2023-ieji. Laikas, kai kino industrija pasiekusi neregėtas aukštumas, kai galime rinktis iš galybės aukščiausio lygio, specialiųjų efektų kupinų filmų, visas įmanomas temas nuo vikingų iki fantastikos nagrinėjančių serialų, kai turime galimybę kartu su herojais keliauti po dar neatrastas galaktikas, pažinti slapčiausius Žemės kampelius ar pasinerti į pasaulį, kai jį valdė dinozaurai... Bet ne. Vietoj viso šito mes renkamės geriau jau trečią kartą žiūrėti sitcomą apie Amerikos miesteliūkščio ofisą, kurio darbuotojai pardavinėja popierių.
Gerai, gal naujos „The Matrix“ ar „Spider-Man“ dalies ir neiškeistume į mėgstamą sitcomą, bet šis žanras neabejotinai vėl patektų į dažniausių mūsų pasirinkimų topą. Seni ir savo šlovės dienas jau atgyvenę sitcomai pastaraisiais metais išgyvena antrąjį aukso amžių bei vėl muša populiarumo rekordus. Ir šio comeback‘o priežastis kur kas kompleksiškesnė nei 90s ilgesys ar noras pasikartoti „Friends“ himnu laikomos dainos „Smelly cat“ žodžius. Atsakymą, kodėl seni sitcomai ir vėl uždirba milijonus, lemia daugybė pastarųjų metų veiksnių, sniego gniūžtės efektu atridenusių sitcomus į pirmaujančias pozicijas. Ir viskas prasidėjo nuo komedijos.
Išlepusios studijos
Kokią atsimenate tikrai gerą komediją, išleistą per pastaruosius penkerius metus? Tokią, iš kurios juokėtės iki ašarų? Ar išvis atsimenate? Nes aš galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, nors ir jų visų turbūt neprireiktų. Gerų komedijų stygius pastebėtas prieš keletą metų ir jau tuomet ši tema buvo eskaluojama, ieškant atsakymų, kur slypi priežastis. Daug kritikų kaltę vertė kūrėjų neoriginalumui ir paprasčiausiam kokybės trūkumui, tačiau ši komedijos žanro nykimo problema kur kas panašesnė į tam tikrą tendenciją.
Režisierius ir prodiuseris, legendinio „The 40-Year-Old Virgin“ ir kitų komedijų kūrėjas, Judd Appathow dar 2017 m. teigė, jog komedijos žanras pamažu degraduoja ir tai didžiųjų kino studijų atsakomybė. Režisierius pasakojo, kad anksčiau studijos pirkdavo daug pavienių komedijų scenarijų, kuriems priskirdavo ištisas komandas, metų metus dirbančias ir tobulinančias scenarijus adaptacijai. Tačiau prieš kelis metus ši tendencija ėmė nykti. Studijos išlepo ir dėmesį pradėjo kreipti tik į pilnus filmų komplektus: jau su paruoštu filmo projektu, aktorių komanda, režisieriumi ir scenarijumi. Kitaip tariant, Holivude kaip ir kelionėse – vis dažniau nugali all inclusive pasiūlymai. Tokiais atvejais filmo idėja ir struktūra jau būna praktiškai paruošti ir komedijos scenarijus atskiro, individualaus dėmesio nesulaukia. O būtent scenarijus, jo šlifavimas ir pritaikymas, atsižvelgiant į filmo kūrimo procesą, ir yra esminis komedijos sėkmės faktorius. Matydami tokias tendencijas, scenarijaus autoriai ir patys mieliau renkasi dirbti su televizijos laidomis ar kelių sezonų potencialą turinčiais serialais, nei vieno filmo scenarijumi. Taip yra dėl to, kad filmo scenarijaus kūrimas ir tobulinimas gali užtrukti net kelerius metus ir nėra jokio garanto, kad jį tikrai nupirks, o pati juosta bus pelninga.
Netflix vs. kino teatrai
Pastebėta ir kita problema – žmonės tiesiog nebeperka bilietų į grynakraujes komedijas. Prieš daugiau kaip dešimt metų komedijos valdė pasaulio kino teatrus ir puikavosi pelningiausio žanro titulu, tačiau nuo 2015 m. bilietų pardavimai į komedijas pradėjo stabiliai mažėti, o prieš porą metų nukrito jau dvigubai. Ir viena iš to priežasčių – senas geras „Netflix“ bei kitos streaming platformos.
Būtent tuo metu pasaulyje naują pagreitį įgavo ir milijonus naujų širdžių pavergė transliacijos platformos, kurios, be savo didelės pasiūlos, griebė jautį už ragų ir ėmė pasirašinėti įvairius filmų kūrimo kontraktus. Tuo metu daug dėmesio gavo būtent komedijos žanras – sukurta nemažai užsakomųjų komedijų ir serialų, kurie reikšmingai padidino žanro pasiūlą. Tačiau kokybės atžvilgiu? Na, pradžią puikiai iliustruoja prieštaringai vertinamos Adam Sandler komedijos. „Netflix“ jau 2014 m. nusprendė pasikviesti gerai žinomus vardus ir pasirašė su Adam Sandler keturių filmų sutartį. Tačiau boy, oh boy, kokius kokybės antirekordus sumušė šie Sandler meno šedevrai. Pirmasis filmas iš „Rotten Tomatoes“ kritikų gavo 0 % iš 100 %, o antrasis 5 % iš 100 %. Tačiau žiūrovai vis tiek daugiau nei 500 milijonų valandų žiūrėjo šiuos ir kitus šaunius Sandler filmus, kas įrodo, jog komedijų kokybė „Netflix“ nebūtinai yra pagrindinis rodiklis.
Taip kuo toliau, tuo daugiau platforma dėmesio skyrė komedijos žanrui, stabiliai pildydama vis didesnę jo pasiūlą: keldama senus filmus, pirkdama teises į serialus, sitcomus, užsakinėdama žinomų filmų remake‘us, siūlydama televizijos laidas, stand-up‘us ir net įvairius special‘us. Tad platforma susiėmė ir toliau investavo į įvairesnį bei kokybiškesnį komišką turinį, aišku, neišsižadėdama ir meno virtuozo A. Sandler kūrinių. Bet šitai galime atleisti – naujieji darbai bent jau peržengė 30 % kritikų vertinimo ribą. Dėl to komedijos žanras „Netflix“ ne tik išpopuliarėjo, bet ir sugebėjo pasiūlyti tai, ko neturėjo nei kitos televizijos, nei kino teatrai. Kitos transliacijos platformos taip pat pradėjo sekti „Netflix“ pavyzdžiu ir netrukus komedijų pasiūla mažajame ekrane pasidarė kur kas platesnė, o gal ir geresnė, nei didžiuosiuose kino teatrų ekranuose. Taip pat nereikia pamiršti, kad šiais laikais komišką turinį žmonės randa ne tik filmų pavidalu, bet ir „Youtube“, „Tik Tok“ platformose, įvairiuose memuose ar „Reddit“. Tad pamažu komiškas turinys žiūrovui pradėjo asocijuotis nebe su big screen, bet su small screen – internetu ir streaming platformomis.
Tik komedijos nebeužtenka
Tačiau yra ir kita šios situacijos pusė. Žmonės nebeperka bilietų į komedijas, tačiau studijos taip pat jų kuria vis mažiau. Dar 2019 m. įvairūs kino apžvalgininkai sujudo, jog kino studijos tiesiog atsišliejo nuo grynakraujų komedijų, nes kiti žanrai su komedijos prieskoniais tapo žymiai pelningesni. Ir dvi didžiausios to priežastys: „Disney“ ir „Marvel CU“ (taip, „Marvel CU“ priklauso „Disney“, bet čia jie analizuojami kaip atskiri fenomenai). Rasti konkurentą „Disney“ juostoms populiarumo atžvilgiu visuomet buvo didelis iššūkis. Šie filmai visais laikais ir praktiškai visame pasaulyje dominavo kino teatruose, o premjerų savaitgaliais juos pralenkti prireikdavo sunkiosios artilerijos, kaip aukščiausio lygio aktoriai, dideli filmo biudžetai ar koks švenčiausiojo Tarantino apsireiškimas. Tačiau smarkiai išaugus „Marvel CU“ populiarumui ir atsidarius superherojų filmų kepyklėlei, patiekiančiai kelis naujus darbus per metus, prilygti šiems dviem gigantams pasidarė praktiškai neįmanoma. „Marvel“ ne tik pasiūlė didžiulę herojų ir siužetų įvairovę, bet ir pelnė smagesnės komiksų visatos vardą dėl to, kad į filmų siužetus įkomponavo komediją. Užtenka prisiminti „The Guardians of the Galaxy“, „Ant-Man“, „Deadpool“ filmus, ar „Marvel“ visatos ne tik griaustinio, bet ir komedijos dievą – „Thor: Ragnarok“ – visi jie yra grynos komedijos.
Komedija tapo vienu iš „Marvel“ sėkmės recepto pagrindinių ingredientų ir priežastimi, dėl ko šios komiksų visatos filmai patinka net tiems, kurie įprastai nemėgsta superherojų. Tačiau tokiu būdu „Marvel“ taip pat prisidėjo prie komedijų miksų mados, sukurdama dar sudėtingesnę terpę įprastoms komedijoms. Nes kas rinksis nuvalkioto siužeto komediją, kai gali pamatyti, kaip išvaizdūs, įvairaus plauko, pavidalo ir spalvų superherojai, apsitempę apvalumus išryškinančius kostiumus, gelbsti pasaulį nuo įsismaginusio dirbtinio intelekto, gina galaktikas nuo išnykimo, keliauja laiku, žaidžia su spindinčiais akmenukais ir dar gerų bajeriukų pašaudo. Čia nebe 3 in 1, čia viskas viename – VIP rinkinys, 5 žvaigždės, 9D teatras, all inclusive. Dėl tokio superherojų filmų ir komedijų mikso pasisekimo, studijos nebemato prasmės kurti paprastų komedijų – jos geriau išleis šimtus milijonų populiaraus filmo gamybai bei reklamai ir uždirbs antrą tiek, nei investuos keletą milijonų į kvestionuotino pelno sulauksiančią komediją. Aktorius ir komikas Seth Rogen taip pat yra pasisakęs, kad būtent „Marvel“ filmai pakeitė komedijos žanrą ir dabar žiūrovas jam kelia didesnius lūkesčius. Jis nebesitiki tik komedijos – jis nori komedijos ir kažko daugiau. Ir nors įprastų komedijų reikšmingai sumažėjo, jų kokybė smarkiai krito, tačiau dabar gyvename fantastikos ir komiksų aukso amžiuje.
Vieša paslaptis
Be kitų komedijų stygiaus priežasčių gali būti dar viena – ir atrodo, kad ji tapo savotišku tabu. Ne paslaptis, kad pastaraisiais metais pasaulis žengė didelį žingsnį pirmyn tolerancijos ir lygių teisių klausimais. Ir nors visi judėjimai už moterų, LGBTQ+ ir kitų socialinių grupių teises yra teigiamas progresas, visuomet atsiranda radikalų, kurie prisikabinėja prie visko, ką kažkas kažkada ne taip pasakė, ne taip pažiūrėjo, ne taip pagalvojo ar ne taip susapnavo. Humoras apskritai vertinamas kontroversiškai įvairių diskriminuojamų grupių ar jautrių socialinių klausimų atžvilgiu, ir kiekvienas skirtingai supranta kur ir ar apskritai yra riba, kokiomis temomis galima juokauti. Pavyzdžiui, žymus komikas Ricky Gervais yra ne kartą išreiškęs poziciją, kad juokauti galima absoliučiai visomis temomis. Tačiau gyvename sujautrėjusio pasaulio ir snowflake kartos laikais, kai visi esame lygūs, gražūs ir ypatingi gamtos kūriniai, kuriems bet kokia kritika sudaužo jautrią širdutę į tūkstančius mažų gabalėlių. Tad nenuostabu, jog režisieriams ir prodiuseriams gali pristigti motyvacijos kurti įprastą komediją. Nes o kas, jei susireikšminę „Twitter“ žinovai prisigalvos paslėptų žinučių, įsižeis ir prikals filmų kūrėjus prie kryžiaus dėl kokio nepakankamai tolerantiško juokelio?
Ši priežastis yra tarsi garsiai neįvardijama vieša paslaptis, apie kurią pasisakė nedaugelis. Tarp jų – režisierius Todd Phillips, legendinės filmų franšizės „Hangover“, filmų „Due Date“, „Old School“ ir kitų, daugiausia komedijų, kūrėjas. Jam išleidus pasaulinį pripažinimą pelniusį „Joker“, daugelis stebėjosi, kodėl režisierius nusisuko nuo komedijų į tokį kontrastingą, tamsų ir smurto kupiną komiksų pasaulį. Tačiau T. Phillips tiesiai šviesiai atsakė, kad priežastis paprasta: niekas nebenori kurti komedijų, nes nežinia, kas gali įsižeisti. Režisieriaus nuomone, komedijos esmė ir yra tai, kad ji nepagarbi. Tačiau šiais laikais visi pagarbos ištroškę kaip kraujo, ir tu pamėgink atsiginti nuo 30 milijonų susireikšminusių „Twitter“ „recenzentų“, kiekvieną juokelį priimančių kaip asmenišką išpuolį prieš save – misija neįmanoma. Tad „Joker“ režisieriui tam tikra prasme tapo ir asmenine vendeta.
Sitcomų fenomenas
Kol komedijų filmai lieka šešėlyje, o kino teatrai vis dar apleisti dėl pandemijos, čia gražų pinigėlį (gerai, ne pinigėlį, o milijonus) kala ir antrąjį aukso amžių išgyvena sitcomai – kai kuriais atvejais net praėjus daugiau kaip 20 metų po išleidimo.
Kodėl? Visų pirma, vėl išpopuliarėję sitcomai („Friends“, „The Office“, „Seinfield“, „How I Met Your Mother“ ir kt.) yra komedijos ir jie puikiai užpildo skylę, kurią pravėrė komedijų filmų trūkumas. Komedijos žanras apskritai yra vienas maloniausių žiūrėti – jis mūsų organizme sužadina laimės hormonus, tarp jų ir dopaminą, kurie suteikia pasitenkinimą patirtimi. Komedija sitcomuose daugiausia išreikšta kuriozinėmis situacijomis, ekspresyviais dialogais ir nesusipratimais, o ne intelektualiais juokeliais, aliuzijomis ar satyra, tad tokią komediją itin lengva suprasti ir ja mėgautis, net stebint paviršutiniškai. Tokia lengva komedija, gyvi dialogai bei išdirbti personažai ir yra pagrindinės sėkmingų sitcomų variklio dalys – kompleksiškas siužetas, konspiracijos ar nenuspėjami istorijos posūkiai juose net nefigūruoja.
Iš to išplaukia kita populiarumo priežastis – sitcomai nereikalauja koncentruoto dėmesio ir puikiai tinka foniniam žiūrėjimui. Jie neįpareigoja, kad įsitempęs sektum kiekvieną serijos posūkį, nes, tiesą pasakius, juose apskritai nedaug kas vyksta. Tad žiūrovui nebaisu praleisti kelias serijas ar panaršyti internete, kol herojai eilinį kartą kolegos daiktus paslepia želė ar dainuoja dainas apie smirdančius katinus, ir vėl be didelio vargo įsitraukti į serialą. Psichologiniu požiūriu, toks užtikrintumas ramina ir suteikia saugumo jausmą. Sitcomai turi statišką pasaulį, kuris susideda vien iš Niujorko buto, kavinės ar Skrentone esančio ofiso. Jų siužetą lengva nuspėti ir net netikėčiausiose situacijose žinai, kad personažai išliks savimi – tokie, kokius tu mėgsti. Maža tikimybė, kad kuriam nors herojui susisuks šarabanai ir jis netikėtai išduos draugą, pasiners į depresiją, atliks nusikaltimą ar taps konspiracijos teorijos mastermind‘u. Apskritai, sitcomuose nėra smurto, agresijos, nusikaltimų ar amoralių situacijų (na, neskaitant žiupsnelio senos geros diskriminacijos ar baltaodžių dominavimo). Tam tikra prasme, sitcomų pasaulyje vien gėlytės, vienaragiai ir vaivorykštės su dideliu užrašu „čia saugu“. Puikus pavyzdys kontrastui – „The Breaking Bad“ serialas, kur ne tik dalyvauji narkotikų fiestoje su agresijos protrūkiais ar, pavyzdžiui, rūgštyje tirpinamais lavonais, bet ir stebi pagrindinio herojaus asmenybės evoliuciją, dvigubą gyvenimą, nestabilią psichinę būklę ir jauti nuolatinę įtampą. Daug dabartinių serialų yra kompleksiški, kupini persipynusių siužeto istorijų, nežinios, reikalaujantys nepertraukiamo dėmesio bei mąstymo. Sitcomai nekelia įtampos – jie kviečia pachill‘inti kavinėje ant sofkutės šalia Centrinio Parko su tavo mėgstamais herojais.
O būtent herojams kūrėjai skiria išskirtinį dėmesį. Pagrindinius sitcomų personažus visuomet malonu stebėti – jie turi patrauklius, išplėtotus charakterius ir yra žavingi, išvaizdūs, charizmatiški bei, dažnai, jauni. Tačiau esminis faktorius – sitcomų herojai išlieka aktualūs ir artimi. Vieniši jaunuoliai, mėginantys suprasti, kaip veikia suaugusiųjų gyvenimas, skirtingi, paiki, tačiau vienas be kito gyventi negalintys draugai ar nuo 9 iki 5 dirbantys vidurinės klasės darbuotojai, visą dieną praleidžiantys ofise – tai personažai, kurių tikslinės auditorijos tiesiog milžiniškos. Tad ne veltui sitcomai vėl užvaldė mūsų ekranus – jie turi savo sėkmės formulę ir ji veikia. Trumpos serijos, artimi ir patrauklūs herojai bei lengva komedija yra argumentai, kuriems sunku pasakyti „ne“, ieškant pramoginio, atpalaiduojančio turinio. O dar sunkiau jiems atsisakyti, jei patiri stresą ir ieškai nusiraminimo.
Nerimo karta
Klausite, kodėl žmonėms reikia tokio nusiraminimo? Nes jau antrus metus gyvename pasaulinėje pandemijoje ir laikais, kai daugybė žmonių susiduria su psichologinėmis problemomis, ryškiausiomis iš jų – depresija ir nerimu. Šias ligas patiriantiems žmonėms nežinomybė, naujos patirtys bei neaiški ateitis yra vieni pagrindinių dalykų, keliančių jaudulį. Tad tokie žmonės ieško prieglobsčio ten, kur viskas pažįstama ir saugu – kur galima pasislėpti nuo chaotiško pasaulio. Tokiu prieglobsčiu puikiai tampa įvairūs sitcomai. Net ir sveikiems žmonėms ilgalaikis, pandemijos keliamas stresas ilgainiui daro neigiamą įtaką psichologinei sveikatai. Ir nors įvardijami skirtingi naudingi nusiraminimo būdai, įvairūs mokslininkai ir psichologai sutinka, kad vienas iš jų – jau matytų filmų ar serialų peržiūrėjimas darkart. Kitaip tariant, rewatchinimas.
Rewatchinimas visai ne naujiena. Pavyzdžiui, psichologai net su nemiga kovojantiems pacientams rekomenduoja prieš miegą pažiūrėti jau matyto serialo seriją. Dėl žinomo siužeto smegenims nebereikia apdoroti jokios naujos informacijos, o teigiamos emocijos padeda atsipalaiduoti ir greičiau užmigti. Tačiau būtent pandemijos metu filmų ar serialų kartojimas ypač išpopuliarėjo ir tapo vienu iš būdų susidoroti su savo emocijomis (angl. coping mechanism) drastiškai pasikeitus mūsų visų gyvenimui. Įrodyta, kad patiriant stresą, mūsų kūnas ir smegenys trokšta saugumo bei komforto, o būtent tai suteikia įvairių įpročių kartojimas – šiuo atveju, jau matytas pramoginis turinys. Iš naujo peržiūrint mėgstamą serialą išsiskiria laimės hormonai, o jei tas serialas dar ir komedija – gauname happy meal‘o rinkinį ir visą laimės hormonų kokteilį.
Pandemijos metu populiariausių sitcomų „Friends“, „The Office“, „Seinfeld“ ir kitų žiūrimumas išaugo drastiškai. Žinoma, viena iš priežasčių – jog prasidėjus pandemijai ir uždarius kino teatrus, transliacijos platformos atrado populiarumo holy grail. Kad geriau įsivaizduotumėte šį šuolį, 2019 metais „Netflix“ iš viso prisiregistravo 28 milijonų naujų lankytojų, o 2020 m. vien per pirmus du ketvirčius platforma pritraukė net 26 milijonus naujų prenumeratorių (36 milijonų per visus metus). Pandemijos metu transliacijos platformoms tereikėjo patogiai įsitaisyti ir stebėti, kaip pinigai krenta iš dangaus, bet sitcomai atsakingi už nemažą dalį šio netikėto laimikio. Ir viena priežasčių, kodėl sitcomai tapo tokiu geidžiamu prenumeratorių jauku transliuotojams yra tai, kad žmonės vėl ir vėl juos peržiūrinėjo, siekdami komforto ir nusiraminimo.
Taip pat daugybė dabartinių sitcomų žiūrovų yra paaugliai, didelę laiko dalį praleidžiantys internete. Jau seniai dėdės ir tetos grūmojo pirštu, kad dėl kompiuterinių žaidimų ir socialinių tinklų vaikai užsidarę kambariuose varvina akis į ekraną, mažiau bendrauja realybėje ir stokoja socialinių įgūdžių. Žinoma, COVID-19 pasakė palaikykit mano alų ir parodė, kad lyginti su dabartinėmis jaunimo socialinių įgūdžių problemomis, ankstesni laikai buvo gėlytės. Tačiau dar gerokai prieš 2020 m., kai pasaulinė pandemija dar atrodė kaip perspaustas siaubo filmas, „Friends“, prodiuserė M. Kauffman išsakė nuomonę, jog viena iš priežasčių, kodėl serialas taip patinka naujajai kartai, yra socialinio kontakto ilgesys. Ji teigė, kad šiuolaikinė karta trokšta socialinių santykių, draugystės, intymumo, tačiau to negauna, nes visą laiką praleidžia socialiniuose tinkluose. Tokia tikra draugystė kaip serialuose „Friends“, „Seinfeld“ ar kituose sitcomuose, leidžiant laiką kartu ir patiriant nuotykius gyvai šiais laikais atrodo tarsi idilė. Daugeliu atvejų sitcomai atspindi ne tikrovišką realybę, tačiau realybės svajonę: linksmą, nenuobodų darbą ofise su tokiu bosu kaip Maiklas Skotas ar lengvabūdišką gražių ir vienišų jaunuolių gyvenimą metropolyje kartu su geriausiais draugais, kurie tampa tikra šeima – argi ne pasaka? Bet žmonėms, kurie dar ir kovoja su nerimu ar depresija, lengvas nuotykių ir nuoširdžios draugystės kupinas gyvenimas realybėje galbūt yra net sunkiai įsivaizduojamas. Tokiais atvejais paikas serialas gali virsti tam tikra terapija, o jo personažai tapti dar artimesni, su kuriais sukuri asmenišką ryšį.
Tų pačių laidų peržiūrėjimą galima lemia ir nostalgija. Mūsų smegenys dažnai susieja skirtingus vaizdinius ar patirtis su jausmais ir aplinkiniais veiksniais. Tad kai žiūrime kokį nors matytą serialą ar filmą, jis gali priminti ir apie konkretų laikotarpį gyvenime, kai jauteisi laimingas ar laisvas nuo karantino reikalavimų, bei atgaivinti tuomet jaustas emocijas. Tik svarbu nepaskęsti binge-watchinim’o maratonuose, nes būdas įveikti vienatvę ir nerimą gali jo sukelti dar daugiau. Binge-watchinim’as kelia elgesio priklausomybę – peržiūrint daug pramoginių laidų, kūnas pripranta prie gaunamo dopamino kiekio ir kaskart jo reikalauja dar daugiau, o tai lemia dar ilgesnį žiūrėjimą ir verčia įstrigti užburtame nerimo rate.
Beieškant išrinktojo
Visgi, turbūt viena didžiausių sitcomų rewatchinim’o priežasčių yra didžiulis filmų, serialų ir laidų pasirinkimas transliacijos platformose. Kai tiek daug pasirinkimų vienoje vietoje, sunku rasti tą vienintelį filmą ar serialą, kuris atitiktų lūkesčius. Taip sprendimus sunkiau priimantiems žmonėms (aš iškart prisiduodu) rinktis, ką žiūrėti vakare, gali tapti tikru iššūkiu ir net kančia. Juk visi esame atsidūrę panašioje situacijoje: laukiate to laisvesnio vakaro, pasiruošiate mėgstamiausių užkandžių, pradedate rinktis filmą ar serialą, tačiau pusvalandį (jei ne visą vakarą) ieškote to vieno išrinktojo. Ir net nepastebite, kaip užkandžius sukirtote bemaigydami pultelį, o sudėjus „Netflix“ perskaitytų filmų aprašymus jau būtumėte perskaitę nemažą gabalą knygos. Per didelis pasirinkimas vienoje vietoje taip pat gali kelti nerimą, tad jau pažįstamas, neįpareigojantis sitcomas, kurį gali išjungti kada panorėjęs ima atrodyti vis patraukliau (gerai, sutikime, kad ne kada panorėjęs – nors ir planavai pažiūrėti vieną seriją, dažnu atveju įsijungi dar tris). Tai garantuota sėkmė – žmonės nenori rizikuoti pradėti žiūrėti kažką, kas jiems gali nepatikti. Ypač, kai renkiesi naują serialą – šiais laikais jų yra tiek daug ir įvairių, jog sudėtinga išsirinkti naują, kuriam skirsi nemažą dalį savo laisvalaikio. O seni patikę sitcomai dažnai užkeliami ant pjedestalo ir apninka abejonės, ar kuris nors naujas serialas galėtų jiems prilygti.
Tad mes jiems ir pasiduodame. Pasiduodame norui vėl išgirsti tą ikonišką intro muzikėlę, patogiai įsisukti į pledo burrito ir stebėti, kaip keli draugai sprendžia savo juokingas problemas, pamirštant apie nerimą ir realybėje laukiančius rūpesčius. Ir nieko čia blogo. Tik svarbu bent retkarčiais iš to pledo išlįsti, susidurti su realybe ir, pavyzdžiui, po šitiek laiko nueiti kino teatrą. Juk laukia tiek daug naujų filmų.
Comentarios