Aldous Huxley - „puikus Naujas pasaulis“: ne tokia puiki literatūra

Ko gero, savo draugų rate būsiu vienas iš paskutiniųjų perskaičiusių šitą knygą. Atidėliojau, nes panašių knygų, filmų bei serialų, kurių dalis remiasi būtent šia distopijos versija, devynios galybės. Bent aštuonias galybes mačiau ir skaičiau, hell, net 2020-ųjų serialą, kuris „paremtas“ knyga, sužiūrėjau pirmiau nei paėmiau į rankas originalą. O dabar, gerokai vėluodamas, užvertęs paskutinį puslapį, neturiu labai daug pozityvo.

Tikrai nuoširdžiai bandžiau mėgti šitą knygą, bet tikriausiai tai skaitinys ne man. Su turiniu neturiu jokių bėdų - klasikinė distopija. Tačiau knyga parašyta kažkaip sausai ir neįdomiai. Visų svarbiausia, šitą knygą lengva apkaltini, mano galva, baisiausia grožinės literatūros nuodėme - didaktika. Kol knygos fanai nepasiėmė savo šakių ir deglų, pamėginsiu paaiškinti.

Vietomis atrodė, jog skaitai ne romaną, o Huxley paskaitą apie tai, kaip blogai būtų gyventi pasaulyje be skausmo, netikrumo jausmo ar individualumo. Žinutės svarbios, įžvalgos aktualios ir šiandien. Neginčiju… Bet kai istorijos personažų dialogai tampa tam tikrais manifestais, skaityti tokią knygą tampa tikra kančia.

Kovojant su šia knyga manęs niekaip neapleido jausmas, kad vertinu šį skaitinį daugiau dėl jo istorinės reikšmės, o ne dėl asmeninio malonumo, kurį man teikė skaitymo procesas. Tai savaime nėra blogai, bet tokiam skaitymui reikalingas ir tam tikras savęs paruošimas. Tai jei planuojat skaityti patys - pasiruoškit.

Gerai yra tai, kad dabar galėsiu ramiai sakyti, kad žinau, apie ką ten tas Huxley rašė ir man, asmeniškai, nelipo. Mano nuomone, yra gerokai įdomesnių ir geresnių kūrinių, kurie transliuoja panašias žinutes. Įsidėti monoklį ir vaidinti, kad klasika=kokybė, seni - ne mano stilius. 3/5.