Trumpas įdomiais faktais papildytas pasakojimas apie tai ką turime ir kas mūsų dar laukia.
FILMAI
Atsimenu, kai buvau maždaug septynerių, įkalbėjau mamą, kad leistų pažiūrėti tą video kasetę su „pabaisiukais“: įtikinau, kad aš jau didelis vyras ir man visai nebus baisu. Leido, pažiūrėjau. Po to tris mėnesius naktį bijojau eiti į tualetą. Šitaip prasidėjo mano pažintis su šveicarų tapytojo Hanso Ruedi Gigerio sukurtu ksenomorfu. Daugelis turbūt esate matę bent jau pirmuosius du filmus (1979-ųjų metų Ridley Scott‘o „Alien“ ir 1986-ųjų metų James‘o Cameron‘o „Aliens“) – jie jau seniausiai tapo visų pripažinta siaubo filmų klasika.
Tiesą sakant, nemaža dalis pirmųjų dviejų filmų gerbėjų yra linkę ignoruoti viską kas buvo išleista po to. Tam yra gana svari priežastis: trečiojo filmo pradžioje (1992-ųjų metų „Aliens 3“) scenaristai be skrupulų nužudė du antrajame filme išlikusius veikėjus - mergaitę Rebeccą Jorden-Newt ir kapralą Dwayne Hicks‘ą, taip lengva ranka nubraukdami visas gerąsias antrojo filmo emocijas ir laimingą pabaigą. Kadangi nuomonės apie trečiąjį filmą yra bene kontroversiškiausios (vieni sako, kad filmas prastas, kiti sako, kad labai net geras), šiek tiek papasakosiu priešistorę.
Mažai kam žinoma, kad net keliuose pirminiuose „Aliens 3“ scenarijuose būtent kapralą* (*šiuolaikinėje Lietuvos kariuomenėje kapralo laipsnį daugmaž atitinka grandinis) D. Hicks‘ą vaidinantis Michael‘is Biehn‘as turėjo tapti pagrindiniu veikėju, o Sigourney Weaver atitekti tik epizodinis vaidmuo – panašiai kaip naujuose „Terminatorius“ dabar pasirodo Arnold‘as.
Ši idėja nepatiko „Fox“ prezidentui Joe Roth‘ui, kuris pareiškė, jog „Sigourney Weaver yra pagrindinė serijos herojė" ir „vienintelė moteris-kovotoja, kurią turime savo filmų mitologijoje“. Taip pagrindinio personažo vaidmuo vėl atiteko S. Weaver, o scenarijų apie kalėjimų planetą filmui rašęs David‘as Twothy, D. Hicks’o personažą visur perrašė į Ellen Ripley.
Tiesa, tuo viskas nesibaigė. Prodiuseriams nusamdžius režisierių Vincent‘ą Ward‘ą, pastarasis nenorėjo kurti filmo pagal D. Twothy scenarijų ir ėmėsi rašyti savo versiją. V. Ward‘o sukurtas scenarijus, kuriame S. Weaver įkūnyta personažė Ellen Ripley patenka į vienuolių planetą, kritikų buvo pripažintas vienu geriausiu kada nors... nepasirodžiusiu filmu. V. Ward‘o istorijoje vienuoliai laiko ksenomorfą velniu, kuris juos baudžia už tai, jog pastarieji į savo išimtinai vyrišką kompaniją priėmė moterį. Scenarijaus pabaigoje, norėdama užmušti savyje bręstantį svetimą, E. Ripley pasiaukoja.
Istorija nepatiko filmo prodiuseriams, kurie manė, jog projektas gausis pernelyg meniškas, todėl liepė viską perrašyti: vietoj vienuolių įdėti anksčiau D. Twothy sugalvotus kalinius, o vietoj vienuolyno – rūdos perdirbimo gamyklą. V. Ward‘as atsisakė tą daryti, todėl buvo atleistas. Nepaisant to, galutinis filmo scenarijus, kaip stuburą naudoja būtent V. Ward‘o istoriją.
Kodėl Newt ir D. Hicks‘as turėjo žūti filmo pradžioje? Atsakymas paprastas – anot prodiuserių, filmai turėjo būti apie Ellen Ripley – stiprią, neįkainojamų žinių apie svetimą turinčią moterį, o ne apie kompaniją įvairių šaunių herojų. Pagal idėją, filmas turėjo grįžti prie šaknų – išgyvenimo siaubo, todėl buvo priimtas galbūt ne pats jautriausias sprendimas ir papildomų herojų tiesiog... atsisakyta. Deja, nors prodiuseriai tuo pačiu planavo sutaupyti pinigų, Michael‘is Biehn‘as nesutiko priimti menkos kompensacijos už tai, kad filme būtų parodytas jį vaizduojantis muliažas ir pagrasino paduoti studiją į teismą. Rezultate gavosi taip, kad vien už aktoriaus nuotraukos parodymą, M. Biehn‘ui buvo sumokėta oficialiai neįvardinta šešiaženklė suma – tai maždaug prilygo tam užmokesčiui, kurį, pagal pirminį scenarijų, aktorius būtų gavęs už 8 mėnesius sunkaus darbo filmavimo aikštelėje. Neblogai, kaip už filmą, kuriame net nevaidinai, tiesa?
1997-aisiais metais pasirodęs „Alien Resurrection“ didelės sėkmės nesulaukė: 75 mln. dolerių kainavęs filmas JAV uždirbo vos 48 mln. dolerių (iš viso pasaulyje 161 mln.), todėl „Svetimas“ franšizė buvo ilgam padėta į stalčiuką, užrakinta devyniais užraktais, o pats raktas suvalgytas. Tiesa, galbūt nustebsite, bet pats filmas tikrai nėra toks blogas. Teko antrą kartą peržiūrėti prieš metus ir pasakysiu – nustebino! Puikūs aktoriai (S. Weaver, R. Perlman, W. Ryder) ir visai neblogas scenarijus. Tiesa 1997-ųjų efektai vietomis verčia giliai atsidusti ir įsijungti vaizduotę, bet bendras rezultatas pasirodė žymiai geresnis nei tada, kai žiūrėjau filmą pirmą kartą. Beje, filme yra scena, kurioje nusisukusi nuo krepšio S. Weaver meta kamuolį per save ir pataiko. Ši scena nesumontuota - S. Weaver iš tiesų pataikė, ir tą padarė iš pačio pirmo bandymo. Šalia stovėjęs R. Perlman‘as buvo ant tiek nustebęs, jog neištvėręs ėmė juoktis. Pati S. Weaver viename interviu minėjo, kad šis momentas buvo vienas įsimintiniausių ir smagiausių per visą jos karjerą.
Kadangi pirmieji filmai, o ir pats ksenomorfas, buvo žiūrovų mėgiami, prodiuseriai galvojo ką su tuo daryti: karvė yra, pieno irgi yra, bet niekas jos nemelžia. Niekas nedrįso gaminti dar vieno brangaus ir galimai nuostolingo rimto filmo: taip 2004-aisiais metais gimė kiek žiaurokas pramoginis veiksmo trileris „Alien vs. Predator“.
Tiesa, dar prieš „20th Century Fox“ įžiebiant šio filmo kūrimui žalią šviesą, „Aliens“ režisierius ir scenaristas J. Cameron‘as buvo pradėjęs darbus ties penktojo filmo istorija. J. Cameron‘as savo scenarijų aptarė su R. Scott‘u ir jiedu nusprendė, kad kitas filmas turėtų paaiškinti kaip ksenomorfai atsirado (tai 2012-aisiais metais pavirto būtent Ridley Scott’o filmu „Prometheus“).
Deja, sužinojęs, kad „Fox“ ketina imtis realių „Alien vs. Predator“ gamybos darbų, J. Cameron‘as metė darbus ties savo istorija, būdamas įsitikinęs, jog šis filmas galutinai nugramzdins franšizę į patį giliausią dugną. Po filmo peržiūros režisierius nuomonę pakeitė: „Man iš tiesų labai patiko. Manau iš penkių „Svetimas“ filmų statyčiau jį į trečią vietą“, tada žurnalistams sakė jis. Ridley Scott‘as buvo kitos nuomonės: 2012-aisiais metais paklaustas, ar matė šį filmą, režisierius nusijuokė ir atsakė, kad iki šiol negali prisiversti to padaryti.
Po pirmojo „Alien vs. Predator“ sekė antrasis (2007-aisiais metais „Aliens vs. Predator: Requiem“), bet jis buvo neįtikėtinai prastas (IMDb vertinimas - 4,7, o tai, mano manymu, gerokai per daug), todėl apie jį kalbėti nematau prasmės.
Vėliau jautį už ragų griebė Ridley Scott‘as: 2012-aisiais metais į pasaulį paleido „Prometheus“, kuriame pasakojama ksenomorfų atsiradimo istorija. Filmas netrukus įsiūbavo milžinišką kritikos cunamį: daug kam filmo scenarijus pasirodė neįtikinamas, personažai buki ir neįdomūs (Oskaro savininkė Charlize Theron filme turėjo lygiai vieną emociją ir maždaug dvi veido išraiškas), o logikos klaidų gausa liūdino net ištikimiausius gerbėjus. Buvo ir kita žiūrovų dalis – tie, kuriems daugmaž nusispjauti į filmo klaidas ir nesąmones. Pastaroji publikos dalis tenorėjo daugiau įtampos, efektų, daugiau pabaisų ir daugiau žudynių. Būtent šiems priklausau ir aš: žiūrėjau „Prometheus“ maždaug šešis kartus. Niekaip negaliu atsistebėti scenarijaus bukumu, bet tuo pačiu šis filmas man yra puikiausia pramoga. Ir čia ne tas atvejis, kai filmas ant tiek blogas, kad net geras. Ne, toli gražu. Jei jis būtų be logikos klaidų ir be kitų nesąmonių, turbūt jau turėčiau įsirengęs jam altorėlį.
2017-aisiais metais pasirodęs „Alien: Covenant“ viską sumovė dar labiau: už pagrindinę veikėją charizmatiškesnė atrodė net svetimoje planetoje siūbuojanti rugio varpa, o logikos klaidos, personažų sprendimų idiotiškumas ir kitos nesąmonės tikrai nenusileido „Prometheus“ filmui. Nepaisant to, pramoginė filmo dalis – ta, kur išjungi smegenis, valgai popkorną ir mėgaujiesi – buvo tobula. Naujas, ypatingai agresyvus ir iš tiesų baisokas ksenomorfas (neomorfas), nuostabi D. Fasbender‘io vaidyba ir kiti perliukai pavertė „Covenant“ puikia pramoga. Tiesa, turiu pripažinti, kad tai skonio reikalas ir, kad tikrai ne kiekvienas sugeba nekreipti dėmesio į nesąmones.
Ir viskas?
Ne. Dar yra fanų kurti trumpametražiai filmukai skirti „Alien“ filmo keturiasdešimtmečiui paminėti. Sakydamas fanų, galbūt neperteikiu visos esmės – filmukai yra mažabiudžetiniai, bet tik palyginus su tikrais filmais: puikios dekoracijos ir visai nebloga vaidyba neleis stipriai nusivilti. Efektai, žinoma, yra šiaip sau, bet bendra atmosfera puikiai perteikta. Šešios šaunios istorijos: „Harvest“, „Alone“, „Ore“, „Night Shift“, „Specimen“ ir „Containment“ – visas jas nemokamai galite pažiūrėti YouTube.
KOMIKSAI
Nors Lietuvoje komiksai vis dar negali atsikratyti „vaikiškos literatūros“ stigmos, tikrai norėčiau pažiūrėti, kaip pastarieji knygyne atsiduria vaikų skyrelyje. Filmai yra žiaurūs, bet tas žiaurumas dažniausiai yra apribotas specialiųjų efektų kainos, poreikio atsižvelgti į amžiaus cenzą ir t.t., o komiksų kūrėjų vaizduotės žiaurumo klausimais neribojo niekas.
Tiesa, daug įdomesnis yra tas faktas, kad tarp „Aliens“ ir „Alien 3“ filmų pasirodė keletas grafinių novelių, kuriose D. Hicks‘as ir Newt yra gyvi: dėl teisinių priežasčių komiksų kūrėjai negalėjo kurti istorijų apie Ellen Ripley, todėl buvo pasirinktas D. Hicks‘o ir Newt tandemas.
Tiesa, tai nebuvo tiesioginis „Aliens“ tęsinys: 1988-aisiais metais komiksų kūrėjas Mark‘as Verheiden‘as duetą perkėlė apie dešimt metų į ateitį – į Žemę, kurią užplūsta nesuskaičiuojama ksenomorfų armada, o herojams tenka gelbėtis. Viso buvo sukurtos trys istorijos apie Hicks‘ą ir Newt, o tada, lyg iš giedro dangaus jobš... vožtelėjo „Alien 3“ ir M. Varheiden‘as liko it musę kandęs: 2016-aisiais jis apgailestaudamas sakė, kad meluotų, jei teigtų, jog nenusivylė supratęs, kad jo sukurtos istorijos nebėra „oficialios“ istorijos dalimi.
Komiksų leidykla „Dark Horse“ problemą išsprendė paprastai – Newt pervadino į Billie, o Hicks‘ą į... Wilks‘ą. Nuo to laiko visi pakartotiniai leidimai jau buvo apie Billie ir Wilks‘ą, o tuo pačiu ir pagal komiksus parašytos knygos bei visa kita atributika.
2016-aisiais, „Aliens“ filmo 30-ies metų jubiliejaus proga, grafinės novelės buvo perleistos dar kartą – šį kartą herojams buvo palikti originalūs vardai, o istorija pristatyta kaip alternatyvi realybė.
Grubiai skaičiuojant, įtraukiant ir trumpas istorijas, „Alien“ tematika yra sukurta apie šimtas skirtingų komiksų. Tarp jų galima rasti net tokius susikryžminimus, kuriuose su ksenomorfais kovoja Supermenas, Batman‘as, Green Lantern, ar net Teisėjas Dredd‘as. Yra ir rimtesnių kūrinių: pavyzdžiui, 2019-aisiais metais komiksų pavidalu pasirodė ir alternatyvus garsaus rašytojo William‘o Gibson‘o (1984-ųjų metų „Neuromancer“), „Aliens 3“ scenarijus.
Apskritai, kasmet pasirodo po 2-4 naujus komiksus – vieni kūrėjai stengiasi išlaikyti pirmykštį „Alien“ siaubą, pasakodami lėtas ir įtaigias istorijas, kiti nevengia kurti trilerių, kur kraujas ir žarnos liejasi laisvai.
Trumpas sąrašas komiksų, kuriuos rekomenduočiau (skaičiau nemažai, bet tikrai ne visus, todėl rekomendacijos ganėtinai subjektyvios):
● „Alien: The Illustrated Story” - pirmojo filmo adaptacija, o tuo pačiu ir pirmasis „Alien“ komiksas.
● „Outbreak“ ir „Nightmare Asylum“ - originalios istorijos apie Newt ir Hicks‘ą.
● „Newt's Tale“ - pasakojimas apie mažąją Newt ir kolonistus.
● „Dead Orbit“ - vienos gražiausių iliustracijų visoje „Alien“ komiksų serijoje.
● „Sacrifice“ - puiki istorija, kuriai stiprią įtaką padarė „Alien 3“ filmas.
● „Fire and Stone“ - penki tarpusavyje susiję komiksai vienoje knygoje. Čia persipina „Prometheus“, „Aliens“ ir net „Predator“ istorijos.
ŽAIDIMAI
Mažai kas girdėjo apie pirmąjį „Alien“ žaidimą skirtą „Atari 2600“ kompiuteriui: 1982-aisiais metais pasirodęs žaidimas buvo identiška „Pac-Man“ kopija, tik vietoje paties Pacman‘o lakstė kareivėlis, o vietoj vaiduoklių - maži ksenomorfai. Taškelius irgi reikėjo rinkti, tik čia jie simbolizavo kiaušinius, kuriuos herojus sunaikina. Nuo to laiko išleista, nepatikėsit, apie 40 kompiuterinių žaidimų ksenomorfų tematika! Deja, nepaisant kelių kokybiškų platformerių, iš jų visų galiu išskirti tik du iš tiesų vertus dėmesio. Pirmasis – 1999-aisiais metais išleistas „Aliens versus Predator“, kur žaidėjas galėjo sužaisti tris skirtingas kampanijas: už svetimus, už grobuonis arba už žmones. Tada tikrai didelį įspūdį padarė ksenomorfo savybė rėplioti sienomis ir lubomis, o vienam žaisti žmonių kampaniją, reikėjo nemenkai drąsos – žaidimas puikiai pertreikė artėjančių ir tik monitoriuje (kol kas) taškelių pavidalu esančių ksenomorfų keliamą siaubą. Pypt, pypt, pypt... atsimenat tą įrenginį iš filmų?
Antras, ir turbūt geriausias ne vien „Alien“ serijos, bet apskritai vienas geriausių pastarojo dešimtmečio žaidimų yra 2014-aisiais metais pasirodęs „Alien: Isolation“.
Jei žiūrėdami filmus jautėte baimę, bet tuo pačiu džiaugėtės, kad sėdite ant šiltos sofutės, tai šiame žaidime turite šansą išmėginti, ką iš tiesų reiškia keliauti milžiniška ksenomorfais užkrėsta kosmine stotimi. Ne vien tik keliauti, bet ir pasijausti medžiojama auka: siaubas dėl gyvybės čia kausto visą laiką, pabaisa gali iššokti iš bet kurios tamsios angos ar tiesiog jus išgirsti ir milžinišku greičiu atlėkti stačiais kosminės stoties laiptais. Didžiąją žaidimo dalį jokio ginklo gynybai nuo ksenomorfo neturite ir tik vėliau jums įteikiamas ugniasvaidis, kuris svetimą gali tik atbaidyti, bet jo nenužudo. Man žaidimą teko išmėginti su pilnu „įsitraukimo“ komplektu – pajungta PlayStation 4 kamera ir mikrofonu. Šitaip pabaisa jus iš tiesų mato bei girdi, todėl momentai, kai ksenomorfas žingsniuoja greta, o jūs slepiatės po stalu, įgyja daug asmeniškumų: stengiatės ne tik nejudėti, bet nejučia sulaikote kvėpavimą, delnus išmuša prakaitas... Žaidimas yra puikus, rekomenduoju jį išmėginti ne vien ksenomorfų mylėtojams, bet apskritai bet kuriam siaubo žaidimus mėgstančiam žmogui.
ATEITIS
Kadangi „Alien: Covenant“ surinko tik maždaug pusę to ką uždirbo „Prometheus“ (240 mln. ir 403 mln. dolerių atitinkamai), franšizės ateitis vėl pakibo ant plauko. Ilgą laiką nebuvo jokių žinių, o fanai tikėjosi blogiausio – „Disney“ už 71,3 milijardo dolerių įsigijus didžiąją dalį „Fox“ studijos nuosavybės, nebuvo aišku, ar naujieji bosai iš „Disney“ norės tęsti ne tokią jau ir pelningą seriją. Džiugesnės žinios mus pasiekė tik tada, kai „Disney“ prasitarė norintys išplėsti savo turimas franšizes, o tarp jų ir „Alien“. Ridley Scott‘as patvirtino, kad dirba ties trečiojo filmo scenarijumi, o pasklidę gandai netgi teigė, kad filmas vadinsis „Alien: Awakening“ („Svetimas: Pabudimas“), bet kol kas jokių konkrečių žinių nėra. Tiesą sakant, nėra patvirtintas net pats R. Scott‘as.
Na, bent jau man R. Scott‘o vizija atrodo patraukliai, aš tikrai norėčiau išvysti trečiąjį filmą „Prometheus“ tematika. Bėda tik ta, kad „Alien: Covenant“ pažiūrėjo, palyginus, nedaug žmonių, todėl „Disney“ kurdama tęsinį iš tiesų rizikuotų. Galiu garantuoti tik viena: anksčiau ar vėliau filmas bus. Koks ir kada – nežinia.
Turint omenyje, kad tai „Disney“, galbūt net apie Ančiuką Donaldą, kovojantį su svetimų karaliene.