Ar tikrai „Sostų karai“ baigėsi?



Laikas nuo laiko televiziją ir kiną sudrebina istorija, kuri visam laikui įstringa žiūrovų atmintyje, suburia milžiniškas fanų minias ir jau atrodo, kad geriau nebebus.


Būtent taip būtų galima apibūdinti serialą „Sostų karai“ (angl. „Game of Thrones“), sukurtą remiantis George R. R. Martino to paties pavadinimo knygų serija. 2011 m. balandį startavęs ir milžiniško pasisekimo sulaukęs serialas truko 8 sezonus ir savo kelionę baigė 2019 metų gegužę. Dalis žiūrovų liko nepatenkinti 8 sezono baigtimi ir tikino, kad serialo siužetui tolstant nuo originalios G. R. R. Martino istorijos, serijos suprastėjo.Tačiau tai tikrai nesumažino serialo populiarumo ir fakto, kad „Sostų karai“ yra ne tik populiariausias „HBO“ kanalo serialas, bet ir žiūrimiausias viso pastarojo dešimtmečio serialas. Vidutinės 8 sezono vieno epizodo peržiūros siekė 30 milijonų peržiūrų, skaičiuojant vien tik prenumeratorius, o serijos per visą savo gyvavimo laikotarpį kasmet susižerdavo krūvą „Emmy“ apdovanojimų.


Per visus 8 sezonus „Sostų karai“ žiūrovams negailėjo įtraukiančių politinių intrigų, leido sekti begalę siužeto vingių, šokiruojančių scenų bei pasidžiaugti puikiu aktorių darbu. Tačiau šis serialas į televizijos ir kino istoriją įrašytas ne tik dėl puikaus išpildymo, bet ir dėl padarytos įtakos pačiai kino industrijai, ypač televizijai. Neprašautume sakydami, kad palaipsniui „Sostų karai“ tapo tam tikru auksiniu standartu, kurio ėmė siekti visi didieji transliuotojai. Būtent šis noras atkartoti „Sostų karų“ sėkmę ir lėmė kino industrijos ir, svarbiausia, serialų pokyčius. Tačiau pasirodo, kad „Sostų karuose“ pateiktą sėkmės formulę nėra taip paprasta atkartoti.



Nuolat šokiruoti žiūrovai


„Sostų karų“ serialui pradėjus savo kelionę, žiūrovas iš karto buvo supažindintas su pagrindiniais žaidėjais bei serialo protagonistu Nedu Starku (akt. Seanas Beanas), per kurio prizmę sekėme serialo siužetą. Todėl žiūrovui jis automatiškai tapo savotiškai nemirtingas. Ne tik serialuose, bet ir filmuose galioja nerašyta taisyklė, jog pagrindiniai veikėjai nemiršta. Taip, jie gali būti sunkiai sužeisti ar per plauką nuo mirties, tačiau dėl savo sugebėjimų ar atsitiktinumo visuomet išgyvena. Deja, kaip pasakytų senoji auklė: ah, mano mielas vasaros vaike. Pirmojo sezono 9 epizode žiūrovai patiria tokį šoką, kokio ir įsivaizduoti negalėjo. Pagrindinis veikėjas Nedas Starkas net ir pripažinęs jam mestus netikrus kaltinimus vis tiek netenka galvos! Žinoma, skaičiusieji George R. R. Martino knygas šito laukė, tačiau tiems, kas knygų neskaitė, tai buvo visiškai netikėtas smūgis vargšo Nedo nenaudai vis dar laikomas vienu geriausių serialo momentų. Taigi jau pačiame pirmajame sezone serialas sulaužo vieną pagrindinių taisyklių ir nužudo savo pagrindinį veikėją. Serialui įsibėgėjant tampa aišku, kad nei vienas herojus nėra saugus ir nežinia, kada ateis tavo pamėgto veikėjo eilė.


Taigi būtent šoko elementas yra vienas pagrindinių bruožų, atskyrusių „Sostų karus“ nuo kitų serialų. Pradedant Nedo nukirsdinimu, tęsiant atsiradusiais Daenerys drakonais, Raudonosiomis vestuvėmis, Theono kankinimais ir daugeliu kitų siužeto vingių, „Sostų karai“ nenustojo šokiruoti savo žiūrovų. Tačiau pats šoko elementas čia nėra svarbiausias. Serialo kūrėjai nenustojo bandyti, KIEK to šoko žiūrovai gali ištverti.


Jų ribas kūrėjai stūmė pasitelkę visiškai nepridengtus smurtą ir nuogumą – seriale išvirtusių vidurių nors vežimu vežk, o kiekvienas epizodas neapsieina be nuogybių. Tai „Sostų karuose“ bene norma. Tokiu būdu sulaužoma dar viena taisyklė, kadangi kine tokio žiauraus smurto ir atvirų sekso scenų privengiama arba įprasta jas pateikti „užpudravus“. Geriausiu atveju matome kraujo dėmę ar apnuogintą nugarą. Taigi su kiekvienu nauju sezonu „Sostų karai“ nenustojo šokiruoti savo žiūrovų, taip vis užkeldami kartelę ir su kitu sezonu patys ją peršokdami. Taip kūrėjai nustatė neįtikėtinai aukštus standartus ateities serialams, siekiantiems šokiruoti ar bent nustebinti jau visko mačiusį žiūrovą.


„Sostų karai“ priartino televiziją prie kino.


Anksčiau tik kine galėjome išvysti iki smulkmenų sukurtą fantastinį pasaulį, išgirsti būtent jam sugalvotą kalbą bei mėgautis įtikinamais specialiaisiais efektais, kurie iki tol serialuose atrodė gana menkai. Iki „Sostų karų“ serialų kūrėjai galėjo tik pasvajoti apie tokius biudžetus, kokie buvo skiriami kino filmams. Net ir tokie serialai, kaip „Bręstantis blogis“ (angl. „Breaking Bad“) ar „Reklamos vilkai“ (angl. „Mad men“), nors nepriekaištingai nufilmuoti, vis tiek turėjo gan kuklius biudžetus. Kino industrija nuo televizijos buvo atitrūkusi per kelis šviesmečius. Todėl kinas ir televizija žiūrovui sukurdavo visiškai kitokias patirtis.


Tačiau „Sostų karų“ pavyzdys įrodė, kad suteikus galimybes televizija gali prilygti kinui. Serialo kūrėjai būtent tai ir padarė – žiūrovui jie suteikė kino pojūtį. Žinoma, pirmasis serialo sezonas negalėjo pasigirti įspūdingu biudžetu, todėl jame nematome didelių kovos scenų ar daug specialiųjų efektų. Bet net ir šiais klausimais kūrėjai sugebėjo pažiūrėti plačiau. Vietoje žalio ekrano jie filmavo įvairiuose pasaulio kampeliuose, pritaikydami jau esamą kraštovaizdį ir taip sukurdami realistišką ir įtikinantį „Sostų karų“ pasaulį. Aišku, „HBO“, supratę, kokį aukso grynuolį laiko savo rankose, pasirūpino, jog kuriant kitus sezonus serialo kūrėjams pinigų nepritrūktų. Serialo biudžetas išaugo nuo 3 mln. iki 15 mln. dolerių vienai serijai. Todėl serialas su kiekvienu sezonu žiūrovus stebino vis didesnėmis kovos scenomis ir specialiaisiais efektais. Čia būtina paminėti antrame sezone įvykusį Juodųjų vandenų mūšį (The Battle of the Blackwater), Pavainikių mūšį (Battle of the Bastards) šeštame sezone bei paskutiniame sezone vykusį mūšį dėl Vinterfelo (Battle of Winterfell), kuris yra ilgiausias veiksmo epizodas visoje kino istorijoje.


Privalu paminėti ir serialo pažibą – drakonus bei baltuosius klajūnus. Serialo kūrėjams kaip įmanoma realistiškiau perteikti tiek šiuos fantastiškus padarus, tiek nemirėlius buvo nemenka užduotis. Apskritai, neretai kine tai nelengvas iššūkis, nepaisant dabartinių CGI galimybių. Tačiau ir vėl čia vietoje žalių ekranų pasinaudota realia erdve. Ypač kalbant apie drakonus – serialo kūrėjai juos nutupdo gražiausiose pasaulio kraštovaizdžiuose, taip suteikdami realaus gyvūno pojūtį, stengiantis kiek tik įmanoma šiuos mitinius siaubūnus paversti realiais.


Taip „Sostų karų“ kūrėjai įrodo, jog serialas gali prilygti kino filmui, todėl investuoti apsimoka. O padidėjęs „HBO“ prenumeratorių skaičius tik patvirtina, kad tai atsiperka.


Visi užsimanė savo „Sostų karų“.


„Sostų karų“ sėkmė netruko sukelti pavydą likusiems didiesiems transliuotojams. Praėjus keliems metams po „Sostų karų“ debiuto atsirado vis daugiau fantastikos žanro serialų. „Sostų karai“ atvėrė šiam žanrui kelią ir įrodė, kad jis geba lygiai taip pat įtraukti ir sudominti net fantastikai neprijaučiančią auditoriją. Taip pat tapo aišku, jog norint pritraukti žiūrovą, kanalas turi pasiūlyti kažką daugiau. Taigi „Netflix“ sukūrė ir išleido serialą pavadinimu „Markas Polas“ (angl. „Marco Polo“), kuriame siužetas sukasi apie mongolų imperiją. Nepaisant didelio biudžeto, serijos minių nesužavėjo.



„Amazon“ nusipirko teises kurti „Žiedų valdovo“ serijas ir tam išleido 250 mln. dolerių net neturėdami scenarijaus. Nors šio serialo dar teks palaukti, jo kūrėjams gali būti sunku pranokti jau sukurtą filmų pasaulį ir tuo pačiu pasiekti „Sostų karų“ iškeltą kartelę. „Apple“ taip pat nepagailėjo pinigų ir pristatė postapokaliptinį serialą „Praregėti“ (angl. „See“) bei net sugebėjo prisikviesti patį Khal Drogo (akt. Jasonas Mamoa). Tačiau siužete tiek daug spragų, kad net ir pats Khal Drogo nesugeba išgelbėti šio serialo. „History“ kanalo užsakymu pasirodė serialas „Vikingai“ (angl. „Vikings“), kuris priartėjo prie „Sostų karų“ užkeltų lūkesčių. Tačiau šio serialo kūrėjai padaro kertinę klaidą – nužudo Ragnarą, kuris buvo serialo veidas. Sakysite, bet juk su Nedu Starku buvo padaryta tas pats! Tačiau „Sostų karuose“, net ir pasitraukus Nedui, kiti veikėjai buvo taip gerai išvystyti, kad nuo to serialas niekaip nesuprastėjo. Deja, bet „Vikingų“ atveju tai visiškai nepasiteisino ir serialui pakišo koją. Ragnaro sūnūs žiūrovams pristatyti per vėlai, kaip veikėjai jie per silpnai išvystyti ir žiūrovui tiesiog nerūpi, o tai ir pribaigia serialą.


Akivaizdu, kad visų transliuotojų tikslas tampa peršokti „Sostų karų“ iškeltą kartelę. Na, ar bent ją pasiekti. Tačiau didelis biudžetas, pasiskolinti aktoriai ar kažkurių elementų atkartojimas dar negarantuoja sėkmės, kadangi taip bandoma atkartoti „Sostų karų“ POJŪTĮ, o ne sukurti kažką visiškai naujo ir savito. Net pats „HBO“ tai suvokia ir nenuostabu, kad nusprendžia taip lengvai nepaleisti George R. R. Martino istorijų bei kurti „Sostų karų“ priešistorę.



Tad atsakymas į klausimą, ar „Sostų karai“ tikrai pasibaigė, yra gan metaforiškas – ne. Jie tiesiog įgavo kitokią formą ir persikėlė į realybę. Dabar vietoje įtakingų giminių turime „HBO“, „Netflix“, „Amazon Prime“ ir kitus transliuotojus, kurie tarpusavyje žaidžia šį žaidimą. Visi jie įnirtingai kovoja dėl žiūrovų. Savo istorijomis, personažais bei specialiaisiais efektais bando žiūrovus įtikinti, kad būtent juos jie turėtų prenumeruoti, jiems skirti savo laiką bei piniginės turinį. Tačiau visų nelaimei Geležiniame soste sėdi „HBO“ – būtent jie turi drakonus. Ir šį postą jie dar tikrai išsaugos, bent kol neatsiras nauja istorija su savo herojais, kurie įstengs juos nugalėti.