top of page

„Oderis“ apžvalga: MES. GYVENAME. VISUOMENĖJE.


„Baltos Lankos“ nuotrauka

Kai išgirsti žodžius „lietuviška fantastika“, iš nosies pradeda bėgti kraujas, vyzdžiai išsiplečia tiek, kad rainelės nesimato, o ausyse pradeda girdėtis tolimas sraigtasparnio sraigto kapojimas ir pirmieji „Fortunate Son“ akordai. Bet aš, aišku, gal tik tris iš penkių kartų atskiriu rozetę nuo vietų, kur pirštus kišti iš tikro galima. Tad ir gavau garbę apžvelgti Dainiaus Vanago „Oderį“. Prašau prisiminti mane, kaip kad Matrosovą atsimena, tik gal dažniau.


2050-ieji metai. Oderis – miestas–stebuklas, kuriame vystomi vėlyvojo kapitalizmo/ketvirtosios stadijos liberalizmo eksperimentai. Labiausiai reklamuojamos miesto savybės – labai selektyvi imigracija ir – pusmetį išbuvusiems be darbo – labai greita tremtis. Tokia utopija netrunka užkliūti mįslingai valdžiai, todėl Oderis užimamas miesto veiklos teisėtumui nuspręsti. Vienas iš mūsų veikėjų – tyrėjas, rašantis trumpus laiškelius žmonai ir pridedantis ilgiausias miesto mero Endriu tardymo transkripcijas. Kitas mūsų veikėjas – Alanas. Jo gyvenimas eina po velnių, jam skystėja protas ir vaidenasi buvusi žmona Ana. Šalia viso to maišosi ištraukos iš Trumano Moro esė rinkinio.


Knyga knygų heiteriams


2021-ųjų gegužės 12 d. „15min.lt“ pasirodžiusiame interviu/spaudos pranešime Dainius Vanagas interviuotojai Linai dėstė, kad „Orderį“ rašė knygų neskaitytojams. O apie skaitytojus galvojo iš tos pusės, kas jiems nepatinka knygose. Galiausiai autorius pripažino, kad jo reprezentatyvia imtimi buvo jis pats, ir kad jam nepatinka veikėjai su biografijomis, emocijomis, ir panašiai.


Matai, Kafkos veikėjai atspindi žmogiškas būsenas, tikrų žmonių neimituoja, ergo, taip ir kitose knygose turėtų būt. Mintis tatai tiek pat išganinga, kaip bet kurio paauglio, kuris literatūros pamokoje pagaliau gavo paskaityt „Baltą drobulę“ ir jo smegenys buvo taip ištaškytos, kad tai patapo etalonu visoms ateities knygos.


Kaip autorius tarė, taip ir padarė. „Oderyje“ žmogiškų veikėjų nė padujų. Alanas yra pasyviausias iš pasyvių protagonistų, jei veiktų dar mažiau – nustotų kvėpuoti. Du svarbiausi jo užsiėmimai – klejonės apie Aną ir buvimas žmogišku upelyje nešamo šapelio įsikūnijimu. Tad jei jus, kaip knygų skaitytoją, erzina veikėjai kurie veikia, tai autorius matomai perskaitė jūsų mintis.


Dar geriau: mes jau padengėme dinamiškiausią „Oderio“ trinario pasakojimo komponentą. Nes tiek tardymai, tiek esė yra iš esmės produktas eksperimentinio aparato, kuris konvertuoja iškvėptus žolės dūmus ir „senelyzai” į 11 dydžio Times New Roman tekstą. Visa jų esmė yra šokiruoti skaitytoją kritišku ir ironišku požiūriu į gyvenimą, atskleisti jam, pasauliečiui, neprieinamas tiesas apie realybę.


Baigiau politologiją daugiabučio virtuvės politechnikume


Tokios stiprios polemikos kaip kad dviejuose „Oderio“ trečdaliuose sunkiai kada ir sutiksi gamtoje, nebent sektum paauglių „Twitter“ ar kartais ištrauktum su svetima gėda skaitomą dienoraštį iš asmeninių hormonų audrų laikų.


Paimkime Trumano Moro esė, kurių „svarba“ paaiškėja tik romano pabaigoje. Kiekvienas iš jų yra liūdnas ir grafomaniškas internetinio žanro „mes gyvename visuomenėje“ pavyzdys. Labai menkai tesusietos su aplinkinių skyrių „įvykiais“, šios esės atskleidžia tokias tiesas, kaip kad „va šitaip įsisukęs į kasdienį gyvenimą ir nepastebėsi kai pasensi“ ar „žmonės mieste gyvena tik dėl to, kad taip prestižiškiau“. Tokios įstabos, kurios pjauna lig gyvuonies, lig pašaknų, nors peilis ir atšipęs, be to taikėsi tai dešros atriekt.


Aišku, gal dėl stebuklingų siužeto posūkių, kurių reikės laukti iki romano galo, o gal ir dėl paties autoriaus neaprėpiamų išminties aruodų, tie išganingi pastebėjimai apie, nu, gyvenimą ir realybę, žinai, seniukai, yra ir Alano istorijoje. Jis, kaip žinia, aktyviai niekame nedalyvauja, bet kartą užklydęs į koncertą mums atskleidžia visą išmintį 15-mečio, kuris tik ką suprato, kad atlikėjai kiekviename mieste sako „jūs – pati geriausia publika“.


Bet distopijos vien ant pastebėjimų, kad ne visi sportininkai tampa olimpiečiais ar žvaigždėmis, nepastatysi, tad yra ir mūsų pokalbiai su Endriu. Šioje vietoje tardytojas ir pavirsta iš žmogelio, rašančio nelabai legalius laiškus savo žmonai, į šiaudinę kaliausę, kurios klausimai yra kaip tik tam, kad Endriu galėtų jį suvartyti ir parodyti, kaip jo pasaulio vizija yra ir realistiškesnė, ir pranašesnė.


Endriu, pavyzdžiui, dėsto, kad be socialinės nelygybės nebūtų įmanomi didieji projektai, nes tam reikia jog pinigų perteklių turintis žmogus norėtų juos kur nors padėti. Esant lygybei visi gyventų gal geriau, bet niekad neatsitiktų nieko įstabaus. Matai, „Blue Origin“ yra žmonijos stebuklas sugebėjęs vieną nemėgstamiausių Lex Luthor cosplayer’ių iki kosmoso ribos nugabenti, o mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamas nusileidimas Mėnulyje niekada neįvyko.


„Bet tai, seniukai, autorius juk nebūtinai turi palaikyti idėjas, kurias dėsto jo veikėjai. Jis tik, nu, pateikia kraupiai realistišką ateities viziją, žinai? Aš manau, kad jį pakalbinti turėtų Joe Rogan. Čia kaip Orwell’as, kaip vienas devyni aštuoni keturi.


Visų pirma, man reiktų susirasti geresnį skonį turinčių menamų skaitytojų. O antra, kadangi knygoje pateikiama absurdiška politinė sistema funkcionuoja sėkmingai ir yra viso pasaulio pavydas, tai žmogus gali pagalvoti, kad autorius visgi bando pateikti savo viziją. Taip, sistemoje yra spragų, bet iš to gaidžio Endriu labai greitai išsivarto, ir mūsų tardytojui ant grindų belieka tik linksėti savo šiaudų pilna pagalve.


Dainius Vanagas tame pačiame pranešime spaudai teigė, kad pateikė viziją, kurioje įsigalioja kraštutinis utilitarizmas, bet kai jo knygoje rašoma, kad gerovės valstybės panaikinimui prieštaravo konservatyvios partijos, tai galima suabejoti, ar pats autorius kažką žino apie politiką.


Tikslinė banda-torija. Pagauni? Nes banda? Banda avių?


Na-o-bet-tačiau, „Oderis“ vis tiek apeliuoja žmonėms, kuriems egzistuoja politinių karikatūrų kultūra, paskutinius penkiolika metų taip ir nesugalvojus nieko originaliau, nei nupiešti pilkų žmonių minią, kur spalva yra tik iš veidus nušvietusių mobiliųjų telefonų ekranų. Kai tavo politinė-filosofinė gelmė yra tinkama žiurkėnus mokyti plaukti, tai užtenka, kad knygoje būtų miestą juosianti tvora, ir porą kartų paminėtas žodis „imigracija“, kad matytum kreivą nūdienos veidrodžio atspindį.


Pavyzdžiui, viename „tardymų“ Endriu gynė viziją miesto, kuriame pirkėjas užėjęs į parduotuvę privalo kažką nusipirkti, nes kitaip jam bus uždrausta kada nors į ją grįžti. Čia yra geniali sistema, kuri ne tik skatina vartojimą ir mažina veltėdžiavimą užimant vietą parduotuvėje, bet ir skatina prekybininkus turėti prekių, kurias gali įpirkti visi.


Kitaip nei man, vienai tiklaraštininkei apžvalgininkei ši vizija pasirodė ne kaip politinis Dahir Insaat projektų ekvivalentas, bet kaip realistiškai kraupi įžvalga. Taip rašė gerbiamoji: „Tokia priverstinė ekonomika, aišku, atrodo iš mūsų tikrovės absurdiška, tačiau gerai patyrinėjus šiandienos realybę, jau matome panašius algoritmus, pavyzdžiui, gąsdinimus, kad jeigu nepasiskiepysi, tave atleis iš darbo ir pan.“


iš kur tas kraujas ant klaviatūros, kodėl aš staiga užuodžiu svilėsius…


Tad štai ir atsakymas, iš kur palankūs atsiliepimai ir geri vertinimai. Iš žmonių, kurie sako, kad nesidomi politika, bet neužtrunka pasidalinti tokiais išminties perlais, kad čia mes bananus kaip vaisius valgom, o ten, kitur, juos gi kaip kiaulių pašarą naudoja.


O jau kad atsidūrėme šiame kiaulių aptvare (kaip ir Alanas vienu metu), tai gal net nebūtina kalbėti apie knygos prozą? Nes nors Alano paskydusius smegenis ji perteikia neblogai, visur kitur ji yra erzinanti. Endriu pasisakymams iki elektros tinklų privatizavimo racionalizacijos kaip „Importiniam jaunikiui” iki „Džango“. Tuo tarpu Trumano darbai yra persmelkti savimi patenkinto šmaikštašikniško vaipymosi, kuris leidžia žmogui neverčiamam parašyti „Be to, mieste gyveni ir miršti, nes toks mums patinki labiausiai. O mums nepatikti juk nenori“ ir po to neiti į balkoną parūkyti giliai susimąsčius, kada tavo gyvenimas pasisuko nederama kryptimi.


Gyvulių Ūkis 2: Pradžios iškilimas


Skaityti „Oderį“ buvo kančia tiek man, tiek mano niekuo nenusikaltusiems draugams, kuriems jį citavau. Lietuviškos fantastikos sfera – ypač nugulanti knygynų lentynose – vis dar yra stadijoje, kur net kokybiško šlamšto pagaminti neišeina. Tas paskutinis siužeto vingis, kurį taip bandė prastumti pijaro interviu „15min.lt“ yra labiau nudrengtas nei prie konteinerio besivoliojanti šliurė, o slaptas būdas „patikrinti skaitytojų budrumą“ ar „suteikti tą „aha!“ pojūtį yra labiau pavargęs, negu aš šiuos žodžius rašydamas.


Vadinasi, seneliumbai, tiek „PFAF“, tiek „Zenitas“ savo tiražus veltui iššvaistė. Verčia susimąstyti!


Commentaires


bottom of page