Kažkas kažkada pasakė, kad sugrįžti namo neįmanoma. Tačiau jiems trūko vizijos... ir temporalinio diskombobiliatoriaus!
Spragtelėjau raudoną mygtuką ir kelioms akimirkoms pasinėriau į kažkuomet jau regėtus, tačiau atmintyje išblukusius vaizdinius. Atsikvošėjau tik atmerkęs akis ir supratęs, kad esu gerai pažįstamoje vietoje - pakelės kaimelyje pavadinimu Kryžkelė. Pačiame kaimelio centre stiebėsi sukiužęs medinis bokštas, kurį supo kelios primityvios palapinės. Aplink zujo ir draugiškose dvikovose savo santykius aiškinosi troliai, orkai, taurėnai ir savo supuvusias mėsas aplink drabstantys nemirėliai. Tačiau nors šią vietovę pažinojau beveik taip pat gerai, kaip ir savo taurėniškas kanopas, viskas buvo kiek kitaip nei vakar. Vadinasi eksperimentas pavyko! Vadinasi ta įtartina gnomų patelė buvo teisi, o jos sukurtas prietaisas išties geba atsukti laiką atgal.
Šioje praeities idilėje, kuri privertė prisimerkti iš malonumo, turėjau vos valandą laiko, tad neleidau sau ilgai stoviniuoti vietoje. Greta manęs mindžikavo gana piktos išvaizdos nemirėlis, tarsi laukdamas, kol jį užkalbinsiu. Gerai žinojau (ar bent maniau žinąs), ko jam reikia ir nusprendžiau, kad turiu laiko jam padėti. Priėjau arčiau bei reikšmingai atsikrenkščiau. Šis piktai dėbtelėjo į mane, tačiau mano pagalbos neatsisakė. Jam reikėjo, kad kas nors nukeliautų į paslaptingą oazę ir surinktų keletą ten augančių grybų, reikalingų kažkokiam keistam viralui. Už mano vargus keistuolis pažadėjo atsilyginti ir erzindamas pažvangino keletą sidabrinių monetų savo saujoje. Kur auga tie grybai? Nemirėlis tik gūžtelėjo pečiais ir ranka mostelėjo į šiaurės vakarus. Ačiū už pagalbą… Teks ieškoti abgraibomis.
Jau ruošiausi kulniuoti tiesiai pro Kryžkėlės vartus kai mano taurėniškas ir neįtikėtinai jautrias ausis pasiekė keistas sriūbavimas. Grįžtelėjęs atgal pamačiau vienišą žliumbiatį orką. ORKĄ (!) - tos pačios karingos rasės, kuri gilioje senovėje ragavo demonų kraujo ir kurių šūkis „Lok’tar Ogar!“ išvertus reiškė „pergalė arba mirtis“, atstovą ašarojantį, kaip kokią eilinę aljanso bobutę. Savo realiame laike pažinojau orkų, kurie nebūtų išdrįsę pravirkti net svildami drakonų liepsnose ar susidūrę akis į akį su Senaisiais Dievais, tad negalėjau tiesiog praeiti pro šalį ir nepasiteirauti, kokios gi negandos prieš penkiolika metų galėjo pravirkdyti šį žalių raumenų kalną.
Prisistatęs Mankirko vardu, orkas nusišluostė ašaras ir išbėrė už širdies griebiančią istoriją apie tai kaip jį ir jo žmoną užpuolė šiose vietovėse pastoviai plėšikaujantys šėrianugariai. Orkas bandė nuvilioti plėšikus bandydamas gelbėti žmoną, tačiau jų buvo gerokai per daug ir Mankrikas prarado sąmonę nelygioje kovoje, o atsipaipaliojo tik padedamas pro šalį keliaujančio druido, išgelbėjusio jo gyvybę. Vis tik dabar, net ir būdamas sunkiai sužeistu, orkas negalėjo nustygti vietoje ir troško eiti ieškoti mūšyje pradingusios žmonos. Aš kaip tik keliauju iš Kryžkelės į žygį link oazės. Jei tik ją rasiu, būtinai padėsiu - bandžiau raminti orką. Šis liūdnai linktelėjo ir vėl pratrūko sriūbauti.
Valanda praeityje jau buvo tapusi 45 minutėmis, tad norėdamas užsidirbti sidabrinių ir bent kiek nuraminti Mankirką turėjau paskubėti. Nedelsdamas nuskubėjau pro Kryžkelės vartus, kuriuos saugojo vienišas ordos patrulis. Man prabėgant šis įsitempė lyg styga, atiduodamas pagarbą kumščiu sumušė per krūtinę ir suriko: „Pirmyn į pergalę!“... Žavu.
Keliavau praeities keliautojų išmintu taku tarp karštoje dykynės saulėje džiūnančių medžių ir kalvų. Taką supo taikiai aplink šmirinėjantys paukščiai primenantys išbalusius stručius bei vienur ar kitur nuo kaimenės nuklydęs Ževras. Šiose apylinkėse jų buvo nemažai, net nepaisant fakto, kad jaunikliai neretai tapdavo gardžiu užkandžiu čia pat gyvenantiems liūtams. Vietiniai medžiotojai vaikė juos toliau nuo Kryžkelės, nes agresyvūs gyvūnai dažnai užpuldavo nieko neįtariančius prašalaičius, tačiau visiškai naikinti jų populiacijos nedrįso - prijaukinti liūtai buvo nepamainomi kompanionai jauniesiems medžiotojams.
Po keletos minučių spartaus žingsniavimo mano dėmesį patraukė horizonte išdygusi palmės viršūnė. Ji signalizavo, kad mano ieškoma oazė jau netoli, tačiau iš kelio sukti neskubėjau - pakelėje sumestos Ordos karo vežimų lūženos įspėjo apie šiose vietovėse slypintį pavojų. Netrukus palmės sutankėjo, o jų priešakyje išvydau tai, kas privertė dar kartą apmąstyti nemirėlio man siūlytų sidabrinių monetų vertę - pačioje oazės pašonėje stovėjo kelios primityvios kentauriškos palapinės išduodančios, kad prasmukti nepastebėtam bus labai sunku.
Po sekundės mano ausis pasiekė dar vienas garsas. Čia, atokiau nuo viso Kryžkelės šurmulio, jaunas trolių magas su labai keista mėlyna skiautere laidė savo kerus į jį apsupusius liūtus. Vargiai atsigindamas nuo užpuolikų, magas šokinėjo aplink stengdamasis išvengti aštrių nagų. Nedelsdamas prišokau į pagalbą ir keletu herojiškų smūgių patiesiau pirmą liūtą. Trolis, gavęs trumpą atokvėpio sekundę, iš kišenės ištraukė kažkokį melsvą gėrimą, kurį išmaukė vienu gurkšniu bei patylomis sužnabždėjo dar vieną burtažodį. Po sekundės iš jo rankų šovė įkaitęs ugnies kamuolys, kuris kiaurai persmelkė likusį žvėrį ir šis krito negyvas.
„Ačiū!“ - žemai nusilenkė trolis, o jo rožinė skiauterė perbaukė perdžiūvusią Dykynės žemę. Numojau ranka - niekis. Norėdamas atgauti kvapą trolis pritūpė ir pradėjo gerti savo paties išburtą vandenį. Atkišęs gertuve man tarstelėjo: „Išgelbėjai man gyvybę. Gal galiu tau kaip nors atsidėkoti?“. Iš nuostabos pakėliau tankius taurėniškus antakius. Savo pasaulyje esu išgelbėjęs tūkstančius gyvybių, tačiau niekas niekuomet nebandė dėkoti už tokį „mažmožį“. Šis trolis, kuris gyveno pasaulyje prieš penkioliką metų, akimirksniu tapo mano mėgstamiausiu kada sutiktu troliu.
Savo naujajam draugui paaiškinau, kad keliauju į ana ten esančią oazę supamą kentaurų. Man reikėjo nusigauti prie oazėje telkšinčios kūdros ir pakrantėje surinkti keletą grybų, tačiau vienam prasmukti pro kentaurus atrodė neįmanoma. Trolis susikrimtęs pažvelgė kentaurų palapinių pusėn - net dviese ši misija atrodė sunkiai įgyvendinama. Tačiau jo akys staiga nušvito. „Diversija!“ - šuktelėjo magas ir pašoko ant kojų. „Aš nuviliosiu kentarus nuo jų palapinių, o tu galėsi greitai prasmukti ir susirinkti sau reikalingus grybus“. Neverta sakyti, kad planas turėjo akivaizdžių spragų, tačiau linktelėjau pritardamas - ko gero tai vienintelis bent kiek logikos turintis scenarijus. Be to ir laiko buvo mažai, tad reikėjo kažko griebtis.
Kaip ir sutarėme, kartu priartėjome prie palapinių. „Pasiruošęs?“ - klausiamai pažvelgė trolis. Linktelėjau ir su nuostaba bei pasigėrėjimu žiūrėjau, kaip magas nuskuodė prie kentauriškų palapinių rėkdamas kažkokį man nežinomą burtažodį „LEEEEEROY JENKINS!“. Kentaurai apstulbę stebėjo prie jų besiartinantį trolį ir, gavę keletą magiškų ledo luitų per veidą, puolė trolį vytis. Šis, kaip tikras diversijos virtuozas, akimirksniu teleportavosi keletą metrų toliau. Kentaurai nuskuodė jam iš paskos ir dingo iš akiračio, atverdami nesaugomą kelią į oazę.
Nedelsiau ir šuoliais nulėkiau prie vandens melsdamas, kad trolio klyksmas iš ten išviliojo visus piktadarius. Mano maldos buvo išgirstos ir prie oazės šaltinio nusigavau prasilenkęs tik su milžinišką augalą čiaumojančiu tingiu vėžliu. Vos tik kanopa prilietė vandenį apsidairiau. Už keletos metrų augo keisti melsvi grybai, kuriuos tikriausiai ir turėjo omenyje mane pasamdęs nemirėlis. Išsitraukiau kapšą ir greitai jį pripildžiau. Po sekundės nėriau atgal iš kur atrūkęs. Kai išlindau prie palapinių širdis daužėsi į šonkaulius, tačiau kentaurai dar tebesigainiojo akrobatiškai jų iečių ir tinklų vengiantį magą. Pamojau jam savo maišu, o šis, supratęs, kad savo misiją įvykdžiau, nustojo erzinti kentaurus, išmaukė dar vieną buteliuką eliksyro bei per keletą akimirkų magišku greičiu nuskuodė tolyn. Aš irgi dėjau į šoną tikėdamasis, kad kentraurai besidairydami naujos ir gerokai lėtesnės aukos, nepuls manęs.
Nepuolė, tad patenkintas atsikvėpiau. Netrukus prie manęs pribėgo trolis ir šypsodamasis pareiškė, kad mielai pakartotų šią kamikadzišką misiją. Kone tuo pat metu prajukome. Kvatojome ilgai, tačiau nusišluostęs laimės ašaras turėjau surimtėti. Mano laikas tiksėjo į pabaigą, tačiau nenorėjau šio trolio palikti neatsisveikinęs. Gal galėtum palydėti mane atgal iki Kryžkelės? Norėčiau atsilyginti už tavo pagalbą. Jis linktelėjo ir abu patraukėme atgalios. Keliavome tyloje, tačiau kartkartėmis ją nutraukdavome vis nauju juokeliu apie keturių kojų naudą kentaurams.
Kelias atgalios praskriejo kaip akimirka, nors tai tebuvo iliuzija. Temporalinis dikombobiliatorius pradėjo žibėti ryškiai raudona spalva reiškiančia, kad liko vos kelios minutės. Prasilenkiant su prie vartų mindžikuojančiu patruliu, šis ir vėl atidavė pagarbą sušukdamas pergalingą „Lok-Tar!“. Abu su trolių magu jam linktelėjome ir nuskubėjome prie nemirėlio, kuriam ir buvo skirti mūsų surinkti grybai. Šis, lyg netikėdamas mano sėkme, įtariai pažvelgė maišelio vidun, tačiau skolingas neliko. Įsitikinęs, kad atnešiau TAI, nemirėlis atskaičiavo keletą monetų ir įteikė man.
Atsisukau į trolį ir perdaviau jam visus uždirbtus pinigus. Šis klausiamu žvilgsniu pažvelgė į mane. Man jie nereikalingi… bent jau ne dabar. Aš netrukus iškeliausiu ten, kur šios sidabrinės monetos bevertės. Priimk jas ir prisimink mane geruoju. Trolis sumušė į krūtinę atiduodamas pagarbą. Tada staiga krūptelėjo išgirdęs orkišką sriūbavimą ir nusisuko… Kas čia per velnias?
Jau žiojausi jam sakyti, kad tai Mankrikas, orkas, kuris ieško savo mūšyje pradingusios žmonos ir kad būčiau didžiai dėkingas, jei mano naujasis draugas padėtų jam ją rasti mano vardu, tačiau temporalinis dikomboobiliatorius zvimbtelėjo. Po sekundės Kryžkelės kaimelis virto vaizdinių sūkuriu, o jam išsiklaidžius ir vėl atsidūriau šalia mažos šviesiaplaukės gnomės.
„Na kaip?“ - pasiteiravo. Veikia! Man reikia atgal! Gnomė džiaugsmingai atsiduso, tačiau atėmė dikombobiliatorių iš mano plaukuotų rankų. „Čia tau ne koks eilinis goblinų žaisliukas. Su juo galima pakeisti laiką, pakeisti savo praeities prisiminimus, tad jam reikalingi rimti ir ilgi testai“. Matydama mano liūdnas akis gnomė pridūrė: „Tačiau manau kad iki rugpjūčio 27-osios viską baigsime. Tuomet galėsi sugrįžti atgal neribotam laikui…“
Nusiminiau, nes tai reiškė, kad vasarą teks praleisti dabartyje, kuri nors ir turėjo savotiško šarmo, tačiau buvo siaubiama gerokai baisesnių negandų nei liūtai, kentaurai ar šėriažmogiai. Buvau išsiilgęs ramesnio ir lėtesnio gyvenimo, tad daviau sau pažadą, kad šį rudenį vėl grįšiu penkiolika metų atgal į praeitį, susirasiu savo draugužį trolį ir kartu mėginsime surasti dingusią Mankriko žmoną…
Kas tas „World of Warcraft: Classic“?
„World of Warcraft“ - tai 2004 metais pirmą kartą išleistas ir iki pat šios dienos tobulinamas MMORPG (Massively Multiplayer Online Role Playing Game) žaidimas, kuris per savo ilgą, 15 metų trunkančią istoriją sulaukė net 7 didelių turinio išplėtimų - nuo 2007-aisiais pasirodžiusio pirmojo „The Burning Crusade“ iki pernai startavusio „Battle for Azeroth“. Kiekvienas iš šių išplėtimų savaip inovavo ir bandė patraukti naujų žaidėjų dėmesį vis naujomis funkcijomis bei mechanikomis. Tačiau šios naujovės patiko ne visiems. Po daugiau nei dešimtmetį besitęsusių ginčų, žaidimą kurianti kompanija „Blizzard“ pagaliau nusileido ir nusprendė perleisti klasikinį „World of Warcraft“.
Nors iš pradžių buvau skeptiškas šio projekto atžvilgiu, dėl piktos šiuolaikinio žaidimo kritikos kaltindamas nostalgiją, tačiau gavęs progą praleisti vieną valandą su žaidimo demonstracine versija, turėjau pakeisti savo nuomonę. „Blizzard“ sukando dantis ir pasistengė sukurti autentišką pirmojo žaidimo versiją, kuri žavi ne įspūdingais vaizdais, veiksmo žaidimus primenančiomis mechanikomis, ar vis naujais epiniais apdovanojimais, o savo lėtumu… Žinau, skamba keistai.
Prieš 15 metų „World of Warcraft“ žaismas buvo daug lėtesnis ir sunkesnis. Užduotys turėjo tik mįsles primenančias nuorodas ir reikalavo komandinio darbo, o neatsargiai patraukti du ar trys liūtai galėjo reikšti jūsų veikėjo mirtį.
Po demonstracinės versijos supratau, kad pasiilgstu dienų, kai Azeroto pasaulis atrodė milžiniškas. Kelionės iki reikalingos žemėlapio vietos užėmė marias laiko ir buvo kupinos atsitiktinių susitikimų su nepažįstamaisiais. Nors faktiškai, per eilę metų žaidimo pasaulis padidėjo, dabar visi žaidėjai laiką leidžia tik naujausio išplėtimo zonose, tad Kryžkelė, bei kiti seni žaidimo kaimeliai ištuštėjo.
Bendruomenės jausmas su laiku taip pat išgaravo. Naujos serverių sistemos leidžiančios susirasti grupę vieno mygtuko paspaudimu panaikino norą palaikyti savo reputaciją ar išvis kam nors ištarti bent žodį. O kam? Juk antrą kartą to paties žaidėjo vistiek nesutiksi…
Trumpai tariant, klasikinis „World of Warcraft“ buvo lėtas ir beprotiškai nykus, tačiau jo grožis slypėjo kelionėje. Supratau, kad šį žaidimą pamilau būtent dėl jausmo, kad esu vieno milžiniško pasaulio dalis, kuriame, kaip ir tikrame, reikia susirasti savo nuotykių. Kviečiu jų ieškoti drauge!