The oldest and strongest emotion of mankind is fear, and the oldest and strongest kind of fear is fear of the unknown.
Ši ikoniška H.P. Lovecraft citata gana neblogai apibūdina ne tik šio garsaus autoriaus kūrybą, tačiau ir didžiosios dalies lietuvos skaitytojų (įskaitant ir mano) santykį su jiems dar negirdėtais autoriais ar knygomis. Stiklinės draugų akys, pamėginus užvesti diskusiją apie šį autorių ir jo rašinius, o taip pat iš knygynų lentynų vis nedingstantys pirmosios lietuviškos H.P. Lovecraft kūrybos rinktinės egzemplioriai paskatino parašyti tekstą, kuriuo noriu pakutenti jūsų smalsumą ir galbūt paskatinti spėriu žingsniu nusigauti iki artimiausios knygų parduotuvės. Jei jūs senas H. P. Lovecraft kūrybos gerbėjas, greičiausiai, kad šiame tekste nesužinosite nieko naujo. Atsiprašau. Jis tiems, kurie perskaitę šią pastraipą trūktelėjo pečiais.
Neapsimesiu visa žinančiu fantastu ir iškart prisipažinsiu, kad tik dėl laimingo atsitiktinumo praėjusį pavasarį savo knygų lentyną papildžiau pirmuoju lietuvišku H. P. Lovecraft kūrybos rinkiniu „Tykantis tamsoje“, kurį 2018-ųjų metų eigoje išleido leidykla „Kitos knygos“. O keista... Keista, nes H. P. Lovecraft drąsiai galime vadinti vienu iš šiuolaikinės fantastikos bei siaubo žanro pradininkų, apie kurį iki tol buvau girdėjęs vos viena ausimi. Manoma, kad šį autorių savo įkvėpėju laiko tokie šiuolaikinės literatūros gigantai kaip Steven King ar Neil Gaiman. Keisčiausia, kad iki pat šiol šio siaubo titanu pravardžiuojamo autoriaus kūrybos lietuviškai paskaityti tiesiog negalėjome. Aš, kaip ir daugelis kitų lietuvaičių, gana paprastas skaitytojas ir savo literatūrą vartoju beveik tik gimtaja kalba. Nors žinojau, kad Howardui priskiriami laurai už kosminio siaubo žanro išradimą, skaityti gilioje senovėje parašytas knygas anglų kalba niekaip neprisiruošiau.
Ir ačiū didžiajam „Cthulhu“, šio rinkinio sudarytojams Pauliui Jevsejevui ir Mariui Burokui bei tai nuostabiai knygyno darbuotojai, kuri su gudria šypsena veide man rekomendavo iš pažiūros niekuo neišsiskiriančią, storą, pilką knygą. Tai neabejotinai tapo ko gero šiurpiausiu bei įdomiausiu mano metų skaitiniu, kurį be jokios širdies graužaties galiu rekomenduoti kiekvienam iš jūsų. Net jei ir nemėgstate siaubo, įsigyti šią kūrybos rinktinę išties verta, nes tai visiškai kas kita nei tai apie ką jūs pagalvojote perskaitę žodį „siaubas“.
Howard Phillips Lovecraft (1890–1937) užaugo Providense, trečiame pagal dydį Naujosios Anglijos regiono mieste, skaitydamas tuometines gotikinio siaubo istorijas. Autorius pradėjo savo kūrybos kelią po pirmojo pasaulinio karo, kuomet visuomenė jau buvo susipažinusi su tikru siaubu ir skaitytojų nebegąsdino tradicinės tuometinio folkloro pasakos. Ieškodamas naujo siaubo šaltinio H. P. Lovecraft sėmėsi įkvėpimo iš tuomet ryškiai paspartėjusių mokslo atradimų ir pradėjo rašyti tai, ką pats vadino „keistąja literatūra“. Taip autorius išrado naujo tipo žanrą, kurį literatūrologai pakrikštijo „lovecraftiškuoju siaubu“ (angl. – „lovecraftian horror“) bei kurio pėdsakus galima rasti galybėje šiuolaikinių siaubo ir fantastikos kūrinių.
H.P. Lovecraft sukurti veikėjai - mokslininkai, filosofai, žurnalistai, kurie susidūrė su jiems nesuprantamomis ir neapčiuopiamomis jėgomis. H. P. Lovecraft kūryba – šių veikėjų laiškai, dienoraščiai, abstraktūs atsiminimų atpasakojimai prisotinti mokslinės kalbos, terminų ir tikroviškų detalių, kurios leidžia skaitytojui patikėti šių istorijų tikrumu. Štai, pavyzdžiui, viena visame pasaulyje puikiai žinoma autoriaus apysaka „Beprotybės viršukalnės“, kurią galima rasti ir pirmojoje lietuviškoje autoriaus kūrybos rinktinėje – tai išsamus į Antarktidą išsiruošusios ekspedicijos raportas apie milžiniškoje kalnų grandinėje atrastą senovinį miestą ir siaubą glūdintį giliai jame. Šioje apysakoje autorius atskleidžia daugybę konkrečių detalių apie pačią Antarktidą, vartoja mokslinę kalbą, tačiau siaubo šaltinį aprašo ypač padrikai, leidžiant skaitytojui susikurti savo vaizdą, o apysaką baigia paties mokslininko rekomendacija ateities ekspedicijoms nesiartinti prie aprašytos vietovės.
Dar viena apysaka, kurią taip pat rasite pirmojoje lietuviškoje H. .P. Lovecraft kūrybos rinktinėje, „Tas, kuris šnabždėjo tamsoje“ parašyta panašiu stiliumi. Tai vieno buvusio literatūros dėstytojo liudijimas, kurį papildo istorijos veikėjų tarpusavio laiškai, ir kuris pasakoja apie siaubingai juos išgąsdinusį įvykį. Apysaką prasideda šie sakiniai: „Svarbiausia, turėk omenyje, kad tą paskutinę akimirką aš nemačiau jokių realių regimųjų baisybių. Jeigu kas nors sakytų, jog mano padarytas išvadas nulėmė kokio nors reginio sukeltas psichikos sukrėtimas, jog būtent tai buvęs tas paskutinis lašas, dėl kurio puoliau lauk iš atokios Eikelio sodybos ir naktį savavališkai pasisavintu automobiliu lėkiau per negyvenamas kupolo formos Vermonto kalvas, tai neatsižvelgtų į elementarius su mano galutiniu patyrimu susijusius faktus.“ (iš anglų kalbos vertė Paulius Jevsevas). Toks rašymo stilius leidžia H.P. Lovecraftui išlaisvinti savo fantaziją, tuo pat metu pateikiant veikėjo suvokiamus „faktus“, bei sukurti istorijos tikrumo ir autentiškumo įspūdį.
Kiti H. P. Lovecraft kūriniai taip pat išlaiko panašią tematiką ir gąsdina skaitytoją ne šleikščiais vaizdais, monstrais, ar kitomis tradiciniam siaubui būdingomis detalėmis, tačiau ir tuo, kas nutylima, sunkiai apibūdinama. Leiskite paaiškinti plačiau… Mes, žmonės, dažnai leidžiame sau galvoti, kad esame didi, pažengusi civilizacija, tačiau iki pat šių dienų nesugebame atsakyti į daugybę mokslo klausimų. H. P. Lovecraft puikiai išnaudoja šią žmonijos žinių spragą ir užpildo ją šiurpą keliančiomis teorijomis apie dalykus, kurių žmonių protas neįstengia suvokti. Autorius žaidžia su idėja, kad mūsų visata yra kupina milžiniškų, siaubingų ir mums visiškai svetimų būtybių, kurioms visa žmonija yra tik mažytė, nereikšminga dulkelė. Ši idėja niekais verčia visus kasdienius vargus, norus ir baimes bei atskleidžia, kad visa tai neturi jokios prasmės didžiojo kosmoso kontekste… Būtent todėl kone po kiekvieno perskaityto apsakymo man teko daryti ilgas pauzes ir užvertus akis į lubas permąstyti savo egzistenciją ieškant atsakymų į atvirus klausimus, kuriuos galvoje palieka H. P. Lovecraft kūryba.
Vis tik atskiri H. P. Lovecraft apsakymai tai tik menka dalelė to, dėl ko autoriaus vardas vis dar linksniuojamas iki pat šių dienų. Ko gero žymiausias rašytojo palikimas yra jo paties pradėta turtinga visata, kurioje vyksta ir didžioji dalis jo sukurtų istorijų. Savo gyvenimo metu autorius buvo atviras ir ne tik kad nedraudė, bet ir skatino kitus rašytojus skolintis bei naudoti jo istorijose naudojamus elementus. Šiandien šių istorijų visuma vadinama „Cthulhu“ mitu, kuris pavadintas pagal 1928 metais autoriaus parašytą apysaką „Kthulhu šauksmas“. Simboliška, kad šios mitologijos pradžios tašku laikomas apsakymas „Dagonas“, kuris ir pradeda H. P. Lovecraft kurybos rinktinę lietuvių kalba. Rinktinėje taip pat rasite ir kitus šiai mitologijai priskiriamus darbus – „Kthulhu šauksmas“, „Tas, kuris šnabždėjo tamsoje“, „Beprotybės viršukalnės“, „Už laiko ribų“ bei keletą kitų trumpesnių kūrinių priskiriamų šiam mitui... Ir tai tik nedidelė šios milžiniškos ir iki pat šių dienų vystomos visatos dalis. Jai priklauso galybė kitų autorių knygų, filmų ir netgi kompiuterinių žaidimų.
Kad lengviau įsivaizduotumėte, kaip plačiai paplitusi H. P Lovecraft kūrybos įtaka, pateiksiu vos keletą ryškesnių pavyzdžių, kuriuos tikrai girdėjote, tačiau niekuomet nesusimąstėte apie jų įkvėpimo šaltinį. Vieni sėkmingiausių praėjusio amžiaus siaubo filmų „The Thing“, „Cabin in the Woods“ turi ryškių lovecraftiškojo siaubo bruožų nevengiant naudoti autoriaus aprašytų siaubo šaltinių ar veikėjų. Jei mėgstate žaisti kompiuterinius ar stalo žaidimus, su Lovecraft kūryba ir jos veikėjais susipažinote „Dungeons & Dragons“, „Bloodbourne“, „Darkest Dungeon“ ar „Warcraft“ žaidimų serijose. Pavyzdžius galime skaičiuoti šimtais! Tai tik keletas kūrinių, kurie nevengė tiesioginių nuorodų į savo įkvėpimo šaltinį.
Tačiau, nors H. P. Lovecraft kūryba bei jo sukurtas žanras gyvas ir aktualus iki pat šių dienų, savo laiku autorius buvo nesuprastas ir liko nežinomu iki pat savo mirties 1937 metais. Per savo trumpą karjerą H. P. Lovecraft neišleido nei vienos knygos, o parašytas istorijas publikavo įvairiuose mažuose to meto žurnaluose. Nors literatūros kritikai tyčiojosi ir niekino H. P. Lovecraft kūrybą, autoriaus kūriniai bei idėjos pergyveno tiek jį patį, tiek aršiausius jo kritikus ir tapo įkvėpimo šaltiniu tūkstančiams vėliau sekusių kūrėjų. Galite būti tikri – kol žmonija neatsakys į ramybės neduodančias visatos paslaptis ar bandys įsivaizduoti, kas slepiasi neaprėpiamoje kosmoso begalybėje, H. P. Lovecraft kūryba ras vis naujų pasekėjų ir fanų. Mane jau rado…
Keletas faktų apie H. P. Lovecraft ir jo kūrybą
Didžiausiu savo įkvėpėju autorius laikė Edgar Allan Poe.
H. P. Lovecraft buvo artimas draugas su kitais garsiais to meto autoriais. Vienas iš jų – Robert Howard, Konano Barbaro istorijos autorius.
H. P. Lovecraft pragyvenimui užsidirbdavo rašydamas knygas už kitus. Vienas iš jo užsakovų buvo garsus to meto iliuzionistas Harry Houdini.
Nors dabar H. P. Lovecraft kūrybą ir jo sukurta „Cthulhu“ mitą skaito bei pildo įvairių tautybių bei rasių žmonės, savo metu autorius turėjo ypač stiprias rasistines pažiūras, kurios atsiskleidė tiek jo kūryboje, tiek gyvenime. Savo katę autorius vadino Niggerman.
Nekronomikonas – plačiai žinoma ir realybe jau tapusi knyga, kurią, kaip elementą savo istorijoms sugalvojo H. P. Lovecraft.
Vienas iš žymiausių H. P. Lovecraft sukurtų monstrų „Cthulhu“ neturi „teisingo“ tarimo. Pasak autoriaus, šis vardas nesutvertas žmogiškai kalbai.
JAV, Arizonos valstijoje jau yra įsikūrusi Pirmoji Jungtinė „Cthulhu“ Bažnyčia, kuri teisiškai įteisinta kaip ne pelno siekianti religinė organizacija.