Kodėl nereikėtų bijoti spoiler‘ių?



Kas yra spoiler‘iai, pasakoti turbūt nereikia. Kiekvienas su jais susiduriame. Kada paskutinį kartą atsidūrėte tokioje situacijoje, kuri yra tokia kasdienė ir paprasta lyg dvi kapeikos? Užeinate į feisbuką tam, kad patikrintumėte, ką veikia Jūsų draugai, kol Jūs dirbate lyg avilys ūžiančiame ofise ir... po dviejų minučių jau perskaitėte kurio nors ilgai laukto filmo ar serialo spoiler‘į. Susinervinate, uždarote naršyklės langą ir pagalvojate: na ir gerai, nebežiūrėsiu to filmo ar serialo.


Vargu ar tai teisingas sprendimas. Juk spoiler‘iai nėra jau taip blogai!


Spoiler‘iai yra blogis


Vis tik prieš pereidamas į velnio advokato poziciją pradėsiu nuo to, ką dauguma iš mūsų laiko akivaizdžiu faktu – spoiler‘iai yra blogis. Visų pirma, kiekviename skaitomame, žiūrimame ar žaidžiamame kūrinyje turime tik vieną šansą kažką patirti pirmą kartą. Tai mums suteikia ypatingą atradimo jausmą, kuomet sekame istoriją būtent taip, kaip ir turėtume ir kaip tai numatė jos kūrėjai.


Kalbant apie kūrėjus, spoiler‘iai jiems yra ypač skausmingi. Mano manymu, puikus to pavyzdys yra šią vasarą išleistas „The Last of Us Part II“. Žaidimas, neabejotinai, turi vieną geriausių dabartinės konsolių kartos žaidimuose papasakotą istoriją, tačiau dar kurį laiką prieš žaidimo išleidimą internete pasklidusios siužetinių linijų nuotrupos ne vienam žaidėjui leido susidaryti išankstinę nuomonę, kurią pakeisti tapo labai sunku. Tai puikiai parodė ypač žemas žaidimo įvertinimas „Metacritic“ platformoje, kuomet vartotojai ėmė numušinėti žaidimo reitingą greičiau nei fiziškai buvo įmanoma jį įveikti. Tačiau kiek vėliau, kuomet į platformą atėjo „The Last of Us Part II“ jau įveikę žaidėjai, kurie nekreipė dėmesio į spoiler‘ius ir įveikė žaidimą be jokių išankstinių nuostatų, reitingas pastebimai ėmė kilti.


Tam tikra prasme paspoilintas siužetas yra tarsi supakuota gimtadienio arba Kalėdų dovana, kurios turinį kažkoks interneto trolis tau pasako keliomis sekundėmis anksčiau nei yra praplėšiamas dovanų popierius. Ir dovanos turinį atskleidžia ne tas, kas ją įteikė, bet draugas, kuris neturėjo nieko bendro su tau įteikta dovana, tik iš kitos kambario pusės matė, kaip ji buvo pakuojama.


Spoiler‘iai nėra blogis


Metas stoti į kitą barikadų pusę ir imtis nepopuliariosios nuomonės gynybos – spoiler‘iai nėra blogis, jie yra reikalingi.


Prieš kelerius metus Kalifornijos universiteto psichologo Nicholas Christenfield atlikti tyrimai atskleidė, kad žmonės, kuriems tam tikras kūrinys buvo suspoil‘intas, jį ėmė vertinti dar labiau. Tyrimų metu buvo pastebėta, kad neigiamos emocijos, atsiradusios dėl spoiler‘ių nėra lemiamos pačių spoiler‘ių, bet mūsų nusistatymo prieš juos. Paprasčiau tariant, spoiler‘iai yra blogai tik todėl, kad mes juo laikome blogais, bet ne todėl, kad jie turi neigiamą įtaką kokiam nors kūriniui ir jo istorijos mums suteikiamai patirčiai.


Ar tai turi prasmės? Tikrai taip. Prisiminkite bet kurį Jums patinkantį kūrinį (knygą, komiksą, filmą, serialą ar žaidimą), kurio istoriją skaitėte ar stebėjote ne vieną kartą. Ar sekant jums jau žinomą siužetą antrą ar trečią kartą jis žavėjo jus mažiau? Vargu. Sekant jau žinomą siužetą galima susitelkti į detales, kurias pirmą kartą praleidome. Prisimenu, kad žaisdamas „Assassin‘s Creed II“, antrą kartą gerokai daugiau dėmesio skyriau žaidime vaizduojamam Italijos Renesansui, stebėjausi detalių gausa ir džiaugiausi naujais atradimais.


Tą patį atskleidė ir minėtojo Nicholas Christenfield tyrimai, kurių dalyviai teigė, kad išsispoilinus tam tikrus siužeto vingius, respondentai daugiau dėmesio skyrė mažesnėms siužeto detalėms, kurios, galiausiai, padidino pasitenkinimo kūriniu lygį.


Iš esmės spoiler‘iai negali sugadinti malonumo, kuris patiriamas mėgaujantis tam tikra pramoga ir jos mums pateikiamu siužetu. Vietoje to jie atima tai, ką galima pavadinti „pažinimo jausmu“ - spoiler‘iai gali paveikti tai, kaip reaguojame į siužetą, bet neveikia jo kuriamo įspūdžio. Ir tai, neabejotinai, yra tiesa. Kuomet žinome kažką apie tam tikros pramogos siužeto vingius, viskas, kas pasikeis – tai mūsų „pirmo karto“ patirtis. Mes visuomet norime naują istoriją patirti „švariai“, be pašalinių trukdžių ir būtent tai mus priverčia vengti spoiler‘ių bei manyti, kad jie yra blogas dalykas.


Tik yra vienas „bet“: minėtoji „švari“ patirtis šiais laikais beveik nebeegzistuoja. Mūsų aplinkoje yra gausybė informacijos, kuri, tam tikra prasme, ir yra spoiler‘iai, turintys įtakos būsimai patirčiai. Renkantis knygas ar komiksus kone visuomet perskaitome anotacijas, kurios yra ne kas kita, kaip siužeto užuomazgas išduodančios santraukos. Na, o renkantis filmą, serialą arba žaidimą dažnai pažiūrime kokį trailer‘į, kuris ne tik sudomina, bet ir neretai išduoda daugiau nei turėtų. Tiesa, galime sakyti, kad tokie spoiler‘iai informaciją pateikia sveikomis dozėmis ir neišduoda esminių siužeto detalių (bet ne visada - prisimenu atvejus, kuomet filmo trailer’yje buvo išduotas vienintelis svarbus siužeto posūkis), tačiau tuo pačiu yra pakankamai sunku apibrėžti, kas yra esminės siužeto detalės - kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Nenuginčijamas faktas yra tik tai, kad spoiler‘iai yra medžiaga, kuri dideliai žmonių grupei padeda susidomėti kažkokiu kūriniu.


Kalbėjimas spoiler‘iais


Perspėjimas: šiame skyrelyje bus paminėti „Friends“, „The Last of Us Part II“, „Game of Thrones“ ir „Life is Strange“ spoiler‘iai. Skaitykite atsakingai ir nesakykite, kad nebuvote perspėti.


Kuomet kalba pakrypsta apie kažkokio kūrinio siužetą bei tam tikras jo detales, visuomet iškyla klausimas - kada spoiler‘is nebėra spoiler‘is. Kažkada teko girdėti, jog jei išgirdai filmo ar serialo spoiler‘į praėjus pusei metų nuo išleidimo datos – tai jau nebėra spoiler‘is. Nors pats užimu velnio advokato poziciją, su tokia nuomone drįsčiau nesutikti. Pagrindinė to priežastis – aš nesu iš tų, kurie skuba suvartoti viską, kuo alsuoja populiariosios kultūros pasaulis. Serialą „Friends“ atradau vos prieš kelis metus, kuomet draugai jau buvo matę visus 10 sezonų net ne po kartą. Per ta laiką, kuomet girdėjau draugus kalbant apie šį serialą ne kartą buvau girdėjęs tiek įvairių užuominų į siužeto vingius, tiek akivaizdžių spoiler‘ių, kaip ne kartą prasidėję ir nutrūkę Ross ir Rachel santykiai. Bet ar tai sugadino malonumą žiūrėti šį serialą ir stebėti kaip viskas vyko iš tiesų? Tikrai ne. Sakyčiau, kad efektas buvo priešingas – man buvo smalsu pamatyti apie ką kalbėjo mano draugai.


Galbūt spoiler‘iai iš daugiau nei prieš 20 metų pasirodžiusio serialo ir nėra geras pavyzdys siekiant iliustruoti šią mintį, todėl pasiremsiu kur kas naujesniu ir artimesniu pavyzdžiu. Vos pasirodžius jau anksčiau minėtam „The Last of Us Part II“ nusprendžiau pirmąją išleidimo dieną nepulti prie žaidimo ir pasitaupyti jį lietingesniems ir vėsesniems vasaros vakarams. Orų prognozė žadėjo, kad įjungti žaidimą galėsiu maždaug po savaitės. Ir, nors vengiau visų iki žaidimo išleidimo internete nutekėjusių siužeto vingių, praėjus vos kelioms dienoms po išleidimo datos interneto platybėse užlėkiau ant, mano manymu, didžiausio spoiler‘io – Joel nužudymo. Ir... man tai neturėjo didelės reikšmės. Tai, kas mane labiausiai sužavėjo žaidžiant pirmąjį „The Last of Us“ buvo Joel ir Elle tarpusavio santykiai ir jų vystymasis. Tad nebelikus vieno iš dviejų ankstesnio žaidimo protagonistų, man buvo dar įdomiau sužinoti kaip pasikeis toji Elle, kurią, kaip personažą, aš pažįstu iš pirmojo žaidimo.


Šie pavyzdžiai, spoiler‘iai, su kuriais aš susidūriau, man išdavė vieną ar kelias stoteles kur kas ilgesnėje siužeto kelionėje. Kelionėje, kuri, sakyčiau yra kur kas svarbesnė už galutinį tikslą. Dažnai vertinama, kad vieni blogiausių spoiler‘ių yra informacijos apie kurio nors personažo žūtį atskleidimas, kaip, pavyzdžiui, „Game of Thrones“ seriale, kuriame tokių netikėtų mirčių netrūko. Tačiau tai tik pavieniai, trumpi epizodai grandiozinėje istorijoje. Kūrinius reikėtų vertinti ne pagal kelias šokiruojančias sekundes, bet kaip visumą, kai su savo mėgstamu veikėju leidome laiką, kuomet jį pažinome, galbūt su juo susitapatinome ir jį pamėgome - netikėta mirtis nepaverčia personažo niekiniu, o internete pamatytas memas, kad Jorah Mormont bus nužudytas man nesugadino šio veikėjo sukurto įspūdžio.


Galiausiai, nors pats spoiler‘iuose nematau nieko blogo, pats nesu tas, kuris į kairę ir į dešinę svaido siužeto vingius išduodančias užuominas. Greičiausiai nesate ir jūs, nes dažjnai tai nutinka visai netyčia. Prieš kurį laiką, vieno pokalbio metu, kalba pasisuko apie draugo pirmą kartą žaidžiamą pirmąjį „Life is Strange“ žaidimą. Kiek paskubėjęs prasitariau apie įvykius, kurie vyksta alternatyvioje realybėje ir byloja apie Max bandymą pakeisti Chloe likimą. Nors pirmoji reakcija į tokį informacijos nutekėjimą, kaip ir galima tikėtis, buvo neigiama, tačiau šis netyčia atskleistas siužeto vingis mano draugui tapo dar labiau įdomus - žaisdamas žaidimą draugas susitelkė ne į Max ir Chloe istoriją, bet tyrinėjo tai, kaip žaidimo pasikeitė žaidimo pasaulis.


Tad kai kitą kartą netyčia išgirsite ar perskaitysite kokį nors spoiler’į, nepradėkite raudonuoti iš pykčio. Visai gali būti, kad pokalbis su plepiu draugu kūriniuose jums gali padėti atrasti naujas dimensijas ir paversti juos dar įdomesniais. Tačiau, ginkdie, tai nereiškia, kad šis žurnalas skatina lakstyti visomis interneto pakampėmis ir kiekvienam užklydusiam gadinti pažinimo malonumą! Tiesiog kitą kartą kai perskaitysite ar išgirsite kažką, ko nenorėjote, nervinsitės mažiau...