Žemė seniai sunaikinta, o saujelė išlikusių žmonių kolonizuoja kitą, į Žemę panašią, planetą. Ištobulinę turimas technologijas jie išmoksta perkelti savo protus į naujus kūnus, kuomet senieji nusidėvi. Be to, įgyja antgamtiškų gebėjimų, kuriuos sustiprina specialiai jiems sukurtais įrankiais, taip tapdami nenugalimais nemirtingaisiais. Patys sau priskyrę hinduizmo dievų vaidmenis kolonistai, dabar jau – Kali, Šiva, Višnu ir kiti dievai, valdo Naująją Žemę ir jos gyventojus.... kurie yra jų pačių palikuonys.
Visa tai – Roger Zelazny 1967 metais išleistos knygos „Šviesos valdovas“ („Lord of Light“) siužetas. Romanas 1968 m. laimėjo „Hugo“ apdovanojimą ir buvo nominuotas „Nebula“ premijai. Ši knyga patenka į visų laikų geriausios mokslinės fantastikos knygų dešimtuką ir, galimai, padarė nemažą įtaką tokiems autoriams kaip George R. R. Martin ar John C. Wright.
Prėjusiais metais ši knyga pagaliau išleista ir Lietuvoje. Visi apdovanojimai ir įvertinimai yra puiku, tačiau lietuvio akį visų pirma patraukia knygos viršelis, tiksliau – mažas ženkliukas viršelio apačioje. Taip taip, tai legendinės lietuvių leidyklos „Eridanas“ logotipas. Tikriausiai dauguma fantastikos fanų jį pastebėję išpūtė akis, galvodami „Nejaugi „Eridanas“ prisikėlė iš numirusiųjų?“ Deja, teks nuliūdinti – ši leidykla toliau lieka tik nostalgišku prisiminimu. „Šviesos valdovas“ – tai pirmoji leidyklos „Leidybos studija“ fantastinė knyga, o tiksliau – jų fantastikos serijos, pavadinimu „Eridanas“, knyga. Pats Algimantas Piligrimas – buvęs leidyklos ir ženklo „Eridanas“ savininkas – sutiko perleisti „Eridano“ logotipą šiai naujai knygų serijai, taip patvirtindamas, jog tikrasis „Eridanas“ tikriausiai jau ir nebeprisikels.
Taigi išsiaiškinus dėl „Eridano“, kuris bent man tikrai kėlė daug klausimų, galima pereiti prie pačios knygos ir jos siužeto, kurį, tiesą pasakius, sekti nėra lengva. Kaip jau minėta, Naująją Žemę valdo pseudo dievai – kolonistai iš Indijos. Tačiau tai tampa aišku tik įpusėjus skaityti. Knygos pradžioje dievai atrodo kaip dievai, o vyksmo vieta – kaip gal truputį pakeista senovės Indija. Tik vėliau, kai vienas iš dievų užsirūko cigaretę, ar dievams bendraujant tarpusavyje pradeda lįsti lauk mums žinomos vakarietiškos kultūros nuotrupos, imi suprasti, kad kažkas čia ne taip. Knygos autorius tik po truputį atskleidžia tikrąją dievų prigimtį. Net ir pagrindinis knygos herojus Samas ilgą laiką supamas paslapties – jo prigimtis ir motyvai nėra iki galo aiškūs. Kartais net sunku suprasti – jo ketinimai rimti ar jis tik pokštauja. Tiesą sakant, net kai kurie veikėjai atrodo kaip pokštas. Čia reikėtų paminėti krikščionis zombius arba lošti mėgstančius demonus. Beveik visą laiką skaitant, neapleidžia mintis, jog autorius lengvai šaiposi iš savo skaitytojo. Negelbėja ir tai, jog dalis herojų vis keičia savo pavidalus ir vardus, o jų yra ne vienas ir ne du, tad įsiminti juos visus tampa pakankamai sunkia užduotimi. Negana to, knygoje įprastos, romanams būdingos chronologijos nėra. Kai tik pradedi pagauti kas vyksta, autorius nusprendžia įterpti vieno iš veikėjų prisiminimą ir taip vėl viską sujaukti. Taigi, didžioji dalis knygos yra šioks toks šokinėjimas laike ir tik kūrinio pabaigoje palaidi galai pagaliau pradeda sueiti į vieną, o kai kurie klausimai taip ir lieka neatsakyti. Visa tai ne vieną šiuolaikinį skaitytoją gali atbaidyti. Nuo pat pirmųjų puslapių skaitytojas apkraunamas krūva suraizgytos informacijos. Tačiau įsigilinus į visą šio kuriamo pasaulio struktūrą pradedi suprasti, jog kitaip jį pristatyti tikriausiai ir neįmanoma – kitu atveju skaitytojas būtų apkraunamas sukramtytais ir milžiniškais informacijos kiekiais, kas dar labiau apsunkintų skaitymą.
Tačiau jei sugebėsite ištverti pirmus kelis skyrius nežinios ir painiavos, vėliau knyga tikrai įsiurbs, vien jau dėl noro suprasti kas čia vyksta. Romano veikėjų dialogai yra ypač turtingi ir dažnai balansuoja tarp pokšto ir gilių filosofinių apmąstymų. Be to, knygoje gausu didelių mūšių scenų, kurios aprašytos tikrai itin vaizdžiai. Ir nors pati siužeto šerdis (kai pagaliau pavyksta įsivažiuoti) nepasiūlys ypatingų naujovių, bet būtent tai, kaip autorius ją pateikia, užburia. Knygos siužetas sukasi apie protagonistą Samą-Budą, vieną iš kolonistų, kuris nusprendžia, jog nori pasidalinti turima technologija su žmonėmis, taip atsiskirdamas nuo likusių dievų.
Naujosios Žemės žmonės – tai „dievų“ palikuonys, per tūkstantmečius užpildę visas naujojo pasaulio kerteles. Jie karta iš kartos gyvena amžius besitęsiančiuose viduramžiuose ir dievų turimas technologijas laiko nesuprantama magija. Dievai šiuos vargšus laiko visiškoje nežinioje specialiai stabdydami žmonijos technologinį progresą. Taigi R. Zelazny mums serviruoja indišką Prometėjo istorijos versiją, sumaišytą su sci-fi elementais. Bet būtent hinduizmo elementai ir suteikia knygai egzotikos bei naujoviškumo. Nors knyga originaliai parašyta ir pirmą kart išleista 1967 metais, nėra sunku susitapatinti su pagrindiniais herojais, net atvirkščiai, galima sakyti, kad veikėjų problemos yra aktualesnės dabar nei buvo tada, kai knyga tik pasirodė. Kolonizavę planetą, tam, jog suvaldytų savo gausėjančius palikuonis, kolonistai prisiima hinduizmo dievų vaidmenis, bet laikui bėgant veikėjai pradeda pasimesti tarp tikrųjų savo troškimų ir minčių, kurie persipina su primestomis dievų charakteristikomis – to, kaip turėtų elgtis jų personalizuojamas dievas, bei to, ko jie patys iš tikrųjų nori. Iš čia kyla ir pagrindiniai konfliktai. Nesunku įžvelgti paraleles su mūsų pačių gyvenimu ir visų taip mėgstamais socialiniais tinklais, ar ne?
Taigi ar verta paskaityti? Jei turite pakankamai kantrybės, nespėjote atbukti nuo tradicine formule paremtų fantastinių romanų bei norite susipažinti su jau legenda tapusio R. Zelazny kūryba, tuomet pirmyn. Kitu atveju knyga gali būti sunkus ar net neįveikiamas riešutėlis. Tačiau jei gebate paleisti norą viską perprasti iš karto ir mokate susitvarkyti su dideliu informacijos kiekiu, kurį pateikia autorius, suprasite, jog būtent neįprasta veiksmo chronologija, mitologija bei keliami klausimai išskiria šį romaną iš kitų šio žanro knygų, kurių per eilę metų gavome su kaupu. Taip pat visiškai nebūtina puikiai išmanyti hinduizmo tam, kad galėtum gėrėtis „Šviesos valdove“ kuriamu pasauliu.