Kai pasaulis keičiasi, didėja neapibrėžtumas, vyksta revoliucijos, žmonėms natūraliai norisi visur ieškoti paralelių, faktų, nuomonių, bandant susivokti, kaip viskas bus toliau. Tokia jau žmonių prigimtis – pokyčiai mažai kam patinka, visada norisi pažįstamumo, apibrėžtumo, gebėjimo suprasti. Kai kurie to ieško moksle, kiti istorijoje, filosofijoje, dar kiti – mene.
COVID-19, koronavirusas, SARS-Cov-2 – kaip jį bepavadinsi, tai yra reiškinys, keičiantis pasaulį panašiai, kaip rugsėjo 11-oji ar Sovietų Sąjungos griūtis. Tad ir šiuo atveju, žinoma, daug kam kilo klausimas, ką reikia pažiūrėti, perskaityti, sužaisti, kad visi tie kasdieniai pokyčiai būtų nors kiek suprantamesni? Albert‘o Camus knyga „Maras“ ir 2011-ųjų filmas „Contagion“ buvo turbūt populiariausi ir tikrai puikūs pasirinkimai. O ką rinktis žaidimų gerbėjams? „The Last of Us“? „Pandemic“? „A Plague Tale: Innocence“?
Gal ir neblogi žaidimai. Tačiau norėtųsi ne tik kažko, kas kalba apie užkrečiamas ligas. Tikrai puikus ir aktualus dabartinei situacijai meno kūrinys turėtų padėti suprasti kitus žmonijai kylančius iššūkius. Pati epidemija yra tik milžiniško pokyčių ledkalnio viršūnė. Būtent todėl mano pirmasis pasiūlymas bandant atrasti sąsajų su koronaviruso situacija būtų „Death Stranding“ – postapokaliptinis japono Hideo Kojimos fantazijos vaisius, kuris šiaip jau apie jokias epidemijas tiesiogiai apskritai nekalba.
Jei nebūtų vienas iš talentingiausių pasaulyje žaidimų kūrėjų, Kojima galėtų susikurti neblogą karjerą kaip būrėjas ar tiesiog futurologas. Savo „Metal Gear“ ir „Metal Gear Solid“ serijoje, besitęsiančioje nuo 1987 metų, jis sugebėjo išpranašauti tokius dalykus, kaip visuotinį valdžios vykdomą piliečių skaitmeninį sekimą, dronų naudojimą bombardavimui, fake news fenomeną, socialinių tinklų iškilimą ir kitus socialinius, politinius ir karinius pokyčius.
Nenuostabu, kad 2019-ųjų lapkritį išėjus naujam jo kūriniui (pirmą kartą su nauja asmenine studija „Kojima Productions“, sukurta po to, kai dėl kūrybinių skirtumų išsiskyrė keliai su gigantu „Konami“), kritikai ir žaidimų mėgėjai puolė analizuoti, ką gi Kojima norėjo pasakyti šįkart. Kas gi galėtų būti tas naujas visuomenės pokytis, kurį jis prognozuoja?
Žaidimo esmė yra tokia. Po apokaliptinio kataklizmo (kuris yra susijęs su tuo, kad gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai susiliejo, ar panašiai – suprasti visus tuos ezoterinius terminus labai sunku, o šio straipsnio tikslams ir nebūtina) JAV visuomenė, ekonomika, ir kone visa infrastruktūra sugriuvo (apie kitas valstybes nėra jokios informacijos). Nebėra ir vieningos valstybės – tik atskiri miestai, neturintys tiesioginio susisiekimo ar galimybės bendrauti tarpusavyje. Išeiti į lauką beveik niekas nedrįsta, nes ten yra daugybė grėsmių: a) juodos, į dervą panašios anapusinės pabaisos, vadinamos BTs („beached things“), gali nusitempti į pražūtį; b) siautėja proto netekę ir priklausomybę daiktams turintys plėšikai, vadinami MULEs – per jų teritoriją geriau neiti, nes jie gali iš tavęs pagrobti bet kurį krovinį; c) lietus yra ne šiaip lietus, o pagreitina visko, ką paliečia, senėjimą; d) nėra jokios infrastruktūros ir norint kur nors nueiti gali tekti kabarotis per kalnus ir upes, kur galima paskęsti arba sušalti. Ir tas kabarojimasis žaidžiant yra realiai sunkus – tai yra turbūt geriausiai žygius per kalnus atspindintis žaidimas rinkoje, pereiti per tarpeklį su kroviniu yra tikrai sudėtinga ir reikia nuolat dirbti spaudant mygtukus. Jei mėgstate haikinti – tikrai rekomenduoju.
Bet išlįsti į lauką bijo ne visi. Žaidimo herojus yra kurjeris, vardu Sam Porter Bridges (aktorius Norman Reedus, daug kam pažįstamas iš „The Walking Dead“). Jis nepaiso visų tų priežasčių nebūti lauke ir pristato žmonėms krovinius – nuo picos iki kraujo perpylimui. Kai žaidėjas atneša krovinį, jį reikia nuleisti žemyn į bunkerį, o siuntinio gavėjai tiesiogiai su kurjeriu nebendrauja, tik hologramomis. Sam‘as per daug dėl to nesisieloja, mat jis turi dar ir prisilietimo fobiją. Pristatinėti krovinius nėra vienintelis Sam‘o tikslas – jis bando dar ir suvienyti Ameriką, atkurdamas kažkokį lyg ir ezoterinį internetą, vadinamą chiral network. Kojimos veikėjų vardai kaip visada yra tokie pat subtilūs, kaip beisbolo lazdos smūgis per pakaušį. „Sam“ simbolizuoja Uncle Sam – Ameriką, „Porter“ – jo profesiją, o „Bridges“ – siekį suvienyti Ameriką iš naujo. Taip, Make America Great Again, tam tikra prasme.
Iš esmės žaidėjas dirba vienas, bet nėra taip, kad niekas nepadėtų. Vienas iš įspūdingiausių „Death Stranding“ elementų yra tai, kad žaidimas yra visada prisijungęs prie interneto, ir tai išnaudojama gana netradiciniu būdu. Tiesiogiai su kitais žaidėjais bendrauti galima, bet neįprastai – tik šūktelėti į bekraštį eterį ir sulaukti atsakymo arba ne. Užtat galima dalintis ištekliais ar priemonėmis. Tarkime, eini, gabeni ypač svarbų krovinį, ir staiga gili upė, o tilto nėra, kopėčių, kurias galima permesti per ją, irgi nebeturi. O tada pamatai, kad tolėliau yra kito žaidėjo paliktos kopėčios. Galima jomis pasinaudoti. Arba matai, kad stovi įsmeigtas kelio ženklas, kuris, sakydamas „keep on keeping on“, pakelia motyvaciją ir kartu ištvermę. O galbūt randi išteklių kupiną saugyklą, prie kurios gali ir pats prisidėti, o joje – kažkieno paliktą motociklą ar automobilį. Tačiau turbūt geriausiai toks bendradarbiavimas atsiskleidžia kuriant didesnius jungtinius projektus – kelius, tiltus ar terminalus. Žinoma, galima bandyti atstatyti kelią vienam, bet išteklių reikia labai daug, sunešioti tiek metalų ar keramikos užtruktų valandas. Bet gali sudėti tiek, kiek turi, o po poros dienų prisijungęs matai, kad kelias atstatytas, nes kiti žaidėjai prisidėjo savo ištekliais.
Ir už pristatymus, ir už visokią pagalbą atsiskaitoma yra ne pinigais, o… laikais. Taip, tokiais pačiais, kaip feisbuke. Gauni iš kažkieno kopėčias – laikini. Tavo atstatytą kelią naudoja kiti žaidėjai – gauni laikų. Naudos iš to lyg ir jokios – čia ne pinigai, nieko nusipirkti negali. Tiesiog kažkieno išreikšta padėka. Ir apskritai žaidime sulauki daugybę, daugybę dėkingų ir džiugių laiškų, daugybę pagyrų, kokį nuostabų darbą tu darai. Žaidimo žmonės neturi itin daug pramogų ir kurjerio atnešama siunta jiems dažnai yra įdomiausias įvykis per ilgą laiką, po kurio jie kontaktuoja su žaidėju ir informuoja apie tai, kaip jiems sekasi. Taigi, iš vienos pusės „Death Stranding“ pasaulis yra labai atšiaurus ir piktas, iš kitos – tokiomis keistomis sąlygomis santykiai tarp žmonių yra labai nuoširdūs ir šilti. Nors tų žmonių, išskyrus vieną kitą, fiziškai per visą žaidimą žaidėjas nesutinka.
Taigi, dar kartą apibendrinkime. Bijodami nematomos grėsmės, žmonės visą savo laiką praleidžia užsidarę, niekada neišlenda į lauką, vieni su kitais bendrauja tik vaizdo komunikacijomis. Lauke vaikšto tik drąsiausi – kurjeriai, kurie ir nešioja visiems viską. Žmonės tarpusavyje dalijasi priemonėmis, ištekliais, organizuoja kartu didelius projektus, siuntinėja vieni kitiems palaikančias žinutes ir už gerus darbus dalijasi laikais. Kažkur girdėta, ar ne?
Žaidimui pasirodžius, kritikai spėliojo: „hmm, gal Kojima taip bando komentuoti apie radikalėjančią politiką? Platformų ekonomiką? Socialinių tinklų ateitį ir kišimąsi į privačius gyvenimo aspektus? Darbuotojų išnaudojimą, o gal kaip tik savanorystę? Donald‘o Trump‘o valdymą? Apie ką jis čia?“
O, šventas naivume. Šįkart pranašystė buvo kur kas labiau tiesioginė, be jokių perkeltinių prasmių. Nepraėjo net trys mėnesiai, o „Death Stranding“ pasaulis didele dalimi tapo realybe. Pabandykime pavardinti sutapimus.
Žmonės užsidarė nuo grėsmės. Gal ne bunkeriuose, tik savo namuose, bet visgi. Prisilietimo bijome visi – to poros metrų atstumo laikomės sąžiningai. Hologramų kaip ir nelabai naudojame, bet vaizdo skambučiai tapo nauja norma ir mada, ir kone visiškai pakeitė bet kokį fizinį kontaktą.
Kurjerio profesija per naktį tapo reikalingiausia ir gerbiamiausia. Kai kuriems mūsų iš jų rankų gaunama siunta ilgai buvo vienintelis būdas gauti prekių, kurios būtinos išgyvenimui. Kitiems – tiesiog šiaip smagiausias savaitės įvykis.
Kai kurie iš mūsų išprotėjo dėl prekių ir puolė pirkti grikius bei tualetinį popierių. Valstybiniu lygmeniu tokiomis prekėmis tapo testai, apsauga, plaučių ventiliatoriai. Svarbias siuntas, keliaujančias iš Kinijos į įvairias pasaulio šalis, kai kurios tranzitinės valstybės ėmė sulaikinėti prie sienos ir konfiskuoti savo reikmėms. Visiškai kaip pakvaišę MULEs, grobiantys žaidėjų krovinius.
Nors esame žymiai labiau atsiskyrę, taip pat tapome ir kur kas labiau susivieniję. Sienos uždarytos, durys užrakintos, bet ar atsimenate, kada dar jautėme tiek daug bendražmogiškumo? Mes kur kas labiau domimės, kaip gyvena žmonės už tūkstančių kilometrų. Kad ir laukiant vaistų ar vakcinos – aha, o tai kinai jau kažką turi? O amerikiečiai? Kaip banga Italijoje, jau nuslūgo? Kiek mirčių šiandien JAV? Beveik nematome kitų žmonių, bet palaikome vieni kitus taip, kaip seniai neteko matyti. Septintą vakaro einame į balkonus ir plojame medikams. Dėkojame prekybos centrų darbuotojams. Renginių organizatoriams sakome, kad gali negrąžinti pinigų už bilietus, mes palauksime ir kitos datos. Seneliams ir saviizoliacijoje esantiems padedame nusipirkti produktų, apmokėti sąskaitas ar sutvarkyti kitus reikalus.
Net ir tas dalijimasis ištekliais bei didelių darbų darymas kartu tapo pastebimas kaip niekada – nors labdara ar minios finansavimas jau yra gana seni dalykai. Prisidėdami keliais eurais, suaukojome milijonus apsaugos priemonių pirkimui – lygiai taip, kaip krūva žaidėjų „susimeta“ kelio statyboms žaidime. Panašiai kaip ir „Death Stranding“ viduryje laukų esančioje saugykloje galima rasti kažkieno paliktus įrankius, laiptinėse ne kartą teko matyti kažkieno paliktas pačių siūtas kaukes su raginimu imti ir naudotis.
Galiausiai, viltis atsitiesti ir atsikurti yra panaši. Ekonominiai rodikliai baisoki, bet rinkos laikosi (bent jau mano rašymo laiku) neblogai. Investicijos atsistatymui didžiulės. Nors šiemet prognozuojamas kritimas, kitiems metams beveik visas pasaulis tikisi didelio augimo. Vakcina, vaistai, pakankamas kiekis plaučių ventiliatorių ir respiratorių – ir mes taip pat kaip ir „Death Stranding“ Amerika būsime „great again“. Koncertuosime, vakarieniausime restoranuose ir keliausime po pasaulį su dviguba jėga.
Neišdavinėsiu „Death Stranding“ pabaigos. Bet ne tik ji, o ir visas žaidimas atspindi, mano manymu, postapokalipsės esmę. Žmonija vieną dieną neišvengiamai žlugs, pasaulio pabaiga vis tiek ateis. Tai yra nepaneigiamas faktas. Tolimos ateities scenarijus yra gana gerai žinomas ir visiškai negailestingas.
Bet postapokalipsė pagal apibrėžimą reiškia, kad pasaulis dar nesibaigė. Tikroji pasaulio pabaiga neturi jokio „post“. Taip yra ir dabar. Galbūt dabar (ar epidemijos įkarštyje) žmonija yra šiek tiek arčiau žlugimo negu buvo vakar, bet ta paskutinioji diena dar ne šiandien. Postapokalipsė yra ne žlugimas, o viltis, kad mes esame stiprūs ir atsitiesime. Kad milžiniškas pokytis, kurį visada patiria postapokaliptinių kūrinių pasauliai, bus į gera. Jis reikalingas tam, kad ne tik atstatytume tai, kas buvo, bet ir išeitume iš krizės protingesni ir geresni. Koronaviruso atveju – labiau vertinantys santykius tarp žmonių. Daugiau besidalijantys. Geriau sugebantys dirbti dėl bendro tikslo. Labiau dėkingi savo herojams. Turime tapti ne „great again“, o „even greater“. Rašydamas šias eilutes 2020-ųjų balandį, to ir linkiu bei tikiuosi. Išgyvenkime savo mini postapokalipsę drauge.