Fantastinės kosminės kelionės ir karti realybė

Mokslinė fantastika jau ne vieną dešimtmetį savo gerbėjų vaizduotes žadina pasakojimais, nuotykiais bei išgyvenimais, kurie šiuolaikiniam mokslui dar nėra įkandami, ar yra įmanomi, tik teoriniame lygmenyje. Šių dienų pasaulyje yra parašyta daugybė mokslinės fantastikos knygų, sukurta begalė filmų ir serialų, kuriais bandoma atspėti, kokia gi ateitis mūsų laukia. Ir žinote ką? Keletą kartų jau pavyko…


Tačiau, ar visiems mūsų vaizduotės sukurtiems scenarijams lemta išsipildyti ir kokia yra dabartinė situacija su kosmoso kelionėmis? Ar esame pasiruošę filmuose rodomiems Marso ir kitų egzoplanetų užkariavimams, ar tai vis dar tebėra paika ir neįgyvendinama svajonė?


Kosmoso kelionės mokslinės fantastikos filmuose


Keliavimas kosmoso platybėse - viena populiariausių ir labiausiai gundančių mokslinės fantastikos temų. Jau nuo pat žmonijos atsiradimo pradžios Saulė, Mėnulis, nakties padangę užklojančios žvaigždės ir kiti dangaus kūnai žavėjo Žemėje gyvenančias sielas ir skatino jų smalsumą.


Filmų kūrėjams kosmosas – ypač patraukli tema. Nuo pat pirmojo mokslinės fantastikos filmo („Le Voyage dans la Lune“, Georges Méliès, 1902), svajojome atsiplėšti nuo žemės. Tobulėjant kompiuterinės grafikos technologijai tapo įmanoma sukurti itin realiai atrodančias scenas, atvaizduoti kitose planetose augančius medžius, gyvenančius ateivius, kurių išvaizdą ir elgseną gali apriboti tik vaizduotė. Šioje kategorijoje galime įžvelgti kelias pagrindines kelionių kryptis, kurias dažniausiai renkasi režisieriai.


Tarpžvaigždinės kelionės. Turbūt kiekvienam didesniam mokslinės fantastikos fanui tai turėtų asocijuotis su legendinėmis „Žvaigždžių kelio“ (angl. „Star Trek“) ir „Žvaigždžių karų“ (angl. „Star Wars“) filmų sagomis. Šie kosminės operos subžanro šedevrai prie didžiųjų ekranų žmones pradėjo traukti dar 8-ajame dešimtmetyje.


Pirmasis „Žvaigždžių karų“ filmas „Star Wars Episode IV: A New Hope“ buvo sukurtas režisieriaus D. Lukaso 1977 metais, o po dviejų metų pasirodė R. Vaiso prodiusuotas filmas „Star Trek: The Motion Picture“.


Šios kino ekranizacijos unikalios tuo, jog autorių įdėtu darbu ir originaliomis idėjomis tapo pagrindu ateities kosminių kelionių filmų kūrėjams. Žinoma reikia nepamiršti ir fakto, kad šios, ikonomis tapusios serijos, kurių filmai yra kuriami iki šiol, vis dar prikausto milijonus fanų visame pasaulyje.


Kelionės saulės sistemos ribose. Pastarųjų kelių dešimtmečių kino filmų apie keliones kosmose tendencijos rodo, kad vis dažniau kuriamose istorijose veikėjai bando būti „arčiau žemės“ ir apsiriboja mūsų Saulės sistemoje esančiomis planetomis ir jų palydovais. Štai keletas ryškesnių pavyzdžių:


  • 1995 m. pasirodęs R. Howardo filmas „Apolo 13“ atvaizduoja realiai įvykusią nusileidimo Mėnulyje misiją, kuri dėl techninio gedimo vos nesibaigė tragiškai.


  • 2007 m. režisieriaus D. Boyle sukurtas filmas „Gęstanti saulė“ (angl. „Sunshine“), skraidina mus link mūsų karštosios žvaigždės, kuri pradeda vėsti, taip grasindama sunaikinti visą Žemėje esančią gyvybę.


  • 2013 m. išleistame režisieriaus S. Cordero filme „Europa“ (angl. „Europa Report“), galime pasiekti vieną iš Jupiterio planetos palydovų, ieškant nežemiškos gyvybės užuomazgų.


  • 2015 m. filme „Marsietis“ (angl. „The Martian“), režisuoto R. Scotto, nusikeliame į artimiausią mūsų kaimynę, Marso planetą, kurioje stebime kaip išlikti net atšiauriausiomis gyvenimo sąlygomis.


Tai tik keli pavyzdžiai filmų, kurie nukelia mus į realius, Saulės sistemoje esančius kūnus, tuo pačiu parodydami mūsų, kaip žmonių rasės norą tyrinėti, atrasti ir išlikti. Tačiau kokia situacija yra iš tikrųjų? Ar mes jau esame pasirengę kelionėms į artimiausius objektus? Kokio storio linija skiria šiuos mokslinės fantastikos šedevrus ir realius mūsų technologinius pajėgumus?


Hiustonai, turime problemą?


Deja, kad ir kaip žavėtumėmės tolimo kosmoso užkariavimais filmuose, realybė, palyginus, yra ganėtinai kukli (jei kelis šimtus milijonų kilometrų nuskraidintus zondus galime vadinti kukliu pasiekimu). Šiais metais galėjome paminėti pirmųjų žmonių išsilaipinimo mėnulyje 50-ąsias metines. 1969 m. liepos 20-ąją dieną trys Jungtinių Amerikos Valstijų astronautai nusileidimo moduliu „Erelis“ (angl. „Eagle“) pirmą kartą žmonijos istorijoje nutūpė Mėnulio paviršiuje.


Nors vieno iš astronautų N.Armstrongo žodžiais tai buvo: „Mažas žingsnelis žmogui, tačiau milžiniškas šuolis žmonijai“, gretinant su mokslinėje fantastikoje vaizduojamomis kelionėmis, mums dar liko kur šuoliuoti.


Ganėtinai nebloga perspektyva priartėti prie dar vieno įspūdingo pasiekimo galėtų būti sekančiame dešimtmetyje planuojamos kelionės į Marsą. Šiuo metu į mūsų kaimyninę planetą yra nusiųstas ne vienas dirbtinis palydovas, skirtas tyrinėti planetos atmosferą bei marsaeigiai, kurie planetos paviršiuje renka dirvos mėginius, siunčia nuotraukas ir padeda išsiaiškinti mus taip dominančias egzistencijos paslaptis.


Užsibrėžtas tikslas tikrai nepaprastas. Jungtinių Amerikos Valstijų kosmoso agentūra „NASA“ ar verslininko E. Musko valdoma kompanija „SpaceX“ tikisi, kad vėliausiai iki kito dešimtmečio pabaigos pavyks kolonizuoti šią raudonąją planetą.


Misija (ne)įmanoma?


Jei mokslinės fantastikos filmuose tai padaryti atrodo ganėtinai lengva, realybėje susiduriama su daugybe problemų. Viena pagrindinių, žinoma, yra biudžetas. Paskaičiuota, kad vien skrydžių į mėnulį programos bendra vertė, pavertus išlaidas į dabartinę infliaciją, siekia daugiau nei 150 milijardų JAV dolerių. Net baugu pagalvoti, kokia galėtų būti bendra misijos į Marsą kaina.


Dar viena problema, yra saugios misijos dalyvių kelionės užtikrinimas. Žinoma, turint tarpgalaktinį, šviesos greitį pasiekiantį erdvėlaivį, kelionė truktų maždaug apie 13 minučių, tačiau įvertinus turimas technologijas ir atstumą tarp dviejų planetų, kelionė naujausiomis technologijomis aprūpintu erdvėlaiviu vidutiniškai truktų apie 6-8 mėnesius. Palyginimui – viena ekspedicija Tarptautinėje Kosminėje Stotyje mokslininkui trunka apie 6 mėnesius.


Taip pat labai svarbus faktas yra tas, kad šios kelionės dalyviai turės susitaikyti su dar viena neišvengiama lemtimi. Ši kelionė jiems būtų paskutinė. Tai reiškia, kad sėkmingai nuvykus bei įsikūrus Marse, grįžimas atgal į Žemę būtų beveik neįmanomas. Iki šiol nėra aišku, kaip ši, precedento neturinti situacija, paveiktų įgulos psichologinę būklę. Žinant, kad visą likusį gyvenimą būsi įkalintas toje pačioje erdvė, su ribota išėjimo į atvirą paviršių galimybe bei niekada gyvai nebepamatysi savo artimųjų ir draugų, net ir stipriausią žmogų gali privesti prie kraštutinumų.


Nusiminti neverta


Taigi, nors technologine prasme artėjame prie dar vieno kosmoso kelionių istoriją perrašysiančio momento, žvelgiant iš mokslinės fantastikos pusės, tai bus tik mažas lašelis didelėje ir neaprėpiamoje fantastinių kosminių užkariavimų jūroje. Tačiau nusiminti tikrai neverta. Juk žmogus tam ir sutvertas, kad svajotų, siektų nematytų tolių bei visais įmanomais būdais stengtųsi pasiekti savo tiklsų. Nors ir mažais žingsneliais… Kas ten žino, galbūt po keletos metų teiksime Nobelio premijas realiems išradėjams, kurie sugalvos savų būdų kaip pasiekti šviesos greitį. To ir linkiu.

Turite idėjų, komentarų ar pasiūlymų? Susisiekite!

Jei norite susiekti tiesiogiai - protagonistasmagazine@gmail.com © 2020 MB Ductus Exemplo