Prieš 15 metų Lietuvoje išleista pirmoji Indrės Jonušytės knyga „Rožių sala“, o ir vėliau pasirodę dar keturi skaitytojų šiltai sutikti meilės ir kelionių romanai tikrai nežadėjo perversmo jos literatūrinėje kūryboje. Bet jis įvyko. Neseniai knygynus pasiekė autorės naujausia fantastikos žanro knyga – pasakos suaugusiesiems „Fabulae spectacula“.
Vingiuotas literatūrinis kelias
Tiesa, prieš keletą metų stalčiuje nugulė ir didelis šio žanro romanas anglų kalba. Kai nepavyko jo išleisti nei gimtinėje, nei užsienyje, Indrė susitaikė su mintimi, kad gali rašyti tik apie galvoje siaučiančius žemiškų jausmų skersvėjus. Taip ir darė – parašė psichologinį romaną „Bela Blu“, kuris leidėjams atiduotas tuo pačiu metu kaip ir iš sapnų spontaniškai gimęs kosminių, siurrealistinių pasakojimų rinkinys intriguojančiu lotynišku pavadinimu – pasakų spektakliai. Nieko ypatingo nesitikėjusi autorė sulaukė gana įdomaus rezultato.
Knyga šiek tiek iškrenta iš bendro gausaus naujausių leidinių srauto ne tik dėl reto šiomis dienomis žanro – fantastikos. Dizainerės Astos Radvenskienės originaliai apipavidalinta grožinės literatūros knyga labiau primena meninį albumą. Jame dažniausiai ant medžio tapytais paveikslais neįtikėtinas apokaliptines istorijas pasakoja ir dailininkas Nojus Petrauskas. Nors abu autoriai iki susitikimo knygoje nebuvo tarpusavyje pažįstami, redaktorė Liuda Jonušienė neslepia džiaugsmo, išleidusi originalaus dueto kūrinį.
Jeigu ne kelionės, nebūtų ir knygų
Baigusi Vilniaus universitetą, kaip ir daugelis jos bendraamžių, būsimoji rašytoja Lietuvoje neužsibuvo. Gyveno ir dirbo Niujorke, Londone, Prancūzijoje, Belgijoje. Ilgiausiai Graikijoje, kurią, nežiūrint sudėtingo šios šalies charakterio, abu su draugu belgu Jonathanu yra įsimylėję ir savęs kitur jau neįsivaizduoja. Neįsivaizduoja Indrė ir to, ar būtų rašiusi gyvendama Lietuvoje, nes visi romanai iš esmės gimė kelyje ir kelionėse.
Apie savo naujausią knygą „Fabulae spectacula“ Indrė Jonušytė pasakoja: „Nuo pat pirmojo sakinio iki paskutinio aš nežinojau, apie ką bus kiekviena istorija. Pradėjusi nepažinojau herojų, nežinojau jų ir jų planetų vardų. Rašiau taip, lyg pati jas skaityčiau. Iki šiol man neaišku, iš kur visa tai atėjo. Kodėl visa tai norėjo būti užrašyta, irgi neaišku. Kai tekstai pradėjo kauptis mano elektroniniame rašytojos stalčiuje, niekam nepasakojau. Jie buvo mano, skirti tik man pačiai. Rašymo malonumas užgožė norą jais su kuo nors dalintis. Vis tiek niekas nesupras, nėra jokios aiškios paskirties... Tiesiog trumpi ir keisti išgyvenimai kažkur toli toli ir kažkodėl seniai seniai... Kaip tikrose senose pasaulio pasakose...“
Ir kosmose svarbiausia yra meilė
Jeigu manęs kaip skaitytojo paklaustų, kas labiausiai įsimena šiose fantasmagoriškose Indrės Jonušytės novelėse ir kas labiausiai atkreipia dėmesį Nojaus Petrausko paveiksluose, atsakyčiau: žinoma, meilės motyvai. Užtenka pažvelgti į knygos viršelį, kuris sukurtas pagal Nojaus darbą, pavadinimu „Pusiau ateiviai“.
Įspūdingų tapybos darbų autorius Nojus Petrauskas gimė Panevėžyje. Jo tėtis – žinomas dailininkas Romualdas Petrauskas. Nojus magistro laipsniu baigė Dailės akademiją, šiuo metu yra Užupio meno inkubatoriaus rezidentas, rengia personalines parodas, dalyvauja grupinėse parodose. Iliustruoti pasakas jis iškart griežtai atsisakė, bet mielai sutiko prisidėti anksčiau sukurtais darbais. Jo siurrealistinių paveikslų reprodukcijos tapo savarankiškais fantastiniais pasakojimais. Tik pasakojantys ne žodžiais, o vaizdais.
Tiesa, kaip vienas laikraštis jau rašė, knygos „Fabulae spectacula“ nepatartina skaityti ir net vartyti prieš miegą. Ypač vyresniems ir konservatyvesniems skaitytojams, lengvesnio atpalaiduojančio turinio mėgėjams. Indrės tekstai ir Nojaus paveikslai reikalauja įtempto dėmesio, jautrumo ir imlesnės vaizduotės.
Knygos neprivalo patikti, juo labiau įtikti
Paklausta, kam skiriama jos knyga, autorė sako: „Man visada buvo smalsu, kas ir koks iš tiesų yra fantastikos mėgėjas, tokios meno rūšies gerbėjas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai – jaunas protas, smalsus ir neciniškas, atviras ir nebijantis svajoti, ieškantis daugiau spalvų ir kitokių emocijų nebūtinai čia ir dabar, o ir kažkur kitur. Bet esu tikra, kad šio stiliaus mėgėjų nevienija nei amžius, nei socialinė padėtis, nei išsilavinimas. Intravertas, ekstravertas, optimistas ar pesimistas, mokslų daktaras ar šokėja, kačių ar šunų mylėtojas, vegetaras ar mėsėdis – šis žanras yra visiems.“
Knygos pratarmėje autorė išplėtoja mintį: „Fantastikos filmų ir knygų mėgėjai yra tarsi slapta svajoklių kasta ar ordinas. Juos sieja tik tas pats alkis – norisi kažko įspūdingo, kitokio, naujo, neįprasto. Norisi kažko, kas atvertų pasąmonę, kas perkeltų visą tavo esybę ten, kur galėtum patirti tai, apie ką net nesvajojai, pamatyti ir pajusti kažką, ko niekas nematė ir nejautė. Fantastika – tai ne sapnai ir ne košmarai, tai maistas apmalšinti pasąmonės alkį. Kita vertus, per visą žmonijos istoriją realybė buvo daug labiau neįtikėtina už bet kokią fikciją. Tautų, religijų, lyčių, kultūrų, fiziologijos skirtumai, atstumas, išsilavinimo stoka, perteklius ar kitoniškumas, žmonių svajonės ir viltys, religijos ir prietarai, atrodytų, neįmanomos situacijos, kataklizmai, karai, pandemijos ir dar daugybė dalykų šios planetos gyventojus pavertė unikaliais individais“.
Visus mus vienija troškimas pažinti ir suprasti
Dar Indrė Jonušytė sako: „Kartais man atrodo, kad net ir žmonės, norintys skaityti fantastiką, šiek tiek gėdijasi, tarsi tai būtų nerimta literatūra ar literatūra, skirta vien jaunimui, ir tarsi iš jos žmogus turėtų išaugti. Todėl būtent tokia gražia ir solidžia knyga tikiuosi pritraukti žmones, noriu parodyti, kad fantastika gali būti lygiai tokia pat meniška ir rimta kaip, tarkim, poezija. Ir tikrai gali suteikti didelį malonumą... Tik todėl, kad mes esame tokie egzotiški ir skirtingi, bet vienodai smalsūs, tik todėl, kad gyvename magiškoje, bet negailestingoje planetoje, mes visada svajosime ir savo galvose kursime bei sieksime pažinti kitus ir kitokius pasaulius.“
Žinoma, ir fantastikos kūrėjams norėtųsi sulaukti profesionalios literatūrinės kritikos. Bet tai, ko gero, iš fantastikos srities. Todėl visa viltis esate jūs, mieli skaitytojai. Ar kūrėjai jūsų bijo? Aišku, kad bijo. Bet kartu tai yra ir kūrybinis variklis, troškimas pažinti ir būti suprastiems.
Knygą iliustravo Nojus Petrauskas