Fantastiniai filmai, romanai arba kompiuteriniai žaidimai labai dažnai yra laikomi būdais pabėgti nuo realybės ar ją sudarančios banalios rutinos. Iš fantastikos mėgėjų neretai galima išgirsti skundų, kad įprastas, vidutinis modernaus žmogaus gyvenimas savo dramatiškumu ir reikšme niekaip negali prilygti istorijoms, kurias pasakoja kino filmai bei kitos medijos. Tačiau pastaroji tiesa anaiptol nebuvo akivaizdi vienam žymiausių XX a. amerikiečių lyginamosios mitologijos ir religijotyros specialistų Jospeph Campbell (1904 – 1987).
Anot mokslininko, fantastiniai siužetai simboline forma iliustruoja ir išreiškia ne ką kita kaip kiekvienam žmogui artimas ir suprantamas universalias patirtis: stresas prieš egzaminus, nelaiminga meilė, neįmanoma situacija darbe, draugo išdavystė arba atvirkščiai – vairavimo egzamino išlaikymas, vaiko gimimas ar nugalėta liga. Moderniais laikais visa tai randa metaforišką išraišką fantastinėje literatūroje, o dar seniau šios visiems žmonėms bendros gyvenimo problemos buvo nagrinėjamos mitologiniuose padavimuose, ypač legendose apie didvyrius.
Campbell tikėjo, kad šių istorijų tikslas yra ne atitraukti mus nuo realybės, bet parodyti tai ko dažnai joje nepastebime. Autoriaus idėjos buvo išdėstytos daugelyje jo darbų, bet greičiausiai pats įtakingiausias iš jų buvo Campbell knyga „Herojus su tūkstančiu veidų“ (2015 – siais leidyklos „Tyto alba“ išleista lietuviškai). Tai darbas tiesiogiai veikęs gerai žinomas filmų franšizes tokias kaip George Lucas „Žvaigdžių karai“ ir Wachowski „Matrica“, o per juos – visą šiuolaikinę pop kultūrą.
Joseph Campbell įtaka „Žvaigždžių karams“
Buvo daug veiksnių formavusių tuomet dar mažai žinomo režisieriaus Geroge Lucas idėjas, kuomet maždaug 1972 – siais jis pirmą kartą atsisėdo rašyti pirmąjį „Žvaigždžių karų“ scenarijų. Pradžioje, jaunasis menininkas eksperimentavo su mintimi kino juosta paversti 1930 – ųjų laikotarpio nespalvotus fantastinius serialus, tokius kaip „Flash Gordon“ arba „Buck Rogers“, tačiau nesugebėjus įsigyti jų autorinių teisių Lucas buvo priverstas sukurti visiškai naują intelektualinę nuosavybę.
„Žvaigždžių karai“ sėmėsi įkvėpimo ne tik iš minėtų serialų, tačiau ir iš japonų režisieriaus Akira Kurosawa filmų apie feodalinę Japoniją ir samurajus, istorinių situacijų kaip, kad Romos Respublikos transformacija į Romos Imperiją, demokratijos virsmas diktatūra XX a. Vokietijoje, bei Vietkongo pergalė Vietname prieš technologiškai pažangesnias Jungtines Valstijas. Vis dėlto didžiausią įtaką Lucas projektui tikriausiai turėjo būtent Jospeph Campbell idėjos išdėstytos knygoje „Herojus su tūkstančiu veidų“. Milžiniškas „Žvaigždžių karų“ franšizės populiarumas besitęsiantis jau daugiau kaip 40 metų ilgainiui lėmė kertinių Campbell idėjų išplitimą ir pritaikymą ne tik Lucas mokslinės fantastikos epuose, tačiau apskritai visoje Holivudo industrijoje, bei už jos ribų.
Prieš įsitraukdamas į kino industriją, George Lucas svajojo apie lenktynininko karjerą. Jo aistra automobiliams vėliau lėmė technologine pažanga pasižyminčią „Žvaigždžių karų“ epopėjos tematiką, tačiau jaunystėje vos per plauką nepraradęs gyvybės lemtingoje avarijoje, Lucas persvarstė savo pasirinkimus ir nusprendė atsigręžti į mokslą, meną, bei kultūros studijas.
Eidamas būtent šiuo keliu būsimasis „Žvaigždžių karų“ kūrėjas studijavo antropologiją Modesto koledže, Kalifornijoje ir šitaip pirmą kartą susidūrė su Joseph Campbell idėjomis. Lucas labai domino Campbell pateikta psichologinė didvyrių mitologijos interpretacija. Kurdamas „Žvaigždžių karus“ režisierius stengėsi iliustruoti tipinį mitologinio didvyrio žygį per Luke Skywalker personažą, sukurti „modernų mitą“ arba kaip pats Lucas yra pasakęs interviu su amerikiečių žurnalistu Bill Moyers – „papasakoti seną istoriją nauju būdu.“
Didvyrio kelionė arba „Monomitas“
Pagrindinė knygos „Herojaus su tūkstančiu veidų“ prielaida gali būti apibendrinta šitaip: Jospeph Campbell atkreipia dėmesį, jog skirtingų kultūrų religijose, mituose ir legendose apie didvyrius bei mesijiškas figūras pasitaiko daug bendrų motyvų, nepaisant to, kad šios kultūros vystėsi nepriklausomai, būdamos atskirtos viena nuo kitos tiek geografinių, tiek istorinių aplinkybių.
Kadangi šie panašumai nebuvo sukurti sąmoningomis pastangomis, kaip paaiškinimu Campbell rėmėsi šveicarų psichologo, Sigmund Freud mokinio, Carl Gustav Jung įvesta kolektyvinės pasąmonės idėja. Jung kolektyvinę pasąmonę apibrėžė kaip visai žmonijai bendrų, paveldimų psichikos bruožų, instinktų, elgesio formų ir psichologinių funkcijų sumą. Psichologas tikėjo, jog lygiai kaip evoliucijos eigoje išsivystė visiems žmonėms bendri anatominiai bruožai bei organai, tokiu pačiu principu žmonių psichika ir jos raida įgavo archetipinius panašumus, nepriklausomus nuo individualios sąmonės ar kultūrinio konteksto kuriame ji subręsta.
Savo knygoje Campbell tęsia Jung mintį aprašydamas skirtingų kultūrų padavimuose ir legendose apie didvyrius pasitaikančių bendrų archetipinių motyvų sumą, kurią jis vadina „Didvyrio kelione“ arba „Monomitu“. Būtent šias archetipines temas George Lucas siekė iliustruoti „Žvaigždžių karų“ filmais. Po originaliosios trilogijos išleidimo, Lucas ir Campbell susipažino ir tapo gerais draugais. Ši draugystė tęsėsi iki pat Campbell mirties 1987 metais. Campbell tegiamai atsiliepė apie „Žvaigdžių karus“ ir ne kartą komentavo juose iliustruotas idėjas interviu su amerikiečių žurnalistu Bill Moyers dokumentinių laidų cikle „Mito galia“ (angl. „The Power of Myth“).
Atsiskyrimas, Iniciacija, Grįžimas.
Knygoje „Herojus su tūkstančiu veidų“ Jospeph Campbell tipinę mitologinio didvyrio kelionę suskirsto į 17 žingsnių. Jie visi neprivalo būti vienoje istorijoje. Vienos istorijos susikoncentruoja ties vienais žingsniais, kitos ties kitais, tačiau didžioji jų dalis neretai sutampa lyginant skirtingus didvyrių mitus tarpusavyje. Savo knygoje Campbell parašo visą skyrių aptardamas kiekvieną didvyrio kelionės žingsnį individualiai, tačiau jų sumą autorius taip pat yra linkęs padalinti į tris pagrindinius mitologinio didvyrio žygio etapus: Atsiskyrimą, Iniciaciją ir Grįžimą.
Siekiant suprasti šiuos tris Monomito komponentus, būtina atkreipti dėmesį į Joseph Campbell pabrėžiamą, mituose ir literatūroje dažnai sutinkamą dviejų pasaulių perskyrą. Archetipinis didvyrio žygis dažnai prasideda sustabarėjusiame, prognozuojamame ir gerai pažįstamame kasdienybės pasaulyje. Jį neblogai apibūdina šiais laikais populiari sąvoka – „komforto zona“. Tai saugi vieta, tačiau joje nėra jokios gyvybės, įkvėpimo ar potencialo raidai.
Pirmajame Atsiskyrimo etape, didvyris vedamas būtinybės arba padrąsinančios įtakos iškeliauja į antrąjį, ypatingąjį pasaulį, arba kitaip tariant – nežinomybę. Tai pavojinga vieta arba situacija, pilna priešiškų jėgų, neištyrinėtų teritorijų, rizikos, bet tuo pačiu ir pasakiškų turtų bei galimybių. Antrajame Iniciacijos etape, didvyris įveikia iššūkius, atranda lobį (materialų arba dvasinį) bei galiausiai Grįžimo etape jis sugrįžta atgal į kasdienybės pasaulį pasidalinti savo atradimu su bendruomene.
Didvyrio žygis neprivalo griežtai sekti būtent tokia naratyvo struktūra, bet ji apibrėžia bendras šių istorijų tendencijas: prieš įsitraukiant į Sukilėlių Aljanso kovą prieš Galaktikos Imperiją, Luke Skywalker kelionės pradžia „Žvaigdžių karuose“ yra monotoniškas gyvenimas nuobodžioje dykumų planetoje Tatuine, tuo tarpu Watchowski „Matricoje“ prieš realizuodamas savo kaip išrinktojo „Neo“ likimą, Thomas Anderson dirba programinės įrangos kompanijoje ir gyvena nuomuojamame bute. Hario Poterio dienos bėga gyvenant kartu su Durslių šeima savo kambaryje po laiptais, o hobitai dalyvausiantys „Žiedų Valdovo“ įvykiuose leidža laiką Šyro kaimelyje.
Religiniai naratyvai pasižymėjo šiais pavyzdžiais nuo dar seniau. Judeo-krikščioniškoje tradicijoje Ievos ir Adomo istorija prasideda aptvertame rojuje – Edeno sode, tuo tarpu prieš pradėdamas mokyti žmones apie Dangaus Karalystę, Jėzus Kristus gyvena paprastą gyvenimą užsiimdamas žemišku, iš savo globėjo Juozapo perimtu dailidės amatu. Iki savo kelionės į nušvitimą, Šakjos valstybės princas Sidharta Gautama (būsimasis Buda) gyvena uždarytas tėvo rūmuose – apsuptas malonumų ir kruopšiai saugomas nuo skausmo, smurto, bado ir ligų perpildyto realaus pasaulio.
Sekant Jung, Campbell ir kitų šios tradicijos mąstytojų mintį, perskyra tarp dviejų pasaulių yra ne kas kita, kaip simboliškai išreikšta perskyra tarp sąmonės ir pasąmonės. Žmogui nežinomybę yra labai lengva užpildyti pasąmonėje slypinčių turinių projekcijomis. Joje žmogus regi savo paties lūkesčius, baimes, prognozes ir interpretacijas, todėl nežinoma teritorija arba situacija tampa tarsi pasąmonės suišorinimu. Metafizinės realybės, astralinės dimensijos, mitologiniai amžiai, mokslinės fantastikos ateities vizijos – visa tai Campbell akyse yra alegorijos ir simboliai suteikiantys pasąmonės turiniui sąmoningą išraišką.
Fantastikos kūriniuose dviejų pasaulių perskyra reiškiasi daugybe pavidalų – tai perskyra tarp Dabarties ir postapokaliptinio 2029 – ųju Los Andželo („Terminatorius“); Tikrovės ir Matricos („Matrica“); Kokono ir Puslo („Final Fantasy XIII“); Londono ir Narnijos („Narnijos kronikos“), Slėptuvės 101 ir Vašingtono griuvėsių („Fallout 3“) ir t.t. Svarbu atkreipti dėmesį, jog du pasauliai neprivalo būti dvi skirtingos vietos. Tai gali būti dvi skirtingos situacijos toje pačioje vietoje, arba ta pati vieta skirtingais laikais (ypač istorijose apie keliones laiku).
Filosofinėje literatūroje dviejų pasaulių perskyrą ir tris apibūdintus didvyrio kelionės etapus ypač gerai iliustruoja Platono „Olos Alegorija“ pateikta klasikiniame veikale „Valstybė“. Šiame vaizdinyje, žmonės lyginami su kaliniais nuo gimimo laikomais oloje. Jie surakinti tokiu būdu, jog visada mato tik daiktų šešėlius ant sienos, kuriuos sukuria laužo šviesa. Šie šešėliai – vienintelė kaliniams žinoma tikrovė. Filosofas yra asmuo, kuris išsilaisvina iš grandinių, palieka olą ir pamato realybę tokią, kokia ji yra ištikrųjų. Galiausiai jis sugrįžta į olą pas kitus kalinius ir dalinasi savo išmintimi. Šioje vietoje nesunku įžvelgti sąsajų su „Matrica“.
Campbell požiūriu, trijų etapų Monomitas sudaro ciklą – kiekvieno nuotykio pabaiga yra kito nuotykio pradžia, tad mitologinis didvyris gali būti suvokiamas kaip tai, kas nuolat medijuoja tarp priešybių. Keliaudamas pirmyn ir atgal tarp dviejų pasaulių, didvyris yra tai, kas palaiko gyvybinius procesus. Jo judėjimą galima palyginti su širdies susitraukimu ir išsiplėtimu arba pakaitomis minamais dviračio pedalais. Pašalinus vieną iš kontrastuojančių principų, įsigalėtų negyvas vienpusiškumas. Šia prasme, tarp pasaulių keliaujantis didvyris sutampa su egiptiečių saulės dievu Ra, kiekvieną naktį nusileidžiančiu į požemių pasaulį kautis prieš gyvatę Apopą vien tam, kad vėl ateitų nauja diena.
Mitologija kaip simboliškai perteikta psichologinė raida
Viena iš pagrindinių mitologijos funkcijų, anot Joseph Campbell, yra poetiškais simboliais ir dramatiškomis metaforomis perteikti asmenybės raidą. Psichologinis progresas gali būti ir sėkmingas, ir nesėkmingas, tad šiuo būdu didvyrių mitologija atitinka Senovės Graikijos dramos žanrus – komediją ir tragediją. Abi dramos rūšys gali pasitarnauti žmogui kaip teigiamas arba neigiamas pavyzdys. Tipinis didvyrio mitas iliustruoja sėkmingą asmenybės raidą, kurią apibrėžia vaiko transformacija į suaugusį žmogų – visapusiškai savarankišką, laisvą individą – suaugusį žmogų nepriklausantį nuo tėvų. Deja, Didvyrio kelionė gali ir nepasisekti.
Klasikinis nesėkmingo didvyrio mito pavyzdys yra Edipo istorija iš graikų mitologijos. Šį padavimą ypač mėgo komentuoti Jung mokytojas, garsusis austų psichologas Sigmund Freud įvedęs sąvoką „Edipo kompleksas“. Šiuo atveju berniukas išlieka infantilus net ir labai brandžiame amžiuje per savo liguistą prisirišimą prie motinos. Pavyzdžiai pop kultūroje įtraukia Alfred Hitchcock 1960 – ųjų siaubo filmą „Psichopatas“ arba Anakin Skywalker nupuolimą į Tamsiąją Pusę „Žvaigždžių karų“ priešistorės trilogijoje. Vaikystėje būsimasis džedajus bijojo atsiskyrimo nuo mamos, o vėliau atsiskyrimo nuo motinos atstojančios moteriškos figūros – mylimosios Padmės Amidalos. Tam, kad šis atsiskyrimas neįvyktų, Anakin ryžosi sandoriui su „velniu“ – Dartu Sidijumi – pats tapdamas Dartu Veideriu. Ironiška, bet toks žingsnis lėmė būtent Padmės netektį.
Dažnas, Campbell aprašomas Didvyrio kelionės motyvas yra „Banginio pilvas“. Šiuo atveju istorijos pagrindinis veikėjas atsiduria banginio arba didelės pabaisos pilve visai kaip Pinokis 1940 – ųjų „Disney“ animaciniame filme arba pranašas Jona Senajame Testamente. Pabaisa gali būti ir metaforiška – Luke Skywalker kartu su kompanionais įstringa Imperijos kosminėje stotyje „Mirties žvaigždėje“, o genetiškai modifikuotas superkarys „Master Chief“ atsiduria priešiškų ateivių erdvėlaivyje „The Truth and Reconsiliation“ kultinėje „Xbox“ platformos pirmo asmens šaudyklėje „Halo: Combat Evolved“ (2001). Viena iš šio lygio sekcijų net yra pavadinta „Into the Belly of the Beast“ (liet. „Į pabaisos pilvą“).
Pasak „Herojaus su tūkstančiu veidų“ autoriaus, tokia pabaisa simboline prasme yra lygi motinos gimdai. Psichologiniame lygmenyje pavojingos situacijos veikia kaip motinos įščios. Nors vaikiškas naivumas išnyksta smogus realybei, šioje tamsioje ir pavojingoje terpėje pradeda megztis nauja gyvybė – užgrūdintos, suaugusio žmogaus asmenybės embrionas.
Santykis su tėvo figūra taip pat turi nepakeičiamą vaidmenį psichologinėje raidoje, kurią atvaizduoja didvyrio mitas. Neretai įvairi literatūra, filmai ir kompiuteriniai žaidimai pasakoja istorijas apie pagrindinius veikėjus, kurie ieško savo dingusio tėvo, mėgina jį išvaduoti nuo priešų arba siekia atkeršyti už jo mirtį. Pavyzdžiai būtų Šekspyro „Hamletas“ , Franko Herberto mokslinės fantastikos epas „Kopa“ (angl. „Dune“), filmai „Liūtas karalius“, „Tronas: Palikimas“, „Indiana Džounsas ir paskutinis kryžiaus žygis“, „Laiko vingis“, „Ieškomas“ arba kompiuteriniai žaidimai „Fallout 3“ ir „Shenmue III“ tarp daugelio kitų.
Luke Skywalker filme „Žvaigdžių karai Ep. VI: Džedajų sugrįžimas“ mėgina išlaisvinti savo tėvą nuo Imperatoriaus ir Tamsiosios Jėgos pusės įtakos, tuo pačiu „Matricoje“ Neo ryžtasi pavojingai misijai nuo agentų išgelbėti savo tėvišką figūrą Morfijų. Lygiai taip pat egiptiečių mitologijoje dievas Horas susikauna su dėde Setu siekdamas išvaduoti savo tėvą Ozyrį įkalintą požemių pasaulyje. Ko moko šios istorijos?
Labai dažnai tokiose kelionėse tėviška figūra miršta, tiesiogine arba perkeltine prasme. Žiūrint iš psichologinės perspektyvos, tėvo autoritetas turi išnykti tam, kad vaikas taptų savarankiškas. Suaugęs žmogus, tam tikra prasme, pats turi būti savo tėvu. Ieškodamas savo tėvo didvyris ištikrųjų ieško pats savęs – prarastos tėviškos išminties, kuri glūdi jame pačiame kaip potencialas. Tai padeda suprasti Supermeno tėvo Jor-Elo (Marlon Brando) žodžius 1980 – ųjų filme „Supermenas II“. Sugražindamas prarastas Supermeno galias per asmeninį pasiaukojimą, Jor-Elas prisimena Kriptono planetos pranašystę tardamas: „sūnus taps tėvu ir tėvas taps sūnumi“. Neatsitiktinai šis sakinys sutampa su Kristaus žodžiais Evangelijoje pagal Joną: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn, 10 – 30), „Tėvas manyje ir aš jame“ (Jn, 10 – 38).
Galimai pats reikšmingiausias Didvyrio kelionės etapas yra Joseph Campbell įvardijama „Apoteozė“ (graik. „sudievėjimas“). Filmuose ir kitose medijose, didvyriai istorijos pabaigoje dažnai pakliūna į beviltišką situaciją ir patys patiria mirtį tiesiogine arba perkeltine prasme. Senoji asmenybė miršta, bet kartu su ja – miršta ir jos limitai. Šitaip sukuriamos sąlygos išsivystyti naujam, daug didesniam sąmonės lygiui negu anksčiau. Per mirtį ir prisikėlimą didvyris patiria radikalią transformaciją ir galios antplūdį. Dažnai tai įkvepianti istorijos akimirka, kuomet herojus prisikelia iš nevilties, pasiekia savo pilną potencialą ir naujomis galiomis įveikia antagonistines blogio jėgas.
Religiniai ir mitologiniai naratyvai iliustruoja šią mintį per Fenikso atgimimą iš pelenų graikų mitologijoje, Jėzaus Kristaus prisikėlimą po nukryžiavimo, budistų vienuolių sugebėjimą numarinti savo ego ir virsti Boddhisattvomis – nuo reinkarnacijos rato nepriklausomomis dvasiomis apie kurias sukasi šventųjų garbinimo kultas Mahajanos Budizme. Daugelio Afrikos ir Pietų Amerikos genčių iniciaciojos ritualai atkartoja visą šią archetipinę tematiką atskiriant berniukus nuo motinų ir perleidžiant juos pro skausmingą arba baimę keliančią patirtį iš kurios vaikai turi sugrįžti kaip pilnaverčiai suaugę žmonės. Nors šiuolaikinė Vakarų kultūra įšventinimo ritualų neturi, vairavimo egzaminas, tarnyba kariuomenėje arba sutvirtinimo sakramentas katalikams, kartais atlieka psichologinį iniciacijos ritualo vaidmenį.
Pop kultūroje Apoteozės pavyzdžių apstu. Luke Skywalker tampa džedajumi atsispyręs Imperatoriaus gundymams žengti į Tamsiąją Pusę, Neo prisikelia iš mirties po to kai jį nušauna Agentas Smitas, bei lengvai įveikia priešą savo naujais sugebėjimais, Terminatorius T-800 yra nugalimas pažangesnio T-1000, tačiau jis prisikelia įsijungus alternatyviam energijos šaltiniui ir užbaigia kovą pergale.
Vis dėlto, greičiausiai niekas nėra pavaizdavęs Apoteozės akimirkos taip efektyviai ir įsimintinai kaip anime, bei manga franšizė „Dragon Ball Z“. Legendinė Goko transformacija į Super Sajaną kovoje prieš Fryzą daugeliui serijos fanų yra vienas mėgstamiausių jų vaikystės momentų. Toks teiginys atviras ginčams bei diskusijai, tačiau Gohano transformacija į antro lygio Super Sajaną bevilitiškoje kovoje prieš Cellą drąsiai gali būti laikoma net dar geresniu Apoteozės pavyzdžiu. Akimirka kuomet lydimas Hironobu Kageyamos dainos „Unmei No Hi ~ Tamashii Tai Tamashii“ savimi nepasitikintis, jautrus berniukas Gohanas tiesiog milžinišku galios proveržiu perima savo tėvo Goko, kaip planetos gynėjo vaidmenį, po šiai dienai vienija ir įkvepia milijonus „Dragon Ball Z“ fanų visame pasaulyje.
Didvyris kiekviename iš mūsų
Kadangi legendos apie didvyrius iliustruoja psichologinę raidą, anot Jospeph Campbell, kiekvienas iš mūsų esame didvyriais savo gyvenimo kontekste, nepaisant mūsų lyties ar etninės tapatybės. Kiekvienas iš mūsų esame savo asmeninės istorijos protagonistais. Visa tai sutampa su antrajame „Protagonisto“ numeryje Svaro iš hiphopo grupės „G&G Sindikatas“ išsakytomis mintimis komentuojant savo Kaptino Lietuvos tematikos cosplay kostiumo simbolinę reikšmę: „Kapitonas Lietuva kiekvienam mūsų simbolizuoja jo asmeninį didvyrį. Jis tikrai yra kiekviename iš mūsų, tik kartais mes nedrįstame to sau pripažinti ir dėl įvairių priežasių, nedrįstame jam leisti veikti.“ Semdamiesi išminties iš mitologijos bei skirtingų pop kultūros pavyzdžių, kiekvienas asmeniškai galime pasirūpinti, kad mumyse slypintis didvyriškumas nepasiliktų pasąmonės tamsoje, bet rastų išraišką kasdienybėje per sąmoningą ir ryžtingą realizaciją. Šia prasme, Kapitonas Lietuva tikrai gyvena kiekviename iš mūsų. Tai Campbell „Herojus su tūkstančiu veidų“ arba Lietuvos atveju – Herojus su trimis milijonais veidų.