Sveiki, keleiviai! Su jumis labinasi Dmitrijus, povandeninio laivo „Nerdtilus“ navigatorius. Tai – mažytė ankšta gelda, kurią pasistačiau savo fantazijų užkaboriuose, kad dirbdamas ar gamindamasis pusryčius galėčiau netrukdomas tyrinėti ekranizacijų vandenynus ir mistinių siaubo filmų jūras. Šiandien „Nerdtilus“ savo kursą driekia per labiausiai drumzlinus, dvokiančius, užterštus vandenis, kokius tik galite įsivaizduoti. Noriu jus panardinti į blogo kino gilumas, nusinešti į praeitį, kad pamatytumėte filmų, kurie čiulpia pasturgalį. Maršrute numatytos devynios stotelės – įvairiose žanruose ir ties prastumą nusakančiu skirtingu gyliu. Kartu keliaujant noriu pasiūlyti originalią blogų filmų klasifikaciją: ghostbusteriai skirstė vaiduoklius į septynias klases, o aš siūlau skirstyti blogus filmus į keturias kategorijas. Kaip, matyt, supratote iš straipsnio pavadinimo, daugiausia dėmesio skirsiu so-bad-it‘s-good filmams, arba antrajai kategorijai. Nes, be abejo, ji yra pati smagiausia! Bet užteks įvado. Šiandien jūsų laukia tikra kino paplavų odisėja. Trukteliu steampunkišką parūdijusią svirtį ir priverčiu „Nerdtilus’ą“ grimzti gilyn.
Mortal Kombat: Annihilation (John R. Leonetti, 1997)
Povandeninę kelionę pradedame nuo neįprasto pavyzdžio, akimoju panirdami į trijų tūkstančių metrų gylį. Šoko terapija: kalbama, kad jeigu grimsi priešingai, iš lėto, iškyla rizika palaipsniui priprasti prie blogų filmų, ir tuomet net liūdnai pagarsėjusio Uwe Boll‘o kūryba atrodys verta apologetikos.
Apie pirmąjį eksponatą: kažkada draugelis paklausė, koks filmas asmeniškai man padarė didžiausią įtaką. Nesusimąstydamas atsakiau – „Mortal Kombat: Annihilation“. Pokalbininkas juokėsi, bet aš nejuokavau. Tuo metu, kai man pakliuvo šis senesnio, Paulo W. S. Andersono režisuoto „Mortal Kombat“ tęsinys, buvau dar pyplys, tikėjęs, jog visą kiną kuria kietuoliai profesionalai. Vadinasi, bet koks sprogimas ekrane buvo vertas pagarbos, o dvikova – susižavėjimo. „Mortal Kombat: Annihilation“ pasirodė toks prastas, jog uždusino manyje šį patiklų vaiką. Per valandą ir trisdešimt penkias minutes kinematografinio kolapso ūmai suvokiau, jog pasaulyje būna blogų filmų ir jog net anksčiau mėgta nepretenzinga produkcija turi kažką iš „Annihilation“ genomo. Nujaučiau, kad dabar nebegalėsiu tų dalykų nepastebėti – prieš ekraną atsisėdęs linksmu berniūkščiu, pakilau senu bambekliu.
Siaubinga vaidyba, pusė pakeistų originaliojo „Mortal Kombat“ aktorių, kas minutę ekrane pasirodantis naujas personažas – be motyvacijos, savitumo, charizmos, užtat vemiantis dialoginį marmalą, po kurio net mokyklos vaidinimas padvelkia Šekspyru. Vien ko verta garsioji Sindel ir Kitanos pokalbio nuotrupa: „Mother, you are alive!“ „Too bad you – WILL DIE!“. Bet ar verta kalbėti apie dialogus, kai santykius besiaiškinantys kovos menų genijai net judėti normaliai nemoka – užuot įveikę atstumą tarp taško A ir B žingsniuodami ar bėgdami, jie jį nušoka sukdamiesi ore kaip widget spinneriai, net jei situacija to nereikalauja.
Liūdniausia, kad nepaisant kelių smagių momentų, „Mortal Kombat: Annihilation“ netempia iki „taip blogai, kad net gerai“ statuso. Šiuo atveju prieš jus - tiesiog blogas filmas, kitaip tariant, pirmoji kategorija. „Nerdtilus‘o“ klajones pradėjau būtent nuo jo, nes iškalbingu pavyzdžiu noriu pabrėžti: labai blogas filmas automatiškai netampa so-bad-it‘s-good. Pirmosios kategorijos prėską šlamštą ir antrosios kategorijos gardžiai absurdišką trashą skiria ne tai, kiek filmas blogas, bet kaip jis blogas – ar nuobodžiai bei varginančiai, ar stebinančiai, smagiai ir pagauliai? Aptarus šią esminę skirtį, leidžiamės giliau, iki penkių tūkstančių metrų, kur mūsų laukia pirmasis kategorijos du egzempliorius.
Plan 9 From Outer Space (Ed Wood, 1957)
Peržiūrint įvairius so-bad-it's-good filmų sąrašus, kyla istorinis klausimas: kada apskritai atsirado mada žiūrėti blogus filmus savo malonumui? Kuris filmas tapo pirmuoju kultiniu šlamštu? Galiu klysti, bet tradiciškai šie laurai priskiriami režisieriaus Edo Woodo tvariniui "Grave Robbers from Outer space", vėliau pervadintam „Plan 9 from Outer Space“.
Be abejonės, blogų, net siaubingų filmų buvo ir iki tol, tačiau „Devintasis Planas“ prieš režisieriaus valią susintezavo kelis kertinius bruožus, reikalingus, kad į pasaulį paleistas niekalas ilgainiui apsigaubtų gero blogo kino šlove.
Pirma, absurdiškas siužetas. Ateiviai, kurį laiką Žemę stebėję iš tolo, nusprendžia, jog pats laikas susikurti nuosavą zombių armiją iš pasaulio kapinėse šviežiai palaidotų negyvėlių. Atgaivinti zombiai, kurie labiau primena ketvirtajame bei penktajame dešimtmečiuose populiarius vampyrus, slankioja aplinkui, lenda prie atsitiktinių praeivių ir žudo juos taukštelėdami abejomis plaštakomis per pečius. Atrodo tai taip pat komiškai, kaip ir skamba. Tačiau ufonautus toks sumanymas tenkina. Inicijuojamas sustirusių, už sraigę lėtesnių ir bato aulą bukesnių zombiavampyrių maršas į pasaulio sostines, kur šie neaiškiu būdu turės priveikti žemiečių armijas bei vyriausybes. Ufonautai tuo metu lakioja šen bei ten ant siūlų pakabintose skraidančiose lėkštėse ir stebi veiksmą. Pasirodo, jie nėra kraujo ištroškę užkariautojai, o savo šlykščia atrakcija paprasčiausiai siekia, kad žmonija atkreiptų į juos dėmesį. Uhm... what? Aišku, vėliau patikslinama: ateiviams taipogi nepatinka, kad žmonės yra pikti, morališkai degradavę, karą įsimylėję nebrendylos. Silpnapročių lavonų armija, ufonautų įsitikinimu, - tinkamiausia būdas priversti žmoniją susimąstyti.
Prie nonsensiško scenarijaus prisideda medinė vaidyba ir jos puikiai pabrėžiami kurioziniai dialogai. „Future events such as these will affect you in the future,“ – filmo pradžioje skelbia pasakotojas Crisswellas, ir žiūrovas iš karto supranta, kad priešakyje laukia tikras blogo kino skanėstas. Tuo metu, kai ekrane stereotipinis detektyvas demonstruoja aukščiausią dedukcijos pilotažą („But one thing's sure. Inspector Clay is dead, murdered, and somebody's responsible!“), minėtas žiūrovas jau raitosi ant sofos, tampomas juoko konvulsijų.
Galop reikšmingas ir neeilinis filmo atsiradimo kontekstas. Režisierius Edas Woodas tikrovėje buvo unikaliai eklektiška asmenybė: dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, mėgdavo persirengti moteriškais rūbais, bičiuliavosi su vargstančiu vengrų kilmės aktoriumi Bela Lugosi, kuris šiandien laikomas fundamentaliausiu kino istorijos Drakula. Woodas jautė pašaukimą kurti fantastinius filmus, bet neturėjo tam sugebėjimų. Be to, jam stigo pinigų, tad teko samdytis neprofesionalius aktorius. Tarkime, vienam „Devintojo Plano“ zombio vaidmeniui buvo pasitelkta pora kadrų, kuriose figūravo tuomet jau anapilin iškeliavęs Lugosi, o paskui rolę perėmė Edo žmonos chiropraktikas. Tam, kad transformacija nerėžtų žiūrovui akies, zombis visur vaikštinėja pridengęs veidą apsiausto kraštu.
Analogiškų kuriozų, nors pasižyminčių mažesne koncentracija, pasitaikydavo kone kiekviename Woodo filme. Nors ir nesėkmingas, režisieriaus kūrybinis kelias buvo toks ekstravagantiškas, kad 1994 Timas Burtonas apie jį sukūrė biografinį filmą. Woodo vaidmenį atliko Johnas Deppas. Sakyčiau, vienas iš dviejų geriausių Burtono filmų.
Apocalypse Zero (Toshiki Hirano, 1995)
Mūsų odisėja nebus pilnavertė, jei neaplankysime į Tekančios Saulės šalies kultūrinius krantus įsirėžusios anime įlankos. Netikėkit, oi netikėkit, jei kas nors bandys jus įtikinti, kad japonai neleidžia šlamšto. Patyręs so-bad-it's-good fanas pas mažiau talentingus Miyazakio tėvynainius ras visko: absurdiškų siužetų apie su kosminiais fašistais kovojančius tarpžvaigždinius vampyrus, hiperbolizuotos ir dėl to juoką keliančios mokinukių seksualizacijos, memais virtusių angliško įgarsinimo fail‘ų.
Tačiau šešių tūkstančių metrų šlamšto gelmėje tūnantis „Apocalypse Zero“ yra ypatingas atvejis. Toks ypatingas, jog net turint omeny visą anime pasaulį apsėdusių fetišų bei keistenybių kontekstą, knieti paklausti ką būtent vartojo jo kūrėjai. Išvydęs, kaip griuvėsiais nusagstytoje dykynėje geriečiams kelią pastoja trimetrinis anoreksiškas rožinis senolis su išsiviepusio drakono galva vietoje lyties organo, susimąsčiau, jog iki tokio fantazijos polėkio Stivenui Kingui dar šnioti ir šnioti. O kai anas iš tarpkojo dygstantis drakonas ėmė spjaudytis kūnus kiaurai raižančiais baltais krešuliais, o prie jo prijungti hm... drakono rutuliai pradėjo spinduliuoti radioaktyvią energiją, beveik užuodžiau, kaip kamputyje nervingai užsirūkė „Human Centipede“.
„Apocalypse Zero“ siužetas nesvarbus, o ir tęsiasi šis serialas viso labo du epizodus. Žymiai labiau dėmesį traukia karikatūriškai išsigimusios, iškrypusios pamėklės, kuriomis autoriai apgyvendina iš „Mad Max“ pasiskolintą pasaulį. Į BDSM apatinius tarsi tarybinė dešra į virvę įsispraudusi mamuto gabaritų tetulė, vemianti suvirškintų žmonių skeletais; milžinas, kurio besišypsantis falas virsta laidiniu mikrofonu, taip leisdamas savo šeimininkui dainuoti pražūtinga elektra kibirkščiuojantį death metal‘ą; galų gale - sargius ant liežuvių užsitempę dykumos banditai. Kiekvienas šios makabriškos pokemoniados atstovas savaime vertas Richo Evanso žvengo akompanimento. Pridėkite ne patį kokybiškiausią žemakakčių veikėjų vizualizacijos stilių, nežinia kaip į šį balaganą įgrūstus high school dramos motyvus, ir gausite visai įdomią medžiagą šeštadienio vakarui, prie alaus, čipsų ir juokelių. Tik nepatariu kviesti šlykštybių bei gašlybių netoleruojančios liaudies – šis anime nėra pornografija, net ne erotika, tačiau dalis kadrų prašyte prašosi amžiaus cenzo. Ir dar stipraus skrandžio.
The Room (Tommy Wiseau, 2003)
Apie Tommy Wiseau, kaip ir jo neprilygstamąjį prasto kino šviesulį „The Room“, šnekėti sunku. Juos reikia patirti, nusileidus septynis tūkstančius metrų į prasčiausio autorinio kino įdubą. Autorinio, nes Tommy, žmogus su neįmenamu akcentu bei paslapčių ūkanose skendinčia praeitimi, pats režisavo ir prodiusavo savo magnum opus, pats jam rašė scenarijų ir prisiėmė protagonisto vaidmenį. Visus šiuos darbus jis atliko išskirtinai siaubingai, nuo ko dar linksmiau.
Istorija paprasta: gyvena sau normalus vyriokas Džonis, darbštus ir paslaugus. Džonis draugauja su mergina vardu Liza, kurią ruošiasi vesti. Bėda ta, jog Džoniui už nugaros Liza suka romantinę aferiūkštę su jo geriausiu draugu Marku. Džonis to nežino. Džonis vaikšto į banką, kur smarkiai pluša, kad nupirktų Lizai gėlių iš parduotuvės su ant prekystalio tupinčiu mopsu. Taip pat Džonis globoja našlaitį Denį, kuris irgi įsimylėjęs Lizą, nors pastaruoju atveju jausmas vienpusis. Džonis siekia paaukštinimo pareigose, ir dirba su nauju banko klientu, tačiau šito aš jums negaliu atskleisti: tai – konfidencialu. Beje, kaip jūsų seksualinis gyvenimas?..
Galimas daiktas, viršuje aprašytą situaciją priskirtumėte nykioms buities operetėms, kurias pritiktų gliaudyti daktarui Philui ar Dmitrijui Nagijevui. Galimas daiktas, būtumėte teisūs. Bet tada suprasčiau, kad „The Room“ jūs nesate matę. Nes antraip žinotumėte, jog „Kambario“ šarmas slypi ne muilo prisodrintoje fabuloje, bet kurioziškose detalėse bei dialoguose. Visi be išimties veikėjai kalba ir elgiasi taip, tarsi būtų nukritę iš kitos planetos ir tik nevėkšliškai bandytų imituoti žmones. Tos pačios dialogo nuotrupos dubliuojamos iš pokalbio į pokalbį. Apartamentai dekoruoti įrėmintais šaukštais. Mėgstamiausias suaugusių vyrų pasilinksminimo būdas – be tikslo mėtyti vienas kitam amerikietiško futbolo kamuolį. Džonio globotinis Denis nesigėdydamas stengiasi įsiprašyti į savo globėjų meilės guolį. Markas papasakoja Džoniui apie kraupų buitinio smurto protrūkį, ir šis nusijuokia lyg išgirdęs šmaikštų bajerį: “What a story Mark!“
“The Room” esu matęs tuziną kartų, tačiau kaskart išlenda naujų nesąmonių. Norisi atsistojus ploti Tommy Wiseau – išties išskirtinio bei išvirkštinio talento žmogus, sugebėjęs sukurpti tokias nenumatytai komiškas scenas, jog devynioliktus metus skaičiuojantis „Kambarys“ reguliariai tebepatenka į kino salių repertuarus. Žodžiu, jei susigundėte tapti gero blogo kino gerbėju, patariu pradėti būtent nuo šio filmo. O po to iškart pasižiūrėti James Franco biografinę komediją „Disaster Artist“, kad sužinotumėte apie ne mažiau kuriozinius „The Room“ filmavimo užkulisius.
Samurai Cop (Amir Shervan, 1991)
Vienas mano bičiulis pastebėjo, jog „The Room“ ir „Samurai Cop“ sudaro savotišką dilogiją. Tai bene vieninteliai so-bad-ist’s-good šedevrai, kuriuos galima rodyti ne tik siaubingų filmų mėgėjams, bet ir normalaus skonio žiūrovams. Net statistinis pilietis, paleidus bet kurį iš šių filmų, greitai persismelkia gero blogo kino nuotaika ir pradeda žvengti iš to, kas vyksta ekrane.
Ką gi, panašus filmų statusas leidžia mūsų povandeniniam laivui išlaikyti tą patį gylį. Tik skirtingai nei „The Room“, kuris paperka savo dialogais, Tommy Wiseau vaidyba ir subtiliai absurdiškomis buitinėmis scenomis, „Samurai Cop“ atrodo kaip hormonų apnikto studento už stipendiją nufilmuota „Mirtino Ginklo“ versija.
Siužetas: Niujorke karaliauja Katanos gauja, vadovaujama Vladimiro Vysockio balsu krenkščiančio gangsterio Fujiyamos. Pastarasis yra perėmęs prekybos kokainu estafetę ir tiek visiems įkyri, jog su juo susitvarkyti atsiunčiamas Japonijoje sensėjų grūdintas faras Joe Marshallas. Prie Joe prisidėjus amžinai atsipūtusiam ir žodžio kišenėje neieškančiam partneriui Frankui, užverda žūtbūtinė kova tarp nuožmiosios jakudzos ir teisės sargų.
Maždaug taip filmo aprašymas atrodytų, jei būtų išviešintas kadaise populiarioje „TV Antenoje“. Tai, ką šiuo nepretenzingu anonsu susigundžiusi auditorija gauna iš tiesų, yra nepakartojama kelionė po prasto kino gerbėjų šlapią sapną, kupiną klaikių efektų, nepasotinamų nimfomanių ir vienų juokingiausių mirčių kino istorijoje.
Kaip jums tokia scena: nežinia kodėl seksualiai įsiaudrinusi medicinos seselė, išėjusi iš leisgyvės n-tojo laipsnio nudegimų aukos palatos, čia pat ima minkyti prieš akimirką sutikto pareigūno tarpkojį. Kadras nuolat šokinėja prie šalia ramiai stoviniuojančio antrojo policininko minos, kuri demonstruoja tai nustebimą, tai sąmojį, tai kažkokį nenatūralų vaikišką džiaugsmą, tarsi vyras stebėtų itin įspūdingą treniruotų žvėrių pasirodymą. Arba kita scena: Franko į pilvą pašautas banditas užsisvajojęs sukasi ratais, niekaip nesiryždamas nugriūti; gavęs antrą kulką, jis nusprendžią, jog pats laikas atsišaudyti, ir, demonstruodamas maklaudišką gyvybingumą, kelia shotgun‘ą. Tačiau čia Frankas jį kliudo trečiąkart, ir banditas pagaliau atsargiai, kad nesusimuštų, prigula ant pievutės.
Visas „Samurai Cop“ pritutintas tokių scenų, kurios konvertuojamos į gerą nuotaiką nuo pirmosios nesąmonės iki maždaug dvidešimt keturių valandų po titrų. Kol sunerimę aplinkiniai pagaliau pradeda klausinėti, ko kikenat be priežasties, kaip tas bičas iš „Džokerio“.
Ir dar: žiūrėdami būtinai stebėkite protagonisto plaukus! Pasibaigus filmavimui pagrindinis aktorius Mathew Karedas apsikirpo, tačiau režisierius Amiras Shervanas pareiškė, jog esamos medžiagos nepakanka. Todėl vargšui samurajui-policininkui teko užmaukšlinti moterišką peruką ir jį prilaikančią kėpkę, kurie vienose scenose dingsta, o kitose yra akivaizdesni už medinę aktorių vaidybą. Filmas, kurio vienas smagiausių veikėjų yra perukas su kėpke, jau savaime vertas dėmesio.
Anarchija Žirmūnuose (Saulius Drunga, 2010)
Būtų gan nuspėjama antrosios kategorijos blogų filmų rekomendacijas užbaigti ties „The Room“ ar „Samurai Cop“. Todėl keliaujame į širdžiai brangią Baltijos jūrą, kylame į keturių tūkstančių metrų aukštį ir čia randame „Anarchiją Žirmūnuose“. Sauliaus Drungos režisuota juosta pasakoja, kaip į Vilnių atvykusi baukšti provincialė Vilė susideda su nagla sostinės pseudoanarchiste Sandra, o tada seka ašaros, šiek tiek kraujo ir daug daug uogienės.
„Anarchija Žirmūnuose“ yra labai subtiliai juokingas filmas. Taip subtiliai, kad jo rafinuoto idiotizmo lengva nepastebėti ir palaikyti šį eksponatą eiline apspangusia lietuvių drama. Tačiau įsižiūrėjęs supranti, jog kaip ir „The Room“, filmą veikiausiai kūrė ne žmonės, o dimensijos X gyventojai, parsiradę čia pagal mainų programą, paviešėję mėnesį ir turėję pristatyti meninę video ataskaitą apie žemiečių kasdienybę.
Gal todėl „Anarchijoje“ pilna scenų, kurios, kaip pasakytų anglai, atrodo off. Tarsi formaliai įmanomos, bet išties neįtikėtinos. Vaikinas ir mergina aistringai ir pratįsai bučiuojasi parduotuvėje prie kukurūzų lentynos. Forselių būrys, išvydęs kaip vienas iš sėbrų patiesiamas spyriu į tarpkojį, ne puola vienišą agresorę su keiksmais, o mandagiai pasiteirauja: „Už ką?“. Pagrindinė veikėja sužino, jog jos draugę pykina po apsilankymo greito maisto restorane, todėl nusprendžią šįjį susprogdinti. Ir taip toliau, ir panašiai.
Iki visaverčio blogo gero filmo titulo „Anarchijai“ trūksta vos vos daugiau ekstravagantiškumo ir bent vienos iš pagrindinių aktorių prastos vaidybos. Tačiau trasho gurmanų nelaimei, Severijos Janušauskaitės talento neužgniaužtų nė „Devintojo plano“ lygio scenarijus, o Toma Vaškevičiūtė atrodo pusėtinai net kvailiausiuose epizoduose.
Visgi subtiliai absurdiškų akimirkų gausu, tad paminėjimo filmas vertas. Galime patriotiškai didžiuotis antrąją blogo kino kategoriją finalizuodami tautiečių kūriniu. Plaukiame tolyn, neriame į šešių tūkstančių metrų gylį ir pro „Nerdtilus‘o“ iliuminatorių stebeilijamės į mums pagaliau pakliuvusį trečiosios kategorijos atvejį.
Troll 2 (Claudio Fragasso 1990)
Garantuoju, kad daugelis “Protagonisto” skaitytojų nėra žiūrėję „Troll 2“ nuo pradžios iki galo. Taip pat garantuoju, kad daugelis skaitytojų matė bent vieną jo fragmentą, jei tik „Youtube“ buvo ieškoję kvailiausių visų laikų kino scenų.
Ši biudžetinė „Gremlinų“ alternatyva turi mažai ką bendra su originaliuoju 1986-ųjų „Troll“ (pastarasis, beje, yra pirmasis filmas apie Harį Poterį; jei manimi netikite, google it) ir porina apie tai, kaip atostogų išvykusią šeimyną puldinėja žmogiena mintantys urodai. Filmas išėjo katastrofiškai blogas, todėl netruko įgyti kultinio statuso ir yra iki šiol fanų mylimas. Tarkime, vienoje scenoje vaikiščias užsilipa ant vakarienės stalo ir nusičiurškia ant savo šeimos vakarienės, kad niekam nekiltų pagundos ragauti trolių užnuodyto maisto. Berniuko vaidmenį atlikęs aktorius paaugęs sukūrė dokumentinį filmą „Best Worst Movie“, kuriame pasidalino įspūdžiais iš filmavimo. O štai scena, kur amą praradęs paauglys negalėdamas pajudėti vėpso, kaip agresyvūs nykštukai ryja jo draugės likučius, apskritai yra mintinai iškalta bet kurio save gerbiančio millennialų kartos memų žinovo.
Atrodytų, saldainių saldainis. Bet ne viskas taip paprasta. Prisipažinsiu, jog kaip ir didžiuma internautų, juokingiausias „Troll 2“ akimirkas sužiūrėjau dar iki tol, kol pamačiau patį filmą. Dėl to turėjau nemažai lūkesčių, kad ir likusi medžiaga nenuvils. Ar jie pasiteisino? Taip... ir ne. Gausybė mažiau žinomų filmo akimirkų iš tiesų pasiekė analogiškas absurdo aukštumas. O bet tačiau: sužiūrėjęs visą juostą su nusivylimo kartėliu suvokiau, jog reginys veikiausiai iš pat pradžių buvo planuotas kaip nukvakusi siaubo komedija. Kitaip sakant, autoriai puikiai suprato, kokį šlamštą kūrė, ir dėl to sąmoningai prifarširavo savo gaminį kuo daugiau nesąmonių.
Todėl „Troll 2“ į mūsų maršrutą įtraukiau visų pirma kaip pavyzdį, paaiškinantį kuo skiriasi antrosios ir trečiosios kategorijos blogi filmai. Taigi reziumė: pirmoji kategorija – jei filmas tiesiog niekam tikęs. Antroji kategorija – filmas toks niekam tikęs, jog net geras. Trečioji kategorija – filmas niekam tikęs sąmoningai ir tikslingai, nors tiesiogiai savęs nepozicionuoja kaip parodijos. Esama daug gerbtinų šios kategorijos egzempliorių: be „Troll 2“ paminėčiau Lloydo Kaufmano pradėtą „Toxic Avenger“ seriją ir Larry Blamire'o „The Lost Skeleton of Cadavra“, imituojantį anksčiau aptartą Edo Woodo kūrybą. Tačiau bent man arčiau prie širdies antrosios kategorijos blogi filmai, kuriuos kinematografiniai liapsusai ištinka nuoširdžiai, neįsisąmoninus jų klaikaus poveikio kūrinio kokybei.
Na, ir dar, be abejo, yra ketvirtoji kategorija. Bet prieš paneriant į visišką gelmę, kur tvyro vien tamsa ir smarsas, rekomenduoju pripildyti plaučius bent kiek gaivesnio deguonies. Prireiks. Todėl kylame į vos tūkstančio metrų gylį. Šičia, per plauką netapęs geru filmu, plūduriuoja „Malignant“.
Malignant (James Wan, 2021)
Pastarąjį Wano darbą norėjau įtraukti į mūsų purvo odisėją dėl dviejų priežasčių. Pirma, ligšiolinio „Nerdtilus‘o“ maršruto metu keleiviams pristatinėjau vien palyginti pasenusį kiną, todėl ilgainiui pats pradėjau jaustis fosilija. Antra, labai knietėjo aptarti vieną meninį triuką, kuriuo kartkartėmis pasinaudoja trečiosios kategorijos filmai, idant žiūrovai prarastų budrumą.
„Malignant“ – pakankamai neseniai (nebent skaitysite šį tekstą ir po daugybės metų) pasirodęs siaubekas. James‘as Wanas yra žinomas bei respektabilus šio žanro kūrėjas, pasauliui dovanojęs tokias frančizes kaip „Saw“, „Insidious“ ir „The Conjuring“. Jo kūriniai prisidėjo formuojant dabartines paranormalaus siaubo filmų konvencijas: griežta, tamsi ir niauri spalvų gama, santūrus stilius, jokios ironijos, antagonistas – senovinis blogis, savo taikiniais pasirinkęs iš esmės gerus žmones.
„Malignant“, nepaisant triukšmingo įvado, kurį laiką šiomis konvencijomis seka. Pagrindinė veikėja, kūdikio besilaukianti seselė Madison, grįžta namo ir užtinka į televizorių spoksantį savo vyrą Dereką. Derekas, įkūnijantis bjauriausius smurtaujančio sutuoktinio bruožus, įsiunta, nes žmona nori ramybės ir neleidžia žiūrėti imtynių. Atsivedėjęs jis vožia vargšei į galvą ir ši ima kraujuoti iš pakaušio. Ką gi: naktį išdygęs tamsus pavidalas nusuka Derekui sprandą ir užpuola Madison. Atsipeikėjusi ligoninėje, moteris sužino, jog prarado vaiką.
Iki šios akimirkos siužetas pulsuoja tokiu slogumu ir rimtimi, jog nevaliomis net pamiršti kakofonišką prologą. Tačiau rimtas tonas pradeda kisti, užtikrintai judėdamas link grotesko. Kadre sušmėžuoja geeky policininkė, desperatiškai flirtuojanti su detektyvu išmėsinėtų lavonų akivaizdoje. Pagrindinė veikėja jos aplankyti atvykusiai seseriai pažeria šeimos paslapčių, labiau pritinkančių indiškam serialui, o ne siaubo filmui. Galop mieste ima šeimininkauti ekshibicionisto paltu plevėsuojantis ir „Matricos“ triukus demonstruojantis maniakas, kuris savadarbiu peiliu tarkuoja nusipelnusius chirurgus. Su kiekvienu siužeto posūkiu filmas tyčia švysteli dar daugiau kvailysčių į nuožmiu šiupiniu virtusį scenarijų, kol ties katarsiu auditorija susivokia vienu metu žiūrinti „Mortal Kombat‘ą“, „John‘ą Wick‘ą“ ir šiek tiek „Harį Poterį“.
Mano mėgstami apžvalgininkai iš „Red Letter Media“ teisingai pastebėjo, jog retrospektyviai „Malignant“ atrodo kaip vienas didžiulis prank‘as. Tokia siužeto vystymo strategija – pradėti romiai ir po truputį nuvaryti istoriją iki begėdiško chaoso – labai pritinka trečiosios kategorijos, tai yra sąmoningai blogiems, filmams. Aišku, dažnas žiūrovas įsižeis dėl jo lūkesčiams atkištos špygos ar ko bjauresnio, bet, mano požiūriu, kol tokiam tikslui nesuaukojama žymi frančizė, ar tikrai išskirtinai perspektyvus kūrinys, pokštas smagus bei pateisinamas. Tai tiek apie trečiąją kategoriją.
Manos: The Hands of Fate (Harold P. Warren, 1966)
Brrrr... Kaip sakė mokyklos direktorius McVickeris iš „Beavis and Butthead“, “I‘ve been dreading this day“. Tačiau nieko nepadarysi: tvirtai apsisprendžiau jus supažindinti su ketvirtosios kategorijos blogu kinu. Tad trukteliu svirtį ir jaučiu, kaip smilkinius ima spausti virš galvų besikaupiantis šlamštafilmių svoris. Ne, mes nestabtelime nei prie „Batman and Robin“, nei prie „Gigli“, toli virš savęs paliekame vokiečių boksininko Uwe Bollo pagal žaidimus kurtus filmus – „House of the Dead“, „Alone in the Dark“, „Dungeon Siege“. Netgi „Son of the Mask“ ir „Cats“ tik blyksteli už povandeninio laivo iliuminatoriaus. Šie filmai yra paprasčiausiai per geri.
Ir tada staigus BUMPT! Vienuolika tūkstančių metrų po kino srutomis. Atsitrenkėme į dugną. Koks dugno pavadinimas? Teisingai, „Manos: The Hands of Fate“. Leiskite jus patikinti – jei Cthulhu savo senoviniame guolyje sapnuoja košmarus, jis sapnuoja būtent šį filmą. Tai žiūralas, kurį išvydę „Bird Box‘o“ padarai išprotėtų. Tai filmas, kurio nesugebėjo pabaigti Chuckas Norrisas.
Prieš tęsdamas savo rant‘ą, noriu šį bei tą paaiškinti apie ketvirtąją kategoriją. Tai – ne šiaip labai blogi filmai ar juokingai blogi filmai; tai - rekordiškai blogi filmai. Skirtumas tarp pirmosios (nors tiesą sakant, ir kitų dviejų) ir ketvirtosios kategorijos yra maždaug toks, koks yra skirtumas tarp žmogaus, sergančio gripu, ir paties gripo viruso. Sakysit, ketvirtąją kategoriją įvedžiau vien hiperbolės dėlei? Prieštarauju: žiūrėdami žinomus kino failus – nelygu, ar tai būtų anksčiau aptartas „Mortal Kombat: Annihilation“, ar mūsų kelionės stotele nevirtusį „Disaster Movie“ - intuityviai jaučiate, kad visos jų dėmės yra nusagsčiusios priprastą minimalios kokybės drobę. Ši drobė - tam tikra techninių, scenarijaus ir kultūrinių komponentų visuma, kuri leidžia suprasti, jog turime reikalą su gal nevykusiu, bet profesionalių filmmakerių sukurptu darbu. Kai nelieka pačios drobės ir negalite spręsti, ar filmas sumanytas kaip visavertis industrijos produktas, ar susuktas kelių draugų per savaitgalį, vadinasi, prieš jus – ketvirtosios kategorijos atvejis.
Grįžtam prie „Manos“. Kartą trąšų prekeivis Harold’as P. Warren’as susilažino su savo draugu scenaristu Stirling’u Silliphant’u, jog siaubo filmą gali sukurti net nieko bendra su kinu neturintis neišmanėlis. Lažybų rezultatu tapo tikras košmaras, bet ne ta prasme, kurios tikiesi iš siaubo kino. Ketvirtajai kategorijai galima nusiteikti iškart, vos supranti, jog kūrėjai pradžioje pamiršo įdėti titrus. Titrų nėra, bet jiems skirti ilgi nuobodūs panoraminiai kadrai, skambant tiką varančiai džiazinei muzikėlei, liko.
Tuomet esi perkeliamas prie laukų vidury automobilyje besiglamžančios porelės. Spoileris: šita porelė siužetui jokios įtakos neturės, tačiau filmo kūrėjai ją rodys, vėl ir vėl ir vėl.
O štai ir pagrindiniai veikėjai: sutuoktiniai, jų dukra ir šuo nepakenčiamai ilgai važinėjasi kabrioletu šen bei ten, ieškodami vietos nakvynei. Galų gale jie įsiprašo į namus pas akivaizdžiai apdujusį nepažįstamą diedą. Po nesibaigiančių pastarojo stenėjimų, vapėjimų ir užciklinusios muzikinės temos dažnas mieliau sutiktų eiti gerti „Šilelio“ su Jar Jar Binks‘u, tačiau šeima nusprendžia likti (nors teisybės dėlei sutiksiu, kad Torgo – toks personažo vardas – yra kone vienintelis tikrai įsimintinas bei savotiškai smagus „Manos“ elementas). Nelaimei, naktį prabunda juos priglaudusio diedo Šeimininkas - pilietis, kurį gautumėte sulydę Drakulą ir tuo metu dar negimusiu Fredžiu Merkuriu – ir nepatenkintas puola visiems karšti kailio.
Jei jūs galvojate, jog nupasakota fabula garantuoja so-bad-it‘s-good grynuolį, galvokite iš naujo. Žiūrėti „Manos“ yra tarsi stebėti skausmo karštinėje kliedinčio ligonio košmarą. Veiksmas padrikas, bet kartu nenumaldomai lėtas ir kažkoks tąsus. Veikėjai, už kadro, matyt, gavę per galvą virduliu, penkiolika sekundžių muistosi ir mykia prieš atsakydami į ankstesnę dialogo repliką. Istorija blaškosi kaip stiklinėje įkalintas drugelis. Neurotiškas garso takelis tik pagilina kraupiai siurrealistinę, į bad trip‘ą pereinančią, žiūrėjimo patirtį. Užtat iškentėję iki galo pasijusite it kosminėje stotyje paliktas personažas iš „Interstellar“: filmas trunka vos valandą penkioliką minučių, bet atrodys, jog prie ekrano paaukojote bent pusę paros.
Aišku, yra ir daugiau ketvirtosios kategorijos pavyzdžių: pavyzdžiui, „Birdemic“, „The Amazing Bulk“ ir „The Last Vampire on Earth“. Tačiau, ar beverta apie juos kalbėti? Mūsų blogų filmų odisėja artėja prie epilogo.
—
Atsisveikindamas su keleiviais tenoriu kukliai priminti, kad blogų filmų kategorizavimas - didžiai subjektyvus reikalas. Tai, kas man yra geras blogas filmas, kitam žiūrovui pasirodys tiesiog dėmesio nevertas, žiovulį keliantis niekalas. Todėl šiuo straipsniu netaikiau į objektyvumą. Tačiau sekti savo pavyzdžiu ir pasidalinti anti-rekomendacijomis skatinu: kartais apie asmeninį skonį žymiai iškalbingiau byloja ne mėgstamiausi kūriniai, bet tie, kurių negali pakęsti. Arba tokie, kurių nemėgsti su pasimėgavimu. Ir kalbėtis apie juos būna įdomiau.
O dabar greičiau kylam į paviršių, apačioje palikdami keturias blogų filmų kategorijas, ir plaukiam lauk iš šiukšlių jūrų.
Comments