Tėvynėje susiduriu su dviem stalo žaidimų entuziastų tipais. Pirmieji, pavadinkime juos casual'ais, pliekia „Catan'ą“, „Saboteur'us“ ir „Sushi Go“. Kartais, kai jiems užsinori kažko labiau sunkiasvorio, nuo atokios lentynos traukiamas „Wingspan'as“. Antrasis tipas, pavadinkime jį hardcore gamer'iais, susirenka masyvioms, daug laiko ir nervų suryjančiomis atrakcijoms. Pavyzdžiui, „Dune“, „La Havre“ ar net epiškajam „Twilight Imperium“ - žaidimui, kurio nesugebėjo pabaigti Čakas Norisas. Abi grupes vienija tai, kad užklausęs apie lietuvių sukurtus žaidimus, dažnai išgirsti iškalbingą tylą. Vienam kitam išsprūsta nedrąsus, bet iškalbingas: „Tokių būna?“ Taip, kad būna! Be to, daugėja - ir neatmesčiau, kad jau esate jų žaidę.
Straipsnį norėčiau dedikuoti a.a. žaidimų kūrėjui ir vienam pirmųjų lietuviškų vlogerių Juliui Stoniui.
Šaknys
Po Nepriklausomybės atgavimo lietuviškų stalo žaidimų istorija vystėsi chaotiškai bei spontaniškai, ir pradžioje ji buvo vangoka. Kiekybės atžvilgiu, nes originalių ir žavių perliukų tikrai pasitaikė! Vienas pirmųjų itin šiltai prisimenamų ir legenda tapusių žaidimų - 1992 metais VšĮ „Vilnia“ išleistas ir vienareikšmiškai „Monopolio“ inspiruotas „Businessman“ („Verslininkas“). Įpindamas jo anglišką pavadinimą nebandau pasirodyti mandras: patys žaidimo autoriai, be jokios sąžinės graužaties pasidavę tuo metu gimtinę apėmusiai amerikonizmo karštinei, šį pavadinimą ant viršelio išspausdino milžiniškomis raidėmis, du kartus. Ir teisingai padarė: žaidėjus „Businessman“ papirko principingai kapitalistiniu žavesiu, o taisyklės, nepaisant akivaizdžios „Monopolio“ įtakos, turėjo savitų, netikėtų niuansų bei kabliukų.
Tais pačiais metais pasirodė žymaus biochemiko a.a. Kastyčio Beito sukurta vaidmenų žaidimo sistema „Kariai ir magai“, fantastų milenialų gretose iki šiol pravardžiuojama „Karmagiais“. Kruopštus išpuoselėtas įspūdingo masto projektas buvo stebėtinai vykęs bandymas sukurti lietuvišką „Dungeons and Dragons“ atitikmenį. Sistema taip išpopuliarėjo, jog vėliau susilaukė dar trijų leidimų, o kai kurie itin prisiekę jos gerbėjai iki šiol jus tikins, esą „Karmagiai“: lenkia ne tik „DnD“, bet ir „GURPS“, „VTM“ ir kitas RPG sistemas. Beje, jei neteko žaisti nė vieno RPG, štai jums sakinio santrauką: vedėjas susirinkusiai kompanijai porina nuotykį, o žaidėjai, įkūnijantys įvairius personažus su iš anksto nustatytomis stiprybėmis ir silpnybėmis, pagal taisykles reaguoja į pasakojamus įvykius.
Nepaisant šių pavienių kūrybingumo proveržių, lietuviškų stalo žaidimų pasaulyje iki pat 2002 metų daugiausia karaliavo kur kas nuobodesni visiems žinomų pramogų, pavyzdžiui „Monopolio“, klonai. Taip pat pasitaikydavo vizualiai dailių, bet gana standartinių žaidimų vaikams. Štilis baigėsi tik išaušus naujam tūkstantmečiui, 2003-aisiais, kai matematikas Alvydas Jakeliūnas sukūrė „Pingviną“ - trumpas, paprastas ir kartu labai strategiškas rungtynes dėl ant ledo išbarstytų žuvų. Žaidėjai, šokinėdami per skęstančias lytis, stengiasi susirinkti kuo daugiau ant jų besimėtančio laimikio. Kadangi lytys sudėliojamos atsitiktine tvarka, kiekviena partija šiek tiek skiriasi, taigi tenka adaptuotis ir ieškoti naujų kelių gausesniam grobiui pasiglemžti. Netrukus Jakeliūnas susivienijo su vokiečių žaidimu kūrėjų Günteriu Cornettu ir pritaikė „Pingviną“ pasaulinei stalo žaidimų rinkai. Iš naujo iliustruotas ir pervadintas „Hey! That's my Fish!“, žaidimas šovė į žvaigždes ir susilaukė tiek sėkmės, kiek jo autoriai veikiausiai nė nesitikėjo. Šiandien jis gali pasigirti šimtais tūkstančių parduotų kopijų, gausybe leidimų, o ant jo dėžutės puikuojasi vienos žymiausių mūsų planetos leidyklų, „Fantasy Flight Games“, logotipas.
2006 metais ant knygynų bei žaislų parduotuvių lentynų išdygo kitas lietuvių kurtas ir Lietuvoje išleistas žaidimas. „Ardano lobiai“, anot kai kurių jo mėgėjų, buvo keistas „Dungeon and Dragons“ ir kompiuterinio žaidimo „Diablo“ hibridas, nors asmeniškai man jis labiausiai priminė seną „GameBoy” žaidimą „Dragon Quest“. Žaidėjai turėjo leistis į požemius, kad nugalabytų slibiną ir parsineštų jo saugomą mucguffin'ą. Pakeliui teko dorotis su tuzinais kitų priešų, taip keliantis lygį ir graibstant tarpinius apdovanojimus. Nepasakysi, kad žaidimas susilaukė daug dėmesio, bet jo autorius, Gediminas Beresnevičius ir jam mechanikas padėjęs šlifuoti a.a. Julius Stonis, pasirodė tikri savo srities pionieriai, nes užkrečiamu pavyzdžiu paskatino ne vieną pradedantį kūrėją sėstis piešti, karpyti ir spalvinti - pasirodo, išleistas nuosavas stalo žaidimas gali tapti realybe! Po trejeto metų Stonis išvystė dar vieną žaidimą - „Litgrid“ užsakytą ekonominę strategiją „Mano miestas“. Šitaip šis pasišventęs fantastikos entuziastas tapo ir užsakomųjų žaidimų Lietuvoje pradininku.
Deja, ambicijoms, kurias puoselėjo kiti sunkiasvorių žaidimų dizaineriai, dar kurį laiką nebuvo lemta išsipildyti - Lietuvoje leidyklos itin atsargiai vertino galimybes leisti lietuvių kurtus žaidimus, o į užsienio leidėjus apskritai retas kreipdavosi. Užtat atsivėrusį vietinės rinkos vakarą užpildė linksmi, dažniausiai į alkoholio vartojimą orientuoti vakarėlių žaidimai: 2012 metais internete pradėtas pardavinėti kauliukų žaidimas „Oplia“, 2013-aisiais „Kadabra“ išleido savo „Patį baisiausią žaidimą“ - gašlių studentiškų vakaronių vertą atrakciją, pagardintą ne tik alkoholiniais, bet ir tiesmukai seksualiniais elementais. 2014-aisiais prie būrio prisijungė internetu parduodamas stalo žaidimas „Dūzgės“ - vėlgi, girtas, provokatyvus ir nereikalaujantis intelektinių pastangų.
Na, o 2016 metais beaprimstančią ir stagnacijos apimtą lietuviškų stalo žaidimų multivisatą sukrėtė tikrų tikriausia revoliuciją. Revoliucija turėjo vardą - Urtis Šulinskas.
Určio indėlis
Jei kas nežinojote, Urtis garsėja kaip produktyviausias, daugiausia pasaulinių hitų išleidęs stalo žaidimų kūrėjas Lietuvoje. Minėtais metais pasirodė pirmasis jo darbas - nuotaikingasis komandinis žaidimas „Emojito“. Principas elementarus: nenaudodami balso bei gestų ir pasitelkę vien veido mimika, jūs bandote draugams paaiškinti, kurią iš ant stalo išdėliotų kortelių su besivaipančiais gyvūnais šie turi pasirinkti.
„Emojito!“ perleido net kelios į tarptautinę rinką orientuotos leidyklos, ne vienoje šalyje toli už Lietuvos sienų jis iki šiol tampa vaikų bei suaugusių vakarėlių dalimi. Tačiau vieno kūrybinio triumfo Určiui nepakako. Netrukus pasirodė nauji jo kurti žaidimai: trimatė strategija „Planet“, pasakų kūrybos komplektas „Story Chest“, tiesiogine to žodžio prasme kriuksintis pastabumo ir greičio žaidimas „Pigasus“. Bet labiausiai paminėjimo vertas vaikams skirtas žaidimas „Speedy Roll“, dar žinomas kaip „Hedgehog Roll“. 2019 metais Vokietijoje šis Určio kūrinys pelnė „Kinderspiel des Jahres“ - vieną svarbiausių globalios stalo žaidimų industrijos kasmetinių apdovanojimų.
„Speedy Roll“ puikiai nusako firminį Určio braižą - paprastos, tiek vaikų, tiek suaugusiųjų išsyk perprantamos taisyklės, azartiškas procesas ir svarbiausias ingredientas - tai ką įvardinčiau kaip fiziškumu grįsta out-of-the-box mechaniką: tam tikrą netikėtą kabliuką, metantį iššūkį žanro tradicijoms. „Emojito!“ buvo žaidžiamas grimasomis, „Planet“ įprastas lentas pakeitė trimačiai magnetiniai daugiasieniai, o „Speedy Roll“ žaidėjai gavo ridenti pūkuotą, tačiau kibų apskritą ežiuką. Pastarasis, risdamasis lenta, aplimpa įvairiomis miško gėrybėmis. Rašant šį straipsnį net dingtelėjo, jog jeigu būtų kuriamas naujas „Sonic'o“ stalo žaidimas, su Určio palaiminimu užtektų paprasčiausiai pakeisti „Speedy Roll“ grafinį apipavidalinimą - ir fanai džiaugtųsi taiklia jų mylimų vaizdo žaidimų adaptacija.
Auteurs
Taigi Urtis Šulinskas, lietuviškų stalo žaidimų Stevenas Spielbergas, pats savaime yra reiškinys ir tendencija. Tačiau be jo kūrybos praeitą dešimtmetį industriją pagyvino ir kiti vėjai. O būtent: ėmė dygti nepriklausomų kūrėjų savarankiškai išleisti žaidimai su originaliomis, labai lietuviškomis tematikomis. Viename savo straipsnyje juos pavadinau autoriniais žaidimais - nors prie jų dažniausiai dirbdavo ištįsos lygiaverčių autorių komandos. Omenyje turėjau tai, kad šie žaidimai šiek tiek primena autorinį kiną: nekomercinį, išradingą ir paprasčiausiai nurautą. Geras pavyzdys - 2016 m. MB bendrijos „Varpų Laukas“ išleistas žaidimas „Šeimas“. Jame žaidėjai įsikūnydavo į įvairių neegzistuojančių partijų vadovus ir stengėsi į Parlamentą prastumti didžiausius šių partijų nupušėlius. Pastarieji, beje, buvo skoningai šaržuoti tikrų politikų analogai. Žinoma, bet kokie sutapimai su tikrove atsitiktiniai, tačiau, matyt, labai vykę, nes „Šeimo“ tiražą šluote nušlavė.
O 2017 metais pasirodė jaunos „Roger Roger“ įmonės išleistas komandinis stalo žaidimas „Baltų žemės“, primenantys užsienyje gerai žinomus „Forbidden Island“ ir „Forbidden Desert“. Žaidėjai, tardamiesi ir veikdami išvien, kovoja tiek su baltų mitologinėmis būtybėmis, tiek su neprašytais į jų teritoriją įsiveržusiais kareivomis. Skirtingai nei „Šeimas“, „Baltų žemės“ pasikliovė ne politiniais juokeliais, o baltiškuoju folkloru, herojiškais maginės fantastikos elementais bei kitų žaidimų patikrintomis, bet vėl atrastomis bei atnaujintomis mechanikomis.
Kitas, veikiausiai dar sėkmingesnis, autorinių žaidimų pavyzdys - įžymieji „Perekupai“, pradėti kurti dar 2021-ųjų „Game Jam“ hakatono metu susibūrusios „Slightly Magic Games“ komandos. Pavadinimas lakoniškai perteikia temą - prekybą gerokai pastekentais trantalais laukiniais devyniasdešimtaisiais. Žaidėjai rungėsi, stengdamiesi kuo brangiau prastumti kuo labiau leisgyves tačkas visokioms ekstravagantiškoms ypatoms. Barbarizmais pritutinta taisyklių knygelė, personažai, tokie įsimintini, jog galėtų tapti kultinio „Netflix“ serialo veikėjais ir nedangstomas sarkazmas lėmė, jog „Perekupai“ tapo veikiausiai visų laikų sėkmingiausių grynai Lietuvos rinkai sukurtu žaidimu. Trys tiražai išparduoti, o ketvirto jau laukia nekantrūs pirkėjai. Be to, kiek girdėjau, rengiamas lenkiškas „Perkupų“ vertimas, nes švelni nostalgija pirmajam postsovietiniam dešimtmečiui gyva ir ten.
2022 metais dienos šviesą išvydo dar vienas pagirtinai lietuviškas žaidimas, kurio atsiradimo istorija tiek pat įdomi, kiek jo tematika. Mylimųjų pora Monika Sadauskaitė ir Tomas Miliauskas per COVID-19 pandemiją išvaikščiojo Tomo gimtąjį Marijampolės miestą, daug apie jį skaitė ir susižavėjo istorija. Tuo metu gimė mintis sukurti Marijampolę pagerbiantį žaidimą, o netrukus testuotojams buvo pristatytas ir pats žaidimo prototipas. „Marijampolę“ netikėtai pasišovė išleisti „Sneaky Box“ - Tomo ir šio straipsnio autoriaus darbovietė. Netikėtai, nes iki tol „Sneaky Box“ garsėjo kaip vaizdo žaidimų studija, o „Marijampolės“ žanras atrodė gana rizikingas: nuo Stonio „Mano miesto“ laikų tai buvo, galima sakyti, pirmoji lietuviška europinio stiliaus strategija, vadinamasis euro-game'as, kuris pasižymi resursų valdymu, subtiliu balansu ir ekonomine konkurencija vietoje tiesioginio konflikto. Vis dėlto projektas pasirodė vertas pastangų: 2022 metais žaidimas pelnė du apdovanojimus „PineCon“ festivalyje (Publikos simpatijos ir Geriausias stalo žaidimas), o tų metų „LT Game Awards“ apdovanojimuose jis apdovanotas už geriausią meninį stilių ir kaip geriausias stalo žaidimas.
Lietuviškų autorinių žaidimų vajus veržėsi pirmyn. 2022 metais pasirodė paprastas, greitas ir stilingu minimalizmu paperkantis „Cheesy Heist“ - „Deme Games“ dueto išleistas kortų žaidimas, kurį dažnai pristatau kaip puikią alternatyvą pabodusiam „Uno“. Mechanikos visiškai skirtingos, tačiau jei norite kažko greito ir linksmai kenkėjiško, to gausite su kaupu. 2023-aisiais mus nudžiugino Nerijaus Gečo ir Daliaus Bradausko sukurtas ekonominis žaidimas „E-šopas“ - itin mažo tiražo kūrinys, kurio komponentai buvo stebėtinai aukštos kokybės. Žaidėjus taip papirko neįprasta, į rizikos valdymą orientuotą mechanika, kad „LT Game Awards 2023“ „E-šopas“ pelnytai iškovojo geriausio metų stalo žaidimo titulą.
Galop verta paminėti ir naujausią autorinį kortų žaidimą „Heated“, savarankiškai išleistą entuziastų Marijaus ir Justinos Lapinskų. Kadangi pats jaučiu silpnybę paprastiems ir greitiems stalo žaidimams, „Heated“, kaip ir anksčiau minėtas „Cheesy Heist“, džiugina širdį: vienintelė kortelių malka talpina per kelias minutes išmokstamas ir per keliolika minučių sulošiamas temperatūrų valdymo rungtynes, kuriose gausu netikėtumų, kenkimo artimam savo, planų rezgimo ir dar kartą kenkimo.
Į ateitį - ir dar toliau!
Be Určio Šulinsko pasaulinės šlovės ir autorinių žaidimų renesanso, verta paminėti dar vieną istorinę lietuviškų stalo žaidimų tendenciją - didėjantį stambių leidyklų susidomėjimą bei įsitraukimą. Pavyzdžiui, leidykla „Terra Publica“, garsi kelionių literatūra bei vaikams ir paaugliams skirtomis knygomis, nuo praeito dešimtmečio aktyviai leidžia ir lietuvišku stalo žaidimus. „Melagienos“, „IQ ringas“, „Byla baigta“, „Vilnius“ - tik keletas iš gausybės „Terra Publica“ žaidimų. Tarp kitko, ši leidykla išleido ir du mano kurtus žaidimus: „Laiko mašiną“ ir su filmų režisieriumi Tadu Vidmantu išvystytą projektą „Dilemą“.
Kiti rinkos senbuviai - į jaunuosius žaidėjus susitelkusi leidykla „Logis“. Jos nuopelnas trigubas. Pirma, „Logis“ išleido ne vieną Lietuvos vaikų pamėgtą žaidimą: pavyzdžiui, Gedimino Survilos „Ar pažįsti medžius?“ bei Laimos Zulonės „Kur slepiasi babaužis?“. Antra, „Logis“ lokalizavo (kitaip tariant, išvertė ir Lietuvos auditorijai pritaikė) visame pasaulyje vertinamus vaikų žaidimus. Trečia, „Logio“ atstovai dažnai lankosi tarptautinėse stalo žaidimų parodose ir verčia lietuvių autorių kūrinius į užsienio kalbas. Pavyzdžiui, Laimos Kikutienės sukurti istorijų pasakojimo žaidimai „O buvo taip...“ išleisti angliškai bei vokiškai. Tokiais būdais „Logis“ kasmet puoselėja Lietuvos, kaip šalies su gyvybinga vaikams skirtų žaidimų rinka, įvaizdį.
Šiame straipsnyje minėta „Slightly Magic Games“ komanda, pirma susibūrusi grynai „Perekupams“, 2022 metais vis dėlto išleido dar vieną žaidimą - mano kurtą „Blogiausią Prezidentą“. Pastarajame žaidėjams tenka rinktis iš dviejų katastrofiškų kandidatų į šalies vadovus. Dauguma vedėjo ištrauktų ir hipotetiniams kandidatams paskirstytų kortelių - šlykščios asmeninės savybės ir absurdiški politiniai užmojai, tad jei žaisite su teisinga kompanija, smagiai apsibarsite. Suaktyvėjo ir „Kadabros“ leidykla, ilgą laiką po „Paties baisiausio žaidimo“ gyvenusi iš lokalizacijos bei „Hobbyshop“ parduotuvių tinklo. Tačiau neseniai jie išleido porą „Kakės Makės“ stalo žaidimų, o vienas paukštelis pakuždėjo, esą šiuo metu jie dairosi naujų lietuvių autorių darbų.
Paminėtina ir tai, kad tokios leidyklos kaip „Terra Publica“, dažnai kuria lietuviškus žaidimus pagal užsakymus. Asmeniškai man smagu, kad plinta gera praktika finansuoti savo sričiai ar įmonei pašvęstus stalo žaidimus. Lietuvos Banko užsakytas ir 2023-aisiais pasirodęs „Sukčių voratinklis“, tais pačiais metais Šiaulių miesto savivaldybės iniciatyva sukurti „Saulės miesto atradimai“ ir Kauno regiono atliekų tvarkymo centro žaidimas „Ekomonstriukai“ liudija, jog analogiškų projektų, kurie pristato įmonių, nevyriausybinių organizacijų ir net institucijų veiklas, vis gausės. Regis, tolimais 2007-aisiais „Litgrid“ ir Juliaus Stonio įgyvendinta „Mano miesto“ avantiūra ne tik pavyko, bet ir plito, skatindama vis naujas įstaigas bei organizacijas leisti savo stalo žaidimus.
Apskritai galime pasidžiaugti tautiečių kūrėjų nueitu ilgu, įdomiu keliu. Jis prasidėjo nuo pavienių kūrybiškumo pliūpsnių ir užsienio žaidimų klonų, nutįso per sąstingį bei girtų vakarėlių etapą, suklestėjo dėl Juliaus Stonio bei Určio Šulinsko pastangų, nusidriekė per autorinių žaidimų renesansą ir galiausiai išplatėjo į subrendusios visavertės industrijos greitkelį. Smalsu, kur dar pasuksime artimiausiais metais, tačiau kažkodėl neabejoju, kad lietuviškų stalo ir kortų žaidimų kokybė vis gerės. Na, ir pačiai pabaigai: jei norite detalesnių žinių apie Lietuvoje nuo Nepriklausomybės atkūrimo leistus stalo žaidimus, rekomenduoju žvilgtelti į mano sudarytą Lietuviškų stalo žaidimų Antikiterą. Be to, raginu kada patiems prisėsti sukurti savo nuosavą stalo žaidimą - ir taip prisidėti prie šios begalinės istorijos.
Comments