„Batman: Rebirth“: kelionė su Tom King

Vienu sėkmingiausiu „Batman“ serijos etapu laikomas Scott Snyder ir Greg Capullo sukurtas tamsiojo riterio paveikslas „New 52“ serijoje turėjo tapti sunkiai palenkiamu iššūkiu bet kuriam po šio dueto rašytojo plunksną perimsiančiam komiksų autoriui. Taip ir nutiko: 2016-ųjų kovą „DC Comics“ paskelbė, jog pagrindinę populiariojo veikėjo komiksų seriją perims Tom King – šiandien net du „Eisner“ apdovanojimus „Geriausio Rašytojo“ nominacijoje susišlavęs autorius, kurį didysis Betmeno gerbėjų avilys pasitiko ne tik dideliais lūkesčiais, bet ir ne itin pozityviomis išankstinėmis nuostatomis.


Tiesa, nepasitikėjimui būsimu autoriumi nebuvo didelio pagrindo - Tom King vardas komiksų gerbėjams jau kurį laiką nebuvo naujiena. Nuo 2013 m. su „DC Comics“ ir „Vertigo“ dirbantis rašytojas jau buvo spėjęs išgarsėti tokiais kūriniais kaip „Nightwing“, „Grayson“, „The Omega Men“, „Teen Titans“, bei „The Vision“ (išleista su leidykla „Marvel“), o vėliau laurus pelnėsi rašydamas „Mister Miracle“, „Heroes in Crisis“ ir daugybę vienetinių „DC Comics“ kūrinių.

Susipažinusiems su minėtaja kūryba gan aiškiomis tapo ir šio autoriaus kūrybinės tendencijos. T.King‘as mėgo kurti ir neretai net kelių kūrinių pagalba apjungti vieną tematiką, dažnai pasakojančią apie su juos formavusiomis psichologinėmis traumomis susiduriančius herojus, sprendžiančius, jas išgyvenant, vieną iššūkį po kito. Turint omeny šį polinkį, vargšo bei traumuoto berniuko, kurio tėvus prieš jo akis nušovė tamsiame Gotamo skersgatvyje, istorija atrodo tiesiog tobula medžiaga šio autoriaus rankoms, ar ne? Ryžtingai nusiteikęs T.King‘as paskelbė ruošiantis naują, daugiau nei 100-to numerių „Batman“ seriją ir jau netrukus po to, 2016 m. birželio 15 d., supažindino mus su pirmąją naujosios „Batman“ istorijos arka „I Am Gotham“.

Gera pradžia – pusė darbo?


Istoriją T.King‘as pradeda supažindindamas skaitytoją su dviem iki šiol nematytais superherojais – Gotham Boy ir Gotham Girl. Nauji personažai pagrindinėje komiksų serijoje skamba kaip išties jaudinantis įvykis DC visatoje, tačiau šį kartą super galiomis trykštantys brolis bei sesuo sukėlė daugiau nusivylimo, nei ko kito. Primityvią Supermeno versiją primenanti herojų išvaizda bei necharakteringi vardai, neapibrėžtos ir neaiškiomis aplinkybėmis užgimę galios bei savotiškai paviršutinė dueto istorija kėlė įspūdį, jog personažai tėra antraeilė priemonė didesniems ateities įvykiams kurti. Kokie tai įvykiai? Prieš ką tiksliai Betmenui padeda kovoti naujasis superherojų duetas? Kodėl jie čia? Atvirai sakant, kai gavau atsakymą į šiuos klausimus, jau seniai buvau pamiršusi apie naujojo dueto egzistavimą.


Gotham‘ų dueto užgimimas tarytum pratęsia dar S.Snyder „Court of Owls“ iškeltą mintį „Kas yra Gothamas?“ ir paverčia ją į „Kam priklauso Gothamas?“. Ši mintis, nors ir išties perspektyvi, ilgainiui nutolsta ir sugrįžta tik pačiuose paskutiniuose serijos numeriuose. Naujojo dueto istorija galiausiai tampa neįdomi ir stebinančiai anti-dinamiška. Gotham Boy savo kulminaciją pasiekia kiek stebinančiu greičiu, o štai jo sesuo, kaip įrankis trauminei tematikai, iki pat galo išlieka pagrindinės „Batman“ istorijos dalimi. Deja, kadangi skaitytojai dar ilgą laiką to nežino, o personažai nėra tinkamai išpildyti čia ir dabar, pirmoji „I am Gotham“ arka vis tik labiau primena neužtikrintą pirmąjį žingsnį, nei grandiozinę pirmąją dalį didingoje Betmeno istorijoje. Istorijos didingumą dar labiau sumenkina ir tai, kad atsiradus naujiems herojams, pagrindinis šios komiksų serijos veikėjas dažnai atlieka stebėtojo vaidmenį, o pati istorija nepasirodo pakankamai stipri, tesukuria skaitytoją gluminančią painiavą.

Šis painumo dvelksmas lydi visą Tom King‘o kelionę „Batman“ komiksų serijoje. Tolimesnėse „I am suicide“ bei „I am Bane“ arkose taip pat dažnai susiduriame su skubotumu, menkai atskleistais personažais bei tiesiog loginėmis sprągomis. Tiesa, besitęsiant istorijai ima aiškėti, kad painiava čia kyla ne iš nežinojimo, ką pasakoti toliau – kaip tik didžiąja autoriaus problema tapo jo užtikrintas žinojimas, į kokią istorijos kulminaciją jis veda savo skaitytoją. Būtent dėl tematinio užtikrintumo T.King‘o kūryboje mus pasitinka keisti, nelogiški ir dažnai skubotumu dvelkiantys istorijos momentai, tarytum specialiai įvesti į pagrindinę istoriją tik tam, kad bet kokiomis priemonėmis būtų pasiekta iš anksto numatyta kulminacija.


Karališkieji arkliukai


Nesunku pastebėti, kas yra šio autoriaus „arkliukas“ - pagrindinių personažų lūpose laisviausiai liejasi psichologinių traumų tematika. Arkoje „I am suicide“ esame supažindinami su įdomia, iki šiol dar nepaliesta Betmeno psichologinio pjūvio versija, taip pat savo duoklę trauminei tematikai atiduoda Moteris-Katė ir (kažkodėl nuogut nuogutėlis) Bane‘as. Tačiau visų antraeilių personažų būtis skaitytojo atmintyje išlieka tik tiek, kiek užtrunkate perversdami kitą komikso puslapį: galimai dėl komiškumo pasiskolinti veikėjai Punch ir Jewlee primena itin prastą Joker ir Harley versiją ir suteikia daugiau painiavos, nei realių atsakymų; Ventrologas (Ventriloquist), nors ir stebėtinai svarbus istorijos eigai, tiesiog šaukiasi galimybės daugiau papasakoti apie save; o ką istorijai davė Bronze Tiger, atvirai sakant, pamiršau dar ją beskaitydama. Arkoje „I am Bane“ T.King‘as taip pat išliko ištikimas sau: autorius bandė tapatinti Bane’o ir Betmeno istorijas per – pasiruoškite nustebti! – vėlgi psichologinių traumų prizmę. Pabrėždamas veikėjų panašumus, jis tarytum teigė, jog šiuos itin skirtingus personažus skiria vos kelios nedidelės detalės, nulėmusios kardinalius skirtumus jų gyvenime ir vaikystės traumų sprendimo kelyje. Nepaisant šios įdomios idėjos, likęs arkos paveikslas nepasirodė tvirtas, kai kada pratrūkdavo ryškiomis loginėmis sprągomis ir labia, labai nuvylė savo finalu (kuris, vėlgi, galbūt nebūtų taip nuvylęs, jei skaitytojams būtų pateikta daugiau konteksto ar jei kontekstas nebūtų pateiktas praėjus daugiau, nei metams nuo nusivylimą sukėlusių įvykių).


Svarbu paminėti ir it iš dangaus nusileidusį crossover įvykį „The Button“, sujungusį „Batman“ ir „The Flash“ serijas. Šis įvykis skaitytojo atmintyje paliko keletą ateityje itin ryškiai suskambėsiančių momentų. Tiesa, trumpai paaiškinti šio įvykio esmę, ypatingai jei nesate užkietėję DC komiksų skaitytojai, gali būti kiek sudėtinga: istorija sukasi apie alternatyvias laiko juostas, keletą Flash’ų, du Betmenus ir… kosminį bėgtakį. Kaip ten bebūtų, svarbiausia žinoti, kad šio trumpo intarpo metu Betmenas susitiko su savo tėvu – taip pat Betmenu kitoje laiko juostoje – kuris išreiškė norą, kad jo sūnus atsisakytų Tamsos Riterio likimo. Trumpam atokvėpiui tarp šių arkų esame supažindinami su sudėtingai, tačiau perspektyviai besivystančiu Betmeno ir Moters-Katės santykiu, kuris, kaip parodys ateities leidimai, yra dar vienas T.King‘o „arkliukas“, šių metų pavasariui netgi sukūręs atskirą komiksų seriją. Tarp „I am suicide“ ir „I am Bane“ pasirodęs „Rooftops“ siužetas tapo švelnia atomazga po nepaliaujamų kovos scenų ir didžiausiu romantiniu Betmeno bei Moters-Katės susidūrimu nuo neatmenamų laikų. Nesupraskite manęs neteisingai – ilgą laiką buvau nusistačiusi prieš bet kokį sėkmingą romaną tarp šių dviejų personažų, tad tikrai netryškau noru perskaityti jų meilės istoriją. Tačiau net ir išankstiniai nusistatymai negali paneigti, kaip puikiai, ritmiškai ir melodingai buvo papasakotas jų santykio paveikslas. Skirtingai, nei su dramatizmu, T.King‘as puikiai susidorojo su romantine gaidele papuoštais dialogais ar ašarą neva spaudžiančiomis situacijomis. Kad tik užkietėję detektyvo gerbėjai būtų pakankamai jautrūs tokiems siužeto vingiams, nes jau visai netrukus T.King‘as mus pasitiko ir su daug rimtesniais romantiniais pasiūlymais...


Šiksnosparnio ir Katės vestuvės


„Visi kalbėjo apie kerštą, visi kalbėjo apie tamsiausias naktis – jei Betmeno personažui duotume dar daugiau skausmo, tai nieko naujo apie jį nebeatskleistų.“ – apie savo pasirinkimą žengti visą DC komiksų visatą supurčiusį žingsnį Betmeno ir Moters-Katės santykiuose, kalbėjo T.King’as, - „Bet duoti jam meilę, džiaugsmą, kuris persipina su jo praeities tragedija – tai sukuria kažką naujo, ko niekas iki šiol nėra daręs.“.


Tikra tiesa, Betmeno sprendimas pasipiršti (!) Moteriai-Katei tapo vienu labiausiai šokiruojančių įvykių ne tik dėl to, kad šis žingsnis apskritai buvo žengtas – daug svarbiau, kad tai tapo sąmoningu herojaus sprendimu atsisakyti dalies jį auginusio skausmo, dalies savo tragedijos ir keršto siekio. Tai reiškė, jog Betmenas pasirinko būti laimingu. Ar Betmenas gali būti laimingu ir tuo pačiu išlikti… Betmenu? Gasp, ak, žiaugt, šis klausimas mus kankins dar ne vieną komikso numerį!


Šiandien, jau užbaigęs savo „Batman“ seriją, T.King’as sako, jog nuo pat pradžių jo intencija buvo sukurti istoriją apie meilę. Jei tikėsime autoriumi ir į tolimesnę istorijos arką – „The War of Jokes and Riddles“ - žiūrėsime užsidėję rožinius meilės akinius, pamatysime kaip niekad retą intymumo momentą, kuriame Betmenas apnuogina savo didžiausias baimes ir tamsiausias gėdas prieš būsimąją nuotaiką... Bet jei skaitysime nežinodami viso šio rožinio briedo, susidursime su iki šiol dar neregėtomis Džokerio ir Ridlerio charakteristikomis, tragiška Kite-Man istorija, visa Betmeno priešų galerija ir kitomis smulkmenomis, privertusiomis skaitytojus viltingai atsitiesti savo kėdėse. Galiausiai netgi išgirsime ir Moters-Katės atsakymą į didįjį klausimą!

Tiesa, verta paminėti, jog skaitytojų tarpe nedidukė Kite-Man istorija buvo bene sutartinai išskirta kaip viena stipriausių tragedijų pastarojoje „Batman“ serijoje. Nors pats siužetas ir nebuvo stebinančiai originalus, tai, kaip autorius jį papasakojo, tiesiog griebė už širdies, kojų, rankų ir niekuomet nebepaleido. Už ragų griebęs savo mėgstamą psichologinės traumos tematiką, T.King‘as sugebėjo dažnai pajuokos objektu laikomą anti-herojų paversti tikru herojumi, kuriam tapo sunku nejausti empatijos.


Ir ji pasakė...!


O nuo tos dienos visas DC Comics pasaulis tik ir sukasi apie didįjį metų įvykį – Betmeno ir Moters-Katės vestuves! Net kelios tolimesnės istorijos arkos buvo paskirtos kiekvienai įsimylėjelių santykių detalei atskleisti. Nuo aštriais ašmenimis palydėto porelės susipažinimo su Talia Al Ghul, dvigubo pasimatymo su Supermenu ir Lois Lane, dešimčių metų išbandymų su Nuostabiąją Moterimi, Nuodingosios Gebenės invazijos ar Booster Gold apsilankymo iš ateities, iki to, kaip Moteris-Katė vogė savo vestuvinę suknelę, o Džokeris maldavo atšaukti vestuves, kad tik Betmenas netaptu laimingu. Kiekvienas epizodas T.King‘o rankose melodingai liejosi vis kitu kampu nupiešdamas dar nematytą Bruce Wayne‘o asmenybės pusę. Norisi ar ne, tenka pripažinti, kad romantinė tematika šio autoriaus rankose tirpo ne prasčiau, nei istorijos apie psichologinių traumų paveiktus superherojus.

Galiausiai pasirodė 50-asis – vestuvinis – „Batman“ numeris, kupinas sentimentų, įspūdingos grafikos ir... grandiozinio skaitytojų nusivylimo. „Didžiausiu „Batman“ frančizės įvykiu turėjusios tapti vestuvės ėmė ir neįvyko!“ - tarsi suvedžioti už nosies piktinasi šios serijos gerbėjai, vengdami suprasti, kad visa tai tarnavo daug didesniam tikslui – autoriaus analizei, siekusiai atsakyti į klausimą, ar Bruce Wayne‘as gali būti laimingas ir vis dar būti Betmenu. Kol dauguma autorių šį veikėją nagrinėjo kostiumuoto herojaus paveiksle, T.King‘as stengėsi atrasti aukso viduriuką tarp žmogiškojo Bruce Wayne portreto ir tamsiojo riterio dramos.


Žmogiškosios pagrindinio veikėjo pusės analizės netrūksta ir toliau besivystančioje istorijoje. Vienam po kito griūnant svarbiausiems herojaus gyvenimo ramsčiams, šis sunkiai išlaiko ribą tarp nevaldomo žiaurumo ir emocinio stabilumo. Iš įprastai tvirto herojaus rankų slysta šeimos saugumas, santykiai su bendražygiais bei tiesiog sveikas protas. Subtiliai laviruodamas realybės bei iliuzijos detalėmis, T.King‘as ilgai nesuteikia tiesių atsakymų ir išlaiko skaitytojus nepailstančioje abejonėje. Beje, panašu, kad abejonėse tuo metu klajojo ir pats autorius, viename interviu prisipažinęs, kad būtent ties 50-tu numeriu ėmė galvoti apie galimybę pakeisti pagrindinį serijos antagonistą kitu.


Bene giliausia nežinomybė skaitytoją užklupo perskaičius „Batman“ #60, kuomet į pagrindinės istorijos visatą sugrįžo Bruce Wayne tėvas – Thomas Wayne, portretuojamas kaip „Flashpoint“ laiko juostos Betmenas. Pasirodęs vos viename komikso langelyje jis tarytum pradėjo gąsdinančiai chaotišką „Knightmares“ arką, kurioje kiekvienas numeris mus pasitiko su vis nauju košmaru iš Bruce Wayne‘o pasąmonės, taip atskleisdamas, kaip šiam sekasi kovoti su viduje verdančiais jausmais bei emocijomis. Ši arka, nors ir labai paini, savo chaotiškumą kompensuoja dosnia estetine įvairove, kadangi kiekvienas „košmaras“ čia pristatomas vis kitame grafiniame stiliuje. Tiesa, kaip rašytojas T.King‘as šioje arkoje nesužibėjo – daugeliui skaitytojų ji rodėsi ištęsta, besikartojanti, kai kuriuos erzino niekaip ramybėje nepaliekama nepavykusių vestuvių drama. Turiu pripažinti, kad ir aš pati neištvėriau istorijos ištęstumo ir kelias savaites „Batman“ serijos komiksus lentynon dėjau taip jų ir neperskaičiusi.


Nutraukta ankščiau laiko


Neilgai trukus po „Knightmares“ arkos sekė dar vienas savotiškas košmaras: T.King‘as paskelbė atsisakantis rašyti „Batman“ seriją ir ją užbaigsiantis 85-tu komikso numeriu, vietoj žadėtojo 106-to. Be abejo, toks autoriaus pareiškimas sukėlė didžiulę bendruomenės reakciją – kas turėjo nutikti, kad rašytojas atsisakytų geriausiai parduodamos DC komiksų serijos autorystės? Internautai netruko sugalvoti įvairiausių versijų: vieni teigė, kad T.King‘ą atleido už prastą kūrybą, kiti – kad šis pritrūko idėjų ir turėjo pasišalinti, treti tiesiog džiaugėsi atsikratysiantys širdžiai nemielo autoriaus. O kaip buvo iš tikrųjų?

„O nutiko štai kas: DC Comics išreiškė poreikį tam tikriems didelio mąsto pokyčiams ir įvykiams, kuriuos būčiau turėjęs papasakoti „Batman“ serijoje,“ – pasakojo T.King‘as. „Ir tai, ko jiems reikėjo, būtų trukdę pagrindinei Betmeno ir Moters-Katės santykių linijai, kurią buvau suplanavęs iki pat 100-ojo numerio.“


Taigi, panašu, kad T.King‘as buvo tvirtai apsisprendęs, kokią meilės istoriją nori papasakoti savo „Batman“ serijos metu ir jokie esminiai DC visatos įvykiai jam nė motais. Tiesa, čia autorius pasiekė šiokį tokį kompromisą ir jau šį sausį pradėjo leisti atskirą mini-seriją “Batman/Catwoman”, kurioje ir užbaigs visa tai, ko nespėjo papasakoti per 85 komikso numerius. O mes nekantriai lauksime pažadėtųjų didelio mąsto įvykių DC visatoje!

Užsimazgojusi atomazga Siekdama negadinti įspūdžio ateities skaitytojams, finalines istorijos arkas nusprendžiau aptarti vengdama bet kokio detalumo. Labiausiai užsispyrusiems pakaks žinoti, kad romantinė linija čia vis dar dosniai tęsiama, taip pat neapsieinama ir be grubių trauminių epizodų, vis dar besistengiančių palaužti Betmeno psichologiją – galimai net sėkmingai, kaip ne kartą teko išsigąsti man, šio komikso skaitytojai! Po truputį aiškėja, kas yra atsakingas už visus „Rebirth“ laikotarpio įvykius, ką čia veikia Betmeno tėvas iš kitos laiko juostos ir kodėl paskutinioji serijos arka vadinasi „City of Bane“ (anot T.King‘o – atsakymas nėra akivaizdus!). Artėjant finalui T.King‘as nekeičia savo rašymo įpročių ir toliau kuria itin ryškų kontrastą tarp raminančių meilės scenų ir emociškai sunkių situacijų bei kovų epizodų. Neišvengiame ir jam įprasto „kapoto“ pasakojimo stiliaus, kartais nutraukiančio mintį pačioje netinkamiausioje vietoje. Tiesa, autorius prasitarė, jog į finalinį, 85-ąjį numerį sudėjo “gazilijoną” paslėptų detalių iš visų savo rašytų “Batman” numerių, tad beieškodami pamestos minties galite paieškoti ir paslėpto “prizo”.


Kad ir kaip norėčiau pelnytai pagirti T.King‘ą už vieną ar kitą „Batman“ serijos aspektą (juk tokių tikrai būta!), pirmiausiai galvoje šmėžuoja skaudus nusivylimas tuo, kas liko neišpildyta. Autorius paliko gerokai per daug neatsakytų klausimų, loginių spragų ir siužetinio nekonkretumo. Dažnai po neužtikrinta poezija ar literatūrinėmis metaforomis pasislėpę tekstai nepridėjo aiškumo ir taip sudėtingai besijungiančiam pasakojimui. O užvis liūdniausia, kad miglotai nupasakoti veikėjų charakteriai ar motyvai neleido pasimėgauti aiškia istorija ir atmintyje paliko tik stambiai sukapotus siužeto vingius. T.King‘o rašymas stokoja detalumo aplinkybėms ir antraeiliams personažams, taip kartais sukurdamas pernelyg aštrų kontrastą pagrindinių veikėjų išgyvenimams, ir šie ima atrodyti perdėti, ištęsti. Nuosekliai skaitydama šio autoriaus kūrybą susidūriau su panašiu jausmu, kurį patiriu skaitydama absurdo literatūrą: net ir keletą kartų pervertus šią daugiau nei tris metus gyvavusią komiksų seriją man vis dar sudėtinga susidėlioti aiškią istorijos įvykių raidą.


------------------

Autorės žodis:


Straipsnyje aptarti siužetai nėra visa Tom King‘o kūryba „Batman“ serijoje. Nepaminėtomis liko tokios serijos, kaip „Batman: Rebirth“, „The Night of the Monster Men“, „Cold Days“, „The Tyrant Wings“, „The Price“, keletas kitų istorijų bei finalinės arkos, idant visa trijų su puse metų kelionės kulminacija neatsiskleistų per vieną puslapį. Tai nereiškia, kad šios istorijos nėra pakankamai įtakingos bendrąjam tęstinumui ar yra kitaip mažiau svarbios – priešingai, kai kurie įvykiai turėjo nepaneigiamos įtakos finaliniuose pagrindinės serijos įvykiuose. Taupydama jūsų laiką straipsnio autorė pasirinko rašytojo problematikas aptarti naudodama tik ryškiausių serijos epizodų pavyzdžius. Visus, kuriuos domina smulkmeniškesnis ir platesnis „Rebirth“ serijos komiksų aptarimas, kviečiame sekti „Protagonisto“ žodį internete, kur rasite daugiau populiariosios kultūros tekstų.