XXI-ajame amžiuje pramogų kontekste pastebimas naujas masinis reiškinys – naratyvui sėkmingai pasirodžius vienoje išraiškoje jis greitai adaptuojamas ir į kitas. Žinoma, šio reiškinio užuomazgos yra gerokai senesnės, tačiau tik dvidešimt pirmajame amžiuje jis įgavo tokį mastą. Šiandien paėmus bet kokią žinomesnę franšizę (pvz., „Star Wars“, „Star Trek“, „Pokémon“, „Hello Kitty“, „Spider-Man“) pamatysime, kad kūrėjų sukurtos fikcinės visatos naratyvas yra (per)pasakojamas ne tik kino, TV, kompiuterinių vaizdo žaidimų ekranuose ar knygų bei komiksų puslapiuose, bet net ir teatro scenoje. Taigi, kūriniui tapus populiariu vienoje išraiškoje, netenka ilgai laukti, kol atsiranda jo motyvais sukurti pasakojimai kitose medijose.
Tačiau šio straipsnio tema siekia nagrinėti ne patį trans-medijos reiškinį, o vieną labai įdomų šio reiškinio aspektą – kūrinio visatos įvykių kanoniškumą. Pradėkime nuo terminų apibrėžimo. Kanonas – tai rinkinys tekstų ar knygų, kuriose pateikiami autoritetingi ir iš esmės nekvestionuojami nurodymai tam tikrai religinei bendruomenei. Kitaip sakant, kažkuriuo metu religinės bendruomenės viršesnieji susitarė, kurie religiniai raštai yra svarbūs ir tuose raštuose pateiktų nurodymų bei kitokio pobūdžio direktyvų tikintieji turi laikytis ar bent jau siekti tiems nurodymams nenusižengti.
Ir, kaip labai dažnai nutinka kūrybinėse industrijose, religinės koncepcijos yra pasiskolinamos, norint apibrėžti didesnę svarbą turinčius reiškinius, procesus ar metodus. Todėl nenuostabu, kad norint išspręsti su trans-medija reiškiniu atsiradusią problemą – paaiškinti, kurios kūrinio visatoje nutikusios istorijos yra integrali dalis, o kurios – ne, buvo pasiskolinta ir sąvoka „kanonas“. Pamėginsime iliustruoti su kanonu susijusią problemą pavyzdžiu iš „Star Wars“ (liet. „Žvaigždžių karai“) kūrinio visatos.
„Star Wars“ visata apima (2019-aisiais metais) 11 kino filmų, vieną animacinį filmą, 4 animacinius TV serialus, 1 vaidybinį TV serialą (pasirodys 2019-ųjų metų pabaigoje), kelias dešimtis kompiuterinių vaizdo žaidimų, apie šimtą įvairaus turinio, žanro bei apimties knygų bei šimtais skaičiuojamų komiksų knygučių. Taigi, esant tokiam milžiniškam kiekiui kūrinių, portretuojančių įvykius vienoje fikcinėje visatoje (sukurtų skirtingų kūrėjų), nesunku nuspėti, kad tarp įvairių kūrinių pradėjo rastis naratyvinių neatitikimų. Kitaip sakant, viename kūrinyje portretuojami įvykiai ar personažai, priežastiniai ryšiai ar net specialūs gebėjimai yra visiškai įgoruojami kituose kūriniuose, o kai kuriais atvejais vienuose kūriniuose pateikiama informacija netgi prieštarauja informacijai, pateikiamai kituose kūriniuose.
Ši problema nėra lokali ar būdinga tik „Žvaigždžių karų“ fikcinei visatai. Interneto amžiuje bet kokie prieštaravimai tarp tai pačiai fikcinei visatai priklausančių kūrinių yra labai labai greitai pastebimi gerbėjų, kurie pradeda kelti klausimus dėl pateikiamos prieštaringos informacijos. Tai leidžia identifikuoti dvi problemas. Pirma, jei pateikiama prieštaringa informacija tarp skirtingų vienos kūrinio visatos kūrinių, kuris kūrinys turėtų būti laikomas „viršesniu“. Antra, ar visi kūriniai priklauso tai pačiai kūrinio visatai, o nėra alternatyvi visatos istorija ar pan. Kaip ši kanono problema buvo išspręsta „Žvaigždžių karų“ kontekste aptarsime vėliau, kadangi dabar trumpam verta grįžti prie pačios kanono fikcijoje koncepcijos.
Taigi, esant daugybei istorijų skirtingose medijose (sukurtų skirtingų autorių) iš vienos kūrinio visatos ankščiau ar vėliau atsiranda loginių ar faktinių neatitikimų. Verta aptarti metodus, kuriais vadovaujantis šiuo metu yra sprendžiama, kas priklauso fikcinės visatos kanonui, o kas – ne. Vienas populiariausių metodų yra „originalaus autoriaus (t. y. autorius, kuris pirmasis pristatė fikcinę visatą) patvirtinimas“. Tai reiškia, kad, jei originalaus kūrinio autorius priima (ir priešingai – išmeta) tam tikrus kūrinius į fikcinės visatos kanoną, niekas neturi teisės prieštarauti ar kvestionuoti tokį sprendimą. Tačiau šis metodas ne visuomet yra galimas ar net priimtinas.
Tais atvejais, kai originalaus kūrinio autorius yra miręs, tačiau jo arba jos sukurtos fikcinės visatos pagrindu toliau yra grindžiami kūriniai (pvz., „Star Trek“ fikcinė visata) natūraliai neįmanoma sudaryti vienareikšmiškai visiems priimtino kanono. Tokiais atvejais dažniausiai kanono klausimo imasi patys kūrinio gerbėjai prioritetu laikydami pirmuosius kūrinius (nesvarbu, kas tai bebūtų – knyga, kinas, TV serialas ar kompiuterinis vaizdo žaidimas), o likusius kūrinius vertinant pagal jų loginį atitikimą su pirmaisiais.
Žymiai kurioziškesnis atvejis yra tada, kai pradedama kvestionuoti originalaus kūrėjo autoritetą nuspręsti, kas priklauso fikcinės visatos kanonui, o kas – ne. Pastaruoju atveju tikriausiai nėra garsesnio ir skandalingesnio atvejo už „Žvaigždžių karų“ visatos kanoną. Pirmiausia reikia prisiminti, kad „Žvaigždžių karų“ fikcinės visatos kūrėjas – Džordžas Lukasas (angl. George Lucas) – dar yra gyvas. Taigi, esant vos vienam ir vis dar gyvam fikcinės visatos kūrėjui neturėtų kilti iššūkių dėl autoriteto. Šiaip ar taip tai yra Lukaso sukurta visata ir niekas kitas negali geriau žinoti, kas, kaip ir kodėl toje visatoje vyksta.
Tačiau, kaip iliustruoja „Žvaigždžių karų“ atvejis, kūrėjo autoritetas ne visada yra nekvestionuojamas. Todėl, prieš imant diskutuoti ar Hanas Solo iššovė pirmas, reikia apžvelgti visą „Žvaigždžių karų“ fikcinės visatos kanonizavimo problemą. Šioje medijos franšizėje didžiausias įvykis nutiko 2014-aisiais metais, kai „Disney“ kompanija įsigijo teises į „Žvaigždžių karus“ ir nusprendė ją iš esmės pertvarkyti. To rezultatas – buvo paskelbta, kad daugiau nei šimtas komiksų knygučių (publikuotų per kelis dešimtmečius) daugiau nepriklauso kanonui (nors kai kurių kūrinių priklausymas kanonui buvo diskutuotinas dar iki tol).
Pamėginkime įsivaizduoti ką tai reiškia šios fikcinės visatos mėgėjui. Pirmiausia, asmenims, kurie iš tiesų dievina „Žvaigždžių karus“, pranešama, kad visos komiksuose pateiktos istorijos yra niekinės ir neturi jokių sąsajų su įvykiais, vykstančiais kanone. Taigi, komiksuose papasakotos tokos istorijos, kaip kad Hano Solo ir princesės Lėjos trijų atžalų užauginimas paprasčiausiai niekada nenutiko. Visgi gerbėjams šių istorijų neįmanoma „atskaityti“ atgal ir sėkmingai pamiršti apie jų egzistavimą (jau neminint, susigrąžinti pinigus už pirkinius). Nesunku suprasti, kodėl masiška šios medijos franšizės fanų bendruomenė nebuvo patenkinta šiuo sprendimu.
„Disney“ kompanija ėmėsi sprendimų gelbėti padėtį ir pervadino dabar jau nebepriklausiančias kanonui istorijas į „legendas“, taip suteikiant toms istorijos beveik-bet-ne-visai-kanono statusą. Formalus paaiškinimas, kodėl tiek daug turinio buvo išmesta iš kanono – „siekis suteikti naujo turinio kūrėjams kuo didesnę kūrybinę laisvę bei turėti galimybę nustebinti žiūrovus“. Ir, kaip nemažai franšizės gerbėjų pastebi, galbūt tai nėra toks ir strategiškai prastas sprendimas. Nors tuo pačiu metu nemažai jų priduria, kad buvo galima tiesiog nubraukti visus komiksuose (ir kitose išraiškose) pateikiamus įvykius, kurie nutinka po VI filmo dalies ir taip kanonizuojant tik priešistorę būtų išsaugota laisvė kurti tęsinius kino filmų išraiška.
Taigi, nors šios fikcinės visatos mėgėjų pasipiktinimas dėl de-kanonizavimo yra ženklus, didžiausią rezonansą populiariojoje kultūroje sukėlė žiūrovų ir Džordžo Lukaso susipriešinimas dėl vienos scenos iš paties pirmojo „Žvaigždžių karų“ filmo (1977). Šioje scenoje vienas iš pagrindinių istorijos personažų Hanas Solo, įvarytas į kampą, pirmiausia užkalba dantis premijų medžiotojui (kuris pasamdytas jį parvežti gyvą arba mirusį kriminaliniam lordui) ir tada be įspėjimo iššauna ir nužudo savo priešininką. Karštą diskusiją ši scena sukėlė tik tada, kai Džordžas Lukasas 2004-aisiais metais išleido „pataisytą“ kino kūrinio versiją, kurioje matyti, kad premijų medžiotojas iššauna pirmas, o Hanas Solo (dabar jau) reaguodamas į šūvį nužudo savo priešininką.
Pamatę šį pataisymą mylimame kino kūrinyje žiūrovai pasiuto. Nors (senojoje versijoje) šis Hano poelgis tikrai nėra herojiškas (ir net greičiau niekšiškas), tačiau tai puikiai padėjo atskleisti jo antiherojišką statusą trilogijos naratyve, o tai, savo ruožtu, leido sukurti įspūdingesnį jo virsmą į herojų visos arkos metu. Tuo tarpu naratyvo koregavimas į situaciją, kurioje Hanas šauna tik dėl savigynos iš esmės sugriauna personažo evoliuciją naratyve... Na, ir padaro Haną Solo ne tokiu kietu personažu.
Džordžas Lukasas į šią kritiką atsakė griežtai – jis pareiškė, kad „jam senos versijos iš esmės nebeegzistuoja... Ir jam yra gaila, kad žmonėms teko pamatyti pusiau užbaigtus filmus ir įsimylėti juos. Tačiau jis norėjo juos [filmus] sukurti būtent taip, kaip padaryta dabar“. Tačiau kino filmo mėgėjų toks pareiškimas nesustabdė ir įrodymų, kad Hanas Solo šovė pirmas buvo ieškoma toliau. Buvo rasti scenarijai, kurie buvo naudoti filmavimo metu, ir jie parodė, kad „Hanas nušauna ateivį“. Taip pat apklausiami filmo aktoriai, kurie patvirtino, kad filmuojant buvo aišku, kad Hanas Solo šovė pirmas. Buvo ieškoma bet kokių įrodymų, kurie parodytų, kad Džordžas Lukasas – autorius, sukūręs „Žvaigždžių karų“ fikcinę visatą, – yra neteisus!
Šis nesutarimas tarp milžiniško kiekio kino kūrinio mylėtojų bei kūrinio autoriaus šiandien yra tapęs savarankišku populiariosios kultūros reiškiniu. Nuorodų į šią sceną galima rasti ne tik tarp interneto memų, bet ir įvairių specialiai šiam reiškiniui sukurtų produktų. Palyginimui, šiandien galima rasti neįtikėtiną kiekį įvairaus dizaino marškinėlių su užrašu „Han shot first“ (liet. Hanas šovė pirmas). Įdomu pastebėti, kad net pats klausimas „ar Hanas šovė pirmas“ yra dažnai naudojamas pabrėžti fikcinio TV ar kino personažo priklausomybę populiariosios kultūros subkultūrai.
Griežtas kūrinio gerbėjų pasipriešinimas kūrėjams nėra toks jau retas reiškinys. Vienas šviežiausių atvejų yra „Game of Thrones“ (liet. „Sostų karai“) nutikimas, kai TV serialo gerbėjai, labai smarkiai nusivylę paskutiniu sezonu, pateikė peticiją HBO transliuotojui, kad būtų iš naujo nufilmuotas serialas su ženkliais naratyviniais pakeitimais. Taigi, serialo gerbėjai (1,8 milijono žmonių) nenorėdami susitaikyti su fikcinės visatos naratyvu (konkrečiai finaliniu sezonu), išreiškė valią ir siekį, kad visas sezonas būtų išbrauktas iš kanono.
Pabaigai dar vienas fikcinių kūrinių kanono aspektas – kūrinio gerbėjų kūryba. Kūrinio gerbėjų fikcija (angl. Fan fiction) yra kūryba, kai naujame kūrinyje naudojami kito autoriaus sukurti personažai, aplinka ar kiti intelektualios nuosavybės aspektai. Kitaip sakant, tai gerbėjų meilės ir aistros darbas, kurio rezultate jie bando praplėsti savo mylimų fikcinių personažų ar pasaulių istoriją.
Tačiau tokia veikla susiduria su dviem iššūkiais. Pirmasis yra susijęs su autorinėmis teisėmis. Žinoma, jei gerbėjų kūryba apima siužetus panaudojant seniai sukurtus personažus, kuriems nebegalioja autorinių teisių apsauga, problemos kaip ir nėra. Tačiau tais atvejais, kai gerbėjai bando publikuoti savo kūrybą, pažeidžiant originalo autoriaus intelektualią nuosavybę, leidėjai gali (ir turi teisę) kovoti su tokia veikla. Ypatingai tais atvejais, kai tokio pobūdžio kūryba yra parduodama, t. y., siekiama finansinės grąžos. Visgi dauguma autorių bei organizacijų gerbėjų kūrybą toleruoja, o kai kuriais atvejais net ir skatina. Kadangi, žiūrint iš labai pragmatiškos pusės, tokia kūryba užsiima tik patys aistringiausi gerbėjai, ir šios grupės žmonių niekas nenori pykdyti. Na, bent jau tol, kol jie nesiekia uždirbti iš kūrybos pažeidžiant intelektinę nuosavybę.
Antrasis iššūkis, su kuriuo susiduria gerbėjų kūryba: net jei originalaus kūrinio pagrindu įgyvendinta gerbėjo kūryba yra išties gera (suteikia pramogą, yra pajėgi atsakyti į tam tikrus originaliajame kūrinyje neatsakytus klausimus ar net ištaisyti tam tikras logines klaidas) – tai vis tiek nėra kanonas. Reiškias, tai nėra „tikra“ mylimų personažų istorija – nemažai daliai gerbėjų tai yra labai svarbus aspektas, kuris neleidžia mėgautis kūriniu.
Žinoma, yra atvejų, kai originalaus kūrinio autoriai susipažinę su gerbėjų kūryba, nusprendžia ją kanonizuoti. Tiesa, tai nutinka ypatingai retai ir dažniausiai tik paimant kažkokią konkrečią dalį, o ne visą gerbėjo kūrybą. Galima paminėti atvejį, kai „Ready Player One“ (liet. „Oazė: žaidimas prasideda“) autorius Ernest Cline, perskaitęs vieną gerbėjo kūrybą, liko taip sužavėtas, kad pirmiausia oficialiai paskelbė, kad tai yra kanonas o vėliau sutarė su gerbėju, kad jo kūryba bus integruota į naują knygos leidimą.
Kanonas yra žymiai sudėtingesnis reiškinys nei paskelbimas, kad kažkokia istorija yra „tikra“ bei „išties įvykusi“. Kanonas yra galios konstruktas tarp kūrėjo ir jo kūrybos gerbėjų, kadangi, ir tai labai svarbu pabrėžti, bet koks kūrinys, kad ir koks jis tobulas bebūtų, be savo vartotojų tėra tik popieriaus lapai, skaitmeniniai failai ar juostos atraižos. Kūriniai tampa „gyvi“ tik tada, kai juos su pasimėgavimu skaito ar žiūri. Ir tai taip pat reiškia, kad kūrėjai, pateikdami savo kūrinius vartotojams, perleidžia dalį savo „galių“ valdyti savo sukurtą fikcinę visatą.
Žinoma, kiekvienas kultūrinio produkto vartotojas vos perskaitęs knygą ar komiksą staiga neįgauna teisės ar autoriteto nuspręsti, kaip fikcinė visata turi vystytis toliau (ar net ką reikėtų joje pakeisti), tačiau kūrėjams tikėtis, kad gerbėjai mėgausis jų kūryba be jokio balso, yra ne mažiau naivu. Todėl fikcinės visatos kanonas nėra kažkoks griežtų ir nekintančių direktyvų rezultatas, netgi priešingai – istorija mums rodo, kad fikcinės visatos kanonas gali kisti bet kokiomis aplinkybėmis.
Taigi klausimo, pateikto pavadinime – „ar Hanas Solo šovė pirmas?“ – atsakymas yra ne. Žvaigždžių karų kūrėjas Džordžas Lukasas šiuo klausimu yra labai aiškiai pasisakęs. Nebent jūs esate tokie kaip mes ir tikite, kad istorija ne tik yra geresnė, kai Hanas šauna pirmas, bet ir logiškesnė – sunku priimti tikimybę, kad profesionaliam premijų medžiotojui gali nepavykti pataikyti iš tokio atstumo. Tokiu atveju atsakymas yra taip – Hanas Solo iššovė pirmas.