Oskarai nebėra #SoWhite, #SoOld, #SoSexist?



Neseniai JAV Kino meno ir mokslo akademija, plačiau žinoma kaip Oskarų apdovanojimų organizacija, kino pasaulį sudrebino patvirtindami savo ketverių metų įvairovės skatinimo programą. Jos tikslas – labiau įtraukti pažeidžiamas socialines grupes į Holivudo kino industriją bei atspindėti auditorijos įvairovę. Programa per ketverius metus skatins neįgaliųjų, moterų, skirtingų rasių, etninių grupių ir orientacijų žmonių integraciją tiek į ekranus, tiek į filmų kūrybinę grupę. Ir skatins ne motyvacinėmis Ted Talk kalbomis apie laisvę, lygybę ir brolybę. Filmai, pretenduojantys į svarbiausią Oskarų ceremonijos apdovanojimą, – Geriausio filmo vardą – privalės atitikti konkrečius standartus. Nebepakaks dėl vaizdo įtraukti daugiau moterų antraplaniams vaidmenims – reikalavimai taikomi ir filmų siužetams, kino studijų bei platintojų darbo pozicijoms, filmo kūrybinės komandos įvairovei bei kitoms sritims.


Reikalavimų reziumė


Nuo 2024 m. Oskaruose įsigalės keturi standartai, iš kurių filmas privalės patenkinti du, kad galėtų pretenduoti į geriausiojo vardą. Kiekvienas iš standartų pateikia kelis pasirenkamus įgyvendinimo būdus. Visas trumpintas standartų sąrašas straipsnio gale, o keli iš pasirenkamų reikalavimų nurodo, kad pagrindinį vaidmenį atliktų rasės ar etninės grupės atstovas; kad bent 30 % filmo kūrybinės komandos sudarytų nepakankamai atstovaujamos socialinės grupės (rasių/etninių grupių, LGBTQ atstovai, moterys, neįgalieji) ar kad kino studijų rinkodaros, sklaidos ir kitų skyrių vadovų pozicijas užimtų ir nepakankamai atstovaujamos socialinės grupės (rasių/etninių grupių, LGBTQ atstovai, moterys, neįgalieji).


Tai tvirtas ir ilgai atidėliotas žingsnis lygių galimybių bei įvairovės kino industrijoje link. Panašias nuostatas Geriausio britų filmo ir Ryškiausio britų režisieriaus / scenaristo / prodiuserio debiuto nominacijai Britų kino ir televizijos meno akademija (BAFTA) priėmė dar 2018 m. Tiesa, jos apima daugiau temų (kaip religija, nėštumas ir motinystė, regionų integracija), bet abstrakčiau skatina įvairovę rasės, lyties ar negalių atžvilgiu.


Oskarai pasistengė labiau – išvardijo įvairovės skatinimo sritis su keliais variantais, kaip jas įgyvendinti. Iš pirmo žvilgsnio programa primena kokį asmenybės testą su daugybe A, B, C, D pasirinkimų, tačiau iš tiesų tai itin konkrečios gairės, nustatančios aiškius reikalavimus. Palyginimui, BAFTA prašo filmų kūrėjų įgyvendinti du standartus iš keturių ir patiems savo gražia iškalba ir eilėmis nupasakoti, kaip ir kokiu būdu juos atitinka – jokių griežtų skaičių. Tačiau Oskarai sako palaikykit mano alų ir nesicackina – turi aiškiai, kai kur iki procentų šimtųjų, atitikti duotus pasirinkimus, kitaip nominaciją matysi kaip Tomaševskis dar vieną kadenciją.


Žinoma, pokyčiai nevyksta pernakt, todėl Akademija pasirinko labai logišką jų įgyvendinimo laikotarpį – 3 metus, kol nauja tvarka įsigalės. Taip nuo 94-osios Oskarų ceremonijos (kuri vyks 2022 m.) visi filmai, norintys pretenduoti į Geriausio filmo apdovanojimą, turės užpildyti konfidencialią formą apie tai, kiek patenkina įvairovės skatinimo standartus, tačiau jų atitikti dar neprivalės. Nuo 96-osios ceremonijos (2024 m.) m. visi Geriausio filmo nominantai jau privalės atitikti pusę nurodytų reikalavimų. Šie standartai galios tik Geriausio filmo apdovanojimui ir kitų nominacijų nepalies.


Ką tai reiškia?


Visų pirma tai labai stiprus pareiškimas, kad Oskarai galutinai pasirinko žengti įvairovės skatinimo keliu bei suprato, jog be jų pačių įsikišimo kino industrijos tendencijos nelabai pasikeis. O ir įvairūs #OscarsSoWhite ir panašūs judėjimai žavesio Akademijai tikrai neprideda. Užtenka prisiminti pasipiktinimo bangą, kai 2015-2016 m. visi aktorių kategorijų Oskarų nominantai (40 žmonių) dvejus metus iš eilės buvo balti kaip močiutės sūris. Tuomet Akademija bene pirmą kartą atsitokėjo ir nusprendė imtis veiksmų. O jų pradžia – atidžiau atrinkti balsavimo teisę Oskaruose turinčius Akademijos narius ir įtraukti daugiau moterų, įvairių rasių atstovų bei kitų nepakankamai atstovaujamų grupių.


Štai jums truputį įdomiosios statistikos: oficialiais duomenimis 2012 m. net 94 % visų balso teisę turinčių vertintojų buvo baltaodžiai, vidutinis balsuotojas ant gimtadienio torto pūtė 64 žvakutes ir tik 14 % narių buvo jaunesni nei 50 m. Sakytum, ne tik #OscarsSoWhite , bet ir #OscarsSoOld. 2015 m. duomenimis 75 % balso teisę turinčių žmonių sudarė vyrai ir tik 10 % visų balsuojančių buvo ne baltaodžiai. Tai no shit, Sherlock, štai tau ir atsakymas, kodėl kažko galai nesueina.


Ir nors Akademija kiek apsimelavo, nes pažado padvigubinti moterų ir kitų pažeidžiamų grupių integracijos rodiklius iki 2020 m. neištesėjo, per pastaruosius ketverius metus šiuo klausimu padaryta didelė pažanga. Šiandieniniais duomenimis 33 % Oskarų balsavimo teisę turinčių narių yra moterys, įtraukta daug jaunesnių profesionalų, o skirtingų rasių ar etninių grupių atstovai sudaro 19 % visų narių. Todėl ir neseniai paskelbti standartai – dar vienas, jau kur kas rimtesnis ir teigiamas pasekmes atnešiantis žingsnis įvairovės ir lygių teisių link.


Kita vertus, nauji reikalavimai susilaukė ir kritikos dėl to, ar pokyčiai nekišami per prievartą. Aršiai reikšta nuomonė, jog Geriausio filmo apdovanojimas ir turėtų būti teikiamas geriausiam filmui, nepriklausomai, kokios rasės pagrindinis aktorius ar kas sudaro jo kūrybinę grupę. Kritikuota, jog naujos taisyklės – tai vien politiniai žaidimai ir siekis kontroliuoti kino industriją, kuris apriboja menines galimybes. Ir nesunku suprasti pykčio priežastį.


Pirmasis standartas (A), kuris reikalauja į pagrindinius ir antraplanius vaidmenis įtraukti rasių, etninių grupių, kitų pažeidžiamų grupių atstovus arba atspindėti su šiomis grupėmis susijusį siužetą, atrodo išties sudėtingas. Akivaizdu, kad režisieriai ir scenarijaus autoriai įgyvendindami savo filmo idėją vien dėl šio kriterijaus nemėgins pritempti visos juostos temos prie nepakankamai atstovaujamų socialinių grupių. Jei jau kuri filmą apie pirmojo pasaulinio karo įvykius, natūralu, kad apkasuose nešūkausi apie lygias moterų ar LGBTQ teises. Pagrindinių aktorių atrankos taip pat jautri tema – nemažai pasirinkimo lemia ne vien aktoriaus gebėjimai, bet ir jo patirtis, charakteris, reikiamas požiūris į režisieriaus viziją, fiziniai gebėjimai bei daug kitų kriterijų.


Tačiau tokiu atveju duodama visiška laisvė vykdyti kitus standartus, kurie taikomi filmui anapus ekrano – jie į kino studijų ir platintojų kūrybines komandas įtrauktų pažeidžiamas socialines ir etnines grupes, kurių šiose pozicijose vis dar trūksta. Šie standartai taip pat apima ne tik rasinę, lyčių nelygybę, bet ir socialinį atotrūkį – didesnis dėmesys pažeidžiamoms grupėms suteiktų lygesnes galimybes patekti į kino industriją net asmenims iš mažiau įtakingų ir įvairiomis pažintimis apipintų šeimų.


Todėl tikėtina, kad dauguma filmų kūrėjų rinksis atitikti būtent šiuos – apmokamų praktikų (C) bei kino studijų rinkodaros ir sklaidos komandų integracijos (D) – standartus, nes jie kone lengviausi. Tai nėra svarbiausios pozicijos su tokia didele hierarchija ar nusistovėjusiu baltaodžių patriarchatu kaip pagrindinių aktorių, režisierių ar prodiuserių kėdėse. Antrasis (B), integracijos į filmo kūrybinę komandą standartas taip pat ne toks sudėtingas įgyvendinti. Iš keturiolikos pagrindinių filmo kūrybinės komandos pozicijų tik režisieriaus ir kinematografo stabiliai išlieka prisotintos testosterono. Visose kitose srityse moterys jau dabar užima didelę dalį vietų ir keturiose iš jų net dominuoja (kostiumų dizainerių, atrankų režisierių, šukuosenų ir makiažo skyriaus vadovų). Sakysite, tai kokio velnio tuomet reikia tų naujų taisyklių? Tam reiktų pažvelgti kiek giliau.


Etninės grupės ir rasinė diskriminacija


Palyginti su Holivudo istorija, dabartiniai Oskarai spalvingi kaip niekada. Nors Holivude vis dar gyvuoja korektiškai užpudruoto rasizmo ir baltųjų viršenybės apraiškos, juodaodžių integracija yra viena labiausiai augančių kino industrijoje. Vienas geriausiai šį progresą iliustruojančių pasiekimų – 2017 m. Oskaruose juodaodžių homoseksualų gyvenimą analizuojančiai juostai „Moonlight“ atitekęs Geriausio filmo apdovanojimas. Ir jie laimėjo prieš filmą, kurį galėtum pavadinti Ode baltiesiems – romantinį miuziklą „La La Land“. Ne ką mažesnė pergalė – 2019 m. Geriausio filmo apdovanojimą laimėjusi juosta „Green Book“, taip pat nagrinėjusi juodaodžio pianisto gyvenimą, kuriam dirba baltaodis vyras.



Tačiau bene didžiausiu per pasaulį nuskambėjusiu akibrokštu tapo 2020 m. vykusiuose Oskaruose svarbiausią Akademijos apdovanojimą laimėjęs korėjiečių filmas „Parasite“. Tą vakarą laimėjęs dar 3 apdovanojimus, filmas ne tik tapo svarbiu įvertinimu korėjiečiams, bet ir istoriniu įvykiu – pirmą kartą Oskarų apdovanojimų ceremonijoje Geriausio filmo apdovanojimą laimėjo filmas ne anglų kalba.


Tiesa, neskaitant „Parasite“ sėkmės, kitoms etninėms grupėms sekasi sudėtingiau – išanalizavus 100 populiariausių 2018 m. filmų juodaodžiai užėmė 14,9 % rolių, o artimiausi jiems liko maišytų rasių atstovai (5,4 %) ir Lotynų amerikiečių kilmės aktoriai (4,9 %).


Tačiau šiuo atveju reikia prisiminti ir tai, kiek Holivudas istoriškai yra baltas, kiek tai įsišakniję ir kiek didžiųjų Holivudo žvaigždžių yra būtent baltaodžiai. Dar atvirai vyravus rasinei diskriminacijai baltieji dominavo Holivude ir ši tendencija plėtojosi iki mūsų dienų. Whitewashing (situacija, kai ignoruojama personažo rasė ir jį vaidina baltaodis aktorius) bei blackface/yellowface (situacija, kai baltaodis, keičiant jo išvaizdą ir dažant veidą, vaidina kitos rasės žmogų) fenomenai taip pat iškilo ir vis dar išliko vien dėl istoriškai gyvavusios rasinės diskriminacijos.


Ir šių koncepcijų padarinius vis dar matome savo ekranuose. Neseniai ši tema vėl iškilo paskelbus, kad nuostabioji moteris Gal Gadot įkūnys Kleopatrą naujame režisierės Patty Jenkins filme. Toks aktorės pasirinkimas peikiamas, esą pagrindinis vaidmuo turėtų tekti afroamerikičių aktorei, nors istoriškai iki galo nežinoma Nilo valdovės kilmė siejama tiek su Afrika, Makedonija ir kitomis tautybėmis. Visgi, G. Gadot Izraelio kilmė nėra tokia tolima nuo Kleopatros šaknų kaip, tarkime, netikėtai suiranėjęs amerikietis Jake Gyllenhaal filme „Prince of Persia: The Sands of Time“ ar japonų mangos „Ghost in the Shell“ pagrindinę heroję vaidinusi daniškų šaknų turinti amerikietė Scarlett Johansson.


Visgi, nesudėtinga suprasti, kad dažnai tokiuose istorijos faktais ar legendomis paremtuose filmuose baltieji aktoriai pasirenkami visai ne dėl to, kad specialiai norima diskriminuoti ar propaguoti baltųjų viršenybę. Natūralu, kai kurie jų – visuotinai žinomi savo srities profesionalai, kurie ne tik atlieka įspūdingus vaidmenis, bet tampa jauku žiūrovams ir prisideda prie filmo bilietų pardavimų rekordų. Taip pat vyrauja ir daugybė kitų aktorių atrankos faktorių, tarp jų ir elementarus režisieriaus–aktoriaus ryšys (kaip ir šiame skandalėlyje, kur režisierė ir aktorė jau dirbo kartu dviejuose „Wonder Woman“ franšizės filmuose).


Baltųjų viršenybė, blackface ir kitos praktikos pagrįstai priimamos jautriai ir etninių rasių aktoriai turi gauti tokias pat teises pretenduoti į filmą. Tačiau gyvenant #BlackLivesMatter aktualijomis ir pramogų pasaulio atstovams atsiprašomai žegnojantis dėl kiekvienos rasinę diskriminaciją ne taip korektiškai palietusios situacijos, derėtų išlaikyti balansą ir nepasiduoti radikalumui – ar tikrai visuomet baltojo aktoriaus pasirodymas nebūtinai jo rasės rolėje yra toks didelis nusižengimas?

Kaip bebūtų, tikėtina, jog naujos Oskarų taisyklės prisidės prie color-conscious aktorių atrankų strategijos, kurios pagrindinis pranašumas – ne ignoruoti rasę, bet sąmoningai atsižvelgti į ją organizuojant aktorių atrankas. Nes samdyti žinomą grynakraujį amerikietį, primarlyti jo veidą 10 atspalvių tamsesne pudra ir pateikti jį kaip naujai keptą kubietį ar arabą 2020 m. kino industrijoje nebėra vertinama kaip itin pagirtinas žingsnis.


Moterų diskriminacija


Ko jau ko, o moterų išnaudojimo, seksizmo ir seksualinės prievartos skandalų Holivude tikrai apstu. Vienas ryškiausių to pavyzdžių – prieš trejus metus per visą pasaulį nuvilnijęs ir net Lietuvoje atitikmenų radęs #MeToo judėjimas. Nors judėjimas ir susilaukė įvairaus vertinimo, šviesioji pusė, kad pagaliau apie seksualinę prievartą Holivude pradėta kalbėti garsiai.


Vis daugiau dėmesio pritraukia ir nelygybė kino industrijoje: didesnė vyrams atitenkanti vaidmenų dalis, mažesnis moterų atlyginimas už tą patį darbą, rečiau moterų projektams skiriamas finansavimas bei žiauri Oskaro nominacijų statistika. Dar šiek tiek įdomiųjų skaičių: per visą Oskarų istoriją Geriausio režisieriaus apdovanojimui iš viso nominuotos 5 moterys ir iš jų tik 1 laimėjo. Geriausiai kinematografijai per visą laikotarpį moteris nominuota tik vieną kartą, o, lyginti su vyrais, per visus 93 Oskarų ceremonijų metus moterims teko tik 14 % visų nominacijų.


Nemažai kritikos susilaukia ir kitos tendencijos, kaip anksčiau gyvavęs didžiulis Oskarų balsavimo teisę turinčių vyrų ir moterų skaičiaus atotrūkis ar faktas, jog filmai, už kurių pasirodymą moterys gauna Geriausios aktorės apdovanojimą, yra kelis kartus rečiau įtraukiami į Geriausio filmo nominaciją nei lyginti su vyrais. Trikdo ir kiti statistiniai duomenys – ištyrus 100 populiariausių 2018 m. filmų paaiškėjo, jog 29,2 % laiko, kai juose matome moterį, ji apsirengusi seksualia apranga, o 27,3 % laiko – yra iš dalies ar visai nusirengusi. Vyrai savo gamtos dovanas didžiuosiuose ekranuose demonstruoti sutiko kone 4 kartus rečiau ir tai atskleidžia stiprų moterų seksualizavimą bei žingsnį atgal moderniai visuomenei.


Visa tai natūraliai kuria įvaizdį, kad jei ne moterų diskriminacija, tai bent nelygybė kino industrijoje vis dar išlieka. Žinoma, įvesti griežtas taisykles ir jėga lyginti statistikos diagramų stulpelius tik tam, kad problemą galima būtų pavadinti „išspręsta“ neprotinga – vis tiek laimėti turi talentas. Tačiau Akademijos siekis suteikti daugiau galimybių moterims, kad į jų darbus pirmiausia būtų atsižvelgta, o tik po to nuspręsta, atitinka kartelę ar ne, yra reikalingas ir skatinantis teigiamus pokyčius. Ir tą siekį organizacija per pastaruosius penkerius metus puoselėjo – Oskarų balsavimo teisė suteikta dvigubai daugiau moterų nei buvo iki tol, o ir naujosios taisyklės, tikėtina, dar labiau pagerins moterų integracijos rodiklius.


Kiti suinteresuotieji


Vis daugiau tiek teigiamo, tiek neigiamo dėmesio susilaukia ir LGTBQ integracija Oskaruose. Pastarieji metai įrodė, kad LGBTQ temos ne tik svarbios, bet ir vertos Geriausio filmo („Moonlight“ 2017 m., „Green Book“ 2019 m.). Tačiau šios bendruomenės kritika išlieka dėl LGBTQ vaidmenų, atitenkančių heteroseksualiems aktoriams, bei didžiausio dėmesio, skiriamo baltaodžiams homoseksualiems vyrams, o ne kitoms LGBTQ ir etninėms grupėms.


Panaši tendencija aktuali ir neįgaliųjų atžvilgiu – vos 5 % neįgaliuosius vaidinančių aktorių iš tiesų turi negalią, o paskutinį kartą neįgalusis Oskarą laimėjo prieš daugiau nei 30 metų. Tačiau šie nedidelę neįgaliųjų ir LGBTQ bendruomenės integraciją iliustruojantys faktai neturėtų būti vertinami vienareikšmiškai. Kvaila tikėtis, kad pirmumo teise pažeidžiamoms socialinėms grupėms brukami filmų vaidmenys prisidėtų prie teigiamų pokyčių – akivaizdu, jog tai tik dar labiau papiktintų auditoriją ir prisidėtų prie meninės vertės nuosmukio. Visų nepakankamai atstovaujamų socialinių grupių nepritempsi. Tad Akademijos sprendimas verčiau suteikti gana nesudėtingai įgyvendinamas gaires, nei žarstyti Oskarų nominacijas į kairę ir dešinę visoms pažeidžiamoms grupėms, yra logiškas bei, tikėtina, prie ilgalaikių pokyčių prisidėsiantis sprendimas.


Nesunku nuspėti, kad šie pokyčiai tikrai patiks ne visiems, ypač kino studijoms bei platintojams. Tačiau viena yra tokiems gigantams kaip Warner Bros vartyti akis dėl to, kad reikės čia dabar kurti naujas apmokamas praktikas ar rengti daugiau darbo pokalbių savo rinkodaros komandose. Visai kas kita mažesnių biudžetų studijomis, kurios, siekdamos aukščiausio Oskarų apdovanojimo, labiau pasitiki originalios filmo istorijos sėkme ir stokoja papildomų resursų praktikoms ar darbo vietų pertvarkoms.

Vis dėlto nereikia pamiršti, jog didumai pretendentų atitikti bent pusę Akademijos pateiktų kriterijų nėra taip sudėtinga. Kritikai piktinosi naujomis sąlygomis, pasitelkdami praėjusių metų Geriausio filmo nominantus ir teigdami, jog tokie filmai kaip „Irishman“ ar „1917“, kuriuose dominuoja baltieji vyrai, nebeturėtų galimybių varžytis kardinaliai nekeičiant juostos. Tačiau tai netiesa. Pirmuoju atveju dėl pakankamo moterų ir rasių atstovų kūrybinėje grupėje bei vieno labiausiai įvairovę skatinančių platintojų – Netflix – airis liktų ramus kaip belgas. „1917“ atveju taip pat užtektų įvairovės tarp filmo kūrybinės grupės atstovų – tai užtikrintų moterys filmo prodiuserio ir scenarijaus autoriaus pozicijose, jau nekalbant apie tai, kad tokia organizacija kaip Universal Studios tikrai neturi problemų su pažeidžiamų grupių atstovų integracija. Tad pokyčiams iš tiesų reikia ne tiek ir daug.



Bet ar naujos taisyklės veiks?


Įvertinus standartus kyla mintis, jog praktiškai bet kuris Geriausio filmo nominantas šiek tiek pasistengęs be didelių problemų galėtų patenkinti standartus. Tačiau tuomet kyla klausimas, ar tai išvis atneš didelių pokyčių? Nežinia. Kadangi naujos taisyklės apima keturias skirtingas sritis, o kino studijoms lengviausia įgyvendinti standartus, susijusius su studijų komandų plėtros ar praktikos galimybėmis, gali būti, kad ir toliau ekranuose daugiausia dominuos baltaodžiai vyrai. Naivu tikėtis, kad sulauksime daug altruistų, pasiryžusių įgyvendinti visus standartus ir kurti vien tokius filmus kaip neįgalios indų tautybės lesbietės sunkumai šiandieniniame pasaulyje. Bet taip pat neteisinga teigti, kad ekranuose reikia tik LGBTQ, moterų, neįgaliųjų ir rasių temas gvildenančių filmų. Vien tai, jog didieji kino industrijos vėliavnešiai skatina imtis pokyčių, rodo pavyzdį ir kuria daugiau galimybių, jau yra nemažas žingsnis. Juk pokyčiai prievarta beveik niekada nepriveda prie teigiamų pasekmių.


Galiausiai, svarbu suvokti, kodėl priimami tokie įvairovės skatinimo sprendimai. Mums, tūkstančiais kilometrų nuo vakarų kultūros Mekos nutolusiems lietuviams galbūt ir nėra suprantama, kodėl į Oskarą pretenduojančio filmo pagrindiniam vaidmeniui pasirinkta azijietė yra didžiulis modernų požiūrį ir lygybę propaguojantis žingsnis. Tačiau iš tiesų toks įvairovės skatinimas yra tiesiog vienodų galimybių kino industrijoje užtikrinimas visoms socialinėms ir etninėms grupėms. O 2020 m. nebėra tas laikas, kada dar galėtume užsidengę akis gražbyliauti, jog rasės ir nelygybės nematome, nors visuose ekranuose lyg saulė šviečia baltaodžiai vyrai. Svarbiausia nenukrypti į radikalias priemones. O pokyčiai, nors ir pamažu, bet jau ateina.


A STANDARTAS: REPREZENTACIJA EKRANE, TEMOS IR NARATYVAI


Bent vienas pagrindinis ar svarbus antraplanis vaidmuo atliekamas etninės grupės atstovo; bent 30 % visų aktorių yra iš nepakankamai atstovaujamos socialinės grupės (rasių/etninių grupių, LGBTQ atstovai, moterys, neįgalieji); pagrindinė filmo istorija vystoma apie nepakankamai atstovaujamas socialines grupes.


B STANDARTAS: KŪRYBINĖ LYDERYSTĖ IR PROJEKTO KOMANDA


Bent dvi filmo pagrindinės kūrybos komandų pozicijos (kaip režisierius, kinematografas ir kt.) užimamos nepakankamai atstovaujamos grupės atstovų (rasių/etninių grupių, LGBTQ atstovai, moterys, neįgalieji) ir iš jų bent vienas atstovauja rasę/etninę grupę; bent 6 filmo kūrybinės komandos pozicijas užima nepakankamai atstovaujamos grupės atstovai; bent 30 % visos filmo kūrybinės grupės sudaro socialiai pažeidžiamų grupių atstovai.

C STANDARTAS: INDUSTRIJOS PRIEIGA IR GALIMYBĖS


Kino studijose ir platintojų organizacijose suteikiamos apmokamos pameistrystės ir praktikos bei mokymų ir įgūdžių ugdymo galimybės nepakankamai atstovaujamoms grupėms (rasių/etninių grupių, LGBTQ atstovai, moterys, neįgalieji).


D STANDARTAS: AUDITORIJOS PLĖTRA


Kino studijų rinkodaros ir sklaidos komandų vadovų pozicijas užima nepakankamai atstovaujamos grupės (rasių/etninių grupių, LGBTQ atstovai, moterys, neįgalieji).