Interviu su Širše: „Rašymas man yra laisvė“



Širšė – rašytoja-fantastė prieš keleris metus išleidusi savo pirmąją knygą „Spiečius“ leidyklos pristatytą, kaip postapokaliptinis romanas. Nors apie antrąją knygą dar kol kas negirdėti (red. iš ateities pastaba - „Popierinis kambarys“ au anonsuotas!), tačiau Širšė sudėjusi rankų nesėdi: jos apsakymai publikuoti „Protagonisto“ antrajame numeryje, fantastinių apsakymų rinkiniuose „Lietuvos šimtmečio fantastikos almanachas“ bei „Pašiurpos“. Prie lietuviškos fantastikos gyvavimo autorė prisidėjo ir nupiešdama du viršelius leidyklos „Naujas Vardas“ knygoms bei nulipdydama bareljefą pagarsėjusiai 2018 metų Lituanikono Chtulhu skulptūrai.


Nors savo veido fantastikos renginiuose Širšė neslepia, tačiau tikrąjį vardą yra linkusi nutylėti. Kodėl buvo priimtas toks sprendimas ir dar daug kitų dalykų ji sutiko atskleisti „Protagonisto“ skaitytojams.

Tai pradėkime turbūt nuo jau dažnai girdėto klausimo: kodėl pasirinkai pasirašinėti slapyvardžiu ir neatskleisti savo tapatybės?


Prieš pasirodant „Spiečiui“, leidykla manęs klausė ar pseudonimas Širšė" – galutinis ir nekeičiamas? Klausiu todėl, kad kūrinys – pakankamai rimtas, o toks pseudonimas verčia žiūrėti į jį kiek nerimtai…


Tada pasakiau, kad pagalvosiu ir tikrai pagalvojau. Pasvėriau „už” bei „prieš” ir apsisprendimą nulėmė tai, kad:


- rašymas nėra ir niekada nebus mano pragyvenimo šaltinis, todėl nenoriu profesinės veiklos, iš kurios valgau duoną, maišyti su hobiu – vis dar yra labai daug žmonių, kurie tapatina autorių ir veikėją: jo veiksmus, įsitikinimus, paklydimus.


- rašymas man yra laisvė. Nenoriu savęs riboti, nenoriu atmesti temų ar siužetų, nes jie kuo nors „nepriimtini”, per daug grubūs, per daug erotiški, per daug sadistiniai, per daug stabmeldiški, per daug politiški, per daug…


- jau praėjo trys metai, kaip sukirtome rankomis su nemokamų elektroninių knygų leidykla „Naujas vardas“ ir iki šiol man nebuvo kilusi mintis, kad noriu kažko kito nei nemokamos ar elektroninės knygos. O kol neinu į „tikrų” knygų leidyklas, mano tapatybė niekam nerūpi ir aš tuo mėgaujuosi.


- visos asmeninės priežastys, tokios kaip, pavyzdžiui, nepasitikėjimas (tiek savimi, tiek kitais): kadangi slapyvardis leidžia maksimaliai pasislėpti, todėl galiu manyti, kad jei kažkam patinka Širšė, tai tik dėl sukuriamo turinio kokybės, o ne dėl kažkokių kitų priežasčių – tokia mąstymo logika šiek tiek apmaldo mano paranojas.


Taigi šis klausimas turi daugybę atsakymų, bet trumpiausias, matyt, būtų tas, kad pasirašyti slapyvardžiu priežasčių buvo ir vis dar yra gerokai daugiau nei tikruoju vardu, mat pastarasis variantas vis dar neturi nė vieno „už“.


Kaip suradai leidyklą „Naujas Vardas“ ir kodėl nusprendei savo knygą leisti būtent ten?


Kaip suradau – nebepamenu, nes tikrai seniai apie juos žinau. Greičiausiai užtikau kažko ieškodama internetuose, o gal kokiam forume perskaičiau. Žinau tik, kad dar prieš rašydama Spiečių jau buvau jų puslapį panaršiusi ir pasižymėjusi atminty, kad „čia kažkas įdomaus“. Mane patraukė pati idėja – leisti (dar) nežinomus autorius ir būtent nemokamos elektroninės knygos formatu.


Su kitomis leidyklomis nebendravau, nes rašydama Spiečių neplanavau, kad jis taps knyga. Tai buvo tiesiog dar viena mano parašyta, elektroninėje erdvėje skelbta, istorija. Ir tik kūrinį užbaigus šovė mintis pamėginti susirasti tą „įdomią“ leidyklą, kur leidžia nemokamas elektronines knygas ir pabandyti nusiųsti rankraštį. Nelabai tikėjau, kad jie sutiks leisti, į visą šį bandymą žiūrėjau daugiau kaip į žaidimą, kažkokį eksperimentą ir visai nemaniau, kad tai taps kažkuo realiu, o juo labiau – knyga.


Ar buvo kokių nesklandumų su elektroninės knygos leidimu? Kiek užtruko nuo atsakymo „taip“ iki jos pasirodymo?


Viskas vyko labai sparčiai – ypatingai greitai gavau atsakymą, kad knygą leis. Pamenu, vos kelios dienos buvo praėjusios nuo išsiuntimo, kai gavau pakankamai lakonišką „leisim“. Tuomet man net keista buvo, jog fiziškai perskaityti taip greitai pavyko, jau nekalbu apie sprendimo priėmimą.


Kiti darbai taip pat ilgai netruko: nuo susitarimo su leidykla iki knygos pasirodymo praėjo vos trys mėnesiai.


Nesklandumų nebuvo tik kelios pamokos man pačiai, kurių svarbiausia turbūt ta, kad ateity neleisiu knygos be kalbos redaktoriaus. „Naujas vardas“ man jo neskyrė, nes įvertino tekstą kaip gana raštingai parašytą, bet vis dėlto knygoje likę nemažai klaidų, kurios man vis dar daro gėdą. Siaubingai apmaudu, kai susilauki komentaro, jog istorija gera, bet klaidos, klaidos…


Ar turėdama antrą knygą leistum ją ten pat? O gal turi tikslą iš knygos kada nors uždirbti?


Taip, manau, kad ten pat leisiu ne tik antrą, bet ir trečią, ketvirtą ir visas knygas, kiek tik man jų pavyks parašyti (čia aš stengiuosi būti optimistė).


Labiausiai dėl to, jog man patinka, kad mano knyga yra elektroninė ir nemokama. Jei nebūtų šios leidyklos, greičiausiai mano kūryba taip ir liktų prieinama tik bloge ar kokiose rašytojams skirtose platformose, taip niekada ir neįgaudama knygos pavidalo, nes nemanau, kad rašau taip gerai, jog būtų verta nukirsti bent vieną medį. Taip pat nevertinu savo kūrybos ir materialia prasme. Gal labiausiai būtent dėl to, kad visiškai netikiu galimybe užsidirbti iš knygų rašymo Lietuvoje. Bent jau ne su tokiais resursais, kurie man prieinami – čia labiausiai turiu omenyje (savi)reklamos poreikį, kas man iš prigimties yra labai svetima ir neįdomu.