Su dideliu noru ir susižavėjimu žiūrime serialus „The Simpsons“, „Family Guy“, „South Park“, „Rick and Morty“, et cetera et cetera. Šių serialų tikslinė auditorija – subrendusi publika. Jie neria į temas, nagrinėjančias būtį ir buitį, satyriškai atspindi pasaulio aktualijas, visuomenės normas. Vulgaru, skanu, piešta, tačiau priimtina. Žiūrim ir plojam, bet vis tiek vadiname filmukais. Net animacinį, Islamo revoliucijos, tremties ir genocido temas nagrinėjantį pieštą filmą „Persepolis“ vis tiek įvardijame kaip filmuką. Bet kodėl?
Knygos „Pikniko šalikelėje“ apendikse autoriai broliai Strugackiai kalba apie literatūros cenzūrą SSRS. „<...> kalba turi būti kuo pilkesnė, glotnesnė, nulakuota ir nieku gyvu ne šiurkšti; fantastika būtinai privalo būti fantastiška ir bent jau nesusiliesti su atkaria, regima ir žiauria tikrove; skaitytojus apskritai reikia saugoti nuo tikrovės – tegul jie gyvena svajonėmis, iliuzijomis ir gražiomis bekūnėmis idėjomis...“
Lygiai tokį patį modelį SSRS cenzoriai taikė ir animacijai. Mūsų tėvų atmintyje vis dar nugulę gražūs, pozityvūs rusiškos animacijos prisiminimai. Nesakau, jog ši animacija bloga, tačiau geležinė siena uždarė, įkalino ir prirakino pasąmonę prie tam tikros medijos sampratos. Būtent tokios, apie kurią kalba Strugackiai. Rusiška animacija pasižymėjo vien teigiamomis vertybėmis, magija, stebuklais. Joje smurtui vietos nebuvo. Ir būt negalėjo.
Visgi visų pirma turime suprasti, jog animacija yra priemonė. Išraiška. Meno forma ir rūšis. Galų gale – kino žanras. Animacija kaip deguonis – apsupa kiekvieną mūsų judesį. Čia, žinoma, priklauso, kiek toli užu dėžės kraštų esame pasiryžę žvilgtelėti. Pagal apibrėžimą animacija kategorizuojama kaip optinė judesio iliuzija. Dekonstruodami animacijos apybraižą galime teigti, kad kiekvienas rankos mostas, menkiausias judesys savaime tampa animacijos išraiška. Su šia raiškos priemone susiduriame ne vien pieštine forma. Animacija naudojama kine, dokumentikoje, vaizdo žaidimuose.
CGI, motion capture, stop animacija, dailė – tai tik keletas būdų, kurie po šiai dienai yra populiariausios optinę iliuziją kuriančios raiškos priemonės, gimusios ir augusios kartu su jas išreiškiančių technologijų raida.
Grįžkime keletą milijonų metų atgal. Animacijos užuomazgomis laikomi dar pirmykščių žmonių urvuose palikti piešiniai – pirmieji mėginimai atkurti ir perteikti judesį. Vienoje Irano gyvenvietėje rastas 5200 metų senumo dubenėlis, ant kurio nutapyti 9 ožio paveikslėliai. Jį sukant ratu, ožys pašoka į orą nuo medžio nuskindamas kriaušę. 4000 metų senumo Egipto freskose atkuriama ištisa dviejų imtynininkų dvikova. Galima įsivaizduoti, jog ši meninė raiška, bandymai atkurti ir užfiksuoti judesį, – tai pirmosios komiksų užuomazgos. Komiksus galima vadinti suspenduota animacija, kai vienas langelis seka kitą. Šitaip pasakojama istorija, vaizduotėje kuriant judesį.
Nors pirmykštis menas tarytum ir suklojo primityvius animacijos pamatus, tikrosios animacijos gijos megztis pradeda tik 1800 m. XIX amžiuje ypač išpopuliarėjo optiniai žaislai. 1824 m. gimsta taumatropas – žaislą sudaro diskas arba kortelė, ant kurios iš abiejų pusių nupiešti du skirtingi paveikslėliai. Sukant žaislą paveikslėliai susijungia. Taip gimsta optinė iliuzija.
Panašiu metu sukuriami šiek tiek tobulesni, tačiau tokiu pačiu principu veikiantys fenakistiskopas ir stroboskopas. Skirtumas tas, jog ant disko nupiešta daugiau paveikslėlių. Žaislus sukant paveikslėliai susilieja, optinė iliuzija sukuria judesį. Arba animaciją.
1984 m. Williamas G. Horneris išrado zoetropą, dar žinomą kaip „velnio ratas“. Už pirmtakus šis aparatas tobulesnis tuo, jog būgnas neturėjo viršutinės dalies dangčio, o per išorėje išpjautą juostelę vienu metu iliuziją stebėti galėjo ne vienas žmogus.
Po kelerių metų prancūzas Charlesas E. Reynaudas užpatentavo sudėtingesnį zoetropo variantą – praksinoskopą. Prietaiso projektuojamą spektaklį per viduryje įtaisytus veidrodžius stebėti galėjo keli šimtai žiūrovų. Nors visi šie išradimai savo laiku atrodė stulbinantys, jiems vis tik prilipdyta žaislo etiketė. Jau nuo pat pirmųjų mėginimų kurti iliuzijas animacijos tiksline auditorija buvo laikomi vaikai.
Visgi meluočiau sakydamas, jog animaciniai short’ai buvo statomi, kad kino salių erdvės prisipildytų vaikų juoko. Pamatę naujos medijos galimybes, kūrėjai neatsispyrė pagundai eksperimentuoti.
Pirmasis animacinis filmas – tai vis kitu judesiu perpiešti ir iš naujo nufotografuoti piešiniai lentoje. Jis vadinosi „Humorous Phases of Happy Faces“. Dauguma animacijos buvo kuriama panašiu principu. Paskui atsirado lėlinė ir plastilininė animacija. Vienas žymiausių lėlinės animacijos pradininkų buvo lenkų kilmės dailininkas, fotografas ir animatorius kaunietis Vladislovas Starevičius. Gavęs pirmąją kamerą Starevičius bandė filmuoti mėgiamus vabalus, tačiau šiems neįtiko kontrakto sąlygos. Skųsdamiesi prastais honorarais ir nehumaniškomis darbo sąlygomis vabalai filmuotis atsisakė. Starevičius šiuos greitai pakeitė lėlėmis. Šitaip atsirado pirmieji lėlinės animacijos filmai.
Vakaruose piešiniai taip pat persikėlė į kino juostas. Visgi animacija išliko ganėtinai statiška ir negyva. 1915 m. animatorius Maxas Fleischeris užpatentavo rotoskopą. Rotoskopija – tai būdas perpiešti realiai nufilmuotų ir ant stiklo rodomų vaizdų projekciją, taip sukuriant animacijos celę. Filmuodamas brolį, Maxas galėjo savo personažams suteikti plastiškus, žmogų primenančius judesius. Taip gimė pirmasis Fleisherių personažas – Klounas Koko. Apsistoję Niujorke, broliai filmavo džiazo atlikėjų pasirodymus, vėliau šiuos paversdami animacijos personažais.
Fleischerių trumpametražiai filmai linksmino įvairaus amžiaus kino mylėtojus. Kartu su informaciniais pranešimais jie atstojo apšildančią grupę. Fleisherių animacija nevengė peržengti į tamsiąją pusę. Jų filmuose šoko peiliais mosuojantys vaiduokliai, atgiję įvairūs namų apyvokos daiktai ar net pastatai. Fleischeriai nepabūgo eksperimentuoti įvairiuose žanruose, o jų personažas Betty Boop tapo savo laikmečio seksualumo simboliu. Vėliau į svečius užsuko Hayso kodeksas ir Bettei teko ieškotis ilgesnės suknelės. Visgi savo žymę Betty paliko – galite sutikti, galite neigti, tačiau jos pėdsakai juntami seksualiausios visų laikų moters Marilyn Monroe įvaizdyje.
Rotoskopas tapo labai svarbiu išradimu animacijos raidai. Šia technika susižavėjo kitas, tuo metu dar menkai žinomas animatorius Waltas Disney’us. Tiesa, savo žymę industrijoje jis jau buvo palikęs, kuomet animacinis short’as „Steamboat Willy“ pasaulį supažindino su Peliuku Mikiu.
Tačiau į kino istoriją Disnėjus savo vardą įrašė 1937 metais, pastatęs pirmąjį įgarsintą pilno metro spalvotą animacinį filmą „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Filmas tryško pozityvia energija ir žadino teigiamas emocijas, jo personažai šoko ir dainavo. Apie jokias nelaimingas pabaigas ar gyvenimo aktualijų metaforas čia nė kalbos būti negalėjo. Be abejonės, pasakos premisa – pavydas, tačiau Disnėjus brolių Grimmų takais nemynė. Originali Grimmų pasaka baigiasi piktosios karalienės mirtimi. Princas, atpažinęs raganą, įsako šiai iki mirties šokti apsiavus iki raudonio įkaitusiomis geležinėmis šlepetėmis. Animaciniame filme, skirtame visai šeimai, tokių personažo kankinimų atsisakyta. Žinoma, prie to prisidėjo Hayso cenzūros kodeksas, tačiau Disnėjus norėjo skleisti meilę ir pozityvią energiją. Tiksline auditorija rinkosi vaikus ir šeimas. „Snieguolę ir septynis nykštukus“ sekė „Pinokis“, „Dambis“, „Bembis“ ir t. t. Temų suaugusiems išvengti nepavyko, galų gale ir nereikėjo, tačiau Disnėjaus filmus vainikuoja gėrio triumfas ir laimingos pabaigos.
Tarp Disnėjaus ir Fleischerio įsižiebė konfliktas. Susižavėjęs Fleischerio išradimu Disnėjus rotoskopiją panaudojo ir savo filmuose. „Snieguolė ir septyni nykštukai“ tapo sensacija. Bet kad ir kokie populiarūs buvo Fleischerių short’ai, Snieguolei prilygti jie nepajėgė. Fleischerių animacija buvo tamsi ir keista. Disnėjus demonstravo visai kitokias vertybes ir tai jam leido pasiekti platesnę auditoriją. Taip pat filmus Disnėjus platino įkūręs savo kompaniją, o štai Fleischeriai priklausė „Paramount“ konglomeratui.
Savo ruožtu, „Paramount“ reikalavo atsako. Spaudžiami studijos kostiumuotųjų broliai pastatė filmą „Guliverio kelionės“. Savo tūkstančius juosta susirinko, tačiau Snieguolės pavyti nepajėgė. Fleischeriai turėjo pranašesnes bei inovatyvesnes technologijas, buvo kūrybiški, laužė standartus, tačiau Disnėjus mokėjo pasakoti istorijas, pavergiančias auditorijos širdis.
Kylanti Disnėjaus žvaigždė, „Paramount“ abejingumas, vidiniai konfliktai studijoje ir asmeniniuose brolių santykiuose galų gale užvėrė Fleischerių studijos duris. Holivude didelėmis raidėmis švietė Disnėjaus pavardė. Jeigu ne Fleischerių nuopolis ir Disnėjaus pergalė, animacijos veidas vakaruose galėjo būti visiškai kitoks. Visgi Disnėjaus triumfas suformavo medijos kanonus ir tendencijas.
Šios tendencijos palietė ne vien animaciją. Išpopuliarėję superherojai narpliojo nusikaltimus, demonstravo madas, tapo tobulumo etalonu. Tai ypač juntama po karo leistuose DC komiksuose. Vėliau Stanas Lee pateikė kitokį superherojų modelį – jis nuplėšė Dievo etiketę. Skylėti, abejojantys, klystantys – Lee superherojus pavertė žmonėmis. Nors didžiąją dalį komiksų vis dar skaitė vaikai, tačiau medija atkreipė ir suaugusiųjų dėmesį. Vedami daktaro Fredricho Werthamo tėvai ir mokytojai susirūpino komiksuose nagrinėjamomis temomis. Jie atkreipė dėmesį į smurtą (nors kraujas nesiliejo) ir baiminosi, kad jis vaikų pasąmonėje taps vertybe. Taip atsirado komiksų turinį reglamentuojantis cenzūros kodeksas. Vaikų taurumas liko apsaugotas.
Vėjai nurimo ir į žanrą imta žiūrėti kaip į pramoginę terpę. Nors superherojai galinėjosi jau ne vien su būtybėmis iš kosmoso, animacijos personažai vis dar dainavo. Tiek kine, tiek televizijoje. „Looney Toons“, „Tom and Jerry“, „Hanna Barbera“, et cetera et cetera. Smurto šie populiarūs animaciniai filmai neatsisakė, tačiau vaizdavo jį per komedijos prizmę. Vožk su keptuve katinui per pakaušį ar susprogdink kojotą ir… nieko. Gyvūnai likdavo gyvi. Su guzu, apdegusiu pajuodusiu snukiu, tačiau gyvi. Juk tai juokinga. Apie žiaurų elgesį su gyvūnais niekas nekalbėjo. Komedija, taip sakant. Ši žanro stagnacija jokiais pokyčiais nesidomėjo. Užstrigo susikurtuose tropuose. Jeigu dviratis važiuoja, kam jį taisyti? Iki…
Pradėjus byrėti Hayso kodeksui kito ir pati Amerika. Pradėjo steigtis ir reikštis laisvę ir lygias teises propaguojantys judėjimai. Ėmė aštrėti rasinė įtampa. Tuo pat metu tarsi perkūnas iš giedro dangaus animacijos industriją sukratė Ralphas Bakshis. „Man atsibodo disnėjiška animacija“ – cenzūruojant animatorių sakė Bakshis. Disnėjus taip stipriai įsitvirtino animacijos Olimpe ir nubraižė visas žanro gaires, jog nieko šviežio animacija nebesiūlė. Bakshis tapo tuo maištininku, sudrumstusiu vandenį. Jis puikiai žinojo, kad animacija gali būti kitokia. Ypač po to, kai Bitlų „Yellow Submarine“ įrodė, jog animacinis filmas į kino sales gali pritraukti ir suaugusiųjų auditoriją. Kita vertus, Bitlai yra Bitlai: paties Lennono žodžiais – populiaresni net už patį Jėzų.
Pirmuoju Bakshio pilno metro filmu tapo „Fritz the Cat“, pastatytas pagal to paties pavadinimo komiksą. Jame žmogaus paralele virto gyvūnai, tačiau Bakshis jiems suteikė žmogiškąsias savybes. Kad katinas Fricas tai ne dar vienas disnėjiškas tropas, Bakshis įrodo jau pirmuose filmo kadruose, kur statybininkas priešais kamerą išsitraukia 20 cm (matmenys nustatyti iš akies) lytinį organą. Tai tarytum antausis visoms animacijos dogmoms. Bakshis didelėmis raidėmis ant sienos palieka užrašą, jog animacija yra tik įrankis. Kainavęs apie 7 tūkstančius JAV dolerių, be didelės reklamos ir su stipriu X reitingu (suaugusiems) „Fritz the Cat“ kino teatrų kasose surinko devynis milijonus JAV dolerių.
Debiutiniame filme Bakshis iš pasakiškų miškų ir pilių keliasi į purvinas Niujorko gatves, kur orkestro skambesį keičia fankas, džiazas ir rokenrolas. Tiek „Fritz the Cat“, tiek vėlesnėje Bakshio kūryboje moterys laisvai mosuoja nuogomis krūtimis, dažnai tampa aistros ir sekso simboliais („Cool World“, my god!). Bakshio kūryboje laisvai liejasi kraujas, narkotikai ir alkoholis. Režisierius nevengia nagrinėti aplink kaistančių rasinių problemų. Nebijo įkąsti.
Savo filmuose Bakshis pradėjo naudoti metaforas, paraleles, satyrą. Šaipėsi iš Disnėjaus. Jeigu Disnėjaus filmuose personažo mirtis buvo raktas į protagonisto brandą, Bakshio filmuose šioji tapo neišvengiama gyvenimo ir būties tiesa.
Vėlesnėje kūryboje režisierius-animatorius išbandė skirtingas animacijos technikas, pvz. rotoskopiją. Šią techniką jis naudojo statydamas „The Lord of the Rings“ (1978). Bakshiui pavyko išlaikyti J. R. R. Tolkieno epo atmosferą, tačiau projektas liko nuskalpuotas, mat studijos dovanotas aukso puodas pasiekė dugną. Antroji planuota epo dalis dienos šviesos neišvydo.
Apmaudu, tačiau vėlesnė Bakshio kūryba nesulaukė finansinės sėkmės. Visgi savo tikslą animatorius pasiekė. Ledai lūžo. Bakshis įrodė, jog animacija tėra dar vienas įrankis pasakoti istorijoms. Animacija išlaisvina. Ji neturi limitų. Jeigu ką nors galima įsivaizduoti, animacija gali tai perkelti ir į ekraną. Ji atveria vartus, kuriuos užrakina technologija, biudžetas, realybė. Nestandartinės proporcijos, karikatūrinės veido išraiškos, pasaulis, kuris realybėje laužytų logikos ir suvokimo ribas – animacija šiuos pančius išardo.
Animacija Tolimuosiuose Rytuose
Japonija turi visiškai kitokią animacijos kultūrą, o anime šiandien galima vadinti vienu didžiausių šalies eksportų. Vakarai ypač susidomėjo šia animacijos rūšimi po to, kai JAV transliuotojas „Funimation“ nusipirko teises rodyti „Dragon Ball Z“. Apie tai, kad „Dragon Ball Z“ yra pasaulinis fenomenas, net nekalbėsiu. Kita vertus, 1988 m. išleistas filmas „Akira“ taip pat atkreipė subtitrus skaityti nemėgstančios publikos dėmesį. 24 piešinių per sekundę, mitais apipintas „Akira“ vakariečių žvilgsnius atsuko į Japonijos animacijos rinką.
Šiandien anime kultūra vakaruose užima lygiavertę poziciją su pačioje JAV kuriama animacija. Dėl geriausių, kultinį statusą turinčių serialų pešasi „Netflix“, „Amazon“, „Crunchyroll“. Viską pasako vien tai, jog „Netflix“ nusipirko teises transliuoti tokius grandus kaip „Neon Genesis Evangelion“ ar Hayao Miyazakio kūrybą. Bet nepaisant vakarų susižavėjimo anime kultūra, gimtinėje žmonės, mėgstantys animaciją, laikomi žemesne visuomenės grandimi.
Vakaruose dėl „Marvel“ filmų šis žanras tapo mainstream’u, tačiau komiksai ir animacija turėjo nueiti ilgą kelią tam, jog būtų pripažinti ne vien nišine subkultūra. Bet Japonijoje anime mėgėjai, vis dar vadinami otaku, susilaukia patyčių ir užgauliojimo. Už socialinių normų ribų stumiami žmonės tampa užsidariusiais vienišiais. Anime, kaip ir bet kuri kita animacijos rūšis, yra skirstoma į žanrus, ir net paaugliams skirti serialai vaizduoja žymiai daugiau smurto nei vakarietiška animacija. Tačiau ir tai padėties nekeičia – Japonijoje socialinė atskirtis tiesiog verda.
Visuomenė fanbazių publiką mato kaip nutukusias, spuoguotas, tėvų namuose gyvenančias ir savimi pasirūpinti nesugebančias siurbėles. Psichologijoje dažnai šie žmonės vadinami intravertais. Socialinės situacijos šio tipo asmenybę turintiems žmonėms kelia įtampą, nerimą, kartais – panikos priepuolius. Save tokie žmonės atranda vadovaudamiesi eskeipizmu: pabėgdami nuo nemalonios realybės pasineriant į kiną, vaizdo žaidimus, literatūrą. Jų avatarais ar profilio nuotraukomis internete tampa animacinių filmų personažai. Tai formuoja jau minėtą stereotipą, tačiau taip pat kartu piešia neigiamą eskeipizmo platformų peizažą. Medija tampa niekine, pašiepiama, nerimta. Panašiai kaip maginė ir mokslinė fantastika užkietėjusių literatų akivaizdoje. Ir visgi Miyazakio pastatyti filmai renka Oskarus, Akihabaros rajonas virto anime ir vaizdo žaidimų meka, o Jokohamoje turistus vilioja 19,7 metrų dydžio judanti Gundamo statula.
Supermamos prieš Metalinį Alchemiką
Vieni mano, jog įtakingiausias ir pavojingiausias pasaulio žmogus yra Vladimiras Putinas, kiti sako, kad tai – Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas. Tačiau išties pats nuožmiausias, pikčiausias ir pavojingiausias sutvėrimas yra lietuvių supermama. Kadaise vienas lietuvių televizijos transliuotojas mėgino jaunąją kartą supažindinti ir pripratinti prie laukinio žvėries iš Tolimųjų Rytų, dar žinomo kaip anime. Kanalo kostiumuotieji suprato, jog anime, kaip ir bet kuri kita animacija, turi žanrus ir savą tikslinę auditoriją. Serialai „Hellsing“ ar „Kite“ TV tinklelyje pasirodė po vidurnakčio. Tačiau „Dragon Ball Z“, „Rurouni Kenshin“ ar „Fullmetal Alchemist“ gavo progą pradžiuginti įvairaus amžiaus animacijos gerbėjus.
Vienoje „Fullmetal Alchemist“ serijoje alchemikas, trokštantis susigrąžinti šlovę, yra pasiryžęs peržengti visas moralės ribas. Dėl eksperimento šis savo mažametę dukrą sujungia su jos mylimu šunimi, taip sukurdamas chimerą. Epizodas baigiasi kruvina chimeros mirtimi. Supermamoms tai nepatiko. Mamytės čiupo telefono ragelį, tušinuką ir, puoselėdamos vaikų dorovę, užbombardavo televizijos kanalą laiškais ir nepasitenkinimo kupinais skambučiais. Homunkulus Metaliniam Alchemikui įveikti pasisekė, bet supermamos pasirodė pernelyg galingas ir neįveikiamas antagonistas. Likusieji anime epizodai buvo transliuojami po vidurnakčio.
Tad ar iš tiesų animacija tėra vaikams skirti filmukai? Net ir supermamos sako NE. I rest my case.