top of page

Aurimas Gailiūnas ir „Pašiurpos“

Praėjusių metų vasarą Facebook grupėje „Lietuvos fantastai ir fantastikos mėgėjai“ bei rašyk.lt svetainėje nemažai dėmesio susilaukė siaubo pasakų suaugusiems konkursas, kurio organizatorius rašytojas fantastas Aurimas Gailiūnas sumanė taip suaktyvinti atostogų nuotaikomis gyvenančius kūrėjus ir galbūt netgi išleisti jų pasakų rinkinį. Kartu su dar ketvertu rašyk.lt svetainės fantastų, Aurimas sudarė konkurso komisiją ir ne tik atrinko bei apdovanojo tris prizinių vietų laimėtojus, bet ir pateikė rekomendacijas leidyklai „Naujas vardas“ dėl pasakų, vertų patekti į elektroninę knygą. Iš 27-erių pretendenčių atrinktos devynios, komisijos ir leidyklos įvertintos kaip pakankamai geros ir baisios, kad galėtų pašiurpinti ne tik vaikus, bet ir daug ką mačiusius suaugusiuosius. Šių metų rudenį pagaliau pasirodė ir elektroninė knygam pavadinta taip pat, kaip ir ją įkvėpęs konkursas - „Pašiurpos“.


Apie šią knygą ir siaubo pasakų konkursą mes ir pakalbinome jų sumanytoją Aurimą Gailiūną.


Kaip kilo mintis surengti „Pašiurpos“ konkursą?


Seniai tas buvo ir tikslios priežasties jau nebeprisimenu. Bet gerai pamenu, jog buvau labai nepatenkintas tuo metu fantastų organizuotu konkursu. Per mažai teksto ženklų autoriams pasireikšti, neaiški vertinimo komisija ir dar pati tema tokia... neapibrėžta (maždaug – parašyk kažką fantastiško). Tai ir pasiskundžiau viešai. Savaime aišku, žmonės supyko ir pareiškė, kad va – nieko pats neorganizuoju, o skundžiuosi. Tai aš irgi ta proga supykau ir nusprendžiau suorganizuoti – kad visi kiti nutiltų.


Bet tada pats gavau skundą iš kalbininkų, kodėl būtent „Pašiurpos“, o ne lietuviškos „šiurpės“. Na kodėl kodėl... Aš organizuoju – todėl ir „Pašiurpos“.


Kaip sekėsi vertinti konkurso darbus? Ar komisijos narių nuomonės sutapo ar teko daug ginčytis?


Kaip buvęs programuotojas, konkurso taisykles ruošiau pagal aukščiausius programavimo standartus (išskyrus tą nelemtą paaiškinimą, kas yra pasaka). Tai ir komisija su vertinimais susitvarkė labai greitai.


Nuomonių sutapimas šiame darbe nėra aktualus - kiekvienam patinka skirtingi dalykai. Vienintelis bendras sutarimas buvo dėl gramatikos ir atlikimo. Ta prasme, jeigu dalyvaujantis visiškai nemoka rašyti, tai komisijos nariai tokius išfiltruoja lyg susitarę.


Taip pat ir leidykla „Naujas Vardas“ galėjo atsipūtusi ruošti elektroninę versiją, nes iš visos ruošos buvo pašalintas pagrindinis blogis – bet koks derinimas su tikraisiais autoriais. Logika čia labai paprasta - patys autoriai tikrai nėra redaktoriai (iš rašto matėsi) ir jei bus pradėti bet kokie derinimo darbai, tuomet ir leidinys užtruks, ir leidinio redaktorė sėdės labai pikta ir šiaip – pats gyvenimas per trumpas. Todėl paprašiau sutelkti visas pastangas į patį leidinį ir daugiau apie nieką negalvoti.


Kūrinio žanras, pamenu, sukėlė daug diskusijų. Kaip pats jį apibrėžtumėte?


Siaubas yra tai, kas baisu. Manau, nebūtina daug aiškinti. Visi kažko bijome, ypač netikėtos mirties.


Daug sunkiau paaiškinti buvo patį pasakos žanrą, nes vieniems Haris Poteris yra pasaka, o kiti tą patį Poterį laiko pakankamai rimta fantastine proza. Mano asmenine nuomone, pasaka yra bet kokia proza, atlikta itin paprastu, nesudėtingu stiliumi. Jeigu ten ir vyksta kažkas stebuklingo, nebūtina aiškinti skaitytojui, kaip ir kodėl. Viskas tiesiog vyksta. O jei princesė ima nuodugniai aiškintis, kaip pamotė sugebėjo jos dvylika brolių į juodvarnius – mutantus paversti, tai čia jau pamažu žengiame į fantastikos sritį. Ribos ne visai aiškios tarp vieno žanro ir kito, todėl ir kilo diskusija. Bet manau, jog norintys dalyvauti surado savo pavyzdžių, kuriais galėtų vadovautis. Galbūt iškasė iš dulkių visas vaikystės knygas?


“Suaugusi“ dalis buvo įvesta tam, kad žmonės nerašytų penkerių metų vaikams ir dar su mažybinių formų pertekliumi. Tokius tekstus, kur kiškučiai po miškelį strakinėja ir meškiukus rožiniais pistoletukais šaudo, yra nejauku skaityti. Dar galbūt tikėjausi, kad kai kurie pasinaudos proga ir pažvelgs į visą reikalą iš tikro „suaugusiųjų“ kampo, bet tokių nepasitaikė.


Kodėl sugalvojai skatinti rašyti būtent „siaubo pasakas suaugusiems“?


Lietuvių prozininkai tarsi susitarę – savo kūrinius atlieka labai rimtai. Per daug rimtai. Taip rimtai, kad pradedi jausti, jog visi neišvengiamai „dėdžių ir dėdienių“ apsiskaitę (jie ir yra apsiskaitę – tas kūrinys įtrauktas į mokomosios literatūros sąrašą). Bet kokią literatūrą paimk – visur tas liūdnas bedalių šeimos likimas. Net ir fantastikoje. Manau, jie metai iš metų vienas nuo kito nusižiūri tą stilių. Tai ir pagalvojau – užuot eilinį kartą visus liūdinę, tegu bent liūdnai pašiurpina. Vis šis tas naujo.


Ar atsiųsti darbai kuo nors tave nustebino? O gal pastebėjai kokių nors tendencijų apie ką daugiausiai rašomos šiuolaikinės pasakos?


Literatūriniai konkursai turi tą pačią „bėdą“ - pačius pirmuosius darbus atsiunčia patys nekantriausieji, sugebantys suregzti savo pasaką per vieną vakarą ir dažniausiai nežinantys, kur sudėlioti visas nosines. Tai pirmieji darbai visada sukelia tik nusivylimą ir čia nebuvo nieko naujo. Kažkur nuo penktojo darbo ėmiau nuogąstauti, ar leidyklai iš viso pakaks gerų darbų numatytam leidiniui. Ar nereikės paimti iš kur nors kitur, kad nebūtų elektroninė knygelė iš dviejų kūrinių, ar panašiai.


Terminui įpusėjus pasirodė darbai tų, kurie bent kiek stengėsi ir įdėjo darbo – nuotaika ėmė pamažu gerėti. Ir tik pačioje pabaigoje pasirodė rimti darbai, kuriems autoriai nepagailėjo laiko. Tai šia proga mano vienintelis patarimas būsimiems dalyviams būtų neskubėti siųsti konkursinio darbo pirmam. Galų gale juk galima pasižiūrėti, ką konkurentai rašo, paplanuoti kažkokią strategiją, jei su gramatika ne kas. Būna juk retsykiais, kad pati idėja paima trečią vietą, net jei atlikimas šlubuoja.


Kadangi skaitau labai daug ir įvairios fantastinės literatūros, dalyvių idėjos pernelyg nestebino. Dauguma siužetų paimti iš pasakų ir padavimų – raganos ir prakeikimai, šeimos nesutarimai, susidūrimai su mitinėmis būtybėmis, demonais ir panašiai. Siaubo efekto irgi buvo siekta daugiausiai per trykštantį kraują, virstančias žarnas ir mirties baimę, bet čia nieko pernelyg negali keikti. Aš pats turbūt panašiai daryčiau. Pastebėjau tik viena – beveik visiems dalyviams buvo sunkoka suderinti pasaką su siaubu. Galbūt todėl, jog pasakos žanras reikalauja paprasto, vos ne primityvaus atlikimo, o siaubo atmosfera atvirkščiai – reikia į ją pasinerti šiek tiek rimčiau. Todėl pats derinys nėra toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Bet aš pats tą supratau tik gerokai po konkurso.


Kaip organizatorius konkurse dalyvauti, žinoma, negalėjai, bet ar nekilo mintis pačiam parašyti siaubo pasaką suaugusiems? Jei taip, apie ką ji būtų buvusi?


Tuo metu buvo kilusi idėja parašyti stympankinį siaubo detektyvą. Su pasakomis, deja, nieko bendro ir į konkurso apribojimus niekaip neįsipaišė. Idėjos taip pat nenoriu atskleisti - man ne kartą sakė, jog savo būsimų kūrinių pristatymuose atskleidžiu gerokai per daug. Todėl susilaikysiu. Bet aš jį tikrai parašysiu kada nors.


Ar konkursas išpildė tavo lūkesčius?


Ar po konkurso lietuvių autoriai pagaliau atsikratė „dėdžių ir dėdienių“ įtakos? Sunku pasakyti. Galbūt reiktų dar šimto panašių konkursų, kad įsitikinčiau. Tik gal ne siaubo – kažko linksmesnio. O šiaip buvo visai linksma padiriguoti tam paradui.


Ar ateityje planuoji rengti dar panašių konkursų?


Siaubo pasakų – tikrai ne. Šis derinys nėra toks lengvas pradedantiesiems ir aš pats tuo įsitikinau konkurso metu. Bet jeigu kils įdomių minčių – žinoma. Tereikia surasti rėmėjus ir vertinimo komisiją... aš saviškę kaip tik laikau pasidėjęs kamputyje, jei iškiltų poreikis.


Turi nemažai patirties įvairiuose literatūriniuose konkursuose. Gal turi ką patarti tiems, kurie patys juos organizuoja ar planuoja organizuoti?


Viskas prasideda nuo gerų konkurso taisyklių! Šioje vietoje greičiausiai pasireikš mano antipatija poetams, bet rimtas konkurso organizatorius neturėtų patikėti konkurso taisyklių poetams. Pats tuo kelis kartus įsitikinau – vos tik pasodini poetą rašyti taisyklių, šnipštas gaunasi. Tai geriau rašykite taisykles pats arba samdykite šimtaprocentinį fantastą. Šie patys geriausi.


Kita smulkmena – nereikėtų riboti dalyvaujančiųjų kažkokiu 2000 ženklų skaičiumi vien todėl, kad jūsų komisija tingi skaityti ilgus darbus. Pripras. Užtai dalyviai jums su kaupu padėkos, jei leisite jiems rašyti 500 000 ženklų romanus. Skamba gal kraupiai, bet autorius savo geriausią darbą atlieka tada, kai jam nereikia ieškoti, ką DAR nutrinti iki tinkamo ženklų dydžio.


Dėkui už pokalbį!


Taigi, jeigu jums jau įdomu pavartyti ir tą rinkinį apie kurį kalbėjome, jį (visiškai nemokamai ir be jokios registracijos) galite skaityti (ir parsisiųsti) čia.

Comments


bottom of page