LAIMĖ

– Kapitone? – kreipėsi į Darių dirbtinis laivo Intelektas.

– Klausau.

– Turiu jums pranešti, jog krovinių skyriuje detektoriai užfiksavo neatpažintą gyvybės formą.

Darius sustingo. Krovinių skyrius, kapitono žiniomis, buvo visiškai tuščias – prieš pakylant iš Aliumo Betos jis pats apėjo visas kosminės baržos patalpas, sužiūrėjo, ar viskas tvarkoje, ar nepamiršo nieko iškrauti, priveržti, pritvirtinti, sutvarkyti…

– Gyvybės formą? Iš kur?.. Kaip?

– Kaip žinote, krovinių skyriuje nėra kamerų, bet judesio detektoriai fiksuoja… judėjimą. Ir ne vienkartinį. Ten akivaizdžiai kažkas juda ratu. Kartais sustoja.

– Tai gal ten Vincas? – paklausė Darius. Porininkas turėjo šiuo metu miegoti, iki Vinco pamainos buvo likusios kelios valandos. – Gal kažkodėl atsikėlė ir…

– Kapitono padėjėjas Vincas miega savo kajutėje, – monotoniškai pareiškė Intelektas. – Krovinių skyriuje yra kažkas kitas.

Dariaus nugara perbėgo šaltukas. Nuo Žemės jie buvo nutolę mažiausiai per devynis šviesmečius. Baržos erdvės išgaubimo varikliai tokį atstumą įveikdavo per savaitę.

– Ar durys sandariai užvertos?

– Visiškai sandariai.

– Tai kas ten viduje?

– Nežinau, kapitone. Ar atidaryti, kad galėtumėt pats viską pamatyti?

– Ne! – riktelėjo Darius. – Laikyk duris uždarytas, kas benutiktų.

– O jei nutiktų gaisras? Arba potvynis?

– Iš kur tau laive potvynis? Kas tave, po galais, programavo?

– Mane programavo šlovingoji „Apple“ korporacija, Šengdžou provincijos padalinys, serijos numeris 2096…

– Ai, užsičiaupk. Nedaryk kol kas nieko. Einu pažadinsiu Vincą.

***

Darius įžengė į kajutę ir apsidairė. Paprastai vienas kito kambariuose jie nesilankydavo, palikdavo šiek tiek privatumo.

Vincas miegojo vieną ranką užmetęs sau ant veido ir knarkimu drebino kajutės sienas. Šalia lovos voliojosi nugertas „Jack Daniels“ butelis ir „Meškiuko“ braškių su majonezu skonio bulvių traškučių pakelis. Ant gretimo staliuko akvariume tupinti jūros kiaulytė tingiai konstravo mažytę giljotiną.

Darius sprigtu nuvijo gyvuliuką nuo beveik užbaigto kūrinio ir pastarąjį ištraukė. Genetiškai modifikuotos, pagerinto intelekto jūrų kiaulytės suprasdavo savo beprasmišką egzistavimą ir bandydavo nusižudyti bent kartą į savaitę. Svarbu būdavo laiku ketinimus pastebėti ir jiems sukliudyti. Kiaulytės labai pykdavo – štai ir dabar nuskriaustoji įnirtingai letenėlėmis piešė ant akvariumo stiklo nepadorius paveiksliukus, skirtus Dariui įžeisti.

„Na, nieko tokio, – pagalvojo jis, – papyks ir nustos.“

– Vincai, – paspyrė miegantį kolegą, – Vincai, kelkis, po velnių, turim problemų.

Padėjėjas tingiai pramerkė akis, o veidą iškreipė nuostabos grimasa.

– Ką, pramiegojau? Rupūžė, Intis turėjo pažadint…

– Nepramiegojai tu nieko. Klausyk, krovinių skyriuje kažkas yra.

– Ta prasme „kažkas“? – nesuprato Vincas, krapštydamas traiškanotą akies kamputį.

– Kažkas gyvo. Intelektas sako, jog tikrai gyvas ir nėra tai joks sutapimas.

– Tai gal žiurkė kokia?

„Po velniais, – dabar susimąstė Darius, – o gal tikrai?“

– Kad jį kur! Inti, ar tai gali būti žiurkė?

Iš garsiakalbio pasigirdo melodingas pyptelėjimas, pranešantis, jog klausimas buvo išgirstas.

– Tai negali būti žiurkė, – ištarė nuobodžiaujantis Intelekto balsas. – Padaras vienu metu kliudo du jutiklius, esančius per metrą vienas nuo kito. Nykštukinis tapyras būtų geresnis spėjimas.

– Tapyras? – Darius atsiduso ir užvertė akis į viršų. – Iš kur tau laive tapyras? Kokie šansai, kad laive dabar krovinių skyriuj suknistai yra tapyras?

– Tiesą sakant, tikimybė viena iš septynių tūkstančių šešių šimtų dvidešimt trijų.

– Aš net neklausiu, kaip tu apskaičiavai, – numojo ranka Darius ir prisėdo ant lovos šalia Vinco.

– Žinių atsisakymas – tai menko prot…

– Užsikišk.

– Klausau, kapitone.

Darius pažvelgė Vincui į akis.

– Kas ten gali būti? Aš viską patikrinau, prieš išskrendant iš Aliumo Betos. Viską.

– Nežin… – Vinco akys staiga išsiplėtė. – Oi! Gali būti, jog žinau.

– Tu man kažko nepasakei?

– Taip, – padėjėjo veidą iškreipė kaltumo grimasa, – gali būti, jog maniau… maniau, kad nepritarsi.

– Tai įdėmiai klausau jūsų, – Darius nutaisė pikčiausią išraišką, kokią tik sugebėjo. Vincas skėstelėjo rankomis ir ėmė pasakoti:

– Žodžiu, kai Aliumo Betoj iškrovėm visas žuvų pirštelių dėžes, o tu prižiūrėjai, kad smirdagalviai teisingai atliktų pavedimą, aš nubėgau nusičiurkšt. Bet ne į laivą… ten šalia krūmeliai tokie buvo.

Darius susiraukė.

– Pažeidei 602-ąją Direktyvą: „Nelaistyti savo kūno skysčių laisvosiose teritorijose“.

– Žinau, žinau, bet ši istorija ne apie tai… Žodžiu, myžu aš pasislėpęs už krūmų ir matau, kaip prie to kubinio totemo, kur jie visas mūsų dėžes susinešė, atrėpliojo čiabuvis. Šlubas, nešėsi vienoj rankoj tokį kriukį, kitų rankų net nebuvo… Tiesą sakant, sumaitotas lyg po gerų kautynių. Ir ta vieta, per kurią jie šika ir… kalba, ten irgi viena kraujuota pliurzė tebuvo. Tai jis atsistojo šalia to daikto ir girdžiu, kaip tyliai sako savo smirdburne: „Pirst! Umakala!“ Galvoju, kas čia bus? Jau myžt seniai nustojau, taip ir stoviu daiktą išsitraukęs, lyg koks iškrypėlis šnipas!

– Tas detalytes gali pasilikt sau.

– Taip taip. Tai va, vos jis tą žodį ištarė – pyst! – tiesiog ant akių sugijo koja, išsitiesino lūžę kaulai, užsitraukė žaizdos ant galvos. Smirdagalvis tapo sveikut sveikutėlis!

– Eik jau…

– Tikrai, prisiekiu pelnu savo. Stovėjo sveikutėlis. Žinoma, labai šlykštu į juos žiūrėt, bet aš negalėjau atitraukti akių! Ir tada man šovė mintis išganinga…

Vincas nutilo.

– Pavogei tą totemą?

– Taip.

– Galvoji, grįši į Žemę ir parduosi kaip vaistą nuo visų ligų?

– Taip.

– Ir man nepasakei?

– Na, jau dabar kaip ir pasakiau…

– Eik tu šikt, – numojo ranka Darius ir atsistojo, – tai kaip jis atgijo?

– Nežinau. Kai nešiau, jis buvo labai sunkus ir kvapą nemalonų turėjo… Dabar kai susimąsčiau, tai turbūt jaučiau, kad yra kiek šiltas, o paviršius buvo lyg odinis. Matyt, jis tiesiog susirietęs į kubelį buvo, o aš net nesupratau…

– Žodžiu, įnešei į laivą kažką biologiškai aktyvaus, visiškai neaiškaus, pažeidei visas įmanomas Direktyvas ir dabar tikiesi, kad viskas čia savaime susitvarkys? Tu galbūt pavogei smirdagalvių ne tik, kad totemą, altorių, kas ten bebūtų… galbūt ten jų karalius? Galbūt dabar jie jau skelbia Žemei karą!

– Ką jie mums padarys? – šyptelėjo Vincas. – Užbezdės negyvai?

– Asile, jei jie turi technologijas, pagydančias nuo visų ligų, neaišku, ką dar jie turi. Smirdagalviai vieni paslaptingiausių Laisvosios Prekybos sutarties narių! Mums leidžiama tik nusileisti jų kosmodrome, kitur net žvalgytis draudžiama! Skrendant link Aliumo Betos neaiškūs trikdžiai iškreipia planetos vaizdą, o visi prietaisai tarsi išprotėja ir ima rodyti nesąmones, juk pats matei. Ir tu manai, jog jie nėra galingi? Taip, jie tuštinasi pro ten pat, pro kur ir kalba, bet tai nėra priežastis galvoti, jog jie atsilikę. Anaiptol, man rodos, jie labai toli pažengę.

Vincui akivaizdžiai ši mintis į galvą nebuvo atėjusi.

– Dabar, kai taip sakai…

– Mes turim grįžti ir tą daiktą gražinti.

– Sutinku, – liūdnai palinksėjo Vincas, – bet galbūt iš pradžių pasinaudokim?

– Ta prasme?

– Na, mane jau daugybę metų kamuoja podagra, o tave… – Vincas šyptelėjo, – lovos bėdos, ne?

– Durnius.

– Juokauju! Nepyk. Nors tau jau tuoj penkiasdešimt, neabejoju, kad vienokių ar kitokių sveikatos bėdų tikrai turi. O tas dalykas gali mus padaryt ne vien sveikus. Aš galvą guldau, kad jis mus gali padaryti vėl jaunus.

– Vėl jaunus?

– Vėl jaunus. Ar matei nors vieną seną smirdagalvį?

Dariui teko pripažinti, jog nematė. O prekiavo jis su jais jau gerus dvidešimt metų.

– Na gerai, eime. Bet dėl viso pikto… pasiimkim ginklus.

***

Rankose spausdami maksimaliu galingumu nustatytus tazerius vyrukai prisiartino prie krovinių skyriaus durų. Darius pažvelgė į Vincą ir ėmė skaičiuoti.