„O kas būtų, jeigu...?“ – turbūt tokiu klausimu galima būtų pradėti bet kurio fantastinio (ir ne tik) kūrinio atsiradimo istoriją. „O kas būtų, jeigu kosmoso policininkais taptų lazerinius kardus valdantys samurajai?“ – galėjo būti ta mintis, kuri kadaise šovė George‘ui Lucas ėmus planuoti, kaip galėtų atrodyti „Star Wars“ visata. Kaip ir klausimas „O kas būtų, jeigu Didžiosios Britanijos slaptojoje tarnyboje dirbtų charizmatiškas šnipas, galintis susidoroti su bet kuo?“ – galėjo tapti priežastimi Ian’ui Fleming’ui sukurti garsųjį Džeimsą Bondą.
Tačiau neretai kūrėjai klausimu „O kas būtų, jeigu...?“ sukuria ne naujus personažus ar ištisus pasaulius, bet paprasčiausiai pakeičia mūsų pasaulio istoriją. O kas būtų, jeigu kuris nors vienas istorinis įvykis būtų turėjęs kitokią pabaigą, nei mes ją žinome iš istorijos pamokų? Kaip smarkiai tai pakeistų mums žinomą pasaulį? Susipažinkite su alternatyvia istorija!
Alternatyvios istorijos kūriniai visuomet remiasi realiais istoriniais įvykiais ir tikromis gyvenusiomis asmenybėmis. Šiuose kūriniuose tyrinėjama, kas galėjo nutikti, jei tam tikras istorinis įvykis būtų pasibaigęs kitaip. Kitokią žinomo istorinio fakto baigtį neretai lemia realiuose įvykiuose nedalyvavęs personažas ar kitas iš tiesų neegzistavęs reiškinys, kuris pakeičia tolesnę įvykių seką. Esminis bet kurios alternatyvios istorijos elementas yra tai, ką lietuviškai galėtume pavadinti „išsiskyrimo tašku“ – konkrečiu momentu, kuomet kūrėjo fantazija perima pagrindinį vaidmenį iš realybės ir mums jau žinomos istorijos.
Alternatyvios istorijos ištakos ir bruožai
Alternatyvią istoriją vaizduojančios kūrybos ištakos pastebimos tiek antikos laikais, tiek viduramžiais – jau tuomet žmonės pagalvodavo, jog kai kurie įvykiai galėjo baigtis kitaip ir pakeisti pasaulį, kuriame gyvena. Didžiausią pagreitį šis žanras įgavo praėjusiame amžiuje. Daug įtakos alternatyvios istorijos žanro formavimuisi turėjo 1953 metais išleistas Ward’o Moore‘o romanas „Bring the Jubilee“, kuriame pasakojama apie visiškai kitokią Jungtinių Amerikos Valstijų pilietinio karo baigtį. Šiame romane išsiskyrimo tašku tampa vieno svarbiausių mūšių minėtame kare – Getisbergo mūšio – baigtis, kuomet jį laimi ne Sąjungos armija, tačiau Konfederacija. Įkvėptas šios knygos Philip’as K. Dick’as 1963 metais išleido romaną „The Man in the High Castle“, kuris ilgainiui tapo vienu populiariausių ir geriausiai atpažįstamų alternatyvios istorijos kūrinių. Su laiku alternatyvios istorijos kūrinių ėmė daugėti, juose buvo kuriami vis įvairesni pakeistos realios istorijos scenarijai. Robert’o Sobel’o 1973-ųjų romane „For Want of a Nail“ svarstoma, kaip atrodytų Amerikos žemynas, jei Amerikos revoliucija būtų žlugusi. Kim’o Stanley Robinson’o romanas „The Years of Rice and Salt“, pirmą kartą išleistas 2002 metais, pasižymi dar drąsesnėmis idėjomis. Jame narpliojama mintis, jog XIV amžiuje Europoje siautėjęs maro protrūkis visiškai išnaikina šio žemyno gyventojus ir tai leidžia iškilti Kinijai ir Vidurio Rytų šalims kaip galingiausioms pasaulio valstybėms.
Alternatyvios istorijos mastus gali apriboti tik ją kuriančio autoriaus vaizduotė. Nors dauguma autorių ir gilinasi į istorinius įvykius, pasiekus išsiskyrimo tašką, kuris didžiąją dalį tikrų istorinių faktų palieka užnugaryje, visa istorija gali būti dėliojama taip, kaip autoriui atrodo tinkama, atsiduodant kūrybinei laisvei. Kitais žodžiais tariant, pasaulio istorija tėra tam tikrų įvykių grandinė, kuri nulemia tai, kaip pasaulis atrodo šiandien – alternatyvios istorijos kūrėjai leidžia sau pakeisti vieną iš jos grandžių ir taip beveik neribotai koreguoti mums žinomo pasaulio veidą.
Visa alternatyvios istorijos kūryba ilgainiui suformavo keturias jos kryptis:
Faktams prieštaraujanti istorija. Ši kryptis yra rečiausiai aptinkama populiariojoje kultūroje. Ji dažniausiai pasitelkiama istorinėse knygose, kuriose iškraipomi faktai, neretai naudojama propagandiniais tikslais. Tačiau puikus, pramogai skirtas šios rūšies pavyzdys yra Niall’o Ferguson’o knyga „Virtual History: Alternatives And Counterfactuals“, kurioje alternatyvi istorija pateikiama išgalvotais realių žmonių, kaip pasikėsinimą išgyvenusio John‘o F. Kennedy, prisiminimais.
Tikėtina alternatyvi istorija. Šios krypties kūriniai pasižymi tuo, jog realūs įvykiai supinami su išgalvotais įvykiais, kurie išties galėjo nutikti arba nenutiko vos per atsitiktinumą. Dažnai ši kryptis būdinga kūriniams, kuriuose vaizduojami kariniai įvykiai ar priimami politiniai sprendimai. Tuo paremtas C. J. Sansom‘o politinis trileris „Dominion“, kuriame svarbų vaidmenį atlieka reali 1940 metais vykusi kova tarp Winston‘o Churchill‘io ir lordo Halifax’o dėl Didžiosios Britanijos pirmininko posto. Išsiskyrimo taškas šioje istorijoje – pastarojo pergalė.
Mažai tikėtina alternatyvi istorija. Ši kryptis yra dažniausiai randama populiarioje kultūroje. Būtent šiai krypčiai galima priskirti didžiąją dalį istorijų apie pasaulį, kuriame Antrąjį pasaulinį karą laimi nacistinė Vokietija. Taip pat ši alternatyvios istorijos kūrinių rūšis dažnai skaitytojui ar žiūrovui nepaaiškina išsiskyrimo taško, bet iškart kuria jau pasikeitusį pasaulį. Vieni geriausių šios krypties pavyzdžių – Philip‘o K. Dick‘o knyga „The Man in the High Castle“ bei to paties pavadinimo serialas, kuriuose per daug dėmesio neskiriama paaiškinti, kaip išties Vokietijai pavyko laimėti karą.
Netikėtina alternatyvi istorija. Didžioji dalis šiai krypčiai priklausančių kūrinių paaiškina pasikeitimus istorijoje kelionėmis laiku, kuomet ateities gyventojai keliauja į praeitį tam, kad pakeistų tam tikrus įvykius. Tai yra pagrindinis James‘o P. Hogan‘o knygos „The Proteus Operation“ elementas, kurioje viena keliautojų laiku grupė leido Hitleriui iškilti ir laimėti karą, o kita – bando tai sustabdyti (taip, būtasis ir esamasis laikas viename sakinyje).
Svarbu paminėti, jog kūriniai, kuriuose vaizduojamos ir kelionės laiku, ir istoriniai įvykiai, personažai ar vietos, savaime nepriklauso alternatyviai istorijai, jei personažai tik lanko istoriją. Tačiau jei personažai ima kištis į realius istorinius įvykius ir juos keisti, sukurdami naują įvykių eigą, – tai jau tampa netikėtina alternatyvia istorija.
Be to, dažnai nesutariama, ar steampunk’ą taip pat galima priskirti alternatyviai istorija. Šiuo klausimu turbūt tinkamiausias atsakymas būtų „ir taip, ir ne“. Viena vertus, jei šio žanro kūriniai atspindi pasaulį, kuriame nebuvo išsiskyrimo taško, – tai nėra alternatyvi istorija, o jau alternatyvi realybė. Tačiau jei vaizduojami istoriniai veikėjai, kurių gyvenimą pakeitė vienas ar kitas įvykis esant bent mažiausiam išsiskyrimo taškui, – tai jau galima laikyti alternatyvia istorija. Taip pat alternatyvia realybe, o ne alternatyvia istorija turėtume laikyti ir kūrinius, kuriuose atkartojami tikri istoriniai įvykiai, tačiau jų pasakojimo tėkmėje didelį vaidmenį atlieka niekuomet neegzistavę veikėjai ar objektai. Puikus tokios alternatyvios realybės pavyzdys yra „Assassin‘s Creed“ žaidimų serija.
Tamsios alternatyvos
Alternatyvios istorijos kūriniai dažnai tampa autorių būdu pasakyti, kad viskas, kas įvyko realioje istorijoje, ir turėjo įvykti. Nukrypus nuo realių įvykių, atsakymu į klausimą „O kas būtų, jeigu...?“ dažnai tampa žmonijai kur kas mažiau malonus pasaulio veidas. JAV kilmės autorių kuriamoje alternatyvioje istorijoje neretai juo tampa didžiausios šios šalies gyventojų baimės: priespauda, okupacija, vergovė arba net valstybės žlugimas.
Žinoma, atsakyti į klausimą, kodėl alternatyvi istorija dažnai vaizduojama kaip blogesnė ateitis žmonijai, yra gana paprasta. Skaitytojui, žiūrovui ar žaidėjui siužeto linijoje visuomet reikia bent šiek tiek dramos, kuri užkabintų ir skatintų nagrinėti istoriją toliau. O sukurti dramatišką pasakojimą pasaulyje, kuriame žmonija gyvena harmonijoje ir idiliškoje santvarkoje, yra gana sudėtinga.
Alternatyvios istorijos pakeisti pasauliai
Vienas dažniausiai matomų scenarijų, be abejo, yra Vokietijos pergalė Antrajame pasauliniame kare. Pasaulis po tokio galimo scenarijaus ne kartą iliustruotas tiek knygose, tiek ekranuose, tiek ir kompiuteriniuose žaidimuose. Ir nors autoriai jį įsivaizduodavo skirtingai, tokia karo pabaiga visuomet pasižymi vienu bendru bruožu – nemaža dalis pasaulio gyvena laimėtojų priespaudoje. Robert‘o Harris‘o knygoje „Fatherland“ Vokietijai pavyksta atremti Sovietų Sąjungos spaudimą, priversti pasiduoti Didžiąją Britaniją ir sukurti savo branduolinę bombą, kurios demonstracija priverčia Jungtines Valstijas pasirašyti taikos sutartį. Pasibaigus karui, visa rytinė Europos dalis iki pat Uralo kalnyno prijungiama prie Vokietijos, o vakarinės žemyno šalys sudaro Vokietijai draugišką bloką. Bandymai užimti Sovietų Sąjungą ilgainiui nuslopsta ir šios nusilpusios šalies vietą Šaltajame kare prieš Jungtines Valstijas perima būtent Vokietija. Visos žiniasklaidos priemonės yra stipriai kontroliuojamos, o koncentracijos stovyklų skaičius tik didėja.
Minėtoje Philip‘o K. Dick‘o knygoje „The Man in the High Castle“ ir ja paremtame seriale vaizduojamas pasikeitęs JAV veidas. Vokietijai laimėjus karą, antrąja galingiausia valstybe tampa Japonija, užėmusi vakarinę Jungtinių Valstijų pakrantę. Šiaurės rytuose esančias valstijas kontroliuoja Vokietija, o pietryčių valstijas – Vokietijai paklūstantis režimas.
Okupacijos klausimu dar toliau žengė žaidimų serijos „Wolfenstein“ kūrėjai. 2014 metais kartu su „Wolfenstein: The New Order“ prasidėjusi nauja serijos era įmeta žaidėjus į septintojo dešimtmečio pasaulį, kuris visas yra valdomas tik karą laimėjusios Vokietijos, pavergusios žmoniją.
Siaubo istorijomis išgarsėjęs Stephen‘as King‘as 2011 metais išleistoje knygoje „11/22/63“, kuri 2016 metais tapo ir serialu, suderino keliones laiku ir alternatyvią istoriją. Joje autorius vaizduoja pasaulį, kuriame 1963 metų lapkričio 22 dieną Jungtinių Valstijų prezidentas John‘as F. Kennedy nebuvo nužudytas. Tiek knygos, tiek serialo protagonistui šį tikslą pavyksta pasiekti, tačiau grįžęs į savo laikmetį jis randa ne tokį pasaulį, kokio tikėjosi. Pakeitus istoriją pasaulį apėmė karas, kurio nebuvo mums žinomoje realybėje, lėmęs ne vienos pabėgėlių stovyklos Jungtinėse Valstijose atsiradimą ir didžiulį skurdą visame pasaulyje.
Kartais išsiskyrimo taško įtaka pasaulio veidui alternatyviose istorijose gali atsiskleisti praėjus laikui, kaip tai vaizduojama Alan‘o Moore’o rašytuose „Watchmen“ komiksuose. Juose pasaulio istorija pasikeičia 1938 metais, kuomet pastebimi pirmieji superherojai. Tai nepakeičia tokių įvykių kaip Vietnamo karas ar Richard‘o Nixon‘o laimėti prezidento rinkimai, nors ir pakinta šių dviejų įvykių finalas – JAV laimi karą, o prezidentą iš posto nuvertęs Votergeito skandalas neįvyksta. Komiksuose vienintelis iš tiesų supergalių turintis herojus Doctor Manhattan bendradarbiauja su Jungtinių Valstijų vyriausybe ir tai lemia, jog šalis įgauna smarkų pranašumą prieš Sovietų Sąjungą Šaltajame kare, kas dar labiau didina įtampą visame pasaulyje. Ir nors 1977 metais visi superherojai paskelbiami už įstatymo ribų, prasidėjus „Watchmen“ istorijai, mes pastebime, kaip jų egzistavimas pakeičia 1985-uosius, kuomet ir vystosi šio komikso veiksmas.
Keliais pastaraisiais savo darbais pasakoti alternatyvią istoriją ėmėsi ir režisierius Quentin‘as Tarantino. Filmuose „Inglourious Basterds“ ir „Once Upon a Time in Hollywood“ galime pamatyti po išsiskyrimo tašką, pakeičiantį visą įvykių eigą. Tik, priešingai nuo anksčiau pateiktų pavyzdžių, šiais atvejais jis sukuria geresnę ateitį ir suteikia tam tikrą įvykdyto teisingumo jausmą. Filmuose pasakojama istorija žadina pasitenkinimą, kuomet, kalbant paprastai, blogis gauna, ko nusipelnęs: Hitleris nušaunamas buvusių žydų kareivių, o žudikų kultas, įsiveržęs ne į tuos namus, patiria tragišką nesėkmę. Tiesa, Quentin‘o Tarantino kuriamose alternatyviose istorijose tik vienas iš šių įvykių galimai galėtų turėti žymesnių padarinių tolimesnei istorijai, mat Hitlerio nužudymas įvyksta vienais metais anksčiau. Filme „Once Upon a Time in Hollywood“ pavaizduotas Manson‘ų šeimos plano žlugimas išgelbsti kylančios aktorės Sharon Tate ir kelių jos draugų gyvybes, tad toks realios istorijos pokytis galbūt didesnę reikšmę turėtų tik Holivude.
コメント