Paskutiniu metu retai parašau apie žaidimus. O priežastis šiam apsileidimui gana paprasta - pastaruosius keletą metų peržaisti žaidimai nelabai stebino ar džiugino, tad ir aušinti burną atrodė beprasmiška. Išskirti galiu nebent „Baldur’s Gate 3“, tačiau sulaukus tiek industrijos liaupsių, kažin ar trumpa mano rekomendacija būtų ką pakeitusi. Pažaiskit jei nežaidėt… Šiandien aš ne apie tai. Šiandien noriu jums papasakoti apie „Split Fiction“ - žaidimą, kuris, mano galva, skins apdovanojimus šiemet.
Žaidimo kūrėjus atradau dar 2013 metais, kuomet šie išleido gana fainą naratyvinį multitaskinimo žaidimuką „Brothers: A Tale of Two Sons“. Anuomet projektas pasirodė kokybiškas ir kūrybiškas, bet kažkokių stipresnių emocijų nesukėlė. Sekantis studijos projektas „A Way Out“ buvo visai kitoks - išskirtinai kooperacinis, gana trumpas nuotykis, kuris man ir žmonai leido įsikūnyti į kalėjimo bėglių amplua. „A Way Out“ patiko tiek, kad pradėjau sekti kūrėjų studiją ir laukti sekančio jų projekto, kuriuo tapo Metų Žaidimo apdovanojimą laimėjęs „It Takes Two“, pritrenkęs tiek mane, tiek žmoną, tiek visą žaidimų fanų bendruomenę savo kūrybiškumu, inovatyvumu bei puikiu humoru. Tad kas toliau? Kaip pralenkti, regis, neprilygstamą metų žaidimą? Mano akimis, „Split Fiction“ - tai finalinė „Hazelight Studios“ forma, kūrybiškumo šventė ir savotiška žinutė visiems kūrėjams.
„Split Fiction“ pasakoja apie dvi rašytojas, Mio ir Zoe, kurios siekdamos išleisti savo kūrinius ir pasirašyti leidybos kontraktus, įkalinamos eksperimentiniame įrenginyje simuliuojančiame jų pačių istorijas. Netrukus paaiškėja, kad įrenginys ne tik kuria simuliacijas - jis vagia rašytojų idėjas. Žodžiu, labai aiški aliuzija dirbtinį intelektą ir jo „kuriamą“ turinį. Mio ir Zoe turi pabėgti iš simuliacijos, o tai pavykti gali tik įveikiant savo sukurtų istorijų iššūkius kartu. Nenoriu lysti į detales ir istorijos spoilerius, bet visas žaidimo pamatas gana puikiai atsispindi šitame traileriuke:
Patį „Split Fiction“ žaismą galima apibūdinti kaip to paties „It Takes Two“ dvasinį įpėdinį. Tik viskas gražiau, stipriau, smagiau ir gerokai kūrybiškiau. Kiekvienas naujas lygis, nauja žaidimo mechanika, nauja aplinka ar fikcinis pasaulis vertė šūkčioti iš nuostabos. Nuolat norėjosi fotografuoti savo teliko ekraną ir siųsti draugams (bandžiau, liepė nustot spoilinti). Dar daugiau - visi šie pasauliai tai tam tikri mūsų patirčių atspindžiai. Greičiausiai kažkada esate girdėję posakį, kad viskas ką galima parašyti, jau parašyta ir visi nauji kūriniai yra įkvėpti kažko, kas buvo prieš tai. Žaidžiant žaidimą ši mintis aiškiai pabrėžiama - „Split Fiction“ aiškiai parodo, kad atskiri žaidimo lygiai įkvėpti skirtingų populiariosios kultūros kūrinių - žaidimų, filmų, knygų ir t.t..
Trumpiau tariant „Split Fiction“ - tai žaidimas apie kūrybą, apie įkvėpimą ir norą tą kūrybiškumą „nulaužti“ naujųjų technologijų pagalba. Tai žaidimas apie žmonių santykį su asmeniškai svarbiais kūriniais ir meilės laiškas kūriniams, kurie įkvėpė „Hazelight“ komandą.
Tik nesupraskite manęs klaidingai - žaidimas nėra tik Easter Egg’ų rinkinys. Tai be proto originalus darbas, kurį apibūdinti žodžiais be proto sunku. „Split Fiction“ reikia patirti, kad suprastumėt apie ką aš čia. Tai žaidimas, kuris, neabejoju, įkvėps kitus kūrėjus taip pat, kaip „Hazelight“ komandą įkvėpė kiti.
Čiupkit draugą ar draugę, žmoną ar vyrą ir pirmyn. Jokia žaidimų patirtis nebūtina. Netgi priešingai, jei nesate žaidimų fanas ar fanė, tai yra tas kūrinys, kuris gali pakeisti jūsų nuomonę apie visą šią medijos formą. Labai rekomenduoju! 5/5
Comments