Interviu: Dominykas Klajumas ir standup’as, kinas ir žaidimai

Dominykas Klajumas geriausiai visiems Lietuvoje yra žinomas kaip komikas, humoristas arba ne visai lietuviškai standup’eris. Tačiau nepaisant to, Dominykas yra didelis kino ir kino industrijos gerbėjas, ir nepaisant net vienos iš ties geros filmų (ir vaizdo žaidimų) apžvalgos savo YouTube kanale, prie kino kūrimo jis taip pat yra prisilietęs. Apie standup karjerą, lietuvišką kiną, „Močiutę“ ir mėgstamiausius filmus Dominyko paprašėme pakalbėti šiek tiek plačiau.

Aš, asmeniškai, standup’ą laikau populiariosios kultūros dalimi, mano redaktorius, tuo tarpu, griežtai su manimi nesutinka. Visgi juokingi paveikslėliai, memes ir tų pačių komikų video ištraukos yra daugelio mūsų kasdienybėje. Ką manai pats? Ar esi pramogų ir populiariosios kultūros atstovas ar visgi standup’ą reiktų dėti kažkur į tą pačią lentyną su teatru ar poezija?


Nemanau, kad vienas gyvena be kito. Geri komikai supranta, jog standup’as yra paprasto žmogaus pramoga, tačiau vistiek deda vadinamąjį antrą dugną, kuriame ir atsiranda aukštesnės prasmės, kurias džiaugiasi atradę giliau besikapstantys žiūriovai. Esmė tokia, jog abi žiūrovų rūšys sėdi toje pačioje salėje (tie kurie mėgsta popsą ir tie kurie mėgsta teatrą), svarbu ką ten atsineša komikas.


Ant scenos su mikrofonu rankoje pirmą kartą bajerių papasakot užlipai prieš aštuonerius metus, 2012-aisiais. Kaip kilo noras išstoti standup’ui?


Mane paskatino sesuo. Pastoviai ieškojau būdų nuleist kūrybinį garą (šokau, tapiau, piešiau animaciją, grojau instrumentais), tačiau nei vienas jų neprilipdavo ilgam. Vieną dieną mano sesė pamatė Facebook’e renginį, kuriame buvo rašoma, jog Humoro Klubas vis dar daro pasirodymus ir man pasiūlė jiems parašyt. Tą padaręs susitikau su Pauliumi ir ankstesniu HK vadybininku Martynu Snieganu „Piano Man“ bare, kur jie manęs tikra to žodžio prasme paprašė pabūt juokingu. Dabar suprantu, jog čia buvo jų būdas mane paerzint, bet tą akimirką tiesiog ėmiau pasakot apie save, pasijuokėm, gavau lipt ant scenos ir visa kita jau istorija.


Dabar standup’as yra suvokiamas ir suprantamas kiekvienam, pasirodymus su „Humoro klubu“ rengiate ir didžiausiuose muzikos festivaliuose. Kur vyko ir koks buvo pats geriausias tavo standup’as?


Anksčiau sekdavau blogus ir gerus pasirodymus bei apie juos daug galvodavau, bet praėjus tiek metų tą darant jie visi susiliejo į vieną patirtį. Gal ir atsiminčiau kelis, kuriuose kaip komikai sako “publika iš delno valgo”, bet pasirodymų gerumo skalė mano galvoje yra pakitusi ir daugiau ar mažiau standartą laikau neblogą.


O blogiausias?


Mano galva blogas pasirodymas yra tas, kuriame pats komikas yra kaltas. Per mano pasirodymus yra: išjungę žmogų, daužę “Palanginę” kriaušę už 2€ bei yra man grasinę, tačiau šių dalykų aš negalėjau suvaldyti ir dėl jų nepergyvenu. Užtat blogų pasirodymų dėl savo kaltės turiu pastoviai – per daug atsipalaiduoju, per daug susikaustau, nuvertinu arba pervertinu publiką arba savo jėgas. Taip pat, open mic scenoje pastoviai „degu“, nes ten išsimėginu naujas programas. Be prastų pasirodymų, geri netenka prasmės.


Tavo asmeninis kanalas turi tik keletą vaizdo įrašų su tavo standup’ais, o visa kita yra tikrai rimto kalibro kino juostų apžvalgos. Kaip čia taip nutiko?


Mano kanalas ir buvo sukurtas aptarinėti kiną, tačiau kažkuriuo metu ėmiau plėsti turinio kategorijas ir standup’as kanale ėmė vis mažiau atrodyti kaip balta varna.


Vienos populiariausių tavo apžvalgų yra apie lietuvišką kiną. Nors tikrai stengiesi nesutaršyti lietuviškų filmų su lapais, dažnai nuomonė vis tiek lieka prasta? Kodėl išvis verta apžvelgti tokius filmus ar kodėl reikia juos žiūrėti?


Blogas kinas lygiai taip pat kaip ir geras yra mokomoji priemonė. Mano apžvelgiami prasti filmai leidžia aiškiai pailiustruoti kas nutinka sulaužius vieną ar kitą kūrybos principą ar struktūros taisyklę. Taip pat apie blogus filmus lengviau bajeriai rašosi.


Prie kino industrijos Lietuvoje esi pirštus prikišęs ir ne tik kaip apžvalgininkas. „Gautas iškvietimas“ filmavimo metu esi plika šikna bėgęs Vilniaus gatvėmis, o be to esi vienas iš trijų filmo „Aš žvaigždė“ rašytojų. Koks darbas yra rašyti scenarijų filmui?


Visi filmai yra skirtingi, jų scenaristai taip pat. Kinas kaip ir kitos medijos formos turi savo principus, o scenaristo darbas juos žinant kažką sukurti. Atsiprašau už sausą atsakymą. Prieš porą metų gal būčiau atsakęs kažką konkretaus ir griežto, tačiau su amžiumi imuosi darytis mažiau kategoriškas, nes matau vis daugiau kitaip į kūrybinį procesą žiūrinčių ir puikius kūrinius į pasaulį išleidžiančių žmonių. Ko gero vienintelis dalykas ties kuriuo (be kūrinio struktūros svarbos) sutartų visi scenaristai yra tai, jog geriausi scenarijai kyla iš tiesiogiai arba maskuotai pateiktų asmeninių patirčių.


Kokia yra kino industrija Lietuvoje? Ne taip seniai, čia filmavo „Černobilį“, Lukiškių kalėjime buvo filmuotos scenos ketvirtam „Stranger Things“ sezonui. Kuo Lietuvos industrija skiriasi nuo pasaulio?


Lietuva jau seniai yra žinoma kaip pigią darbo aikštelėse jėgą ir filmavimo lokacijas turinti valstybė. Primenu, jog Artūras Orlauskas yra vaidinęs „Dungeons & Dragons“ filmo antroje dalyje. Ko gero, klausime minėtos produkcijos pakels mūsų valstybės žinomumą kino pasaulyje, tačiau ar nuo to pakils Lietuvos kino industrijos lygis ar tiesiog būsime kitų šalių rekvizitų sandėliuku – parodys laikas.


Kaip manai, ką gali Lietuva pasiūlyti pasauliniam kinui?


Visos šalys turi ką unikalaus pasakyti ekrane, tarp jų ir Lietuva. Naujosios Zelandijos kino renesansas yra puikus to pavyzdys. Lietuvių kūrėjai jau ilgą laiką kuria daugelio žiūrovų burbulo nepasiekiančius tarptautinio pasisekimo sulaukusius filmus, bet manau, jog ir Holivudas mums nėra nepasiekiamas. Kiekvienai daržovei savas metas.


Interviu rašymo metu yra praėjusios kelios savaitės po tavo režisūros debiuto, trumpo metro filmo „Močiutė“ premjeros. Gal galėtum papasakoti, kaip nutiko šitas filmas ir kas jam nutiko?


Noriu kurti kiną ir „Močiutė“ yra to pradžia. Nežinau kaip man seksis ir ar turiu savy pakankamai smarvės būti režisieriumi, tačiau pamėginti nedraudžiama. Pats filmas susidūrė su kūrybiniais sunkumais, su kuriais susiduria beveik kiekviena produkcija ir čia jiems visiems nupasakoti tiesiog neužtektų laiko, Savo YouTube kanale esu įkėlęs recenziją – dokumentiką apie tai, kokius kalnus teko įkopti kuriant „Močiutę“.

Ar planuose yra „Močiutės“ tęsinys, o gal pilno metro adaptacija?


Šiuo metu ne.


Nepaisant filmų apžvalgų, tavo YouTube kanale atsirado ir žaidimo „Kelyje 2“ skit’as, o kiek vėliau atsirado ir „Klajumas Žaidžia“ kanalas. Keletas pirmų video yra apie tavo ir mano vaikystės žaidimus. Kaip manai, kodėl šiuo metu tokia populiari nostalgija? Žaidimuose, kine, TV serialuose?


Manau, jog žiūrovai asocijuoja nostalgiškus dalykus su geriausiais ir nerūpestingiausiais laikais savo gyvenime. Užaugus daugėja galvos skausmų ir nedidelė nostalgijos dozė leidžia nuo to trumpam pabėgti, tačiau ji manau turėtų būti tik prieskonis turinyje, o ne pagrindinė „mėsa“.

Žurnalo puslapiuose esam kalbinę dėdę Zemkauską, kuris, ko gero, yra kino sinonimas Lietuvoje. Paprašėme jo pasidalinti penkiais jam arba jo manymu svarbiais filmais. Ar galėtum pasidalinti keliais filmais, kurie yra svarbūs tau ir trumpai apie juos papasakoti?


1982 m. „Burden of Dreams“ – tai dokumentika apie Werner Herzog statomą „Fitzcarraldo“ filmą, kurio produkcijos metu jis Amazonės džiunglėse tempė laivą per kalną ir su kokiais sunkumais jis susidūrė. Tai filmas apie tą ploną ribą tarp užsispyrimo siekti tikslų ir beprotybės.


2016 m. „Arrival“ – gaivus oro gūsis blogu kinu užlietame mokslinės fantastikos žanre. Viskas filme kažką reiškia, nei viena sekundė nėra įdėta be reikalo. Tai tiesiog geras filmas.


2019 m. „Marriage Story“ – skyrybas kine nešaržuotai atvaizduoti yra sudėtinga. Daugelis filmų jas paverčia romantinėmis komedijomis, kurių visų pabaigos ir struktūra yra vienoda. „Marriage Story“ ir „Kramer VS Kramer“ yra vieni iš nedaugelio filmų kurių metu verkia ir suaugę vyrai (draugas pasakojo, kad verkė, aš tai ne, baikit juokus).


1994 m. „Ed Wood“ – filmas, kuriame Johny Depp dar nėra pavargęs nuo ryškių personažų vaidybos ir puikiai atvaizduoja kino pasaulyje žinomą veikėją. Ed Wood (Depp vaidinama reali asmenybė) yra blogų filmų kūrėjas, kuris juos daro, nes tiesiog nori ir jais tiki bei į juos sudeda visą širdį. Tai lengvai romantizuota tikro žmogaus istorija, po kurios norėsis kažką sukurti nekreipiant dėmesio į kitų nuomonę.


2012 m. „Amour“ – filmas apie tą dalyką, apie kurį nenorime galvoti – senatvę. Tai toks geras filmas, kad net skauda. Jis žiūrovą palaužia ir atstato iš naujo. Šiuo metu kai visų seneliai yra rizikos grupėje, šitas filmas išsiverkus primins jiems paskambinti.


Turite idėjų, komentarų ar pasiūlymų? Susisiekite!

Jei norite susiekti tiesiogiai - protagonistasmagazine@gmail.com © 2020 MB Ductus Exemplo