Jei skaitote šiuos žodžius, tai turbūt žinote kas yra kompiuteriniai žaidimai. Aš bent jau turiu šiek tiek patirties su jais. Kita vertus, aš turiu patirties ir su jų praamžiais - stalo miniatiūrų karo žaidimais. Įsivaizduok, kas būtų, jei įsitraukimo į žaidimą kaštai būtų daug didesni, bet tavo laisvė juos valdyti – daug didesnė?
„Miniature Wargaming“, iš esmės, žaisliniai kareivėliai su taisyklėmis. Įsivaizduok šachmatus, kuriuose tarp žaidimų gali pakeisti lentos planą, armijos sudėtį ar figūrėlių išsidėstymą. Žmonės, per daug galvojantys apie savo žaislinių kareivėlių hobį, mėgsta brėžti istorinę jungtį tarp mūsų plastikinių kosmodesantininkų ir Prūsijos karo akademijos „Kriegspiele“ naudoto mokymosi (sumušti austrus ar prancūzus) tikslais. Pirmą civiliokišką taisyklių rinkinį sukūrė rašytojas H. G. Velsas. Taip, tas Velsas. Tame žaidime su žaislinėmis patrankomis galėjai numušinėti alavinius pėstininkus.
Šiais laikais karo miniatiūrų žaidimai yra mažiau chaotiški. Kai aš sakau „žaidimas“, aš turiu minty vieną ar kitą taisyklių rinkinį: „Warhammer 40,000“, „Malifaux“, „Infinity“, „Flames of War“ ir taip toliau. Taisyklės yra tai, kas pakylėja miniatiūrų karo žaidimą virš smėlio dėžės ir verksmų dėl nesunaikinamų tankų lygio. Jos nusako tai, kokiu eiliškumu veikia žaidėjai, kaip ir kada miniatiūros juda ir kovoja, kokie yra kovos tikslai ir kokia yra jos baigtis.
Tad jei taisyklių kūrėjai nesusimauna, nebūna jokių nenugalimų tankų ar ginčų dėl to, ar tavo pėstininkai mirė, ar ne (taisyklių kūrėjai neretai susimauna). O tą netikėtumo faktorių – ar tavo ataka pataikė, ar šūvis pramušė šarvus, ar tavo kariai staiga pajuto savisaugos instinktą – dažniausiai suteikia kauliukų ridenimai. Taisyklės pasako kiek tau reikia išridenti vienoje ar kitoje situacijoje ir tada nelieka nieko, tik ridenti ir stebėti rezultatus.
Kaip jau minėjau, taisyklės nusako ir kitus žaidimo aspektus. Ar žaidėjai pakaitomis atliks visus veiksmus su savo armija prieš užleisdami ėjimą priešininkui, o gal jie pakaitomis aktyvuos po vieną dalinį, kaip šachmatuose? Ar yra atskiros judėjimo, šaudymo ir artimos kovos fazės, ar tai priklauso nuo to, ką daro individualus dalinys? Kiek ėjimų trunka žaidimas? Kokie yra kovos tikslai? Kaip atrodo mūšio laukas ir kaip sąveikaujama su jame išsimėčiusiais pastatais, miškais ir griuvėsiais? Viską nusako taisyklės.
Žinoma, žaidimas žaidimui nelygu. Kaip „Monopolis“ (prastas, paprastas) turi nemažai skirtumų nuo „Scythe“ (geras, ne toks paprastas), taip yra ir su stalo miniatiūrų karo žaidimais. Nemokamai prieinamas „Grimdark Futures“ turi maždaug puslapį taisyklių, lengvai nusakančių viską, ką tau reikia žinoti. „Warhammer 40,000“ taisyklių knyga yra išpampusi per dešimtis puslapių ir paaiškinimų nepaisant to, kad joje neegzistuoja jokia įmantri priedangos, kovinės dvasios ar žalos tankams sistema. „Chain of Command“ taisyklės yra daug išsamesnės ir tuo pačiu labai kitoniškos, nes kūrėjai taip bandė atkurti Antrojo pasaulinio karo būrių (apie 2-3 dešimties pėstininkų skyrių ir galbūt tanko) kovas.
O kaip kuriamos subalansuotos kovos? Išskyrus retus žaidėjus, atkūrinėjančius istorinius (kurie nėra balansuoti, nes taip buvo istoriškai) ar kuriančius savitus scenarijus, dauguma žaidimų vertina viską taškais. Daliniai ar kariai yra įvertinti pagal jų svarbą ar galią, ir turi tam priskirtą taškų kainą. Be to, kiekvienas žaidimas turi ir savo armijos sudarinėjimo taisykles, kurios neleidžia tiesiog „spamint“ vieno dalinio. Galiausiai tikimasi, kad susitarus, tarkime, sužaisti 300 taškų „Infinity“ žaidimą, abu žaidėjai turės daugiau mažiau vienodos galios armijas, net jei ir skirsis kiek miniatiūrų jose bus.
O stalo miniatiūrų karo žaidimų yra begalės. Daug mažiau – bet vis dar daug – yra pačių miniatiūrų. Techniškai beveik kiekvienastaisyklių rinkinys leistų tau žaisti ir su žetonais, butelio kamšteliais ar akmenukais. Praktiškai, daug smagiau (ir, svarbiausia, gražiau) yra turėti savo surinktą ir dažytą armiją, kurią gali išdidžiai pastatyti ant stalo (ir nufotografuoti bei parinkti „laikų“ instagrame...).
Miniatiūros ir yra ta žaidimo dalis, kuri reikalauja didžiausių investicijų. Visų pirma jas reikia nusipirkti. „Infinity“ starteriai kainuoja apie 40 eurų ir duoda 6 miniatiūras kaip pradinį tašką armijos rinkimui. Už 90 eurų gali nusipirkti dviejų kariuomenių starterį, kur tu ir draugas turėsit po 7 miniatiūrų dalinį, kartoninių pastatų, linijuočių ir viso kito gėrio, reikalingo žaisti mažiems „Infinity“ mačams. „Warhammer 40,000“ individualios miniatiūros yra galbūt pigesnės, tačiau 1000 taškų armija atsieis 300 eurų. Palyginimui – turnyruose žaidžiama 2500 – 3000 taškų armijomis.
Istoriniai žaidimai yra pigiausi (išskyrus tada, kai perki „Flames of War“ miniatiūras): kadangi šio žanro kariai nėra saugomi autorinių teisių, tai yra krūvos kūrėjų gaminančių miniatiūras, tinkančias skirtingiems žaidimams. Istorinių žaidimų bendruomenėje dažnai juokaujama, kad norint įtraukti draugą į žaidimą turi pirmiausia surinkti vieną armiją sau, o kitą jam, nes tai padaryti yra gana pigu. Nelaimei, istoriniai miniatiūrų žaidimai nėra tokie populiarūs. Na, bent jau Lietuvoje.
Bet tavo darbas nesibaigia vien nusipirkus miniatiūras. Jas dažniausiai dar reikia surinkti – taip yra dėl to, kad beveik visi taisyklių rinkiniai leidžia tau rinktis kokius ginklus turės vienas ar kitas kareivis, o ir šiaip smagu individualizuoti savo figūrėles. Kadangi populiariausia miniatiūrų skalė yra 28mm – vadinasi, žmogaus miniatiūra bus 28 milimetrų aukščio – detalumo yra tikrai nemažai. Šautuvai, kardai, granatos, dekoratyvinės kaukolės, granatos – vietos individualumui apstu.
O tada reikia dažyti! Beveik visi tai daro su akriliniais dažais (pritaikytais miniatiūroms, tad iš „Senukų“ netiks). Pirmiausia, uždedi grunto sluoksnį – „nuprime‘ini“ – tada, užtepi pagrindines spalvas („sublokuoji“). Po to yra metas šešėliavimui – visą miniatiūrą nutepti smarkiai atskiestais dažais ar jau paruoštais preparatais, kurie padės sukurti šešėlių įspūdį. Ir belieka tik pašviesinti tas vietas, ant kurių krinta daugiausiai šviesos. Visa tai daroma dėl to, kad apgautum akį ir tavo 28 milimetrų kareivis atrodytų realistiškai apšviestas.
Skamba sudėtingai? Taip nėra. Yra krūva kompanijų, kurios parduoda dažus, „shades“ ir visas kitas priemones, kurių tau reikės paverčiant plastiko gabalus kariais. Yra ir begalė „YouTube“ pamokų ar tinklaraščių „post‘ų“, kuriuose galima rasti patarimų, kaip ir ką daryti.
Būtent tai ir yra stalo miniatiūrų karo žaidimų hobio dalis. Anksčiau ar vėliau tave patrauks noras nudažyti ar surinkti kareivėlius pagal tam tikrą idėją, o ne pagal instrukcijas. Net ir žaidėjai, ant stalo atkuriantys Napoleono karus ir labiausiai besirūpinantys švarko apsiuvų spalvomis, kartais nori sukurti kažką originalaus. Be to, visi žinome, kad dažytoms miniatiūroms ir kauliukai palankesni.
Aišku, dera nepamiršti ir socialinio žaidimų aspekto. Stalo miniatiūrų karo žaidimai yra neišvengiamai žaidžiami gyvai ir tau teks daug bendrauti su kitu žmogumi. Man svarbu, kad socialinis aspektas būtų malonus, tad aš esu pakankamai išrankus oponentams. Kitiems daug svarbiau ateiti ir pažaisti, tad jie žaidžia, iš esmės, su bet kuo. Šie žmonės tampa ir miniatiūrų žaidimų turnyrų pagrindu.
Tuo tarpu glaudesnės žaidėjų bendruomenės gali imtis ir kampanijų kūrimo. Tokiu atveju kiekvienas mūšis tampa ilgesnės, besivystančios istorijos dalimi. Vieno mūšio rezultatai paveikia kitą, kartais net sumažina sekančio susirėmimo armijų sudėtį. Kai kurie žaidimai, tokie kaip neseniai perleista „Necromunda“ (gaujų kovos „Warhammer 40,000“ visatoje), yra iš esmės skirti kampanijų žaidimui. Taip gimsta vienos geriausių istorijų ir legendų, ypač kai tavo kareivėliai apauga ne vien įgūdžiais, naujais ginklais ir žaizdomis, bet ir pasakojimais apie jų žygdarbius ar nusivylimus mūšio lauke.
Žinoma, ne visi žaidimai skirti kampanijoms, bet nedaug kas tau trukdo pabandyti juos tokiais padaryti! Taip yra dėl to, kad stalo miniatiūrų žaidimus yra daug lengviau modifikuoti nei kompiuterinius žaidimus. Jei esi raštingas ir bent kažkiek išmanai žaidimo sistemą (arba, kaip dažnai būna, turi daugiau entuziazmo nei tikrų įgūdžių), tu gali pradėti kurti scenarijus, kampanijas ar net modifikacijas pačiai žaidimo sistemai. „House rules“ - taisyklės, kurios galioja tarp tavęs ir tavo draugų – yra tie sprendimai, kurie padaro žaidimų sistemas geresnėmis, ar net įkvepia naujų žaidimų kūrimui. Aišku, ne visi tam pritaria, ir kartais dantis sukandę žaidžia pagal oficialias taisykles – galų gale, kad ir koks nekompetentingas kūrėjas, jis bent jau yra bešališkas tavo ir tavo draugų atžvilgiu (išskyrus tuos atvejus, kai kūrėjui viena iš armijų patinka labiau nei kita)...
Tad įsivaizduok tai kaip „mode‘rių“ darbą prie „Total War“, „The Elder Scrolls“ ar „Fallout“ žaidimų. Kūrėjai negalėjo ar nenorėjo visko išdirbti iki galo – bet tai gali padaryti tu. Tik kitaip nei su kompiuteriniais žaidimais, tu visada turi priėjimą prie kodo ir gali žaisti su visais žaidimo aspektais net ir neturėdamas programavimo žinių ar įrankių, kuriuos kūrėjas išleido žaidimui modifikuoti.
Apskritai, stalo miniatiūrų žaidimai yra labai savitas hobis. Jis - labai gyvas ir socialus. Čia tavo armijos visada jausis labiau tavo nei bet kas, ką gali turėti kompiuteriniame žaidime. Tuo pačiu tai yra žaidimas, kuris priklauso nuo tavo aplinkos. Tu gali labai norėti išbandyti naują taisyklių rinkinį, bet tavo draugai – ne, ypač kai kalba eina apie grynai pinigines investicijas. Kita vertus, kompiuteriniai žaidimai niekad neduos tiek laisvės scenarijų kūrybai. Tereikia turėti tinkamai mąstančių draugų!
Ir miniatiūrų, aišku.