių reikalavimų nekėliau. Kai kurie knygos veikėjai turi ir antgamtinių galių, tai čia jau garantuotai ne istoriniai duomenys.
O antra dalis „Šešėlių saulė“ – pirmosios pratęsimas?
Ech, (daug dūsauju aš čia) kartais gailiuosi, kad tie tekstai jau publikuoti, nes jei jie dar būtų redagavimo fazėje daug ką keisčiau. Vienas iš tų dalykų – „Šešėlių saulės“ santykis su „Alsuojančia tamsa“.
Rašydama norėjau pataikyti į platesnę auditoriją, todėl bandžiau rašyti taip, kad „Šešėlių saulė“ galėtų būti atskira knyga, bet tuo pačiu, kad būtų aišku, jog tai yra pirmosios knygos tęsinys. Todėl skaičiusius pirmą knygą tikriausiai kai kur galėjo nervinti pertekliniai paaiškinimai, kuriuos jie ir taip žinojo iš pirmos dalies, o neskaičiusiems, kai kuriose vietose galėjo būti neaišku. Bet tik pradžioje. Paskui, manau, tai tampa visai savarankiškas kūrinys. Tik nebelabai subalansuotas vyriškai auditorijai .
Manau, skaitytojams būtų įdomu daugiau sužinoti apie šias knygas. Koks yra jų siužetas ir nagrinėjamos temos?
Na, iš esmės, gal taikliausiai jų žanrą apibūdino viena iš skaitytojų – fantastinis romanas apie XIII amžiaus Lietuvą. Ne tiek apie istoriją, kiek apie mitologiją.
„Alsuojanti tamsa“ prasideda, kai pagrindinių veikėjų mieste nužudomas kunigaikštis ir miestą pradeda lankyti tamsios dvasios, pradanginančios gyventojus. Krivio šeima pradeda ieškoti atsakymų. Jiems ir padeda, ir kenkia įvairios mitologinės būtybės, o ieškant negandų priežasties jiems tenka suprasti šį bei tą apie save ir savo aplinkos žmones.
„Šešėlių saulėje“ mažiau mitologinių būtybių, bet veiksme jos dalyvauja aktyviau. Miesto gyventojams pavojų kelia jau ne dvasios, bet kiti žmonės, o pagrindinė veikėja turi surasti būdą tą pavojų nugalėti. „Šešėlių saulėje“ yra jau tik viena pagrindinė veikėja ir pasakotoja, daugiau vidinio monologo, jaunatviško maksimalizmo, meilės, maišto ir savo kelio paieškų.
Man pačiai labiau patinka „Šešėlių saulė“. Gal dėl to, kad anksčiau parašytas kūrinys man atrodo prastesnis, nes dabar parašyčiau tikrai geriau.
Kada pamilai lietuvių tautosaką ir kodėl nusprendei rašyti tokio tipo knygas?
O dar, beje, buvo trečia knyga iš tos pačios serijos. Bet ji kol kas laukia galimų redakcijų stalčiuje. Vadinasi, lietuvių mitologijos/tautosakos tema buvo labai užkabinusi. Ir tikriausiai dar yra, bet didesnių planų su lietuvių mitologija šiuo metu nebeturiu.
Dėl tos manijos labiausiai galima kaltint jau minėtą Skomanto knygų seriją. Tai tos knygos, kurias labiausiai mylėjau vaikystėje ir kurios vis dar užima garbingą vietą mano knygų lentynoje. Ne taip seniai vėl buvau paėmusi paskaityti ir maloniai nustebau, kad pirmos trys vis dar tokios pat puikios kaip prisimenu.
Jau ir prieš „Alsuojančią tamsą“ buvo tų tekstukų mitologine tema. Vienas pirmųjų jau lyg turėtų būti rinkinyje, kiti taip ir liko rašyk.lt arba kompiuterio atmintyje ir nieko daugiau su jais nedariau. Kartais kyla mintis paimti kokį ir perrašyti normaliai, taip, kaip rašyčiau dabar, o ne prieš 10-15 metų, bet paskui pagalvoju, kad gal naudingiau būtų kas nors naujo. O romano iki „Alsuojančios tamsos“ nebuvau bandžiusi rašyti (jei neskaičiuosim tų, kuriuos rašiau į mokyklinio sąsiuvinio lapus). Džiaugiuosi, kad tokiam projektui pasirinkau temą, kuri man neatsibodo per tuos kelis planavimo, tyrinėjimo, bandymo ir rašymo metus. Gal paskubėjau. Romaną parašyti – tai ne kelis apsakymus, bet labai jau buvo smalsu pabandyti didelės apimties tekstą.
Fantastika ir medicina – ar nebandei sujungti šių sričių, pavyzdžiui, rašyti mokslinę fantastiką?
Tiesą pasakius, dabar vis dažniau gailiuosi, kad nėjau Širšės keliu ir nepasirinkau publikuoti savo tekstų slapyvardžiu arba ne savo vardu. Vis dar būna labai keista ir nejauku darbe, kai bendradarbiai pradeda pokalbį apie mano nemokslines knygas. Nors ir sakau, kad viena kitai šitos veiklos netrukdo, tačiau vis tik norisi tas gyvenimo dalis atskirti. Tuo labiau nenoriu rašyti apsakymų ar romanų apie mediciną. Yra vienintelis apsakymas, kurį rašiau iš tuo metu dar nedidelės savo gydytojiškos patirties. Kol kas jo vieno ir užteko. Viena draugė rašytoja vis paragina, kad turėčiau rašyti apie tai daugiau, kad jai, ir tikriausiai kitiems žmonėms, būtų įdomu. Ir tikiu, kad galbūt būtų. Darbe gausu įdomių istorijų ir veikėjų, tačiau man užtenka tame dirbti, nenoriu apie tai ir rašyti. Kaip kiti kolegos atsipalaidavimui nuo darbo žaidžia tenisą, taip aš rašau. Koks čia būtų atsipalaidavimas, jei apie darbą ir rašyčiau.
O atsakant į klausimo dalį apie mokslinę fantastiką... Mane gąsdina žanro pavadinimo pradžia „mokslinė“. Manau, net ir tada kai (tikiuosi) turėsiu priedą prie pavardės iš dviejų raidžių „dr.“ nesijausiu pakankamai rimta mokslininkė, kad galėčiau rašyti sci-fi. Sci-fi rašytoją Lietuvoje įsivaizduoju tokį kaip, neseniai mano pačios kalbintą, dr. Kastytį Zubovą. Na, ar bent jau kaip fiziką, biologą, kitą fundamentinių sričių mokslininką.
Ar rašymas tave skatina domėtis fantastika, ar fantastika skatina rašyti?
Sakyčiau, pirmas variantas. Kaip jau minėjau, vis dar atrodo, kad yra belekiek knygų, kurias būtinai turiu paskaityti. Savotiškai prajuokina, bet kartu ir nuliūdina skaitytojų komentarai, kurių karts nuo karto susilaukiu po kokiu nors apsakymu: „o tu čia nekopijavai [...]“, „man čia primena [...]“. Kaip tyčia būtent tada turiu pripažinti, kad tokios knygos ar tokio autoriaus nesu skaičiusi. Bet tai būna gera motyvacija su minima knyga ar kūriniu susipažinti.
Kokias knygas skaitai pati? Jei reikėtų pasirinkti mylimiausius kūrinius, kokius pasirinktum?
Oi, visokias. Tikrai ne tik fantastiką. Priklauso nuo nuotaikos. Paskutiniu metu pasidariau baisiai priekabi skaitytoja. Man būtina, kad ir siužetas būtų įdomus ir tekstas gražiai parašytas, kitaip padedu knygą į šalį gana greitai. Nesutinku su tuo, kad jei siužetas geras, stilius yra ne taip svarbu. Tai iš tų, kurias pirmas prisimenu:
Patrick Rothfuss „Vėjo vardas“. Vis bandau daugiau skaityti maginės fantastikos arba tos, kuri galėtų būti priskiriama young adult literatūrai, nes dabar norisi kažką tokio pačiai rašyti. O iš tų, kurias pastaruoju metu bandžiau šita pasirodė pati ta. Man ten viskas tiko: ir siužetas, ir pasaulio sukūrimas, ir įdomūs veikėjai, ir pats tekstas labai puikiai sukaltas. Skaičiau anglišką versiją, bet kada nors perskaitysiu ir lietuvišką. Bus smagu prisiminti (kai/jei autorius pagaliau kada pabaigs savo knygų seriją). Be to žinau, kad vertėjas į lietuvių kalbą puikus.
Khaled Hosseini „Tūkstantis saulių skaisčių“. Ne fantastika. Visai atitinka šių laikų aktualijas apie Afganistaną, bet skaičiau ją prieš kelis metus. Ir dabar kartais atsiverčiu kai kurias vietas, vien dėl to, kad pasimokyčiau kaip iš tiesų reikia gražiai aprašyti tragiškus žmogaus potyrius.
Romualdas Granauskas „Jaučio aukojimas“ – nes labai mitologinė, labai graži, tokia atmosferinė, sakyčiau, nes nepamenu siužeto, bet pamenu jausmus ir vaizdus, kuriuos sukėlė. Be to, jei tai nepakenkia kūriniui, man labai patinka visokie įdomesni literatūriniai sprendimai tekste. Kaip tie trys sakiniai šiuo atveju.
Ai, ir dar būtinai tarp pačių geriausių man yra Hannah Kent „Gerieji žmonės“. Nebe apie lietuvių, bet apie Airijos mitologiją. Labai graži, graudi knyga, kurią perskaičiau nepasidomėjusi kokio ji žanro (fantastinio ar ne). Tai tikriausiai prisidėjo prie tokio gero įspūdžio, nes iki pabaigos nežinojau ko tikėtis.
Tai tik pirmos, kurios šovė į galvą, dar daug ką galėčiau rekomenduoti kieno skoniai daugmaž sutampa su maniškiu.
Sakoma, kad lietuviai neskaito fantastikos, kokia tavo nuomonė šiuo klausimu?
Nežinau iš tikro. Mano socialiniame burbule skaito daug fantastikos. Kita vertus, daug mano draugų yra prisiekę fantastai, tai kaži ar mano nuomonė šiuo klausimu statistiškai patikimai atspindi Lietuvos populiaciją.
Esi viena iš „Kaip išleisti knygą“ tinklaraščio kūrybinės grupės narių. Kaip ten atsidūrei?
Per Danielių Goriunovą. Pamačiau kažkurioje „Facebook“ grupėje jo skelbimą, kad siūlo prisijungti prie tokio puslapio kūrybinės grupės. Tuo metu (sau netikėtai) turėjau daugiau laiko ir pagalvojau, kad būtų smagu. Buvo truputėlį baisu. Iš pradžių sakiau, kad neimsiu aš tų interviu, nemoku, nebandžiau, žmonės nesutiks, bet finale pasirodė įdomu ir linksma. Tikriausiai nei vienas rašytojas, kurio klausėme ar sutiktų duoti interviu neatsisakė. Buvo pora, kurie vis nerado laiko, bet iš esmės šitas projektas buvo labai puiki proga susipažinti su įdomiais žmonėmis ir paklausinėti jų dalykų apie knygų rašymą ir leidybą.
Esi aktyvi Rašyk.lt bendruomenės narė bei „Rašytojų megėjų grupės“ administratorė. Gal galėtum plačiau papasakoti apie šias veiklas?
Dabar turėčiau raudonuoti ir slėptis po lapais. Kažkada buvau aktyvi, pastaruoju metu visai ne. Kažkaip teko susistatyti prioritetus ir suprasti, kad norint baigti doktorantūrą ir parašyti disertaciją teks kažkokios veiklos atsisakyti, tai šitos bendruomenės buvo laikinai paliktos už mano laivo bortų. Na, tikiuosi, nedaug jau liko su tais mokslais ir kitais metais jau gal atsigriebsiu.
Šiaip abi bendruomenės labai šaunios ir naudingos. Ypač rašytojui (ar rašytojui-mėgėjui, jei kaip ir aš vis dar nedrįstate sau lipdyti rašytojo etiketės), kuris nori ne tik dalinti savo tekstus pasauliui ir tikėtis susižavėjimo, bet dar ir yra pasiryžęs su savo tekstais toliau dirbti ir juos tobulinti. Šiuo metu ne visai žinau kokia dabar ten yra besilankanti publika ir komentatoriai, bet prieš kelis metus aktyviai rekomendavusi rašyk.lt, dabar esu linkusi nuo šitos rekomendacijos kartais susilaikyti, ar bent jau pridėti perspėjimą, kad eidamas į rašykus neturėtum daug vilčių, kad ten susirasi fanų ar sukelsi susižavėjimą. Nes nors gyvai susitikus dauguma senųjų rašykų yra labai mieli žmonės, jų be šypsenėlių rašomi nuoširdūs komentarai gali kam nors ir atimti norą rašyti. Kita vertus, jei tereikėjo komentaro ir noras rašyti dingo, gal tuomet tikrai tokio didelio noro rašyti nebuvo ir naudingiau susirasti kokį kitą hobį.
Kokių dar tavo fantastinių darbų galime laukti?
Oi, planų yra. Ir ne tik fantastinių. Bet nebenoriu niekur skubėti, todėl greitai tikriausiai nebus nieko. Na, nebent koks apsakymas kokiam konkursui. Lietuvių mitologiją kuriam laikui tikrai padedu į šalį, bet maginė fantastika, viduramžiai man vis dar labai ant bangos. Šalia disertacijos rašymo dar bandau klijuoti ir savo fantastinio pasaulio sienas. Šį kartą jokių pretenzijų į istoriją, tikrai. Bet medicinos irgi nebus. Nebent kokį veikėją susargdinsiu plaučių liga. Dar turiu bendrą projektą su dailininku, bet dar neaišku ar tas projektas kada išvys dienos šviesą.
Comments