J.R.R. Tolkien - Oksfordo profesorius ir pasaulių kūrėjas


Kasmet sausio trečią dieną daugybė žmonių visame pasaulyje, kas pavieniui, kas draugų grupelėse, kelia taures, stiklines ar bokalus ir sako tostą „Už Profesorių!“. Minimas Profesorius – ne jų giminė ir net ne asmeniškai pažįstamas draugas, o vienas toks beveik prieš pusšimtį metų šį pasaulį palikęs, bet kol kas beveik kasmet po naują knygą išleidžiantis rašytojas. Taip, kalbu apie Johną Ronaldą Reuelį Tolkieną.


Šiais laikais Tolkieno pavardę yra girdėję daugelis žmonių. Jei ne pavardę, tai bent jau du garsiausius kūrinius – „Hobitą“ ir „Žiedų Valdovą“ – tikrai. Pastarojo romano ekranizacija tapo viena pelningiausių ir gausiausiai apdovanotų filmų trilogijų kino istorijoje. Dar XX a. septintajame dešimtmetyje šios knygos tapo kultinėmis, milijonai gerbėjų visame pasaulyje paišė ant sienų grafičius „Gandalfą į prezidentus!“ ar „Frodo gyvas!“, o pats Tolkienas netgi turėjo įslaptinti savo telefono numerį, mat gerbėjai jam trukdydavo miegoti skambučiais vidury nakties.


Kaip nutiko, kad anglosaksų kalbos bei literatūros profesorius iš Oksfordo tapo hipių mylimiausiu rašytoju ir vienu iš maginės fantastikos (arba fentezi) žanro tėvų? Ir kodėl pasakojimai apie hobitus, Žiedą bei silmarilius išlieka beprotiškai populiarūs net ir po pusės amžiaus? Galiausiai, ką veikia Tolkieno gerbėjų – tolkinistų – bendruomenės?


Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas gimė 1892 metų sausio trečiąją Bloemfonteine, dabartinėje Pietų Afrikos Respublikoje. Jo tėvas Arthuras Reuelis tuo metu ten dirbo Afrikos banko skyriaus vedėju. Visgi ilgai jaunasis Ronaldas (jis visą gyvenimą labiau mėgo antrąjį vardą) ir jo dviem metais jaunesnis brolis Hilaris Afrikoje negyveno – jau 1895-aisiais kartu su mama išvyko į Angliją, Birmingemą. Tėvo daugiau ir nepamatė – jis mirė nuo karštinės komplikacijų. Mama Mabel abu berniukus augino ir mokė, iš pradžių padedama savo tėvų, vėliau pati viena. Deja, mama taip pat mirė broliams esant jauniems, 1904-aisiais. Ronaldas ir Hilaris liko augti su globėju tėvu Francisu Morganu. Šiam kunigui galime būti dėkingi ne tik apskritai už berniukų auginimą ir ugdymą, bet ir už... pypkiavimą, kuris toks svarbus hobitų kultūroje. Būtent Morgano pomėgis papsėti pypkę padarė didelį įspūdį jaunajam Tolkienui; vėliau ir jis perėmė šį įprotį ir suteikė jį kai kuriems puikiai žinomiems veikėjams.


Ronaldui nuo mažens patiko botanika ir kalbos – dar vaikystėje mama jį išmokė lotyniškai, vėliau sekė daugybė kitų, daugiausiai senovinių, kalbų. Būsimasis rašytojas taip žavėjosi kalbomis, kad ėmė kurti jas pats. Iš pradžių tai buvo vaikiški žaidimai su draugais, bet jie greitai peraugo į vis rimtesnius bandymus sukurti tai vienokią, tai kitokią kalbą, panašią į girdimas aplink, bet ir nuo jų besiskiriančią. Būtent kalbos buvo vienas iš šaltinių, davusių pradžią visoms Viduržemės legendoms. Bet iki jų dar turėjo praeiti keliolika metų.


Per tuos metus Ronaldas sėkmingai baigė mokyklą Birmingeme ir įstojo į Oksfordo universitetą. Žinoma, į kalbų studijas – iš pradžių klasikinių, vėliau į anglų kalbos bei literatūros. Šias studijas jis puikiai baigė 1915 metais ir iškart įstojo į armiją, o po metų, 1916-ųjų birželį, išvyko į frontą Prancūzijoje, prie Somos upės. Ten vyko vienas žiauriausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių – Somos mūšis, kuris per 140 dienų pasiglemžė daugiau nei milijono karių gyvybes. Tarp jų buvo ir keli artimi Tolkieno draugai iš mokyklos laikų, bet Ronaldas išgyveno. Tiesa, susirgo apkasų karštine, daugelį to metų kareivių guldžiusia liga, ir lapkritį grįžo gydytis į Angliją. Į frontą taip ir nebeiškeliavo, o 1919-aisiais buvo demobilizuotas.


Sveikdamas karo ligoninėje, Tolkienas skaitė įvairių kraštų mitus ir užsidegė mintimi sukurti mitologiją savo kraštui – Anglijai, ar, dar tiksliau, Mersijai, istoriniam vidurio Anglijos regionui, kurio legendos, gamta ir senovės istorija nuo vaikystės jį žavėjo. Žinoma, šios idėjos kilo ne atsitiktinai – mitai, pasakos bei legendos Ronaldą supo nuo mažų dienų. Visgi dažnai būtent 1917 metai laikomi Legendariumo – pasakojimų, vėliau tapusių Viduržemės istorijomis – kūrimo pradžia. Šiuose pasakojimuose figūruoja jūreivis Eriolas, arba Aelfwine („Elfų draugas“), gyvenęs X amžiaus Anglijoje. Išplaukęs su draugais į jūrą, jis buvo nuneštas į elfų kraštus, kur išgirdo pasakojimus apie senovės žygdarbius ir herojus. Eriolo kelionė aprašyta „Prarastųjų sakmių knygoje“ („The Book of Lost Tales“) – dviejų dalių rinkinyje, kuriuo prasideda „Viduržemės istorijos“ („The History of Middle-Earth“) serija, apimanti Tolkieno kūrybos evoliuciją nuo pirmųjų etapų iki gyvenimo pabaigos. Bet net ir šie pirmieji kūriniai labai daugeliu elementų panašūs į tas istorijas, kurias randame 1977-aisiais išleistame „Silmariljone“ („The Silmarillion“).


„Silmariljonas“ – daugiau nei knyga. Tai ir viso gyvenimo projektas, vystytas beveik šešis dešimtmečius. Nors „mitologijos Anglijai“ idėjos rašytojas atsisakė gan greitai, pačios legendos išliko, kad ir pakitusios. „Senųjų dienų“ mitai aprėpė pasaulio sukūrimą, dievų karus, herojiškus žygius ir viską persmelkiantį tragizmą, kylantį iš Tamsos valdovo Melkoro Morgoto pasėtų suteršimo daigų. Gali pasirodyti kiek netikėta, kad prie tokių didingų istorijų gebėjo prisišlieti ir vaikiška apysaka apie hobitą Bilbą.


„Hobito“ atsiradimas yra puikus Tolkieno charakterio atspindys. Jo mintys visada sukosi apie žodžius ir žodžių reikšmes. Panašiai, kaip vienas iš pagrindų visai „Silmariljono“ mitologijai buvo noras sukurti pasaulį ir jame gyvenančias tautas, kurios galėtų kalbėti jau sukurtomis kalbomis, taip „Hobitas“ buvo istorija, skirta paaiškinti, kad per padaras tas hobitas yra. Ji prasidėjo maždaug 1930 metais, kai Tolkienas vertino mokinių rašinius. Radęs tarp jų tuščią lapą, pagautas įkvėpimo, užrašė sakinį: „Oloje po žeme gyveno hobitas.“ Tada jam natūraliai kilo klausimas – o kas yra „hobitas“? Taip per porą metų atsirado rašytojo vaikams skirta pasaka. Tik dar po ketverių metų ją pastebėjo leidyklos atstovė, o 1937-aisiais „Hobitas, arba Ten ir Atgal“ buvo išspausdintas.


Knyga sulaukė didžiulio ir pačiam Ronaldui labai netikėto populiarumo. Leidėjui paprašius parašyti tęsinį, Tolkienas pasiūlė publikacijai „Silmariljoną“, tačiau jam buvo atsakyta, kad skaitytojai nori daugiau istorijų apie hobitus, o ne apie senovės elfų žygdarbius. Tad Tolkienas sėdo rašyti „Naująjį hobitą“, kuris vėliau tapo „Žiedų Valdovu“. Rašymas, švelniai tariant, užtruko – galutinė rankraščio versija parengta tik penktojo dešimtmečio pabaigoje, o priedų rašymas užtruko dar keletą metų, tad „naujos istorijos apie hobitus“ skaitytojai sulaukė tik 1954-aisiais.


„Hobitas“ nebuvo pirma ar vienintelė Tolkieno parašyta istorija vaikams, bet ji išskirtinė ryšiu su „Silmariljono“ legendomis. Ryšiai tėra menki, kelios užuominos apie senovinius miestus ir didingų kalvių nukaltus ginklus, ar elfai, prisimenantys tūkstantmečių praeitį. „Žiedų Valdove“ ryšys išvystytas daugiau, o knygos prieduose rašytojas sudėjo nemenką pasaulio istorijos santrauką. Daugelis skaitytojų ir kritikų pastebi, kad „Žiedų Valdove“ atsiskleidžiantis Viduržemės pasaulis yra gyvas – galima jausti jo istoriją, užrašytą kiekvienoje dainoje, medyje ar tūkstantmečius menančioje tvirtovės sienoje. Gerbėjai kartais juokauja, kad ne vienas trumpas veikėjų ar pasakotojo komentaras slepia tris tūkstančius metų istorijos. Nes ta istorija iš tiesų egzistavo – „Silmariljono“ legendose.


„Žiedų Valdovas“ sulaukė daugybės kritikų liaupsių ir buvo gerai perkama knyga; puikiai apie ją atsiliepė ir geras Tolkieno draugas, „Narnijos kronikų“ autorius C. S. Lewisas. Visgi didžiausia populiarumo banga kilo ne iškart, o tik praėjus maždaug dešimčiai metų po išleidimo, kai JAV pasirodė versijos minkštais viršeliais. Tuo metu gimstantis hipių judėjimas įsimylėjo eskapistinius kūrinius, kiek tik tai įmanoma. Susitapatinimas su kūrinių veikėjais, kostiumų gamyba, pabėgimai į miškus gyventi elfiškose komunose, šūkiai „Frodo gyvas!“ ir dar daug visokiausių meilės apraiškų... Tolkieną jos gąsdino – ar bent jau nedžiugino. Hipių deklaruojama pagonybė, laisva meilė ir kitas socialinių normų laužymas labai kontrastavo su Tolkieno religingumu bei konservatyvumu, kurį jis norėjo perteikti ir kūriniuose. Bet, kaip gerai žinome, kūriniai dažnai ima gyventi atskirą gyvenimą nuo savo kūrėjų.


Išaugus „Žiedų Valdovo“ populiarumui, gerbėjai ėmė burtis į klubus. Daugybė jų septintojo dešimtmečio pabaigoje būrėsi universitetuose, bet išgyvendavo tik iki pagrindiniams entuziastams baigiant studijas. Visgi kelios išliko ilgiau ir aprėpė visą šalį ar net tapo tarptautinėmis. Bene seniausia tokia organizacija yra Mitopoezijos bendruomenė (Mythopoeic Society), skirta mitų kūrimu – mitopoezija – užsiimančių autorių kūrybai tyrinėti. Aišku, daugiausiai dėmesio skiriama Tolkienui, Lewisui, kitam jų draugui Charlesui Lewisui, bet šios bendruomenės akiratin papuola ir daugybė kitų autorių. Nuo 1969 metų Jungtinėje Karalystėje veikia Tolkino bendruomenė (The Tolkien Society), kuri kartu yra ir daugumos pasaulinių Tolkieno gerbėjų klubų skėtinė organizacija.


The Tolkien Society buvo įkurta iš dalies dėl to, kad britams Tolkieno gerbėjams pasirodė negerai, jog „Žiedų Valdovo“ gerbėjų tarpe, regis, dominuoja amerikiečiai hipiai, tai britų organizacija turėjo būti atsvara jiems. Ir tikrai nuo pat pradžių Tolkien Society organizavo seminarus, akademines diskusijas bei kitus rimtus renginius, skirtus Tolkieno kūrybai nagrinėti. Pagrindiniai jų renginiai sutraukia tūkstančius dalyvių iš viso pasaulio.


Susidomėjimas Tolkieno kūryba neblėso ir po rašytojo mirties 1973 metų rugsėjo 2 dieną. Jauniausias sūnus Christopheris tapo tėvo literatūrinio palikimo vykdytoju ir pradėjo rinkti, sisteminti ir po truputį publikuoti Profesoriaus raštus. Pirmasis reikšmingas kūrinys buvo jau minėtasis „Silmariljonas“, supažindinęs skaitytojus su pagrindinėmis Senųjų dienų istorijomis. Vėliau sekė „Nebaigtosios sakmės“ („Unifinished Tales“) – kaip byloja pavadinimas, tai buvo istorijos, kurias Tolkienas rašyti pradėjo, bet nebaigė. Kai kurios iš jų buvo ilgesni „Silmariljone“ publikuotų legendų variantai, kitos – anksčiau fanams niekur nematytos. Tokia publikacija buvo tam tikras eksperimentas – ar sulauks susidomėjimo neužbaigtų kūrinių rinkinys, papildytas Christopherio komentarais. Sulaukė. Tai paskatino jį pradėti dvylikos tomų „Viduržemės istoriją“, leistą nuo 1983 iki 1996 metų. Dar vėliau žymiausių „Silmariljono“ istorijų pilnesnės versijos išleistos atskiromis knygomis: „Hūrino vaikai“ 2007-aisiais, „Berenas ir Lūtijena“ 2017-aisiais, „Gondolino žlugimas“ 2018-aisiais. Pridėjus įvairias knygas, nesusijusias su Viduržeme, naujų Tolkieno knygų fanai sulaukdavo kone kasmet.


Einant metams, Tolkieno gerbėjų klubų atsirado visame pasaulyje – Vokietijoje, Švedijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Peru, Italijoje, Filipinuose... Kai kurie išliko aktyvūs iki šių dienų, kiti nunyko, bet juos pakeitė nauji. Kiek įvairiausių tolkinistų organizacijų yra šiandien, turbūt tiksliai nežino niekas, bet skaičius tikrai viršija šimtą.


Lietuvos skaitytojai su Tolkieno kūryba lietuviškai pirmą kartą susipažino 1985 metais, kai buvo išleistas „Hobitas“. Po dešimtmečio sulaukėme ir „Žiedų Valdovo“ knygų: 1994-aisiais „Žiedo brolijos“, 1998-aisiais „Dviejų tvirtovių“, o 2001-aisiais – „Karaliaus sugrįžimo“. Pastarųjų vertėjas Andrius Tapinas 1995-aisiais su bendraminčiais įkūrė ir klubą „Lietuvos Tolkino brolija“ – tai buvo pirmoji tolkinistų bendruomenė mūsų šalyje. Kelias dešimtis narių vienijęs klubas rengė festivalius „Tolkinikonus“, organizavo vaidmenų žaidimus, planavo leisti mėgėjišką žurnalą (fanziną). Tiesa, entuziazmo pakako tik porai metų veiklos, vėliau dalis klubo narių įkūrė kitą, jau į žaidimus orientuotą, fantastų klubą „Legionas“.


Nauja Viduržemės populiarumo banga kilo šio amžiaus pradžioje, pasirodžius „Žiedų Valdovo“ filmų trilogijai. Tai nebuvo pirmoji Tolkieno kūrinių adaptacija – dar šeštajame dešimtmetyje „Žiedų Valdovas“ paverstas radijo pjese, 1977-1980 metais sukurti animaciniai filmai „Hobitas“, „Žiedų Valdovas“ ir „Karaliaus Sugrįžimas“ – pastarasis sukurtas todėl, kad animacinio „Žiedų Valdovo“ kūrėjai apėmė tik pirmus du trečdalius istorijos. Buvo ir spektaklių, netgi bandymų kurti serialus. Visgi Peterio Jacksono režisuoti filmai tapo tikra sensacija, tapo vienais pelningiausių filmų kino istorijoje ir susižėrė daugybę apdovanojimų. Neretai sakoma, kad jie buvo kertinis akmuo, ant kurių stovi visa šiandieninio fantastinio kino įvairovė – nuo „Marvel“ superherojų visatos iki „Sostų žaidimo“ serialų. Nenuostabu, kad filmai atnaujino susidomėjimą ir Tolkieno knygomis, o daugeliui žmonių tai buvo pirmasis langas į Viduržemės pasaulį.


Išaugęs susidomėjimas neaplenkė ir Lietuvos. Mūsų šalyje jis gerai sutapo ir su interneto plitimu bei diskusijų forumų, kaip pagrindinės bendravimo terpės, atsiradimu. 2003 metais įkurta tokia virtuali bendruomenė „Tolkien Lietuva“ buvo vienas iš bent keturių Tolkieno kūrybai skirtų lietuviškų forumų. Tiesa, kiti jau nugrimzdo istorijos užmarštin, o „Tolkien Lietuva“ jau beveik du dešimtmečius gyvuoja, auga ir plečiasi.


Ką veikia tolkinistai Lietuvoje? Iš internetinių diskusijų netrukome pasukti gyvų susitikimų link. Įdomu, kad tokia tendencija buvo priešinga tam, kas amžiaus pradžioje vyko su kitais fantastikos mėgėjų klubais: atsiradus forumams, jie vis labiau traukėsi į virtualybę, o realūs susitikimai ir renginiai ėmė nykti. Tuo tarpu „Tolkien Lietuvos“ veiklos realiame pasaulyje vis gausėjo. Bene pirmasis susitikimas įvyko paskutiniame „Tolkienicone“, kuriuos vis dar organizavo buvusios „Lietuvos Tolkino brolijos“ nariai. Ėjome žiūrėti „Karaliaus sugrįžimo“. Vėliau prasidėjo pėsčiųjų žygiai, įskaitant savaitės trukmės kelionę po miškus vasarą, bendruomenės gimtadienio šventės, vasaros ir rudens stovyklos – tradicijos, išlikusios iki šių dienų. Nors bendruomenė per šiuos metus keitėsi, visa tai išėjo tik į naudą.


2008 metais į lietuvių kalbą išversti „Hūrino vaikai“, 2009-aisiais – „Silmariljonas“. Šie įvykiai, kaip ir po keleto metų sekę „Hobito“ filmai, dar paaugino „Tolkien Lietuvos“ bendruomenę ir suteikė galimybių bei paskatų plėsti veiklą. 2009-aisiais įkurta oficiali organizacija ir pradėti kasmėnesiniai gyvi susitikimai – Tolkinėjimai. Pradžioje orientuoti į Tolkieno kūrybos nagrinėjimą, vėliau jie aprėpė vis platesnį temų, susijusių su fantastika, mitologija ir istorija, ratą. 2019 metais Tolkinėjimus pakeitė „Kavinė fantastiška“ – taip pat kasmėnesinių atvirų seminarų įvairiausiomis su fantastika susijusiomis temomis serija. Patys Tolkinėjimai netrukus sugrįžo kaip Profesoriaus kūrinių aptarimas skyrius po skyriaus, puiki vieta dar neskaičiusiems prisijungti ir susipažinti su Viduržemės pasauliu.


„Tolkien Lietuva“ organizuoja ir daugiau fantastinių veiklų, toli gražu artimai nesusijusių su Tolkienu. Nuo 2014 metų kiekvieną mėnesį renkamės į Fantastinių knygų klubą, aptarti tiek visišką fantastikos klasiką, tiek naujausius kūrinius, jų autorius bei gvildenamas idėjas. Nuo 2016-ųjų dukart per metus vyksta stalo vaidmenų žaidimų festivalis „RPG Namelis“, kurio metu pusšimtis entuziastų praleidžia savaitgalį užmiestyje žaisdami mėgstamus žaidimus. Taip pat 2016-aisiais į Lietuvą atvežėme jugger – komandinę sporto šaką, primenančią regbio ir fechtavimo hibridą. Kuo sportas susijęs su fantastika? Jugger žaidimas sukurtas post-apokaliptiniam 1989 metų filmui „Blood of the Heroes“. Nors pats filmas nebuvo labai sėkmingas, sporto šaka sudomino daugybę žmonių – iš pradžių Australijoje, vėliau JAV, Vokietijoje, Ispanijoje, o laikui bėgant ir daugelyje kitų šalių. Mūsų jugger komanda – „Two Towers“ – treniruojasi kiekvieną savaitę ir sėkmingai dalyvauja tarptautiniuose turnyruose.


Pastaraisiais metais didžiausias „Tolkien Lietuvos“ renginys yra „Lituaniconas“ – fantastinės kūrybos ir idėjų festivalis. Apskritai jis vyksta kasmet nuo 1990-ųjų ir yra seniausias fantastikos festivalis – konventas – Lietuvoje. Jo istorija aprašyta ketvirtajame (2020 vasaros) „Protagonisto“ numeryje. „Tolkien Lietuva“ organizuoti „Lituaniconą“ apsiėmė nuo 2016 metų. 32-asis festivalis įvyks šių metų balandį – kol kas negalime garantuoti, kad gyvai (teksto rašymo metu Lietuva kaip tik niro į antrąjį karantiną), tačiau tikrai rasime galimybę visiems norintiems pasinerti į fantastikos pasaulius.


Tolkinistų organizacijų egzistavimas visame pasaulyje suteikia galimybę ir bendriems tarptautiniams projektams. Jau minėti didieji festivaliai – tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek Vokietijoje ar JAV – sutraukia dalyvių iš daugybės šalių. „Tolkien Lietuva“ irgi turėjo tarptautinių renginių: nuo viešnagės Estijos tolkinistų festivalyje 2006-aisiais iki gyvo veiksmo vaidmenų žaidimų su latviais 2014 ir 2015 metais. Didžiausia mūsų tarptautinė veikla – net trys Europos komisijos finansuoti jaunimo mainų projektai. 2013 metais kartu su bendraminčiais iš Vengrijos savaitę žygiavome ir stovyklavome Aukštaitijos miškuose, 2016-aisiais jau mes patys bei suomiai svečiavomės Vengrijoje, kur irgi savaitę atkūrinėjome Grafystę ir mokėmės įvairiausių amatų, o 2018-aisiais vėl Lietuvoje su vengrais ir latviais įkūrinėjome Rohaną gyvo veiksmo vaidmenų žaidimų pagalba. Šiemet arba kitąmet panašus projektas – kelionė ir žaidimas – turėtų vykti Vengrijoje.


Norite susipažinti su Tolkieno kūryba, jo gerbėjais pasaulyje ir Lietuvoje bei mūsų veikla plačiau? Apsilankykite šiuose tinklalapiuose bei socialinių tinklų paskyrose:


The Tolkien Society, Jungtinės Karalystės, bet kartu ir viso pasaulio, pagrindinė Tolkieno gerbėjų organizacija


Tolkien Lietuvos interneto puslapis


- FB grupė „Tolkien Lietuva“ ir FB puslapis „TL Draugija


- FB puslapis „Kavinė fantastiška


- FB puslapis „Fantastinių knygų klubas


- FB puslapis „RPG Namelis


- FB puslapis „Jugger Lithuania


- FB puslapis „Lituanicon